1 nuotr.Rugpjūčio 23 dieną minima Baltijos kelio diena. Šia proga „TV publika“ paklausė Kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“ apdovanotos žurnalistės, Vytauto Didžiojo universiteto profesorės, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko pavaduotojos Audronės Nugaraitės, kuo žiniasklaida skiriasi Baltijos šalyse ir kaip žurnalistų darbas pasikeitė per Nepriklausomybės laikotarpį?
- Kuo skiriasi žiniasklaida Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje?
- Skirtingos šalys - skirtingos žurnalistikos patirtys, nulemtos kiekvienos valstybės istorinės raidos. Nors visą laiką gyvenome kaimynystėje, tačiau neturėjome didesnių bendrų darbų žurnalistikos srityje. Mokslinės ar praktinės konferencijos, gebėjimų tobulinimo seminarai. Tuo ir baigdavosi trijų valstybių universitetų, rengiančių žurnalistus, ir žiniasklaidoje dirbančių profesionalių žurnalistų bendravimas. Ir tik atgavę Nepriklausomybę, norėdami geriau pažinti vieni kitus, pradėjome įgyvendinti bendrus sumanymus.
Pirmiausia siekėme žinoti visų trijų valstybių medijų istorijos vingius. Nežinai istorijos - nesuprasi dabarties. Todėl padedami Norvegijos Oslo universiteto profesoriaus Sveniko Hiojerio (Svennik Hoyer), kolegų iš Tartu universiteto Epo Lauko (Epp Lauk), Peterio Vihalemo (Peeter Vihalemm), Estijos, Latvijos ir Lietuvos žurnalistikos tyrėjai 1993 metais parengė monografiją „Link pilietinės visuomenės: ilgas Baltijos medijų kelias į laisvę: istorijos perspektyvos, etniškumas ir žurnalistika“. Ši palyginamoji studija konkrečiais faktais ir įžvalgomis išnagrinėjo trijų Baltijos valstybių šimtmečius skaičiuojančios žurnalistikos raidą, aiškino skirtumus ir specifiką. Joje mokslininkai pagrindė žiniasklaidos virsmo iš valstybinės į nepriklausomą prielaidas ir būdus, kurie kiekvienoje šalyje buvo saviti, bet kartu ir panašūs, nes prasidėjo rinkos era. Todėl šiuo požiūriu Estijos, Latvijos ir Lietuvos žiniasklaidos sistemos yra labai panašios.
- Kiek Baltijos šalys bendradarbiauja žiniasklaidos srityje?
- Toliau bendrauja trijų šalių aukštųjų mokyklų žurnalistikos tyrėjai, dalyvaudami įvairiuose projektuose ar tarptautiniuose organizuojamuose renginiuose. Nuo jų neatsilieka ir profesionalūs žurnalistai, dirbantys įvairiose žiniasklaidos priemonėse. Tą patvirtina pastaruosius metus nuolat vykstantys praktiniai seminarai ir konferencijos, kuriuos organizuoja žurnalistų organizacijos, padedamos Frydricho Eberto fondo Lietuvoje, kur žurnalistai dalijasi patirtimi, aptaria savo problemas, kurių netrūksta žiniasklaidos transformacijos periodu.
Praeitų metų pabaigoje Vilniuje vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Žiniasklaidos ir žurnalistikos perspektyvos Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje“ kolegos Helė Tikma (Helle Tiikmaa), Estijos žurnalistų sąjungos valdybos pirmininko pavaduotoja, Imantas Liepinis, „Neatkarigā Rita Avize“ specialusis korespondentas Latvijoje, organizacijos „Reporteriai be sienų“ bendradarbis Latvijoje, dalijosi įžvalgomis apie žiniasklaidos verslo situaciją ir iššūkius Baltijos šalyse. Tokie renginiai labai pravartūs norint ne tik sužinoti, kodėl to paties žiniasklaidos priemonių savininko veikla Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje yra skirtinga reklamos pateikimo ar etikos aspektais. Paklausinėti kolegų apie specialiųjų korespondentų darbo subtilumus karštuose taškuose nuo Ukrainos iki Prancūzijos. Diskusijose žurnalistai turi galimybių „iš pirmų lūpų“ išgirsti juos dominančių dalykų apie vieną ar kitą profesionalios patirties aspektą, pasikeisti nuomonėmis apie žurnalistikos ateities perspektyvas, kai vis dažniau pasigirsta minčių apie šios profesijos išnykimą.
- Kuo skiriasi Lietuvos, Latvijos ir Estijos žiniasklaidos analizuojamos temos? Galbūt kuri nors viena šalis yra stipresnė tam tikroje srityje negu kitos?
- Visose valstybėse žurnalistika yra kasdienybės metraštininkė. Tokia jos misija, kurią jai šiandieną kaip niekada svarbu atlikti taip, kad būtų reikalinga informacijos vartotojui. Svarbu išlikti tarpininku tarp informacijos šaltinio ir auditorijos, nes socialinės medijos keičia auditorijos galimybes, sudarydamos sąlygas kiekvienam vartotojui tapti turinio kūrėju. Todėl, kaip rodo kitų šalių žiniasklaidos priemonių geroji patirtis, išlieka tik tie, kurie yra socialiai atsakingi, savo veiklą grindžiantys vertybėmis, atsižvelgiantys į visuomenės informavimo poreikius. Informacijos šaltinių gausoje auditorija pasitiki žiniasklaidos priemonėmis, kurių nepriekaištinga dalykinė reputacija, kurios laikosi subalansuoto informavimo ir yra etiškos.
Visos šalys turi ir geros, ir blogos praktikos pavyzdžių. Svarbu, kad visuomenės informavimo priemonės stengtųsi patvirtinti savo reikalingumą visuomeniniame politiniame gyvenime, nes žurnalistika ir demokratija yra neatsiejamos.
- Kuo skiriasi žurnalistų ugdymas Baltijos šalyse? Ar žurnalistai mokomi tų pačių dalykų?
- Visų trijų valstybių žurnalistus rengiantys universitetai turi ilgesnes ar trumpesnes ugdymo tradicijas, nes didžioji dalis šiandien žiniasklaidoje dirbančių žmonių yra tų aukštųjų mokyklų absolventai. Tačiau technologijos įspūdingu greičiu keičia komunikacijos lauką, kinta auditorijos skaitmeninės galimybės, kartu ir reikalavimai žurnalistui profesionalui. Todėl aukštosios mokyklos stengiasi greičiau įdiegti programas, geriausiai atitinkančias laikotarpio reikalavimus. Specialybių pavadinimuose vis rečiau sutinkamas žodis „žurnalistika“. Jis jau lydimas kitų naujienų. Dažniausiai tai komunikacijos mokslai, žurnalistika ir medijų industrijos ar žurnalistika ir medijų edukacija.
Parengta pagal priedą „TV publika"
