Verslininkas Andrius Janukonis: Prezidentei būtini socialiniai neramumai

Apie FNTT operaciją

Valstybė turi teisę tikrinti viską - mokesčių mokėjimą, mokesčių legalumą ir tai ji daro. Jeigu mūsų įmonių grupėje būtų kas nors blogai, tikrai sulauktume rimtų pasekmių.

Tačiau ši FNTT akcija buvo dedikuota iš aukščiau, su rimtu viešųjų ryšių palaikymu ir atlikta prieš pat energetinių projektų svarstymą Seime. Tai ir kelia nerimą.

Mums nebuvo pateikti jokie įtarimai, o tik paimti popieriai, kuriuos galėjome ir patys atvežti bet kam, kam tik jų reikia. Mes buvome užkabinti su paprastu tikslu: diskredituoti biokuro ateitį, visiems parodyti, prie ko verslas gali liestis, prie ko - draudžiama.

Ir visa tai buvo koordinuota tikrai ne teisėsaugos institucijose. Nurodymas duotas vieno svarbiausių šalies asmens arba jo patarėjų. Akcija prieš mūsų įmones tik bandoma užmaskuoti rimtus energetinius politinius projektus, šiandien vykstančius Lietuvoje.

Seime netrukus bus balsuojama už naująją šalies energetinę strategiją, kuri susideda iš keturių esminių dalių - Visagino atominės elektrinės (VAE) statybų, elektros tinklų integracijos, šilumos ūkio ir suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalo.

Valdžios atakos prieš mūsų įmonę ir prancūzų kompaniją „Dalkia“ yra sietinos tik su dviejų tarpusavyje konkuruojančių visuomeninių projektų konfliktu. Tai - biokuro diegimas šilumos ūkyje prieš dujas šilumos ūkyje.

Tačiau dujos jau yra mums per brangios, tad jų privalu atsisakyti. Centrinis šilumos tiekimas yra ta infrastruktūra, kuri pajėgi įdiegti, įgyvendinti alternatyvias kuro rūšis ir pirmiausia - biomasę, visiškai atsisakant dujų šiam tikslui.

Apie politinius projektus

„Icor“ kartu su savo partnere iš Prancūzijos „Dalkia“ prieš aštuonerius metus pradėjo biokuro diegimo šilumos sektoriuje kampaniją. Buvo labai daug skeptikų, kurie net juokėsi iš mūsų, nes tuomet dujų ir biokuro kainų skirtumas siekė vos apie 20-30 proc.

Šiandien šis skirtumas jau matuojamas 2-3 kartais, todėl biokuro programa įsibėgėjo, pasiekė socialinę reikšmę ir pradėjo konkuruoti su kitais politiniais projektais.

Biokuras tapo realiu konkurentu dujoms iš būsimo terminalo, negalėsiančio išgyventi be šilumos sektoriaus. Tai ir tapo priežastimi sukompromituoti biokuro idėją ir pagrindinius šios rinkos žaidėjus - „Icor“ grupę bei „Dalkia“.

Kai už politinių projektų, su kuriais konkuruoja biokuras, stovi aukščiausieji Lietuvos vadovai ir beatodairiškai juos reklamuoja, savaime aišku, kad diskredituoti oponentus yra labai paprasta.

Apie dabartinę ataką aš buvau įspėtas seniai. Dar tuomet, kai 2010 metais buvo sužlugdytas projektas visam Vilniaus mieste naudoti tik biokurą ir pratęsti sutartį su „Dalkia“.

Tada pradėta ir kampanija prieš šilumininkus, pasinaudota socialiai jautriu dalyku - didelėmis sąskaitomis už šildymą, nors kainos tiesiogiai priklausė tik nuo dujų pabrangimo.

Apie erzinančias šildymo kainas

Per dešimt metų nuo tada, kai pasistačiau savo namą, dujos pabrango jau septynis kartus. Mane šildymo kainos kasmet vis labiau erzina, bet aš žinau, kad iš 26 centų už šilumos kilovatvalandę „Vilniaus energijai“ tenkanti dalis tėra tik 4-6 centai.

Būtent brangstančių dujų aplinka leido kurti logišką, ilgo metodinio darbo prieš mus programą, o šiandien prasidėjo jau tiesioginis verslo atėmimas. Jo tikslas - atvesti į mūsų rinką kitus žaidėjus, kurie siūlys tas pačias brangias dujas, o biokurui apskritai nebus palikta vietos.

Todėl ir į kadencijos pabaigą reikia iškelti balsavimui Seime naują valstybės energetikos strategiją tik tam, kad būtų sukelta diskusija, o oponentai iškart paskelbti Lietuvos priešais.

Kai yra konfliktas, valstybės priešai, atsiranda ir potencialūs rinkėjai, kurie tiki tų priešų buvimu bei sunkia kova už šalies energetinę nepriklausomybę.

Apie rusiškas Kataro dujas

Įdomiau turbūt yra tai, kad terminalu mums bus gabenamos tos pačios rusiškos dujos! Energetikos pasaulyje pirminių energijos šaltinių rinkoje dominuoja logika, nusistovėję santykiai ir tam tikri principai. Pasaulio dujų sektoriuje veikia tokie patys karteliniai susitarimai, kokie yra ir naftos organizacijoje - OPEC.
Naftos ir dujų rinkoje žaidžia tie patys žaidėjai. Paėmus pasaulio politinį žemėlapį akivaizdu, kad Lietuvai susitarus su Kataro šeichu pirkti jo dujų, jos atkeliautų iš... Sankt Peterburgo terminalo.

Kataro šeichas tikrai nėra toks kvailas, kad plukdytų dujas per Sueco kanalą, Viduržemio jūrą, Gibraltarą, Lamanšą, Šiaurės, Baltijos jūras. Tai yra alogiška.

Pinigus šiandien galima sumokėti kur tik nori, tad ir Kataro šeichų dujas gausime tik iš ten, iš kur jas atgabenti yra optimalu - iš „Gazprom“. Jeigu mes norime turėti reikalų su šeichais, tai ir turėsime, tačiau dujos bus tik rusiškos. Beje, dujos yra tiesiog dujos - niekas neatskirs, kurios - rusiškos.

Be to, atplukdytos dujos tikrai nebus pigesnės, nes terminalo eksploatacijos sąnaudos sieks mažiausiai 250 mln. litų per metus, o gal ir visus 300 mln.

Mūsų valdžios sprendimuose nėra jokio nuoseklumo ir tai geriausiai iliustruoja 1,5 mlrd. litų „investicija“ Elektrėnų jėgainėje. Būtent tiek jau yra sukišta į dujų turbiną, kuri dirbs kondensaciniu režimu ir visą savo šilumą išmes į ežerą. O dar paprasčiau pasakius - ji nedirbs niekada, nes net ir naujos turbinos efektyvumas nesugeba konkuruoti su iš Rusijos importuojama elektra.

Bijodami rusų mes bėgame nuo jų dujų, kurias, gautas tik per terminalą, deginsime Elektrėnuose. Viena Lietuvos ekonominė nesąmonė stumia kitą nesąmonę, o už visa tai privalo sumokėti visuomenė. Net ir žinant, kad SGD terminalas neturės vartotojų, buvo pasakyta, kad jais liks šilumos tiekėjai, kuriems nebus leista atsisakyti dujų.

Man susidaro įspūdis, kad terminalas reikalingas tam, kad kažkokie artimi žmonės gautų prieigą prie tų privalomų įsigyti 25 proc. dujų.

Apie privačių projektų žlugdymą

Šiandien jau vyksta didžiulė konkurencija tarp valstybinių ir privačių projektų. Privatūs projektai žlugdomi, nes jie vyktų racionaliai, investuotojai nešvaistytų pinigų, tad atkristų ir galimybė vogti.

Visi valstybiniai projektai yra neracionalūs, jiems siekiama išleisti kuo daugiau pinigų, prisamdyti būrius konsultantų, kurie persamdo dar kitus konsultantus ir t.t.

Taip sukasi didelė pinigų masė, į stalčius rašoma gausybė popierių, bet jų visų laukia lygiai tokia pati perspektyva kaip niekam nereikalingos valstybės šovinių gamyklos, Pagirių šiltnamių, Klaipėdos „Geotermos“ ar 3 mlrd. litų ES lėšų panaudojimo vandenvalos projektams, o šiuos pinigus reikės grąžinti jau artimiausiu metu. Tai yra tiesiog labai brangūs ekonominiai nonsensai.

Apie politinį nebaudžiamumą

Lietuvos valstybėje nusikalstama yra tik tai, kas privatu, o kas valstybės - ne. Niekada ir prie jokių aplinkybių.

Valstybė įtvirtino monopolį daryti ekonomiškai blogus sprendimus garsiai pasakant, kad jie - politiniai. Kai žmonės neturi gebėjimo įgyvendinti ekonomiškai prasmingus projektus, jie imasi politinių.

Pavyzdžiui, toks yra ir VAE projektas. Aš atsiribojau nuo tvyrančių emocijų ir ėmiausi tik skaičių. Lietuva iš VAE gaus apie 510 megavatų galios, o visa kita pažadėta mūsų partneriams. Tiesa, Latvija ir Estija, mano supratimu, jau aiškiai pasakė, kad nedalyvaus atominėse statybose, tačiau Lietuva to dar negirdi.

510 megavatų galios elektros pagamina Vilniaus 3-ioji ir Kauno termofikacinė jėgainės. Jose per dvejus metus galime imti naudoti biokurą ir elektros energijos kaina bus mažesnė nei atominės, o šiluma Vilniui ir Kaunui kainuotų gerokai pigiau.

Ekonomine ir energetine prasme VAE neturi jokios reikšmės, o įsipareigojimų visuma valstybei turės ilgalaikes ekonomines pasekmes.

Apie būtinus konfliktus

Jau juk visiems akivaizdu, jog tam, kad Lietuvos prezidentė išlaikytų savo populiarumo reitingus, jai reikia nuolatinių socialinių konfliktų, visuomenė privalo būti nerami. Jeigu ji rami, kiekvienas užsiima savo darbu, rūpinasi vaikais, valstybėje tvyro tvarka, mūsų politikai jaučiasi tarsi be vietos. Jiems reikia netvarkos, triukšmo, girdėti, kad žmones kas nors smaugia.

Tuomet ir atsiranda tam tikri veiksmai. Valdžia veliasi į mūšį su „Gazprom“, pykstasi, grasina tol, kol pasiekia rezultatų: politikai pasitaiso reitingus, o rusų koncernas pakelia dujų kainas Lietuvai. Abi partnerės - šiandieninė Lietuvos valdžia ir „Gazprom“ - lieka patenkintos.

Apie nepatikimą valstybę

Plėsti verslą Lietuvoje šiandien tiesiog nebėra teisinių galimybių ir jokių garantijų. Šiandien mūsų šalyje jau egzistuoja pernelyg didelė politinio susidorojimo grėsmė, dar nematyta rizika.

Palyginti su Lietuva, Lenkijoje biokuro plėtra skuba septynmyliais žingsniais ir mes dalyvaujame tuose projektuose. Jeigu lietuviai masiškai važiuoja į Lenkiją pirkti maisto, tai mes bent jau tikimės lenkams parduoti savo biokurą.

Lietuvoje dabar itin juntama didžiulė visų ūkio sričių suvalstybinimo tendencija. Ji vykdoma per reguliavimą ir jeigu netyčia kas nors uždirba, tai iškart paskelbiama neteisėta.

Mūsų šalis šiandien tapo verslui vienareikšmiškai nepatraukli, absoliučiai neadekvati, racionaliai nesugebanti mąstyti valstybė, kuri dar ir kariauja su visais savo kaimynais ar kitais ES nariais.

Su Prancūzija įsivėlėme į karą dėl „Dalkia“, su vokiečiais - dėl „Lietuvos dujų“, kurių akcininkė - Vokietijos įmonė. Kariaujame su lenkais aukščiausiu diplomatiniu lygiu, nesutarėme su latviais dėl regioninio dujų terminalo ir privedėme iki bankroto „Krajbanka“. Šiandien požiūris į Lietuvą yra labai aiškus - tai nepatikima, neprognozuojama valstybė.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"