Finansinio užstato turėtojas, skolininkui nevykdant susitarimu užtikrintų finansinių įsipareigojimų, finansinį užstatą gali realizuoti nepaisydamas skolininkui pradėtos bankroto ar restruktūrizavimo procedūros. Tai penktadienį paskelbė Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs Aukščiausiojo Teismo prašymą, pripažinęs, kad Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo nuostatos, pagal kurias finansinio užtikrinimo susitarimo šalimi gali būti ir bet koks juridinis asmuo, jei kita tokio susitarimo šalis yra finansų veiklą vykdanti arba finansines paslaugas teikianti institucija, o finansinio užstato turėtojas, skolininkui nevykdant susitarimu užtikrintų finansinių įsipareigojimų, finansinį užstatą gali realizuoti nepaisydamas skolininkui pradėtos bankroto ar restruktūrizavimo procedūros, neprieštaravo Konstitucijai.
Neprieštaravusiomis (neprieštaraujančiomis) Konstitucijai taip pat pripažintos su pareiškėjo ginčytomis Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo nuostatomis susijusios Įmonių restruktūrizavimo ir Įmonių bankroto įstatymų nuostatos, pagal kurias šie įstatymai netaikomi tiek, kiek prieštarauja Finansinio užtikrinimo susitarimo įstatymui. Tai, be kita ko, reiškia, kad finansinio užtikrinimo susitarimo subjektams netaikomas visiems kitiems subjektams privalomas draudimas įmonei nuo teismo nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos vykdyti visas iki tol neįvykdytas finansines prievoles. Šitaip kreditorių, esančių finansinio užtikrinimo susitarimų šalimis, interesai tenkinami ne taikant šiuose įstatymuose įtvirtintas procedūras ir laikantis juose nustatytos kreditorių eilės, o vadovaujantis specialaus įstatymo nuostatomis.
Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu, pagal kurį finansinio užtikrinimo susitarimo šalimi esančių kreditorių interesai užtikrinami specialiomis priemonėmis, tarp jų ir galimybe finansinio užtikrinimo susitarimą sudariusiam kreditoriui skolininko bankroto ar restruktūrizavimo atveju finansinį užstatą realizuoti vienašališkai, nedelsiant, be papildomų administracinių priemonių, buvo siekta sureguliuoti šalies ūkinę finansinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, išlaikyti finansų sistemos saugumą, stabilumą ir patikimumą, veiksmingą jos funkcionavimą, mažinti sisteminę finansų sektoriaus riziką ir taip užtikrinti ne tik tam tikrų kreditorių interesų apsaugą, bet ir visos visuomenės interesus turėti stabilią ir patikimą finansų sistemą.
