respublika.lt

Turgūs Lietuvoje: paveldas ar žala?

(0)
Publikuota: 2010 gegužės 15 08:00:42, Parengė Ramunė HAZIR
×

Kelis šimtmečius mūsų valstybėje plėtojama smulkiojo verslo forma - turgūs - jau tapo ir neatsiejama nacionalinio paveldo dalimi. Tačiau dažnai dėl čia vyraujančios šešėlinės ekonomikos turgaus prekeiviai vadinami spekuliantais, o čia vykdoma prekyba prilyginama nesąžiningam, šalies ekonomikai žalingam reiškiniui.

Turgininkai dažnai aiškina pasigendą valstybės remiamos politikos jų atžvilgiu, jų oponentai tikina, kad remti nesąžiningą ir savo vardą diskreditavusį verslą nėra ko. Tad šįkart “Žalgiris” klausė - turgūs Lietuvoje: saugotinas nacionalinio verslo paveldas ar ekonomikai žalingas reiškinys? O apie tai prie apskritojo stalo diskutavo etnologas Libertas Klimka, penkių vyriausybių pramonės, prekybos ministras Albertas Sinevičius, Nepriklausomybės Akto signataras, verslininkas Rolandas Paulauskas ir vienos iš Gariūnų verslo parką valdančių UAB “Posūkis” generalinis direktorius Arūnas Dirvinskas. Diskusijai vadovavo žalgirietis Gediminas Jakavonis.

L.KLIMKA: Iš tikrųjų turgaus fenomenas yra labai reikšmingas visai krašto ekonomikos raidai nuo pačių seniausių laikų. Galima sakyti, kad turgus pagimdė miestų plėtrą, augimą ir apskritai formavo miestus. Papily gyvenantys amatininkai padarydavo gaminių ne tik savo ponui, kunigaikščiui, bet ir jais prekiaudavo. Taip atsirado verslas, pirkliai, kurie tuos gaminius platino, vežiojo, ir susiformavo miesto infrastruktūra. Dar daugiau: amatininkai savo dirbtuves plėtė, pirkliai savo atstovybes kūrė, o taip susiklostė jų santykius reguliuojanti teisinė sistema.

Kalbant apie mūsų sostinę, čia turgaus tradicija buvo labai sena, reikšminga ir įdomi. Visi tikriausiai žino Kaziuko turgų, kurio tradicija prasidėjo nuo 1604 m. Beje, Europoje yra mažai tokių turgų, kurie nebūtų nutrūkę.

Pagal klasifikaciją turgūs skirtingi būdavo - kermošius, mugė arba jomarkas. Kermošius - tai prekyba, kuri lydėjo bažnytinę šventę. Ir Kaziukas pradžioje buvo kermošius. Be jo, Vilniuje dar buvo Jurginių jomarkas visą savaitę apie šv.Jurgio dieną, kai vykdavo arklių pardavimas, mainymas ir pan. Labai panašiai dabar veikia automobilių turgūs. Vilniuje dar vykdavo Petrinių mugė prie Šv.Petro ir Povilo bažnyčios. Ten buvo prekiaujama namudiniais audiniais - nuo rankšluosčių iki lovatiesių ir drobelių. Būdavo, aišku, ir kitokių turgų. Labai specifinis raganų turgelis prieš Jonines, kai žolininkės atveždavo gydomųjų, meilės žolelių ir visokių arbatų. Vilnius buvo nelabai toli nuo kaimo, tad visa ta mūsų etninė kultūra per turgus, jomarkus ir kermošius ateidavo ir į šį miestą.

Žiūrint į ateitį, galima sakyti, kad ta turgų tradicija galėtų būti mūsų ateities verslo ir tarptautinio turizmo objektas, nes visos prielaidos, mano galva, tam yra, tik reikia šių dalykų vadyba užsiimti.

R.PAULAUSKAS: Mano nuomone, turgus Lietuvoje nėra kas unikalaus - turgų yra kiekvienoje valstybėje. Bet štai įdomu, kodėl šiais laikais atsirado negatyvus požiūris į turgų? O atsakymas toks, kad visa prekyba duoda tam tikrą pelno pyragą, kurį reikia atitinkamai dalytis. Šiandien vyksta varžytuvės dėl šito pelno. Kadangi didesnę dalį to pyrago gali atsiriekti didieji prekybos tinklai, tai jų interesas didesnis ir iš čia kyla turgų puolimas. Ką mūsų valstybė remia šiose pelno dalybose? Ar tuos, kurie ir taip daug turi, ar vis dėlto yra tam tikras balansas? Čia jau yra valstybės reguliavimo klausimas.

Mano supratimu, kol kas valstybė remia stambųjį kapitalą ir dėl to smulkiajam prekybininkui tenka vis mažiau. Aš nesakau, kad apskritai nereikia stambiojo kapitalo. Jis irgi reikalingas valstybei, bet turi būti balansas, nes turgus išties yra mūsų kultūros fenomenas. Pagalvokite vien apie tai, kad šiandien, kai bedarbiais kasdien tampa po tūkstantį žmonių, turgus juk duoda tiek darbo vietų! Mes išties turėtume visokeriopai remti tą žmogų, kuris susikuria darbo vietą, o ne prašo socialinių išmokų.

Negana to, juk tas turgininkas ar mažą krautuvėlę turintis žmogus, užsidirbęs čia, Lietuvoje, ir pelną paliks jį čia. O prekybos centrai yra užsieniečių rankose, tad jie tą uždirbtą pelną dar ir išsiveža iš Lietuvos.

A.SINEVIČIUS: Turgaus prekeivis anksčiau buvo vadinamas tokiu negražiu žodžiu “spekuliantas”. Ką reiškia tas žodis? Lotyniškas ar itališkas žodis “speculation” reiškia stebėjimą, žiūrėjimą. Vadinasi, spekuliantas yra tas, kuris stebi ir žino, kas turi, taip pat stebi ir žino, kam reikia, atlieka tas paslaugas ir pasiima maržą, pelną. Ir visiems būna gerai.

Kitas dalykas, dar 1990 m., kai kainas leidome, tai sugalvojome palikti tik vieną universalinę parduotuvę tyrimams, o visas kitas paleisti, kaip Dievas duos. Atsimenu, kad kai kuriuose miestuose žmonės atsivežė labai įdomias studijas, kaip sudėliota viskas Milane, Romoje, Frankfurte ar dar kur kitur. Ten jūs niekur nerasite, kad abiejose kelio pusėse būtų po vaistinę. Aš sakysiu sąlygiškus skaičius, bet ten, pasirodo, kita vaistinė gali būti ne arčiau kaip už 150 metrų, kita kavinė - ne arčiau kaip 75 metrų. O jau dideli prekybos centrai apskritai iškeldinti už miesto.

Dabar pagalvokite, pavyzdžiui, Kaune, Laisvės alėjoje, kur galėtų būti puiki vieta su mažomis kavinukėmis, bistro ir pan., pastatytas “Akropolis”. Čia kaip šlapioje vietoje kūdrą iškasti, į kurią subėgtų visas vanduo ir varlės, o šone ant sauso kranto žmogelis sėdi, gėlytės auga, o valgyti ir gerti nėra ko...

Argi čia ne valstybė kalta? Jau Algirdo Brazausko laikais buvo važiuojama - laikėsi, laikėsi, nedavė leidimų statyti tokius dalykus, bet vis tiek suveikė tam tikros jėgos ir tie leidimai buvo gauti. Pažiūrėkite, dabar pilna prekybos centrų. O ką gali mažos krautuvėlės, jeigu jos neveža kiniškų plaktukų, kurie su kotu litą tekainuoja?

Kartą lankiausi Italijoje, tokiame mažame miestelyje Diverzėje. Įsivaizduokite, ten yra 50 odos fabrikų! Kiekviena šeima atlieka po operaciją ir tai vadinasi fabriku: suneša odas, nuveža už kelių kiemų pas kitą - tas padaro kitą operaciją...  Visi dirba ir nereikia giganto išlaikyti.

Nuėjau į tą mūsų turgų - na, tikrai gražu. Aišku, netvarkos ten yra daug, bet pažiūrėt...  Matyti, kad turguje irgi vyksta specializacija, koncentracija, kaip anksčiau sakydavo. Vienas pardavinėja, kitas veža, trečia tiekia...  Bet vis tiek turguje turi būti kasos aparatai. Jūs nežinote, kokie kiekiai lenkiškos mėsos ateina per juos. Arba pabandykite, jeigu esate paprastas ūkininkas, atvežti savo bekoniuko pusę po pažastimi pasikišęs ir padėti ant prekystalio. Būsite greitai išgrūstas turgaus mafijos. Tie dalykai, manau, diskredituoja tą tikrąjį turgų.

A.DIRVINSKAS: Kad darbas turguje nėra prestižinis, man atrodo, tokia samprata buvo įdiegta sovietmečiu. Buvo laikoma, kad tai apskritai nėra darbas, mat tam nereikalingas išsilavinimas, dirbama lauko sąlygomis ir pan. Dabar mes dirbame rinkos ekonomikos sąlygomis ir nesuklysiu pasakydamas, kad Gariūnų turgavietės susikūrimo priežastys, raidos tendencijos ir fenomenas šiandien puikiausiai atspindi visos Rytų Europos pokomunistinių šalių socialinę, ekonominę raidą, perėjimą nuo planinės ekonomikos prie rinkos ekonomikos. Anuomet būtent turgūs amortizavo tą socialinį ir ekonominį šoką, kurį, beje, pastebime ir dabar. Juk dažną nuo nedarbo dabar gelbsti turgavietė. Kodėl? Įėjimo barjerai žemi, nereikalingas specialus išsilavinimas, darbo įgūdžiai įgyjami bedirbant, išėjimo barjerai irgi neaukšti - gali greitai viską nutraukti. Aš matau, kad Gariūnų turgavietėje savaitgalį dirba labai daug žmonių, kurie jau yra su kuo nors susiję darbiniais santykiais. Jie kažkur dirba, bet savaitgalį ateina prisidurti prie atlyginimo.

Kalbant apie rinkos ekonomiką, galiu pasakyti, kad pirmas jos pamokas prieš dvidešimt metų davė lenkai, čia sukūrę Gariūnus. Galbūt netiesiogiai, bet jie buvo vieni iš iniciatorių, pradėję vežti prekes. Aš labai gerai atsimenu Ženevos verslo mokyklos direktoriaus žodžius: “Saugokite Gariūnus, nes tai pirmoji jūsų šalyje kapitalizmo laboratorija. Nesu ten buvęs, bet akivaizdu, kad ten veikia rinkos ekonomikos dėsniai”.

Mes dažnai savo valstybę lyginame su Lenkija ir galima pasakyti, kad Lenkijoje net esant tarybinei santvarkai buvo skatinama privati nuosavybė, smulkusis verslas, o šiandien mes ir matome rezultatus - jie neturi tokių krizės padarinių. Jie orientavosi į svarbiausius dalykus: užimtumą žemės ūkyje, smulkųjį verslą, dar pridėčiau religiją, nes jie konservatyvesni ir dėl to taip neprasiskolino. Todėl jie neišgyveno tokios gilios krizės, kokią išgyvena kitos Europos šalys.

Jeigu paklaustumėte Gariūnų verslo parko, kas yra jo konkurentai, kaip dažnas klausia, aš atsakyčiau: jokiu būdu tai nėra prekybos centrai ar kitos Lietuvos turgavietės. Atvirkščiai, kitos turgavietės yra kaip partnerės - žmonės perka Gariūnuose, perparduoda mažose parduotuvėse ir kitur. Mūsų konkurentai yra Maskvos, Varšuvos turgūs ir pan. Mes turime 20 metų tarptautines tradicijas - daug metų iš šalių kaimynių važiuoja tų pačių mugių, smulkių parduotuvių, turgaviečių prekiautojai, perka prekes ir parduoda savo šalyse. Šiandien Gariūnams labai svarbu išlaikyti tas tarptautines tradicijas, verslo integravimą į užsienio šalių rinką ir t.t.

A.SINEVIČIUS: Bet vis tiek Gariūnai yra ne turgus. Gariūnai yra Gariūnai. Na koks čia turgus?

A.DIRVINSKAS: Buvo minėta, kad turgus ir smulkusis verslas skatina lokalumą, įvairovę, o prekybos centruose peršama standartizacija. Kai manęs klausia, ar mes bijome kinų invazijos, aš atsakau, kad ne. Nes kinai dirba kaip ir prekybos centrai - standartizuodami. Jie atveža daug pigių, nemadingų prekių, kurias parduoda per samdomus darbuotojui - dažnai pardavėjai akmeniniu veidu negali patarti ar pasiūlyti klientui. Užtat tai puikiai moka savo darbo vietos šeimininkas. Jis puikiai išmano tą prekę, ją adaptuoja.

Tuo mes išsiskiriame, ir jei pereitume prie kalbos apie tai, kaip krizę išgyvena smulkusis verslas, tai aš visą laiką sakau: mes bankrutuosime paskutiniai. Smulkusis verslininkas kartais priima visai netradicinius sprendimus, o dažnai laimi socialinis bendravimas.

R.PAULAUSKAS: Gariūnai nebijo kinų invazijos...  Mano supratimu, čia jūs neteisingai šnekate, nes už Kinijos prekybininkų stovi Kinijos valstybė. Ji remia savo žmones, o mūsų valstybė žiūri išsižiojusi ir nieko nedaro. Tai atleiskite, ką galės padaryti net ir “Maxima” Lietuvoje - ką jau kalbėti apie tą smulkų turgaus prekeivį, - jeigu prieš jį stovės kinas, kuris sugeba atvežti plaktuką iš ten už vieną litą? Tai yra neįmanoma konkurencija...
Laisva rinka šioje vietoje tėra mitas. Laisvos rinkos pasaulyje nėra ir būti negali.

A.SINEVIČIUS:
Ir laisva rinka - ne Gariūnai.

R.PAULAUSKAS: Jos apskritai nėra. Tai yra tokia pat klaidinga idėja kaip ir komunizmo idėja. Kažkas reguliuoja vienaip ar kitaip, remia vieną ar kitą segmentą. Ir dėl to jūs turėtumėte kalbėti priešingai - šaukti visu balsu, kad valstybės vadai išgirstų apie tą kinų problemą.

A.DIRVINSKAS:
Mes tiesiog nebijome konkurencijos. Mes jų jokiu būdu neįsileidžiame.

R.PAULAUSKAS: Aš iš turgininkų jau girdėjau, kaip jie kariauja su kinais. Viskas gerai, bet čia yra folkloras. Turi valstybė tokius dalykus stebėti, o ne žmonės leistis į tokius chuliganiškus santykius.

Aš Alberto norėjau paklausti apie tai, ką jis kalbėjo pradžioje: ar tai buvo mūsų tuomečių valdžios žmonių nesupratimas, ar korupcija?

A.SINEVIČIUS:
Kuria prasme?

R.PAULAUSKAS: Na kad ir tokių prekybos centrų neleidimas statyti miesto centruose. Juk buvo aišku ir prieš dešimt, ir prieš penkiolika metų, kaip toje Europoje viskas sutvarkyta.

S.SINEVIČIUS: Man atrodo, kad čia nė klausimo negali būti. Vis tiek čia gi... Ko aš nesupratau? Atsirado jėgų, kurios suprato, bet suprato pateptos. Naujiena čia kažkokia...

R.PAULAUSKAS: Štai ir yra atsakymas. Bet dažnai koks nors veikėjas, nuo kurio priklauso visi sprendimai, varto akis, kalba apie laisvą rinką, laisvą kapitalo judėjimą ir apsimeta, kad nieko nesupranta. O iš tikrųjų jis yra pateptas...

Pelnas niekada negulės ant žemės - visada atsiras kas jį paima.

L.KLIMKA:
Iš tikrųjų dažnai kalbama, kad lietuviai neturi verslumo, prekybininko gyslelės, bet gal tai nėra tiesa? Seniau ūkininkas visada realizuodavo savo perteklinę produkciją. O jeigu turėjo blogą žemę, tai užsiimdavo amatais. Mes dabar prieš porą metų pradėjome kalbėti apie tradicinius amatus, t.y. net priimtas Tradicinio paveldo produktų įstatymas, kuris turėtų palaikyti mūsų auksarankius meistrus. Tą įstatymą kurdami galvojome, kaip palaikyti namudinę kūrybą. Joje yra tokių subtilumų. Štai vieną pavyzdį pateiksiu. Nesinorėtų, kad šiurkščiavilnės avys, tapusios etniniu paveldu, išnyktų iš Lietuvos, bet jų vilna daugeliui gaminių buvo netinkama. O, pasirodo, dabar atsirado tokia vėlimo mada ir būtent šiukščioji vilna tam labai tinka - nuo pirties kepurės iki papuošalo. Ir dar, pasirodo, ta šiukščioji vilna turi gydomąją reikšmę. Tokiems pagyvenusiems ponams kaip aš nuo reumato tokios vilnos kojinės arba pirštinės yra kaip tik. Šito joks kinas nepadarys.

Čia slypi ir mūsų tautiškumas, nes paveldas yra labai plati sąvoka - nuo gyvojo paveldo iki technologijų. Tai yra etninės kultūros dalykai, kuriuos mes suinteresuoti išsaugoti, kad tie turgūs turėtų kitą spalvą.

A.DIRVINSKAS: Reikia pasakyti, jog per tuos dvidešimt metų ir Gariūnų verslo parko įmonės, ir apskritai Lietuvos turgavietės padarė didžiulį įdirbį, kad apskritai šitas darbas turguje iš neprestižinio taptų patrauklesnis. Tačiau, žinoma, mes neturime tų tradicijų turgų, kurie buvo tarpukariu ir dar seniau. Tačiau tradicijas norime grąžinti.

A.SINEVIČIUS: Bet vis tiek reikės turėti kasos aparatus ir mokėti visiems.

A.DIRVINSKAS: Kuo skiriasi fizinis asmuo nuo juridinio asmens? Labai dažnai kalbama, kodėl turgaus mėsos prekiautojai nemoka pridėtinės vertės mokesčio, o parduotuvės moka. Fizinis asmuo, kuris dirba su verslo liudijimu, veiklą vykdo vienas. Jis yra užpirkėjas, degustatorius, veterinaras, vežėjas, sandėliuotojas, pardavėjas... Jis dirba vienas ir jo apyvarta yra daug mažesnė nei parduotuvės ar prekybos tinklo. Kiekvienoje pasaulio šalyje yra tam tikrų išlygų, parama smulkiajam verslui. Dažnai tie žmonės sudaro ir jautrų šalies gyventojų sluoksnį. Tad jiems taikomos supaprastintos veiklos formos. Lietuva - ne išimtis.

R.PAULAUSKAS: Ypač šiais laikais.

A.DIRVINSKAS: Jis negali konkuruoti su tuo pačiu, sakykime, prekybos tinklu. Kitas dalykas, sutinku, jeigu vyksta kontrabanda, jis viršija tas leistinas apyvartos normas, yra institucijų krūva, kurios turi tikrinti ir žiūrėti, o mes tokių netoleruojame.

A.SINEVIČIUS:
Kam daug kalbėti? Nueikite į Gariūnus ar Kalvarijų turgų! Gali ten staigiai nusipirkti kontrabandinių cigarečių - kiekviena moteris čigonė turi po septynis pakelius. Kodėl? Todėl, kad už aštuonis baudžia, už septynis - ne.

R.PAULAUSKAS: Tai irgi kultūros dalykas.

A.SINEVIČIUS: Vanduo teka mažiausio pasipriešinimo keliu, ir jeigu čia nebus tokios jėgos, tokio noro... Na kodėl gi Amerikoje visi bėga užsimušdami nuo liepos sumokėti visus mokesčiu? Kodėl Al Kaponės už žmogžudystes nepasodino, bet už mokesčių nemokėjimą supūdė kalėjime? Taigi kaip ta juodoji ekonomika iškraipo visą rinką...

A.DIRVINSKAS: Smulkiajame versle ir šešėlis smulkus, bet pagal tą šešėlį ir bendrąjį vidaus produktą Lietuva nėra išskirtinė tarp visų Europos Sąjungos šalių, kur bendrajam vidaus produktui tenka tik 20 proc. šešėlio.

A.SINEVIČIUS: Kas tas bendrasis vidaus produktas? Prieš kelerius metus žiūrėjau, tai 70 proc. jį sudarė paslaugos, 30 proc. - pramonė. Prieš dešimt metų buvo atvirkščiai. Mes tampame nebe gamintojais, o vartotojais.

O šiaip jau vidutiniam ir smulkiajam verslui nereikia padėti, jam tik nereikia trukdyti.

R.PAULAUSKAS: Reikia padėti, reikia.

A.SINEVIČIUS: Dabar 70 institucijų verslą tikrina. O ką dar padėti?

A.DIRVINSKAS: Smulkiajam verslininkui reikia padėti integruoti verslą į užsienio šalių rinkas.

R.PAULAUSKAS: Ką jūs čia šnekate - nereikia kištis, reikia netrukdyti? Aš vėl grįžtu prie to paties: kaip aš galiu išsiauginti rožę esant mūsų klimatui, jeigu man iš kitur atveža kitomis sąlygomis užaugintą pigesnę rožę? Aš niekaip tomis sąlygomis dar pigiau tos rožės neužauginsiu.

A.SINEVIČIUS:
Neaugink rožės, svogūną augink.

R.PAULAUSKAS: Lygiai taip pat svogūną Lenkijoje greičiau užaugins. Aš kalbu ne apie pinigų davimą, o apie ekonominių santykių reguliavimą - reikia padaryti taip, kad Lietuvoje apsimokėtų auginti tą rožę, kad Lietuvoje apsimokėtų siūti, linus auginti... Dabar juk neapsimoka...

Tai yra ne tik Lietuvos, bet visos Europos Sąjungos bėda. Ji šiandien pateko į tokią padėtį, į kurią ėjo dešimtmečiais, leisdama tą laisvą rinką ir laisvo kapitalo judėjimą. Juk kaip aš galiu, būdamas net vokietis, konkuruoti su kinu, pas kurį kitas kinas dirba už 100 eurų, o aš turiu mokėti 2000 eurų? Kokiu būdu aš galiu konkuruoti? Anksčiau ar vėliau ta sistema turi sprogti.

Turgus yra smulkiojo verslo forma, ir jeigu mes jį remsime, tai paskirstysime pelną sąžiningiau po visuomenę. Juk tie turgaus prekeiviai susikuria darbo vietas, nereikia jiems mokėti bedarbio pašalpų. Aš dar kartą sakau: nuo to, kad atsiras daugiau prekybos centrų, lietuviai nenupirks daugiau cukraus ar kelnių. Yra daugiametis vidurkis, tik dabar kyla klausimas: kas paims pelną iš šito pelno pyrago? Valstybė turėtų balansuoti tuos reikalus. Ir turgus, ir smulkusis verslas yra tas instrumentas, kurį pasitelkiant tai galima padaryti nepaisant visų bėdų.

L.KLIMKA: Ten, kur sena tradicija, nereikia per daug dviračio išradinėti. Štai Vokietijoje, Austrijoje tradiciniai turgūs yra kultūros fenomenas ir visi juos mielai palaiko. Tai yra ir mūsų paveldas, ir mes turėtume išmokti eksploatuoti tuos dalykus.

A.DIRVINSKAS: Deja, dar daugeliui užkliūva netvarka ir investicijų trūkumas turguose. Aš visą laiką sakau šalies turgaviečių vadovams, kad privalome keistis, transformuotis ir visos inovacijos privalo būti nukreiptos į kokybinius pokyčius, nes jei nesikeisime, tai degraduosime. Išsaugoti seną, lojalų klientą yra lengviau, nei pritraukti naują. Dabar turgūs orientuojasi į mažas ir vidutines pajamas gaunantį vartotoją. Naujai sukurta fizinė aplinka leistų pritraukti ir didesnes pajamas gaunančius žmones.

A.SINEVIČIUS: Manau, kad tokių turgų, kurie buvo anksčiau, jau nebebus ir juos reikia pamiršti. Tačiau turgūs yra reikalingi ir, be jokios abejonės, jų niekas neuždarys. Jei juos uždarys čia, jie atsiras kitur. Turi būti tam tikra tvarka, ir labai gerai, kad tokius dalykus imasi tvarkyti tokie jauni žmonės.

 

Parengta pagal "Respublikos" priedą "Žalgiris"

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s