Lietuvoje viešintys švedai ar vokiečiai keikia lietuviškas kainas. Nenuostabu: penkiskart geriau gyvenančiose šalyse maistas pigesnis. Tik skurdžiausiai Europoje gyvenantys lietuviai priversti kentėti, nes nė viena valstybinė institucija mūsų žmonių negina.

Niekam nerūpi

Džiaugsmingai skelbiama, kad maisto produktai Lietuvoje rekordiškai atpigo. Tik to rekordo nemato eiliniai žmonės, už pagrindinius maisto produktus priversti mokėti brangiau nei turtingieji skandinavai ar kiti Vakarų Europos gyventojai. Pragyvenimo lygio skirtumai tarp mūsų ir visos Europos po įsismarkavusio valdžios “taupymo” padidėjo dar keletą kartų, tad vargingiau gyvenantieji priversti apskritai atsisakyti prabangos valgyti.

Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius konstatavo: priežiūros institucijos yra neveiksmingos.

“Problema yra: maistinių kviečių, rugių supirkimo kainos kritusios. O produktų kainos - pakilusios. Tam nėra pasiaiškinimo. Konkurencijos taryba turi būti budri, ar čia nėra tam tikrų susitarimų. Aš ne kartą kreipiausi dėl pieno produktų - tuo metu pieno kainos nukrito. Bet laikinai”, - pripažino K.Starkevičius.

Teismai - nupirkti?

Populiarėjantys ūkininkų turgeliai, prekyba ekologiškais produktais internetu, pasak ministro, gali padėti lietuviams mokėti mažiau. Vis dėlto jis pripažino: kol tarpininkus turinčios kontroliuoti institucijos ir teisėsauga nepradės dirbti, problema neišnyks.

“Konkurencijos taryba turėtų dirbti solidžiau. Kiek žinau, ir anksčiau būdavo, kad bylos ateidavo iki teismo, bet baigdavosi perdirbėjų naudai. Vasarą vyko didžiųjų pieno perdirbimo įmonių, siekiančių išlaikyti monopolį, kova su ministerija. Dabar įkurtas kooperatyvas pienas.lt - ūkininkai čia gauna nuo 0,85 iki 1,06 lito už litrą pieno, o kitur gauna tik 60 centų. Esu dėl nepagrįstų kainų ne kartą kreipęsis į Konkurencijos tarybą, kuri aiškina: “teismai sprendžia bylas ne mūsų naudai”. Štai dar viena grandis, kuriai yra daugybė klausimų”, - sakė K.Starkevičius, kuris taip ir nepasiūlė, ką daryti žmonėms.

Žemės ūkio rūmų pirmininkas Bronius Markauskas pripažino: Lietuvoje padaryta viskas, kad kainos būtų didžiausios.

Brangina ir valdžia

“Mūsų pieno, grūdų, mėsos supirkimo kainos yra kone mažiausios Europoje. Bet iš pigiausios žaliavos pagaminami brangiausi produktai. Pavyzdžiui, pieno žaliava sudaro tik 28 procentus kainos. Milžiniškas grūdų ir miltų kainų skirtumas taip pat stebina. Visada išvykęs į užsienį pastebiu, kad kainos ten mažesnės. Dar viena problema - Lietuva turi kone didžiausią Europoje pridėtinės vertės mokestį. Tai irgi turi nemažai įtakos galutinei maisto produktų kainai”, - atskleidė B.Markauskas.

Jis pritarė, kad vartotojus ginančios institucijos tik mėgina imituoti veiklą, nes rezultato nėra.

“Vienąkart Konkurencijos taryba bandė aiškintis pieno perdirbėjų veiksmus, kai įtarta, kad yra kartelinių susitarimų. Bet tai ypač sunkiai įrodoma. Žinoma, pati tarnyba nerodo didesnės iniciatyvos spręsti problemą. Todėl Lietuva ir yra santykinai brangiausia šalis gyventi - pragyvenimo lygis vienas žemiausių. Vartotojų organizacijų yra ne viena, bet kokių nors koncentruotų veiksmų nematyti”, - pripažino B.Markauskas.

Vis dėlto naujasis Konkurencijos tarybos pirmininkas Jonas Rasimas nesiryžo paaiškinti visuomenei, kas gero nuveikta kovoje su nepagrįstomis kainomis. Jo atstovė Palmira Kvietkauskienė informavo: “Mes to nereguliuojame. O direktorius sakė nekalbės, kol vyksta reorganizacijos procesas.”

Vidutinis darbo užmokestis į rankas kai kuriose Europos valstybėse 2009 metais (litais)

Švedija 9181
Suomija 9101
Vokietija 7828
Čekija 3082
Lenkija 2684
Lietuva 2142

Kol neliepė dirbti - ne mūsų reikalas

Feliksas PETRAUSKAS - Vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktorius:

Ne, mes neturėjome jokių skundų dabar tuo klausimu. Bet nustatyti kainas iš tikrųjų ir nėra mūsų reguliavimo sritis. Rinkos kainos yra rinkos kainos. Aišku, mane, kaip žmogų, tokie dalykai stebina. Bet kaip valstybinės institucijos vadovas nelabai norėčiau ką komentuoti. Manyčiau, kad kol kas Ūkio ministerija bando subalansuoti gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų santykį. Būtent čia yra problemiška situacija. Aišku, gamintojai parduoda savikaina, o perdirbėjai dar uždeda savo, ir toje grandinėje galų gale kenčia vartotojai. Šiandien negalėčiau nurodyti konkrečios institucijos, kuri galėtų kontroliuoti, vykdyti rinkos priežiūrą. Bet yra planinė ekonomika, rinkos sąlygos - per daug valstybė negali kištis. Aišku, būtų galima priimti politinį sprendimą.

Taip, vartotojas nukenčia, nes neišsisprendžia ši grandinė. Joje yra tie trys tarpiniai punktai, kurie sudaro problemų vartotojui. Jei būtų priimtas sprendimas, kad mes tai turime kontroliuoti, tai galvotume, kaip daryti. Jei būtų vartotojo skundas - žiūrėtume, siųstume. Jei būtų dėl ne maisto produktų skundas - siųstume ne maisto produktų inspekcijai. Jei dėl maisto - tai Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai.

Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"