S.Janukaitis: nėra ko laukti, - reikia sparčiau jaunimą amato mokyti

2012 kovo mėn. 25 d. 10:39:28 Perskaitė 1812

Ką tik atšventę įkurtuves moderniame Medienos technologijų ir baldų gamybos inovacijų praktinio mokymo centre kauniečiai vadovai, pedagogai ir specialistai iš Kauno statybininkų rengimo centro jau imasi naujų inovacinių projektų bei sėkmingai tęsia anksčiau pradėtus darbus. Nes, kaip naujienų agentūrai ELTA sakė šios profesinės mokyklos Stanislovas Janukaitis, nėra kada laukti, - reikia vaikus mokyti amato. Turėdamas amatą, kiekvienas jaunas žmogus gali lengviau kurti sau gyvenimą ir tikrai nepražus kad ir kokios krizės siaustų.

- Artėjant mokslo metų pabaigtuvėms, net ir tie, kurių šeimoje abiturientų nėra, pasmalsauja, o kurias aukštąsias mokyklas šiemet rinksis daugiausiai būsimųjų studentų. Profesinės mokyklos į kasdienių pokalbių temas ne taip dažnai patenka. Ar tai dėlto, kad joms mažiau dėmesio skiriama ir "iš aukščiau"?

- Iš ministerijos? Užtenka mums jos dėmesio, bet kad ir kaip ten būtų, dėmesys aukštajam mokslui mus dažnai užgožia. Lietuvoje į universitetus praktiškai stojama be jokio konkurso, ypač, - į mokamas vietas. Profesinį mokymą pasirenka gal tik penktadalis šalies abiturientų, nors jau seniai kalbama, kad santykinai jų turėtų būti daugiau.

Problemų surinkti moksleivių kontingentą mūsų mokyklai nebūna. Mes - populiarūs, nes turime labai gerą profesinio mokymo bazę, kai kurie padaliniai gali lygiuotis su geriausiais Europoje. Bent taip mums tvirtino mūsų užsienio partneriai, kurie daug kuo maloniai stebisi pas mus į mokyklą atvykę.

Bet kur kas labiau džiugina mūsų auklėtinių vertinimai. Kuo toliau, tuo daugiau motyvuotų jaunuolių pas mus ateina mokytis amato, ir tai labai gerai. Nori jaunimas išmokti dirbti, užsidirbti. Yra tokių, kurie po užsiėmimų mokykloje jau ir kokių darbų susiranda pagal tai, ko pas mus mokosi. Netgi bedarbius tėvus dalis jų išlaiko iš to, ką uždirbo. Be to, mokame iki 100 Lt stipendijas tiems, kurie stengiasi mokytis. Turim neprastą bendrabutį, gražią mokyklos valgyklą, kur viskas pigiau kainuoja nei kitur.

- Tačiau... mokslai baigiasi, ir visų tų mokyklinių patogumų profesiją įgijusio jaunuolio gyvenime nelieka. Prasideda darbo paieškos, o gal iš karto jūsų paruošti statybininkai, baldininkai, šaltkalviai ar kitų profesijų jauni žmonės į užsienį keliauja įsidarbinti, nemėginę laimės ieškoti Lietuvoje?


- Nemanau, kad blogai, jeigu taip būna. Europos Sąjungoje judėjimas laisvas, tai dirbti žmonės gali ne tik Lietuvoje. Bet sumanūs ir gimtinėje nesunkiai randa ką veikti ir kaip užsidirbti. Sutikau prieš porą dienų buvusį mūsų moksleivį. Suvirintoju dirba. Sakė, gauna tris tūkstančius litų kas mėnesį ir labai patenkintas, kad gerą profesiją įgijo.

Aš savo savarankiško gyvenimo kelią irgi pradėjau nuo profesinės, nuo suvirintojo. Buvau septyniolikos, dirbau suvirintojų brigadininku tiesiant Vilniuje dujotiekį. Paskui baigiau pedagogikos mokslus, bet tuo metu negalvojau, kad tai - vyriška profesija. Ir vėl dirbau, rinkausi statybų studijas, tai įstojau į Technologijos universitetą, pabaigiau. Gyvenime visos žinios, patirtys praverčia. Ir aš niekada nesigailėjau pradėjęs viską nuo profesinės.

- Jūsų, kaip mokyklos vadovo, stažas - labai solidus, tai turėjote progų nemažai nuveikti bei išgyvenote visokių jos raidos etapų. Kaip nutiko, kad mokykla kažkodėl tapo statybininkų rengimo centru?

- Buvome pirmasis toks centras Rytų Europoje tuomet, 1991-aisiais, kai pagal subrandintą idėją, iš trijų statybinio profilio profesinių mokyklų įkūrėme vieną - Kauno statybininkų rengimo centrą. Ir netrukus įsitikinome, kad tokia specializacija nulėmė pigesnį moksleivių parengimą. O tuomet, kai centrą kūrėme, tai buvo tikras perversmas visoje sistemoje. Mus kaltino, kad vėl einam "į kolūkį", kai kiti skaidosi, siekia savarankiškumo.

Bet, pasirodė, buvome teisūs. Tą patvirtino ir kolegos iš užsienio, mielai atėję mums į pagalbą labai naudingais patarimais, netgi, - dovanomis. Vien vokiečiai padovanojo 15 medienos apdirbimo staklių. Įsivaizduojate, kaip puikiai jos atrodė ir dirbo, lyginant su senutėmis sovietinėmis staklėmis, - vienas džiaugsmas. Norvegai buvo ir tebėra daugelio mūsų projektų bendraautoriai bei geri partneriai. Pamenu, kai tos šalies ir mūsiškiai mokiniai Kaune statė medinį namą. Norvegišką, kaip priemonę mokytis statybų technologijų. Tas namas tebestovi kaip draugystės simbolis, kuriuo visi didžiuojamės.

- O tas modernus Medienos technologijų ir baldų gamybos inovacijų praktinio mokymo centras irgi gimė kaip tarptautinio bendradarbiavimo rezultatas?

- Ir taip galima sakyti. Projektas įgyvendintas Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis. Panašių centrų visoje Lietuvoje iki 2013 m. pabaigos bus per 40. Pas mus projektas įgyvendintas per 2 metus, rekonstruota ir praplėsta daugiau kaip 4 tūkstančiai kvadratinių metrų dirbtuvių, įsigyta per 100 vienetų įrangos už 7,7 mln. Lt. Praktinio mokymo dirbtuvių rekonstrukcijai ir plėtrai išleista daugiau nei 8,2 mln. Lt.

Dabar įrenginėjame Automechanikų profesinio paruošimo centrą. Patalpas atsiremontavome, rūpinamės įranga. Turime gerą santechnikų rengimo bazę. Galima teigti, kad nuo Kauno statybininkų rengimo centro Lietuvoje prasidėjo naujų technologijų diegimas santechnikoje. Jas pas mus atvežė norvegai.

Pastarojo meto projektai (šiemet jų vykdome dešimtį) rodo, kad mūsų institucija yra veržli ir tuo išsiskiria iš kitų panašių institucijų. Tai, kad gauname ES, kitų šaltinių lėšų bei nemažai investuojame, manau, yra tikrai geras mūsų darbo kokybės, patikimumo įvertinimas. Noriu dar pabrėžti, kad pas mus vis daugiau dėmesio skiriama kultūriniam gyvenimui, sportui, prasmingam moksleivių laisvalaikiui.

-... gal dar ir įsidarbinti mokyklą baigusiam jaunimui padedate, ar turite draugiškų firmų tam tikslui?

- Draugiškų tai yra, bet įsidarbinimas - paties jaunojo specialisto reikalas. Nėra problemų, kai reikia mokymosi metu atlikti praktiką. Mūsų auklėtinius mielai priima viena rimtesnių firmų "Kaminta", palankios mūsų atžvilgiu bendrovės "Kauno baldai", "Freda" bei kitos.

Kadangi gražiai bendradarbiaujame su vokiečiais, norvegais, suomiais, italais, tai mūsų vaikai važiuoja pas juos padirbėti per pirmo ar antro kurso praktiką. Kartu ir pasaulio pamato, akiratį praplečia, su kitų kraštų kultūromis susipažįsta.

Dirbti geriausia gimtinėje, aš tuo neabejoju. Ir džiaugiuosi, kad dabar Lietuvoje įsidarbinti baigusiems mūsų mokyklą yra lengviau, nei prieš kokius metus ar dvejus, kai statybos apmirė. Jos atsigauna, be to, vis daugiau darbo turi pastatų apšiltintojai, santechnikai, kitų profesijų žmonės. Mūsų mokykla orientuojasi į specialistų parengimo kokybę. Be kokybės sunku darbo rinkoje rasti savo vietą, nes darbdaviai - labai reiklūs.

- Ir jokių kitų problemų daugiau nesimato mokyklos padangėje, netemdo debesys jaunimo savarankiško gyvenimo kelio?

- Būna visokių bėdų. Darbovietėse neretai jaunimas pasijunta nereikalingas, nelaukiamas. Kita vertus, sulėtėjusi verslo plėtra ir neleidžia būriais į darbą naujų žmonių priiminėti. O dar seni darbuotojai neretai pamato mūsų mokinukuose konkurentus. Ir vadovai jų vengia, - labai reikia daug kalbėti, įrodinėti. Pagaliau, patys vadovai irgi turėtų keistis. Būti jaunam žmogui patarėju, jei reikia, - užtarėju, o ne reikalautoju: dirbk kuo sparčiau, daryk planą ir dar daugiau.

Yra dar viena visoms profesinėms mokykloms opi problema. Lietuvoje nėra profesijos mokytojo rengimo sistemos, kokią turi nemažai užsienio valstybių. O juk nuo to mokytojo priklauso moksleivių mokymo kokybė, gero požiūrio į darbą, pagarbos jam, greta dirbančiam, atsakingumo dėl bendro rezultato išugdymas. Kiekviena mokykla savaip sprendžia šią problemą.

Mes renkame tinkamą būsimą mokytoją iš savo mokinių. Siunčiame jį studijuoti. Pas mus, pavyzdžiui, ateina iš Kauno technologijos universiteto pasipraktikuoti santechnikos laboratorijoje studentų. Turim vienas geriausių Europoje santechnikos, suvirintojų dirbtuves, jos praverčia ir studentams. Tačiau, kad ir tapę inžinieriais, jie profesijos mokytojais iš karto negali būti, nes pedagoginių žinių neturi.

Suomijoje, pavyzdžiui, inžinerijos mokslus baigęs specialistas, penkerius metus dirba įmonėje, lygiagrečiai ar vėliau mokosi pedagogikos. Tik tuomet jis būna pasiruošęs kitus mokyti amato.

Dėkoju už pokalbį.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net