Šiluma pinga, tik žmonės to nejaučia

Seimo Energetikos komisija vakar aiškinosi, kodėl šių metų sausį šilumos energijos kaina sostinėje - 16,6 proc., Kaune - 9 proc. didesnė, kituose didmiesčiuose taip pat keliais procentais didesnė negu 2017-ųjų sausio mėnesį.

Kainų komisijos pirmininkė I.Žilienė atvėrė visiems akis - tai, kad atskiruose miestuose vieną mėnesį šilumos kaina didesnė, negu buvo tą patį mėnesį pernai, visiškai neatspindi šalies tendencijų. Mat Kainų komisija, kiekvienais metais perskaičiuojanti bazines šilumos kainas, jas tik mažina.

I.Žilienė vardijo, kad šiemet šilumos kainos sumažėjo Ukmergėje, Birštone, Šilutėje, Pakruojyje, Akmenėje - nuo keleto iki 9 proc. Skuodo gyventojams šiluma atpigo 24 proc., o Alytaus - net 26 proc.

„Nevertėtų lyginti mėnesinio kainų augimo - reikia imti viso metų laikotarpio vidutinę kainą. Ir šį šildymo sezoną vartotojai mokės mažiau nei buvusį prieš tai“, - tikino I.Žilienė.

Seniai aišku, kad šilumos vartotojai - visiški neišmanėliai. Tačiau sąskaitos už šildymą žmones pasiekia žiemą, todėl jiems nesvarbu, kiek šilumos energija kainavo liepos mėnesį.

Vis dėlto Kainų komisijos pirmininkei teko pripažinti, kad sezono metu šilumos kaina visuomet išauga, nes atsiranda didesnė jos paklausa: „Šilumos kainą lemia dujų ir biokuro kainos, kurios žiemą paprastai būna didesnės. Taip pat kaina priklauso, kokia dalis biokuro šilumai gaminti naudojama atskirame mieste, kiek yra nepriklausomų šilumos gamintojų ir kokia tarp jų konkurencija.“

- Kiek dar galėsime džiaugtis pigia energija, kuri vis tiek švariai iššluoja iš piniginių per vasarą sutaupytus eurus? - „Vakaro žinios“ teiravosi Seimo Energetikos komisijos pirmininko Virgilijaus PODERIO.

- Komisijos prašymu Energetikos ministerija pristatė visų komunalinių paslaugų kainų tendencijas. Po diskusijų paaiškėjo, kad mūsų visų komunalinių paslaugų kainos mažiausios regione. Žvelgiant į priekį ryškesnio kainų kilimo nenumatoma nei vandens, nei elektros, nei dujų, nei šilumos sektoriuose. Aišku, nežymūs svyravimai gali būti dėl žaliavų kainų kitimo, bet bendra tendencija augimo nerodo.

- O kainų skaidrumas abejonių nekelia? Naujausias pavyzdys - šilumos kaina Šiauliuose mažiausia tarp didmiesčių, nes Kainų komisija išskaičiavo ankstesnių metų permokas. Kaip vartotojams atsiranda permokos, o tiekėjams - viršpelniai?

- Dėl įvairiausių priežasčių - net ir Kainų komisija gali apskaičiuoti numatomą kainą pagal neteisingus duomenis. Kai kuriuos duomenis reikia prognozuoti, pavyzdžiui, būsimas žaliavų kainas, ir ne visada pataikoma. Bet jeigu išaiškėja, kad energijos ar šilumos tiekėjas nepagrįstai gavo pajamų, jos iš jo paimamos atitinkamai sumažinant tarifą vartotojams.

- Ar energijos kainos vartotojams būtų žemesnės, jeigu tiekėjai nebūtų monopolininkai ir valstybė iš jų su botagu nereikalautų kuo didesnių pelnų ir dividendų?

- Kažkokie pelnai, manau, gali būti, bet man atrodo, kad neteisingai žavimasi monopolininkais, turinčiais daug pelno. Nes neretai tie pelnai gaunami ne sumažinus sąnaudas, o dėl kitų priežasčių. Patyrinėję nustatėme, kad dažnai pelnai išauga dėl išpūsto tarifo, dėl subsidijų tiekėjui. Apskritai teiginys, kad monopolininkas uždirbo pelno, mano įsitikinimu, yra neteisingas - jis jį gavo. Pelnas yra uždirbamas rinkoje, tada galima taip sakyti, o monopolininkas susirenka pelną, gauna, arba jį jam nustato valstybė.

Pirmas klausimas pelnu besigiriančiam monopolininkui - iš ko tas pelnas, kaip jis atsirado? Tai turi būti atskleista. Esu šventai įsitikinęs, kad monopolijos turi dirbti efektyviai, kuo mažesnėmis sąnaudomis ir labai kukliu pelnu. Jos turi užtikrinti paslaugų kokybę ir infrastruktūros išnaudojimą, bet paslaugos kaina turi būti kuo mažesnė, kad būtų nauda gyventojams, verslui ir šalies ekonomikai.

Kaip šalies gerovę kelia monopolininko pelnas, kurį jis susirenka, o paskui tūkstančiais pradeda dalyti labdarą? Man nesuvokiama, kai koks nors energetikas sprendžia, kokį kūrinį paremti, kokią viešąją įstaigą ar sporto klubą pamaloninti. Jeigu yra pelnas, tai jis turi dividendų pavidalu keliauti į biudžetą, ir biudžetas skirs lėšų Kūno kultūros ir sporto departamentui ar Kultūros ministerijai, kurie ir turi spręsti, kokius projektus ir įstaigas finansuoti.

- Šilumos srityje kai kuriuose miestuose monopolijos praardytos - štai Kaune yra daugybė nepriklausomų šilumos gamintojų, naudojamas pigus biokuras, bet gyventojai moka brangiausiai iš didmiesčių. Kodėl čia nesuveikia išgirtoji rinka ir konkurencija?

- Komisijoje mes irgi svarstėme šituos klausimus. Ir Konkurencijos taryba ragina užtikrinti sąžiningą konkurenciją. Čia Kainų komisija turi priimti naujas taisykles, reglamentuojančias, kaip turi veikti šilumos gamintojų rinka, turint galvoje, kokį patyrimą jau turime. Prieš keletą metų tai buvo reglamentuota, ir pamatėme, kad konkurencija turi trūkumų. Į juos Kainų komisija atsižvelgė ir tobulina reglamentavimą. Kuo greičiau jis bus patvirtintas, tuo geriau vartotojams.

- Manote, šilumos kaina mažės, kai monopolininkė „Lietuvos energija“ pastatys atliekų kogeneracines jėgaines Kaune ir Vilniuje?

- Iš principo turėtų mažėti. Bet atliekų deginimas yra lazda dviem galais. Pigesnę šilumą tos jėgainės gamina todėl, kad joms primokame už atliekų deginimą. Tarkime, namų ūkis sumoka už atliekų tvarkymą, o paskui gauna šilumą. Šiuos procesus reikia vertinti kartu, kad šilumą tiekdamos pigiau tos jėgainės nepaimtų per daug už atliekų deginimą.

- Ar Kainų komisija pakankamai apsiginklavusi, kad apmalšintų energetikų apetitą?

- Kainų komisija turi savo metodikas, pagal kurias nustatomos visuomenei teikiamų paslaugų kainos. Bet valstybė, kaip akcininkas, turi nustatyti rodiklius, ko siekiama. Ir pirmoji nustatyta siekiamybė neturi būti pelnas, kaip yra šiuo metu. Ne tik energetikos, bet ir apskritai valstybės įmonių skaidrumo, atsakomybės ir dividendų politiką, mano galva, reikia iš esmės peržiūrėti, nes yra priimta tikrai daug nekompetentingų ir ydingų sprendimų, ir reguliavimą reikėtų keisti.

Pirmiausia turi būti užtikrinamas skaidrumas, atskaitingumas. Pavyzdžiui, dabar, jeigu valstybės įmonė turi savo antrinę įmonę, gali pardavinėti ją be privatizavimo procedūros, tiesiog pati parduoti kam nori, nes teisiškai tai yra jos turtas, o ne valstybės, ne mokesčių mokėtojų. Klesti vidiniai sandoriai, kai antrinės įmonės viena kitai teikia paslaugas, parduoda prekes. Čia tik keli pavyzdžiai, o iš tiesų valstybės įmonėse yra daugybė įvairių dalykų, kurie turėtų būti aiškiai reglamentuoti visuomenės naudai.

- Monopolininkai turi didžiulę įtaką, pasišiaušia prieš kiekvieną mėginimą bent kiek griežčiau reguliuoti, samdo viešųjų ryšių kompanijas, siunčia lobistus. Ar nepritrūks politinės valios siūti jiems apynasrį?

- Čia jau atskira gili tema. Manau, kad pirmiausia monopolinius mazgus turėtų išnarplioti ekonomistai ir finansininkai...

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“