Net suvalkiečiai neišsaugojo gamyklų

Suvalkijos regione iš žemėlapio išnykusių įmonių sąrašas netrumpas. Ne viena jų užmarštin nuėjo nusinešdama istorinę vertę turėjusius verslus. Taip iš pramonės žemėlapio dingo nuo 1938 m. Vilkaviškio r. veikusi metalo dirbinių gamykla „Pasaga“, Šakių r., Gelgaudiškyje, praėjusio amžiaus pradžioje pastatyta molio degimo įmonė. Kai kurioms bankrutavusioms įmonėms atgaivinti reikėjo nemažų investicijų, o jų nebuvo, bet ne vieną nušlavė ir valstybės politika, vadovų nemokšiškumas. Nutilusių įmonių įranga išvažiavo į metalo lydimo krosnis, o darbininkai stojo prie „Sodros“ durų.

Vilkaviškis: ekologiški konservai - praeitis

Vilkaviškio rajone registruota 1200 verslo įmonių, iš jų dirba tik 607. Dalis įmonių neveikiančių įmonių veiklą sustabdė, bet neišsiregistravo, kitos užsiregistravo ir darbų nepradeda. Iš veikiančių individualių įmonių didžiausia yra mėsos produktus perdirbanti ir jais prekiaujanti Arvydo Abraičio „Srovė“. Įmonėje dirba 280 darbininkų. Už jos rikiuojasi 120 darbuotojų deklaruojanti Juozo Liebaus duonos kepykla „Savas“, Gintauto Plečkaičio įmonėje „Elektra“ dirba 60 darbininkų. Kitose - 20 ir mažiau. Uždarųjų akcinių bendrovių sąrašas ilgesnis. Statybos bendrovėje „Vilkasta“ dirba 170 vilkaviškiečių. 120 darbuotojų turi medžio apdirbimo bendrovė „Juodasis alksnis“, 143 darbo vietas sukūrė logistikos verslu užsiimanti kooperatinė bendrovė „Hertransus“. Buvusios Vilkaviškio melioracijos statybos valdybos veiklą tęsianti UAB „Mevilsta“, „Kelio ženklai“, „Kybartų srovė“ darbuojasi apie 100 darbininkų. Kitų, daug mažesnių, veiklos baras labai platus. Paslaugos, statyba, žemės ūkio darbai. Vilkaviškiečiai pastebi, kad paslaugų sfera ir prekyba daugiau pūstis nebegali, nebėra kam tų paslaugų vartoti.

Seniau dirbusių įmonių išliko vos viena kita. 1955 m. nuo kareiviškų uniformų siuvimo savo veiklą Vilkaviškyje pradėjusi akcinė bendrovė „Žemkalnija“ kantriai pergyveno krizę, nesužlugo, bet darbininkų gerokai sumažino. Apie 2003-2004 metus įmonėje dirbo apie 600 darbuotojų, dabar - tris kartus mažiau. Įmonė dirba užsieniui, daugiausia Danijai. Daugelis vilkaviškiečių su nostalgija prisimena Vilkaviškyje daugiau nei 40 metų veikusį didžiausią Pabaltijyje konservų fabriką. Vasarą ir rudenį Vilkaviškio konservų fabrike darbuodavosi apie 1500 darbininkų, žiemą - per 700. Darbo turėjo žaliuosius žirnelius, kitas daržoves fabrikui auginantis Šapalų daržininkystės ūkis. Visa tai sunyko. Iš didžiulio fabriko liko tik vienas ir pats pelningiausias jo cechas, gaminantis obuolių sulčių koncentratą. Jo savininkė UAB „Vaiskona“ sezono metu įdarbina apie 30 darbininkų.

Vilkaviškio konservų fabrike per metus būdavo pagaminama 25-26 mln. sąlyginių indelių (sąlyginis vieno indelio svoris - 475 g) konservų. Gaminta apie 80 rūšių konservų, perdirbama 1,5 tūkst. t burokėlių, apie 800 t bulvių, apie 400 t morkų, apie 5000 t obuolių ir apie 1 tūkst. t vaisių ir uogų. Daugiausia perdirbti naudojamų daržovių vilkaviškiečiai užaugindavo patys, vaisiai keliaudavo iš Moldavijos, obuoliai plaukė iš visos Lietuvos. Įmonė taip pat pilstė iš Azerbaidžano, Gruzijos, Moldavijos atvežtą vyną, apie 250 tūkst. dekalitrų per metus. Visos tos gėrybės maitino Pabaltijį ir šalis kaimynes. Buvusio Vilkaviškio konservų fabriko direktoriaus Bernardo Marčiukonio įsitikinimu, pelningai dirbusį fabriką sužlugdė ne skolos. Įrenginiai taip pat nebuvo pasenę. Anot jo, fabriką sužlugdė privatizavimas.

Kazlų Rūda: užsienietiško verslo stotelė

Kazlų Rūdos savivaldybėje yra 223 veikiančios verslo įmonės. Vyrauja su medžio apdirbimu ir metalo gamyba susijusios ir paslaugas teikiančios įmonės. Iš jų 129 yra šeimyninės, turinčios ne daugiau kaip 4 darbuotojus. 35 įmonėse darbuojasi iki 10 darbininkų, 20-yje įmonių - iki 19 darbininkų, 23-ose - iki 49 darbuotojų. 10 įmonių priėmusios iki 100 žmonių. Iki 150 darbininkų turi 3 įmonės, iki 250 darbininkų - 2 įmonės, viena - iki 500 darbuotojų. Didžiausios Kazlų Rūdoje yra švedų kapitalo bendrovės „Swedspan Girių bizonas“ ir „Swedwood Kazlų Rūda“. UAB „Swedspan Girių bizonas“ gamina medienos drožlių plokštes, UAB „Swedwood Kazlų Rūda“ - iš medienos drožlių ir medienos plaušo plokščių pagamintus miegamojo, prieškambario, svetainės ir kitus baldus. Vienintelis baldų pirkėjas yra koncernas IKEA. Šioje įmonėje dirba apie 500 darbininkų. Toli gražu ne visi iš Kazlų Rūdos, nes nedideliame miestelyje nėra tiek užsienio kalbas mokančių ir sugebančių su kompiuterizuotais įrenginiais dirbti žmonių. Dauguma darbininkų vežiojami iš Kauno, Marijampolės, tik Kazlų Rūdos savivaldybei iš to naudos maža. Paskui kitose savivaldybėse gyvenančius darbininkus iškeliauja ir nuo jų uždarbio atskaičiuojamas pajamų mokestis.

Mažiausiu Marijampolės apskrityje nedarbu ilgai besididžiavusi Kazlų Rūdos savivaldybė dabar tuo pasigirti negali. Darbo Kazlų Rūdoje gali tikėtis tik aukštos kvalifikacijos darbininkai arba auksarankiai meistrai.

Prieš keletą metų Kazlų Rūdoje veikė net trys didelės mėsos produktų gamybos įmonės. Liko tik dvi. „Čečetą“, pačią stipriausią ir perspektyviausią, nušlavė nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės. Klestėjimo laikais įmonė įdarbindavo apie 200 Kazlų Rūdos ir aplinkinių kaimų gyventojų. „Čečeta“ garsėjo tradicinėmis mėsos perdirbimo technologijomis, gamino per 100 pavadinimų mėsos gaminių, jos gaminami produktai buvo įvertinti Lietuvos kulinarinio paveldo fondo ženklu. „Čečetos“ lietuviška dešra buvo įvertinta aukso medaliu tarptautinėje parodoje „Agrobalt“. Įmonės gaminiai turėjo didelį pasisekimą Lietuvoje ir užsienyje, įmonė buvo priversta bankrutuoti dėl priežasčių, kurių jos savininkai, modernindami įmonę, nenumatė. „Čečetos“ savininkai Irena ir Remigijus Mėdžiai 2005 m. pasirašė sutartį gauti SAPARD paramą. Iš Europos gauti 3,9 mln. litų ne tik nuskandino žinomą įmonę su jos geromis tradicijomis, bet ir pavertė visą gyvenimą kurtą šeimos verslą niekais. Norėdami gauti paramą, verslininkai turėjo pridėti dukart tiek savo lėšų, įsigyti pačius brangiausius įrenginius, pasistatyti modernią technologinę įrangą, naują rūkyklą. Modernizacija pasinaudoti taip ir neteko. Pinigų paskolinę bankai nelaukė, kol įmonė pradės atsigauti, užsidirbs pinigų, pareikalavo grąžinti kreditus. Netrukus prisistatė ir antstoliai.

Šakiai: linai ir molis bankrutavo

Žemdirbiško Šakių rajono pramonė iš esmės buvo susieta su žemės ūkiu ir sutelkta ne Šakių mieste, o rajono pakraščiuose, iš esmės Gelgaudiškyje ir Kudirkos Naumiestyje. Gelgaudiškyje veikė dvi stambios įmonės, melioracijos statybos valdyba ir Keramikos gamykla. Melioracijoje dirbo apie 1,5 tūkst. darbininkų, vien vairuotojų - per 150. Melioratoriai pastatė pusę miestelio daugiaaukščių namų, o šie, melioracijai sunykus, pradėjo tuštėti. Tapusi nebereikalinga, didžiulė melioracijos įmonė pastaruoju metu išliko, gyvuoja kaip nedidelė žemės ūkio bendrovė. Gelgaudiškio seniūnijos duomenimis, miestelyje neliko šeimos, kurios nebūtų palietusi emigracija.

Keramikos gamykla, iš vietinio molio gaminusi raudonas plytas ir melioracijos vamzdelius, Gelgaudiškyje visu pajėgumu veikė iki 1998 metų. Į klausimą, kodėl išnyko lietuviškos iš molio gaminamos plytos, buvęs ilgametis įmonės vadovas Justinas Bataitis atsakė retoriniu klausimu: „O kam šiandien reikalinga raudona plyta?“ Turbūt reikalinga, nes gamyklai bankrutavus pastatų plytos buvo išrankiotos po vieną. Per metus Gelgaudiškyje buvo pagaminama 24 mln. raudonų plytų. Vis dėlto plytų poreikio sumažėjimas lėmė Keramikos gamyklos žlugimą, o ne ją įsigijusių Kauno statybos akcinės firmos (SAF) nesėkmė. Tuo metu, kai pirko gamyklą, firma buvo turtinga, nes valdė pusę Lietuvos gamtinių dujų prekybos. Patys būdami statybininkai, jie turėjo didelių planų ir plytos jiems būtų pravertusios. „Netekusią dujų SAF ištiko krachas, jie ir mus paskui save nutempė“, - įsitikinęs buvęs keramikos gamyklos vadovas. Po privatizacijos iš kelis šimtus darbininkų įdarbindavusios keramikos gamyklos liko tik keletą darbininkų turintis plastikinių langų cechas. Keramikos gamyklos bankrotą inicijavo „Sodra“, prie kurios vėliau susispietė bedarbiais tapę jos darbuotojai. Pastatai buvo parduoti, nugriauti, metalo įrenginiai išpjaustyti. Gelgaudiškiečiams buvusią keramikos gamyklą primena tik vienas likęs neįveiktas virš medžių iškilęs betono statinys. Jame buvo planuojama pastatyti degimo krosnį. Pasak žmonių, niekur netinkančių nugriautų pastatų liekanas niekieno nekontroliuojami savininkai palaidojo ten, kur pastatai ir stovėjo. „Jeigu kas ir būtų statoma toje vietoje, pirmiausia reikėtų iškuopti palaidotus griuvėsius“, - kalba gelgaudiškiečiai.

Panašus likimas ištiko ir Kudirkos Naumiestyje daug metų klestėjusią linų perdirbimo įmonę. Ji tapo nebereikalinga, nes nebeliko ką perdirbti. Šakių rajone prieš daugiau nei dvidešimt metų buvo auginama daugiau nei vienas trečdalis visų Lietuvos linų. Jų perdirbimo fabrike dirbo daugiau kaip 200 darbininkų. Buvusios įmonės pastatus įsigijęs Raseinių verslininkas Kęstutis Žukauskas jų nenugriovė. „Kas žino, gal Lietuvoje kada nors bus leista auginti pluoštines kanapes, galbūt po šiuo stogu kas nors norės kurti jų pluošto perdirbimo įmonę“, - tikisi savininkas. Raseiniškis po buvusio fabriko stogu įsteigė nedidelę medienos gaminių įmonę ir joje įdarbino 12 miestelio gyventojų.

Senstanti ir sparčiai emigruojanti Kudirkos Naumiesčio seniūnijos bendruomenė per 22 nepriklausomos Lietuvos metus prarado daugiau nei trečdalį savo gyventojų. Dabar seniūnijoje gyvena apie pustrečio tūkstančio žmonių.

Kalvarija: miestas pasmerktas pasenti

Kalvarijos savivaldybė - mažiausia iš keturių Marijampolės apskrities savivaldybių. Visoje savivaldybėje gyvena apie 13 tūkst. gyventojų. Vidutiniškai 1720 gauna socialines pašalpas. Kalvarijos savivaldybėje per metus socialinių pašalpų išmokama apie 3,7 mln. litų. Spalio 1 d. bedarbiais registruota 14,7 proc. darbingo amžiaus savivaldybės gyventojų. Darbo susirasti Kalvarijos savivaldybėje labai sunku, daug važinėja dirbti į Marijampolę, kai kas į Kauną. Iš esmės miestelyje pramonės nėra. Anksčiau apie 250 gyventojų įdarbindavusi UAB „Kratonas“, kurios viena iš pagrindinių veiklų yra duonos kepimas, darbuotojų sumažino per pusę. Pasak kepyklos savininko Jono Ščeponio, „Kratono“ gamyba taip pat sumažėjo per pusę. „Kalvarijoje sparčiai mažėja duonos valgytojų, o prasibrauti į didžiųjų prekybos tinklą, tiekiantį duoną didiesiems miestams, mažai kepyklai beveik neįmanoma“, - apgailestavo įmonės vadovas.

Apie 90 kalvarijiečių dirba Marijampolės pieno konservų ceche Kalvarijoje, maždaug 30 žmonių darbo suteikė prieš metus atsidaręs „Maximos“ prekybos centras. Viena iš didžiausių darbdavių savivaldybėje yra Sūsninkų kaime veikianti pieno supirkimo ir perdirbimo bendrovė „Šaltekšnis“. Ji turi apie 80 darbininkų. Didžiulis Jusevičių danų kiaulių kompleksas, esantis už penkių kilometrų nuo savivaldybės centro, savivaldybei darbo vietų nepažėrė, tik smarvės. Nedidelių įmonių, vykdančių prekybą, teikiančių paslaugas, mieste yra ne viena, bet jose daugiausia dirba šeimos nariai. Savivaldybėje yra kelios medžio apdirbimo įmonės, nedidelės statybos įmonės. Ten dirbantys žmonės darbą vertina, bijo jį prarasti.

Viena iš didžiausių Kalvarijos sav. įmonių buvo vilnonių verpalų gamykla „Orija“ Jungėnuose. Trimis pamainomis „Orijoje“ dirbo apie 150-200 darbininkų. Jungėnuose dar veikė Žemės ūkio susivienijimas, aprūpindavęs darbu nemažai vietos gyventojų. Jos jau - praeitis.

Pasak didžiausios Kalvarijos savivaldybėje Kalvarijos seniūnijos vadovės Dalės Kajokienės, baigę gimnaziją Kalvarijoje jauni žmonės čia nelieka, nėra jiems kas veikti. Kas išvažiuoja į užsienį, kas studijuoti į didmiesčius. Ten ir lieka.