Natūraliai užaugintos lietuviškos kiaulės mėsos, kaimiškų lašinukų, rūkyklos dūmu kvepiančio kumpio netrukus ieškosime su žiburiu. Kodėl? Ar lietuviai nebemoka auginti kiaulių?

Moka ir dar kaip moka, bet kaimuose neliko kas kiaules augina, neliko ir kiaulių. Pasak ekologinių ūkių asociacijos prezidento Sauliaus Daniulio, kaime nusipirkti kiaulę beveik neįmanoma. „Miesto žmonės važinėja per ūkininkus, rašosi į eilę, kad galėtų su kaimynu per pusę paršą kaime gauti ir natūralią mėsą valgyti. Pas mus mėsa suvežta iš Lenkijos, Danijos, nežinia kaip augintų gyvulių. Ten ne auginimas, o mėsos gamyba tikrąja to žodžio prasme vyksta“, - įsitikinęs S.Daniulis.

Kaimiški lašiniai virto deficitu

„Norėjau draugams nuvežti tikrų kaimiškų lašinių, teko galvą pasukti, kas jų turi. Mūsų rajone pažįstu tik du ūkininkus, kuriais galima pasitikėti. Jie patys gamina lašinius pagal senąsias tradicijas“, - apgailestavo vienas didžiausių Kupiškio krašto ūkininkų Zigmas Aleksandravičius.

Besiskelbiančių, kad kiaules augina patys ir patys gamina jų produktus, yra daug. Turguje kieno paklausi - visi tik lietuvišką mėsą pardavinėja, bet suabejoti tuo verta. Čia pat Lenkija, kur vien tik dėl zloto kurso galima laimėti 20 proc. Pasienio su Lenkija gyventojai turguje, parduotuvėse mėsos seniai nebeieško. Nuvažiuoja kartą per mėnesį pas kaimynus, prisiperka lenkiškos mėsos. Sako skirtumo nebejaučiantys, nes priprato prie naujo skonio.

„Kiaulių auginti Lietuvoje nebeapsimoka, neatsiimame net už sunaudotus pašarus, ką jau kalbėti apie pelną. Už vieną kilogramą gyvo svorio kiaulės gauni 6 litus, tuo tarpu Lenkijoje grynos mėsos kilogramas kainuoja 5,5 lito. Mažiausiai 6,5 lito už kilogramą augintojai turėtų gauti“, - įsitikinęs Marijampolės savivaldybėje gerai žinomas ūkininkas Juozas Bekampis. Anot jo, Lietuva ir valgo kimšte nukimštų kiaulių mėsą, kuri net mėsa nekvepia. „Europos Sąjungos šalyse nustatyta, kad kiaulė per parą negali priaugti daugiau kaip 800 g, jeigu viršija tą svorį, vadinasi, pažeista technologija, kažkas ne taip. Natūraliai penimą kiaulę galima užauginti per 8 mėnesius, tuo tarpu kompleksuose kiaulės užauginamos per perpus trumpesnį laiką“, - sakė Suvalkijos ūkininkas.

Anot jo, geros šeimininkės žino, kad mėsos vyniotinių iš bet kokios mėsos nepadarysi, jeigu mėsa vadinamųjų greitai užaugintų bekonų, ji nestingsta. „Savo vertę žinančios šeimininkės iš tolo kratosi lenkiškos mėsos. Kaip turi atrodyti tikri kaimiškų kiaulių pagal senolių patirtį rūkyti lašiniai, žmonės dar nepamiršo. Kaimiški lašinukai blizga lyg nulieti, o jeigu jie matiniai, tai ne lašiniai, o muilas. Padedi tokius į šaldytuvą, o po savaitės jau ir apgliaumiję. Mūsų tėvai lašinius merkdavo į sūrymą, mirkydavo mėnesį ir daugiau ir tik tada rūkydavo. Rasalas iš lašinių ištraukdavo vandenį, todėl išrūkytus juos galėjai išlaikyti visą vasarą. O kaip dabar? Paskerdė kiaulę pirmadienį, o šeštadienį jau turguje rūkytus lašinius pardavinėja. Koks ten ir rūkymas, apibarsto dūmų kvapo milteliais, kad gerai kvepėtų. Mano klientai tolimųjų maršrutų vairuotojai atvažiuoja mano užaugintų kiaulių lašinių nusipirkti. Turguje pirkti lašiniai nė pusės jų kelionės neatlaiko. Va jums ir skirtumas“, - aiškino ūkininkas J.Bekampis, savo ūkyje auginantis 40 kiaulių, 60 arklių ir 300 galvijų.

Kaimą - prie miesto, Lietuvą - prie Europos

J.Bekampis tvirtina kiaules auginantis savo šeimai ir draugams. Jo pažįstami ūkininkai kaules taip pat augina ne turgaus prekeiviams ir tuo labiau ne masiniam pardavimui. Kas broliui, kas giminaičiui, kas mieste gyvenantiems vaikams, draugams. Tuo tarpu daugelis kaimynų jau baigia pamiršti kiaulės kriuksėjimą. „Ką ten kiaulės, vištos nebelaiko. Prisimenu, sovietmečiu sakydavo, kad kaimas susilygins su miestu, visi juokėsi, ir susilygino. Bet ne gerąja prasme. Pasidavėme gigantomanijai. Manau, kad į tuos laikus, kai vos ne kiekviename kaime būdavo mažos fermos, jau nebesugrįšime“, - apgailestavo ūkininkas. Anot J.Bekampio, visų pirma todėl, kad kaimas sensta, o jauni, jeigu dar apsisprendžia likti kaime, rankų teptis nebenori. Daugiausia, ką jie dar nori dirbti, - pasėti grūdus.

„Atpratinome kaimiečius dirbti, vargo niekas nebenori. O čia dar ne viskas. Išsipirks patyliukais žemes užsieniečiai, o tada atėję Lietuvą užveis modifikuotais augalais. Tik juokas ima sakant: neleisime. Europa dar sakinio nebaigė, o Lietuva jau ranką kelia: „Mes padarysime!“, - nerimavo J.Bekampis. Užsieniečiai kiaulienos, paukštienos valgo minimaliai. Daugiausia renkasi jautieną, kuri mūsiškiams neįperkama.

Svetimus glaudžia, o savus spaudžia

Šakių r. ūkininkas Vidmantas Brazaitis augina 100 kiaulių. Nuo paršelio iki bekono savo rankomis. Augintų kad ir 10 kartų daugiau, bet negali. Ne dėl to, kad nesugeba ar sunkumų bijo. „Mus smaugia gamtosaugos reikalavimai. Neįmanoma pasiekti europinio lygio. Negaliu taip greitai fermos pertvarkyti pagal europinius reikalavimus. Milžiniškiems užsieniečių kompleksams daugiau leidžiama negu mažiems lietuvių ūkiams. Reikia turėti daugybę pinigų įvykdyti gamtosaugos reikalavimus, o aš dar tam pinigų neuždirbau, dar per trumpai kiaules auginu. Ir nežinia, kiek dar auginsiu, jeigu taip spaus. Iš tiesų dideliuose kompleksuose ir mažame ūkyje savo pašarais užaugintų kiaulių mėsa skiriasi. Kažin ar dideliuose kompleksuose kiaules maitina natūraliais priedais. Mano kiaulės žirnių, pupų vietoj baltyminių priedų gauna. Perku tik vitamininius ir mineralinius priedus“, - sakė V.Brazaitis.

Anot šakiečio, yra ir kita problema, dėl kurios lietuviai nustojo auginti kiaules, - pašarų kaina. „Kai grūdai kainuoja apie 800 litų už toną, auginti vien kiaules dabar neapsimoka. Ir nepragyventum. Būtinai reikia greta kiaulininkystės dar kuo kitu verstis“, - svarsto V.Brazaitis. Be kiaulių, jis dar augina javus. Derlių nuėmęs, grūdus perleidžia per valomąją. Apie 15 proc. prastesnių grūdų sunaudoja ūkyje, o kitus parduoda. Anot šakiečio, mėsos ir pašarų kaina turėtų būti proporcinga pašarų kainai. Jeigu tona grūdų kainuoja 800 litų, už mėsos kilogramą ūkininkas turėtų gauti mažiausiai 8 litus. Užaugintas kiaules šakietis parduoda vienai jurbarkiečių mėsos perdirbimo įmonei. „Kiek žinau, jie perka kiaules ir iš kitur, todėl negaliu garantuoti, ar nusipirksite tik mano užaugintų kiaulių mėsos“, - abejojo. V.Brazaitis stebisi, kad kaime retas žmogus net ir dėl savęs kiaulę užsiaugina.

Lietuviški įpročiai - gajūs

„Kaime kiaulės tampa retenybe. Laibgaliuose iš 100 kiemų kiaules augina vos 5-6 šeimos. Kiti gyvena inteligentišką gyvenimą. Gauna pensijas, iš jų išsilaiko. Daržoves augina visi, o gyvulių nebelaiko. Dar kokį triušelį užsiaugina. Rokiškėlių kaime, kur ir pats gyvenu, iš 17 kiemų karves laiko 2 šeimos, o kiaules - 5 šeimos. Kiti, nors ir fiziškai pajėgūs, atsisako. Nė vienas kaimietis be kiaulės anksčiau negyvendavo, net pagalvoti būdavo sunku, kaip savo kiaulės gali neauginti. Prieš skerdimą maitino peniukšlius žirniais, kad mėsa būtų minkštesnė. Dabar žmonės pasidavė pramonei, nebegalvoja, kaip ta kiaulė užauginta. Aš kompleksinės kiaulienos nevalgau. Man kiaulę užaugina dukterėčia, tebegyvenanti mano gimtinėje Žemaitijoje“, - sakė Rokiškio rajono ūkininkų sąjungos vadovas Vytautas Šlikas.

Anot V.Šliko, natūralus maitinimasis lietuviui įaugęs į kraują. „Tikiu, kad grįš lietuviai prie kiaulių, taip kaip jau grįžta prie duonos kepimo. Duonos kepimas namuose tampa madingas, nusibodo žmonėms už nežmonišką kainą nežinia ko primaišytą duoną valgyti. Tas pats bus ir su mėsa. Pramoninė mėsa apnuodyta, privaryta chemikalų, kad negestų, koks ten skonis gali būti“, - nesistebi rokiškėnas. Anot jo, sveikai maitintis yra įaugę į lietuvio kraują. „Esu buvęs Amerikoje ir mačiau, kad lietuvių tautiniai įpročiai iki šiol nepasikeitę. Protingi Čikagos lietuviai iki šiol taip gyvena ir būdami toli nuo gimtinės. Važiuoja jie pas pažįstamą fermerį, laikantį bulius, pasipjauna, pasidalija, susideda į šaldiklius ir valgo gerą mėsą“, - sakė V.Šlikas.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"