„Viso gero! Lietuvai aš nereikalingas“nuotraukos (13)

2018 rugpjūčio mėn. 13 d. 11:11:05 Perskaitė 1463

„Šie žodžiai man baisiau mirties“, - apie jauno žmogaus pasirinkimą išvykti sako Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorė Danutė Bronė Puchovičienė. Gimnazijos, kuri turi tokį galingą patriotinį užtaisą iš praeities. Šią gimnaziją, beje, pirmąją lietuvišką gimnaziją Vilniaus krašte, daugiau nei prieš šimtą metų įkūrė Vasario 16-osios Nepriklausdomybės Akto signatarai Mykolas Biržiška, Jonas Basanavičius. Ir šių didžiavyrių dvasia bei idėjos dar sklando mokykloje.

 

- Vyresniųjų klasių moksleivių apklausa parodė, kad 82 proc. jų pasiruošę emigruoti pirma pasitaikiusia proga. Visam laikui išvykti iš Lietuvos norėtų kas trečias moksleivis (31,9 proc.). Ar panašūs skaičiai būtų ir jūsų gimnazijoje?

- Katastrofiški skaičiai. Ar taip yra ir mūsų gimnazijoje? Tokios apklausos nedarėme, bet rugsėjį imsiu ir paklausiu gimnazistų. Nors ir be apklausos galiu pasakyti, kad norinčių išvykti iš Lietuvos daugėja. 2005 metais, kai susigrąžinome Vytauto Didžiojo gimnazijos vardą, ir vėliau kurį laiką išvykdavo vos vienas ar du jaunuoliai, bet pastaruoju metu išvykstančiųjų vis daugėja. Pradžioje dar nekreipėme į tai dėmesio, nes žinojome, kad kada nors jie grįš namo. Dabar tokių vilčių vis mažiau. Tikrai nesitikėjau, kad išvykusieji ten įleis šaknis ir taps svetimi Lietuvai.

- Baisiausia, matyt, suvokti, kad jaunų žmonių nusivylimas šalimi nėra tolygus pajamų dydžiui - juk emigruoti pasiryžę dar nedirbę ir nė vieno atlyginimo neužsidirbę moksleiviai. Tai emocinis nusivylimas valstybe, netikėjimas ateitimi. Ar stipriai jaučiate tą jaunimo nusivylimą?

- Žinote, aš ir pati jaučiu tą emocinį nusivylimą. O juk tikrai turėjau didžiulį tikėjimą ir visą laiką sakiau, visiems aiškinau, dažnai net apsipykdama su giminėmis: na, palaukime, pakentėkime, valstybė jauna, tuoj viskas keisis, viskas eis geryn.

Nemanau, kad pagrindinis postūmis išvykti yra ekonominis, nors tai, žinoma, labai svarbu žmogui. Viską lemia kultūra. Tokia kultūra, kokia yra nusistovėjusi Lietuvoje dabar, pradėjo rastis tarybiniais laikais, kai valdžia nelabai žmogų mylėjo, nelabai vaikus mylėjo. Vaikai bijojo mokytojų baisiausiai, mokytojai bijojo direktorių, direktoriai švietimo skyriaus darbuotojų. Tuomet dar buvo galima suprasti, kodėl taip vyksta. Bet dabar? Kodėl dabar taip yra, kad turi savo viršininko bijoti, nes jis niekada nebuvo su geru atėjęs, jis ateina tik su piktu. Jis ateina nuolat tikrinti, o tikrina pykdamas, nepasitikėdamas, žemindamas, niekada žmogaus nelaikė asmenybe. Mes visi patiriame labai daug patyčių. Daug dirbome ir dirbame, kad gimnazijoje neliktų patyčių tarp moksleivių. Bet juk tyčiojamasi iš žmogaus visur.

Tarkime, Švietimo įstatyme yra apibrėžta ir vaiko vertinimo sistema, ir valstybinius brandos egzaminus valstybė prisiėmė kontroliuoti. Per tiek laiko jau buvo galima sugalvoti, kaip viską dėl žmogaus padaryti. Bet kaip elgiamasi su jaunais žmonėmis?

- Kalbate apie nesibaigiančią švietimo reformą, apie nuolatinį valstybinių egzaminų tvarkos kaitaliojimą, ką daugelis vadina valstybės pasityčiojimu iš jauno žmogaus?

- O kaip kitaip visa tai galima pavadinti? Pažiūrėkime, kaip viskas vyko šiais metais. Abiturientai valstybinį lietuvių kalbos egzaminą išlaiko birželio 2 dieną, rezultatus sužino tik liepos 5 dieną. Nepatenkinti įvertinimu, iškart rašo apeliacijas (mūsų gimnazijoje tokių buvo net 18). Tik įsivaizduokite, liepos 13-ąją gimnazijoje vyksta atestatų įteikimo šventė, o dalis abiturientų dar laukia dokumentų dėl lietuvių kalbos egzamino vertinimo apeliacijos - juos gavome tiktai liepos 19 dieną. O jau liepos 23 dieną baigta registracija į aukštąsias mokyklas. Kaip tam vaikui suskubti apsispręsti ir priduoti dokumentus, kai jis iki paskutinės dienos dar laukė atsakymų dėl apeliacijos? Nesuprantu, kodėl su moksleiviais taip elgiamasi. Manau, kad tai yra viena iš patyčių. Žmogus 12 metų mokėsi, o valstybė nesurado būdų, kaip padaryti, kad jam tą brandos atestatą įteiktų laiku.

Kalbant apie pačias apeliacijas, sunku suprasti, kaip lietuvių kalbos egzamino vertinimo sistema yra sudaryta. Nes tą patį darbą pagrindinės vertinimo komisijos nariai ir apeliacinės komisijos nariai vertina skirtingai. Pavyzdžiui, vienas mūsų abiturientas 52 balus buvo gavęs, po apeliacijos - jau 80. Kaip gali būti toks didžiulis skirtumas? Didelis subjektyvumas yra. Turėtume išspręsti vieną kartą tai - juk tos pačios bėdos dėl lietuvių kalbos vertinimo tęsiasi daugybę metų. Kodėl negalima sunorminti vertinimo taip, kad būtų žmogiškai, be jokio subjektyvumo.

Mūsų gimnazijoje visi abiturientai išlaikė egzaminus. Bet ant mano stalo guli net 17 dar neatsiimtų atestatų. Kur tie abiturientai, ką jie darys? Matyt, jiems nebereikalingi šitie atestatai, bent jau Lietuvos aukštosiose. Arba jie į užsienį išvažiuos. Juk užsieniui ir atestatų, ir lietuvių kalbos nereikia.

Pati turiu 2 vaikus. Vienas jau įleido šaknis kitoje šalyje ir pasakė, jog niekada nebegrįš į Lietuvą. „Aš jau tikrai čia svetimas, aš nebuvau reikalingas Lietuvai, ir dabar nesu reikalingas“, - sako jis. Man tie žodžiai baisiau mirties. Tai yra vaiko netekimas, tai yra žmogaus Lietuvai netekimas. O juk visą laiką buvau patriotė, ir šeimą patriotiškai auklėjau, visą laiką buvau atsidavusi moksleiviams. O mano vaikui, kuris mokyklą baigė aukščiausiais balais, neliko čia vietos.

Manau, tas nestabilumas, nesaugumo jausmas mūsų vaikus tiesiog stumia lauk iš gimtinės. Gali nors ir širdį jiems atiduoti. Jie vis tiek dėl savo ateities, matydami čia daug kliuvinių, matydami Lietuvoje žeminantį elgesį su žmonėmis, ieško galimybių kitur. Mes, pedagogai, net pradėjome galvoti, ar mes tikrai Lietuvai tuos vaikus ruošiame? Mes visą laiką žiūrėjome į kitokius santykius, žiūrėjome, kad nebūtų patyčių, kalbėjome apie žmogiškąsias vertybes, kurios sutveria visą gėrį žemėje - mes kaip ir apgavome juos. Nes kai jie išeina už mokyklos ribų, nebelieka viso to. Skandalai, barniai, krizės šeimoje, pagalbos nėra - tėvai pareina iš darbo pervargę, nes juos nuolat muštruoja. Santykiai pas mus yra dažniausiai pašiepiantys kitą žmogų. Yra visiškas atsiskyrimas, ėjimas iš rato - tai atstumties kultūra. Nes baugu eiti į tą ratą, į būrį, nes kažkas pasakys, kad tu ne toks, kad darai kažką ne taip. Lietuvoje dominuoja atstumtis. Ir socialinė atskirtis.

- Iš kur ta atstumties, atskirties kultūra mumyse?

- Atstumtis atėjo iš sovietų. Sovietai žmogaus nevertino.

- Bet sovietų senokai nebėra...

- Kartais mes pakalbame apie tai, pajuokaujame: tikriausiai stribokų palikuonys užėmė valdžią, kad taip viskas vyksta. Na, bet tiek daug stribokų juk nebuvo. Jie taip išplisti negalėjo. Aš nesuvokiu, kaip ir iš kur atėjo tas muštras, tas toks žmogaus negerbimas. Suprantu, kad reikia tvarkos, bet reikia tvarkos pagarbios, padorios. Mūsų žmonės pikti, išvarginti darbų, užguiti darbdavių, valdžios, dar tų pinigėlių neužtenka pragyventi. Tokia didžiulė grandinė eina. Ir ji tik didės, jei mes nesustabdysime patyčių ir paniekos kitam žmogui, to melo, kokį matome ir patiriame. Jei mūsų kultūra nesikeis, jei tarpusavio santykiai nesikeis, jei mes visą laiką eisime į atskirtį, niekas nevalios išgelbėti mūsų tautos. Atstumtas ir išnaudojamas žmogus tokiu ir jaučiasi. Ir kai galiausiai jį visai sunkumai užspaudžia, jis išvažiuoja.

- Tarpukario Lietuvoje praeities laimėjimai buvo svarbus patriotinio auklėjimo elementas, berniukams buvo suteikiami Vytauto, Gedimino, Mindaugo vardai. Ar šiandien praeitis vis dar gali įkvėpti?

- Ne tik gali, bet ir įkvepia. Negaliu sakyti, kad paėmėme ir visus juos įžiebėme. Bet mokytojai dirba, medžiaga patriotiniam auklėjimui tiesiog stulbinanti. Yra ką pasakyti ir pasakoti vaikams. Kai į mano rankas pateko 1915-1940 metų gimnazijos mokytojų posėdžių protokolų knygos, buvau sužavėta tais gimnaziją kūrusiais žmonėmis. Tie protokolai ant mano stalo guli kiekvieną dieną. Lyg Biblija. Juose radome daugelio žymių žmonių mintis, parašus: Vasario 16-osios akto signatarų Mykolo Biržiškos, Antano Smetonos, Jono Basanavičiaus, Aleksandro Stulginskio ir kitų Lietuvos šviesuolių. Čia galima rasti daugybę informacijos apie tų laikų pedagogiką, kultūrą, kalbą.

- Ar protokoluose yra kas nors apie patriotinį ugdymą?

- Ten tiesiog visas gyvenimas eina patriotiškumo linkme. Jie nepaprastai viską išmintingai darė. Kada jau pakvimpa, kad tuometinė lenkų valdžia nori panaikinti vienintelę lietuvišką gimnaziją Vilniuje ir direktorius M.Biržiška aiškiai supranta, kad juos tuoj uždarys, nes valdžia neskiria pinigų, o tik siautėja su patikrinimais, jis sugalvoja, kad reikia pakeisti pavadinimą - pasivadinti Vytauto Didžiojo gimnazija. Lenkų valdžia leidžia keisti, nes gerbia Vytautą Didįjį - juk „oho kokia figūra“. Taip mokykla nebuvo uždaryta, nors pats M.Biržiška 1922 m. ištremiamas iš Vilniaus.

- Ką gimnazijoje veikė patriarchas J.Basanavičius?

- Jis nedėstė, bet rūpinosi vaikų sveikata. Jokiose monografijose neskelbta, bet jis taip pat 7 metus kaip ir M.Biržiška dirbo toje mokykloje. Yra du protokolai, kur jis kalba apie vaikų sveikatą, apie gyvenimo sąlygas bendrabučiuose. Beje, vaikų sveikatą jis tikrino nemokamai. Viename protokole užsiminta, kad vienam vaikui surasta šeima, kur jis mėnesį gyvens toje šeimoje ir mokysis gražaus elgesio: „Labas rytas, laba diena“ ir panašiai. Netgi tokiais dalykais ir M.Biržiška, ir J.Basanavičius rūpinosi. Nes mokyklai rūpėjo žmogus, rūpėjo vaikas kaip asmenybė. Ir į ateitį žiūrėta su dideliu tikėjimu. Įsivaizduokite, lenkų valdomame krašte, kai sunku pasakyti, ar kada nors iš viso bus galima Vilnių atsiimti, susigrąžinti Lietuvai, jie puoselėjo lietuvių kalbą, lietuviškumą, ugdė Lietuvos patriotus. Kokio dvasios stiprumo žmonės turėjo būti. Kokį kelią praėjo tie gimnazijos kūrėjai, pavyzdžiui, kaip J.Basanavičius, jokios naudos negaudamas, tik save atiduodamas.

- Gimnazijos kūrėjai, perfrazuojant garsiąją frazę, gyveno pagal principą: „neklausk, ką tau gali duoti tėvynė, klausk, ką tu gali duoti savo tėvynei“. Ar Lietuvoje šiandien galime daug sutikti šitaip į gyvenimą žiūrinčių žmonių?

- Dar dauguma mokytojų tokių. Bet kai jų neliks...

- O kaip jaunimas? Ar galima patriotizmo išmokyti? Juk tai daugiau jausmas.

- Meilė ir yra patriotizmas - mylėti tą žmogų. Kuris yra čia ir dabar. Gerbti jį. Pasakyti jam tiesą, jei ką ne taip daro, bet ne žeminti, neįžeidinėti. Jaunimą reikia mokyti. Jeigu jis mato, kad jam duoda, jis užaugęs irgi tau duos. Tas į kraują įlaša per laiką.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net