respublika.lt

Verslininkas S.Mozeris: Kai ką darom geriau negu Europoje

(0)
Publikuota: 2017 vasario 19 11:22:07, Danutė ŠEPETYTĖ, „Respublikos“ žurnalistė
×
nuotr. 1 nuotr.
YRA KITAIP. Cukrinių runkelių augintojai - modernūs žmonės ir kur kas daugiau pamato pasaulio nei vidutinis miestietis. Jie išsilavinę, ypač nauja karta, mieste įgijusi išsilavinimą ir sugrįžusi į kaimą...Eltos nuotr.

Jei pritartum Sauliaus Mozerio įsitikinimui, kad valdžia gadina žmones, galėtum įtarti, jog jis „sugedęs“ iš dalies - absoliučios valdžios Kėdainių cukraus fabrike, kuris dabar vadinasi „Nordic Sugar Kėdainiai“, jis neturi, yra fabriko žemės ūkio direktorius. Bet turėdama galvoje jo patirtį, greičiau manytum, kad vis dėlto pagedęs ne jis, bet tie valdininkai, kurie pasidavė. Kurie nesuabejojo Lietuvos žemės ūkiui pragaištingais Briuselio nurodymais ir piršto nepajudinę stvėrė jų atkištus pinigus. Jų paliepti sodiečiai užleido žemę, išpjovė gyvulius, greit liausis melžti karves... Juk jeigu ne S.Mozerio ir jo komandos užsispyrimas, galbūt šiandien Kėdainių cukraus nė nebūtų.

 

- Kita vertus, liūdna, kad fabrikas priklauso ne lietuviams.

- Diduma akcijų priklauso „Nordzucker“ grupei, jos savininkai - cukrinių runkelių augintojai vokiečiai. Liūdna, tai liūdna, bet pagrindiniai mokesčiai nusėda Lietuvoje. Dividendų dalį, tiesa, išsiveža iš Lietuvos, bet 30 proc. jų lieka - tiek apytiksliai akcijų priklauso lietuviams.

- Galbūt ir jūs esate tarp jų?

- Esu smulkusis akcininkas.

- Ar nekyla ūpas imtis nuosavo verslo?

- Minčių yra įvairių, ir pasiūlymų dirbti užsienyje sulaukiu taip pat. Kai esi išdirbęs ilgiau nei pusę savo amžiaus, žmonės jau žino, ko galima iš tavęs tikėtis - esi pridaręs ir klaidų, ir neklaidų. Jau esi tartum lig vidurio perskaityta knyga, bet, manau, kiekvienas ambicingas žmogus niekados nesijaučia realizavęs visų savo galimybių. Todėl kol kas manau: kol fabrike bus iššūkių, tol būsiu ir aš.

- Ar ambicijos svarbiausia siekiant karjeros?

- Vienas dalykas yra ambicijos, visiškai kitas dalykas galimybė kažką nuveikti, kas pakeistų ne vien tavo paties gyvenimą. 2008 metais buvo tokia situacija, kai tik per plauką neuždarė mūsų fabriko.

- Taip, buvo krizė...

- Šiuo atveju krizė buvo niekuo dėta. Europos Sąjunga, vykdydama planą subalansuoti cukraus gamybą ir vartojimą, pasiūlė mūsų cukrinių runkelių augintojams apytiksliai penkerių metų pelno išmokas; atitinkamai didžiules pinigines išmokas siūlė ir cukraus fabrikui. Savivaldybėms gamybos stabdymas buvo net parankus: et, sakė, jūs daug runkelių auginat, mums kelius išdaužot, gadinat, teršiat orą ir taip toliau (tik vėliau valdžios institucijoms parūpo, kaip investicijų pritraukt)... Ir kas nutiko? Kadangi tais metais grūdų kainos buvo labai aukštos, žemdirbiai vylėsi, kad tokios jos liks ir ateityje (ir jiems nėra ką prarast), kai kurie Europos gamintojai pasirinko pinigus ir pasitraukė, o Kėdainių cukraus fabrikas apsisprendė likti. Bet kaip įtikinti cukrinių runkelių augintojus atsisakyti lengvų pinigų (įsivaizduokit, didžiuliam ūkiui kabojo prieš akis net 2 mln. litų pagunda)?.. Tai buvo pats didžiausias egzaminas mano gyvenime, nes tuomet daug verslo interesų būta, kad mes užsidarytume. Ir laikraščiai mirgėjo iliuzijomis, kaip viskas bus gerai, auginsim javus, kukurūzus...

-... karklus...

- ...ir panašiai. Bet mums pavyko...

- Įtikinti žmogų, kad jis nėra kvailys, jei atsisako pinigų?

- Viena vertus, buvo gan asmeniškas motyvas: kas tu būsi, jei neliks fabriko, - jei neatsilaikysi, būsi tiesiog „lūzeris“. Kita vertus, tikėjome, kad tie augintojai, kurie atsispirs pagundai ir neatsisakys auginti cukrinių runkelių, tikrai išloš. Ir jie išlošė. Nė vienas nepasakė, kad apsigavo ar kad buvo kvailys. Ne tik dėl to, kad javų kainos netikėtai ėmė kristi, bet ir todėl, kad cukrinių runkelių kainos ženkliai pakilo, vėliau dar atsirado galimybė netiesioginės naudos, pvz., gauti ES struktūrinių fondų paramą įsigyjant techniką. Išvis aš esu prieš bet kokį mokėjimą pinigų šiaip sau. Gyvename galimybių amžiuje, kai kiekvienas sveikas, nors ir nekvalifikuotas, darbininkas gali užsidirbt, jeigu tik toks poreikis yra. Rinka yra alkana, tik eikit ir dirbkit ir daugiau uždirbsit už valdininką. Namą stačiausi, žinau, kokie pinigai mokami už paprasčiausią darbą, bet mėnesį turėjau laukti, kol ateis kai kurie meistrai (tam didelių mokslų baigt nereikia). Vakarų valstybėse, pavyzdžiui, Danijoje, susiformavusi net karta, kuriai išmoka, kaip mums - atlyginimus. Nieko neduodami visuomenei, nieko nesukūrę jie gauna išmoką kaip atlygį ir nieko daugiau jiems nereikia. Tai yra žmogaus kaip asmenybės žlugdymas.

- O kas jus skatino įgijus vieną diplomą siekti kito?

- Esu kilęs iš didelės šeimos (buvau šeštas tėvų vaikas iš septynių), žinojau gyvenimo skonį ir nesitikėdamas pagalbos iš šalies pats turėjau į jį kabintis. Iš gimtosios Viduklės į Kėdainius atvažiavau būdamas septyniolikos, ir nuo tol dirbu cukraus fabrike. Gyvenimo planas buvo ne visai toks: svajojau baigęs jūreivystę pamatyti pasaulio, tačiau labai anksti vedžiau, susilaukiau dukters; teko rūpintis šeima. Stengiausi. Po metų cecho viršininkas, gal pamatęs, kad aš labai uoliai atlieku savo pareigas, patikėjo vadovauti mechanizatorių komandai, tad būdamas aštuoniolikos tapau atsakingas už 30 žmonių brigadą. Po dvejų trejų metų pasiūlė stoti į Žemės ūkio akademiją - cukraus fabrikui reikėjo vyr. agronomo... Tiesa, Nepriklausomybės pradžioje karjeros planas buvo tapęs lyg ir mažiau svarbus: pradėjau savo verslą (atsidariau savo parduotuvę), stačiausi namą...

- O kodėl jo atsisakėte?


- Teko rinktis, ar plėtoti savo verslą, ar save realizuoti kaip karjeros specialistą; aš pasirinkau antrą variantą, nes jis man pasirodė daug įdomesnis. Kai mūsų fabriką nusipirko danai, atsivėrė tarptautinio bendradarbiavimo perspektyva, juolab kad danų specialistai dirbo skaidriai, buvo gero linkintys ir skiriantys pelus nuo grūdų. Jie labai greitai atmetė hierarchinę kadrų politiką, atsijodami tuos, kurie labiau norėjo užimti pozicijas, bet nelabai norėjo tobulėti. Baigiau Vilniaus universiteto tarptautinio verslo mokyklą, šiandien koordinuoju kai kuriuos tarptautinius projektus. Šiandien turime patirties, kai ką Lietuvoje darom geriau negu Europoje.

- Pavyzdžiui?

- Kad ir puoselėdami gerus santykius su cukrinių runkelių augintojais. Matot, didesnę dalį visos fabriko apyvartos sudaro žaliava, užtat mums reikia stabilių santykių su augintojais. Juos laikome verslo partneriais ir labai daug investuojame į agroservisą ir santykius , - ne tik mes, bet ir kitos šalys, kuriose veikia „Nordzucker“ cukraus fabrikai, investuoja. Vienoms sekasi geriau, kitoms blogiau. Lietuva šiuo atžvilgiu yra išskirtinė, - mūsų santykiai vieni iš geriausių. Drįsčiau teigti, jie yra geriausi.

- Kokiu aspektu?


- Pirmiausia suveikia žmogiškasis faktorius: negali niekados palikti savo partnerio be atsakymo ar sprendimo. Niekada nenusileidžiam iki tokio bendravimo lygmens, kad pasijustume esą tarnai vieni kitų atžvilgiu, abipusė pagarba privaloma. Mūsų principas: geriau neskani tiesa, negu rafinuotas melas.

- Gan neįprasti santykiai versle.


- Dėl ko man malonu dirbt šioje įmonėje? Dėl to, kad čia nereikia jokių dvejopų standartų, nereikia viena galvot, kita sakyt, čia yra skaidrus verslas. Ji valdoma linijiniu principu: už gamybą atsakingas fabriko direktorius, už finansus - finansų direktorė, už pardavimą - pardavimo vadovė, aš atsakau už žaliavą ir ryšius su žaliavos augintojais ir pan. Mūsų valdyboje visi esam kolegos, vienas kitam nepavaldūs. Mes galime diskutuoti, atstovaudami kiekvienas savo atsakomybės sričiai, aišku, turėdami galvoje bendruosius interesus. Toks valdymo stilius veiksmingas ir efektyvus. Lietuvoje jis tikrai neįprastas. Lietuvoje įsivaizduojama: aš esu tas generolas, visų galų meistras, aš turiu viską aprėpti. Gal tokios įmonės ir turi tam tikrų pranašumų, bet šiuo pagrindu susiformuoja mini karalystės. Kad ir koks tolerantiškas žmogus būtų iš prigimties, kandęs valdžios jis vis tiek genda, gavęs absoliučią valdžią - neretai absoliučiai sugenda. Funkcinės organizacijos sistemos turi daug ir kitų pranašumų, pavyzdžiui, daug panašių tos pačios srities klausimų ir problemų sprendžiama visose šalyse lygiagrečiai.

- O kai išeinate iš savo fabriko teritorijos, dvejopi standartai bado akis?


- Kai žinoma, kad įmonė griežtai laikosi įstatymų ir tam tikrų moralės nuostatų, pavyzdžiui, linkusi rinktis prekę, tegu ir brangesnę, bet iš to tiekėjo, kuris garantuoja, kad jam pagaminti nebuvo naudojama vaikų darbo jėga, nenusižengta aplinkosaugai ir pan., tiesiogiai su tuo susidurti netenka. Mes geriau mokėsime brangiau, bet žinosime, kad neremiame tų dalykų, kurie nėra gražūs. Tokia mūsų politika.

- Manote, dėl to augintojai, paniurnantys dėl kai kurių sąlygų, neatsisako būti jūsų „partneriais“?

- Matote, ne vien ekonominis išskaičiavimas motyvuoja žmogų. Galbūt neretas žmogus rastų darbą kitur, kur jam mokėtų didesnį atlyginimą, bet jis pasirenka tą, kurį turi. Tai reiškia, kad jam svarbus klimatas, santykiai, galbūt dėmesys. Verslo partneris gali jaustis komfortiškai žinodamas, kad jo neapgausi, nemanipuliuosi juo ir t.t. Žinoma, augintojų yra įvairių, jie ateina su išankstinėmis nuostatomis, ir nėra paprasta surasti bendrą vardiklį, ir ne visi juo lieka patenkinti.

- Jūsų vaikystė ir pareigos lyg ir sietų su žeme, bet gyvenate „ant asfalto“, t.y. Vilniuje. Kuris gyvenimo būdas artimesnis jums?


- Pažįstu kaimo dvasią. Cukrinį runkelį pačiupinėjau gal būdamas penkerių, sovietmečiu teko padėti tėvams jų normas ir daržus ravėti, paskui darbo ir poilsio stovyklose bulves kasti, linus rišti... Žemės ūkis šiandien, aišku, jau kitoks, jau į verslą orientuotas ir runkelių augintojų jau nepavadinsi klasikiniais ūkininkais, jie jau labiau verslininkai, deja.

- Kodėl „deja“?

- Kai kalbama apie kaimo autentiką, apie svogūnų pynes prie pečiaus, namie rūkytų lašinukų kvapą, sakau „deja“. Iš tikrųjų, kai nuvažiuoju į kaimą pas gimines ir matau du tinklelius svogūnų, šaldytuve - krautuvinę dešrą, man gaila, kad kaimo buitis taip komercializuota. Kita vertus, kalbant apie cukrinių runkelių augintojus, galima sakyti, kad jie - modernūs žmonės ir kur kas daugiau pamato pasaulio nei vidutinis miestietis - kompanijos, kurios tiekia chemikalus, trąšas, kitą agroprodukciją, pavežioja juos po pasaulį. Jie išsilavinę, ypač nauja karta, mieste įgijusi išsilavinimą ir sugrįžusi į kaimą...

Parengta pagal savaitraštį „Respublika"

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar A.Anušauskui atsisakius ministro kėdės reikėtų svarstyti L.Kasčiūno kandidatūrą?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s