respublika.lt

Investuotojai gelbėja ar melžia Lietuvą?

(0)
Publikuota: 2017 kovo 13 08:00:21, Respublika.lt
×
nuotr. 1 nuotr.
Investuotojai gelbėja ar melžia Lietuvą? Redakcijos archyvo nuotr.

 

 

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo narys Artūras SKARDŽIUS, socialinių mokslų daktarė Jolanta SOLNYŠKINIENĖ, europarlamentaras Valentinas MAZURONIS ir Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Rolandas PAULAUSKAS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Kitados sveikinome ateinančią „Coca-Cola“ kompaniją, kuri Alytuje buvo įkūrusi 50 darbo vietų ir kuri, kalbėkime tiesiai šviesiai, naikino visą lietuviškų vaisvandenių gamybą. Praretino rinką, išsikraustė. Turime banką „Barclay’s“, jame 2 tūkst. darbo vietų. Mažai ten dirba lietuvių... O kokia mūsų valstybei iš to nauda? Atėjo „Ikea“ - mūsų namuose baldai kaip studentų bendrabučiuose, tarybiniais laikais vadinti širpotrebu. Juos mums prezidentė kitados pristatė kaip didžiausią investiciją, nors tai yra lietuviškos gamybos naikinimas, o ne nauda valstybei ir jos žmonėms. Ką reikėtų laikyti užsienio investicijomis, kurių taip laukia politinis elitas ir kurių tikisi visuomenė?

J.SOLNYŠKINIENĖ:
Pagal apibrėžimą tiesioginės užsienio investicijos yra užsienio fizinių ar juridinių asmenų šalyje arba šalies fizinių ar juridinių asmenų užsienyje įgyjamas ilgalaikis turtas - žemė, pastatai, junginiai, veikiančios įmonės ir jų akcijos, ne mažiau kaip 10 proc. akcijų paketo. Ir dar joms priskiriamos įmonei, į kurią investuojama, suteiktos ilgalaikės ar trumpalaikės paskolos ir kitas įmonės kapitalas.

Pagal savo prigimtį investicijos yra klasifikuojamos į vadinamąsias vertikalias ir horizontalias. Kuo jos skiriasi? Horizontalios investicijos - tai to paties verslo perkėlimas, nekeičiant verslo modelio, į kitas šalis, o vertikalios - kai į vieną globalią tiekimo grandinę sujungiamos įvairių šakų įmonės tam, kad savininkui butų sugeneruotas laukiamas pelnas. Todėl ir atsirado tokie dideli visą pasaulį apraizgę monstrai. Tendencijos tokios, kad įsigali būtent tiesioginių investicijų būdu kuriamos korporacijos.

Jeigu žiūrėtume retrospektyviai, užsienio investicijos kitur nebuvo taip beatodairiškai garbinamos arba į jas dedama tiek daug vilčių, kaip dabar pas mus. Šiam procesui plėtotis nemažai įtakos turėjo tarptautinės organizacijos, tokios kaip Pasaulio bankas, ypač kai prasidėjo liberalizavimo, privatizavimo procesai Lotynų Amerikos šalyse, paskui Rytų ir Vidurio Europoje ir šiaip visame pasaulyje. Pastaruoju metu įsigalėjo nuostata, kad tiesiogines užsienio investicijas būtina skatinti.

G.JAKAVONIS:
Skandinavų bankų atėjimas - irgi užsienio investicija. Buvo finansų įstaigų krizė, sunaikino daug bankų, nepasitikėjome savais - ir štai pasikvietėme. O šiandien skandinavų bankai iš mūsų uždirbto pelno savo pensininkams pensijas moka.

A.SKARDŽIUS: Požiūris į investicijas yra kintamas. Tarkime, tarptautinės energetikos bendrovės „Chevron“ atėjimas. Atėjo, prigręžiojo skylių, bet mes iš to kokios nors pridėtinės vertės nelabai gavome. Mūsų skalūninę naftą ar skalūnines dujas, kurias jie rastų, turėtume įsigyti iš jų rinkos kaina. Taip, mes gautume išteklių mokestį. Bet vien dėl išteklių mokesčio pasikviesti „Chevron“, kad paliktų cheminių medžiagų po žeme ir suskaldytas uolienas, nevertėtų. Pamario krašte 800 metrų gylyje yra karštieji geoterminiai sluoksniai, tad juos būtų galima panaudoti turizmo tikslais, šiltnamiams, galų gale šilumos energijai ir net elektrai gaminti.

Ko vertas investuotojų atėjimas? Ar mes eksperimentinis poligonas? Šiaip investicijos ateina ten, kur yra tinkamos sąlygos, kur yra gera logistika, kur yra laisvosios ekonominės zonos, ypač Klaipėdos, ir kvalifikuota darbo jėga. Tai yra gėris vien dėl to, kad tai yra pajamos į biudžetą, užimtumo didinimas. Geriausias pavyzdys - JAV investicijos į Airiją. Airijos gyvenimo lygis 1,7-1,8 karto lenkia Europos vidurkį. Būtent dėl investicijų.

Vienareikšmiškai atsakyti, ar tai yra blogis, ar gėris - sunku. Mano įsivaizdavimu, didžiosios korporacijos yra blogis.

V.MAZURONIS:
Pats skirstymas į užsienio ir vidaus investicijas man atrodo labai keistas. Svarbu, kad pinigai būtų skiriami Lietuvos ekonomikos plėtrai. Mano manymu, negerai, kad mes užsienio investicijas laikome tarsi šventa karve. Nežinau, iš kur toks įvaizdis, jei svetimos, - vadinasi, geros. Koks skirtumas? Pinigai juk tie patys. Skirtumas tik tas, kad jei mes įdedame savo pinigus, būtų panaudojamos Lietuvos verslo santaupos (kiek milijardų šiandien guli!). Tam turėtų būti ir lengvatos, ir dėmesys, ir skatinimas.

Antras dalykas, kad taip jiems sudaromos galimybės čia žlugdyti vietos verslą. Turi būti atsižvelgiama ir į tai.

R.PAULAUSKAS:
Jau Aukščiausiosios Tarybos laikais skambėjo keletas teiginių, į kuriuos visi dėjo viltis. Tai - laisvoji rinka, kuri viską išspręs, privatizavimas ir užsienio investicijos. Jau tada klausdavau kolegų: jūs įsivaizduojate, kad vokietis naktimis nemiega ir galvoja, kaip Lietuvai padėjus geriau gyventi? Greit bus 30 metų, kai skamba šitos viltys. Tos užsienio investicijos - tarsi Kalėdų Senelis: jeigu mes būsime geri, jis ateis ir padarys, kad ir mums būtų gerai.

O kokios užsienio investicijos iš tikrųjų? Tos užsienio investicijos ir ta Europos Sąjungos idėja yra reiškinys. Bet mes pasirenkame turinį tokį, kokio patys norime. Pvz., Europos Sąjunga. Kiek vilčių sudėta ir dabar yra dedama? Šiandien ES pareigūnai sako, kad turbūt viskas jau baigėsi. O mes dar krauname ant šito altoriaus visas aukas. Tas pats ir užsienio investicijų atveju. Jos yra labai nevienodos, jos turi ir pliusų, ir minusų. Pažiūrėkime, kokie tie investuotojai - fiziniai asmenys, kurie suka stambesnius ar smulkesnius biznelius, didžiulės korporacijos, fondai. Pvz., Norvegijos ateities fondas, kuris deda savo pinigus, kad pabėgtų nuo galimos dolerio ar apskritai finansinės sistemos griūties. Jie dažnai turi visiškai skirtingus tikslus. Bet mes kalbame apie užsienio investicijas tarsi tai būtų toks bendras ir teigiamas reiškinys.

O kaip atrodo investavimas? Vienu atveju - aš kalbu ne apie Lietuvą, o tarptautiniu mastu - tai yra spekuliacinis kapitalas, kuris laksto po fondų biržas, kuris perka akcijas, spekuliuoja jomis ir dažniausiai ne padeda valstybei, o sužlugdo jos rinką, vietos žmonių galimybes dalyvauti biznyje ir paskui pabėga iš šalies. Ir kiek yra pasaulyje šalių, nustekentų šio spekuliacinio kapitalo, kurio kiekiai yra milžiniški, nes jau keletą metų emituojami tušti pinigai tiek Europoje, tiek Amerikoje. Japonai be proto emituoja tuščius pinigus ir tais tuščiais pinigais, kol dar jena turi paklausą, spekuliuoja fondų biržose.

Antras dalykas, užsieniečiai stengiasi kitur nusipirkti nekilnojamojo turto. Pvz., japonai, kinai, turėdami milijardus dolerių, nori pabėgti iš dolerinio gyvenimo ir jie ieško, kur juos įdėti, kad išlaikytų šių pinigų perkamąją galią. Tai jokios investicijos, tiesiog šeimininko pasikeitimas, ir tiek.

Tikros investicijos - tai tos investicijos, kurios duoda naudą, kai ateinama su savais pinigais, pastatomas koks nors fabrikas, o jis gamina prekes, kurių negamina vietos visuomenė. Aš suprantu, tokios investicijos jau atneša naudos. O kokios investicijos, kai norvegų firma pasiskolino pinigų, už juos nusipirko SGD laivą ir išnuomojo mums?

A.SKARDŽIUS:
Už trigubą kainą.

R.PAULAUSKAS:
Tai kokios čia investicijos?

G.JAKAVONIS:
Pavojingiausios investicijos į žiniasklaidą. Vienintelė „Respublikos“ leidinių grupė likusi lietuviško kapitalo. Užsieniečių rankose atsidūrusi žiniasklaida veikia žmonių protus, politiką, galų gale ir mūsų valdžią. Ko iš tiesų nori užsienio investuotojai ateidami į Lietuvą?

J.SOLNYŠKINIENĖ: Kaip teoretikai, praktikai vertina investuotojų motyvus, kodėl ir į kokias sritis jie ateina? Pagal monopolistinę pranašumų teoriją bus didžiausia grąža, jeigu investuotojai ateis į rinkas, kuriose galės dominuoti. Tai bus arba monopolinė rinka, arba ogopolinė. Kuo mažiau žaidėjų rinkoje, tuo yra geriau.

Ilgą laiką buvo manoma, kad tiesioginės investicijos ieško sričių arba vietų, kaip atpiginti kaštus. Bet tai nėra tiesa. Ne visoms investicijoms tai galioja, galbūt horizontalioms, bet vertikalios, priešingai, ieško gerai išplėtotos infrastruktūros, taip pat kvalifikuotos darbo jėgos. Ir, be abejo, ieško silpno reguliavimo, silpnų vyriausybių.

Atsinešiau Dž.Beikeno (J.Bakan) knygą, kurioje teigiama, kad vieni korporacijas prilygina Frankenšteinui, o pats autorius sako korporaciją vertinantis pagal psichopatinės asmenybės testą. Pasirodo, visi simptomai - neatsakingumas, kitų ignoravimas siekiant tikslų, siekis manipuliuoti kitais, viešąja nuomone, vartotojų lūkesčiais, savigyra - mums labiausiai tinka. Korporacijos ateina į tuos kraštus, kur galima lengvai paveikti vyriausybę...

A.SKARDŽIUS: Niekas nesirūpina ekonominiu nacionaliniu saugumu, pirmiausia nesupranta, neturi specialistų. Valstybė rūpinasi kažkokiais žmonėmis, pabėgėliais, o ne savais. Tai ir yra viena iš didžiausių emigracijos priežasčių.

Skolas reikia mokėti. Galime skolintis už 3 proc., A.Kubilius skolinosi už 10 proc. palūkanų O kas nori mokėti svetimas skolas? Jaunimas nėra toks kvailas, dabar mokamos skolos, pasiskolintos dar 2009-2012 metais. Daugiau nei 3 mlrd. eurų palūkanų sumokėsime daugiau. Užsienio bankų interesas yra iškišti paskolas, o galėjome skolintis kaip Latvija - už 3 proc., o pasiskolinome už 10. Ieško silpnų, paveikiamų vyriausybių, būtent A.Kubiliaus Vyriausybė ir buvo paveikta, o mes, visa Tauta, 10 metų mokėsime vergišką duoklę - 10 proc. metinių palūkanų.

Teko kalbėtis ir su Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto senuoju, ir naujuoju pirmininkais, ir su VSD atsakingais asmenimis, bet jie šitos temos kratosi, jie nesupranta, neturi lėšų, struktūrinių padalinių. Jie neanalizuoja ekonominio nacionalinio saugumo aspekto, o tai yra didžiulis valstybės praradimas, aš jį įvardyčiau kaip silpnybę.

V.MAZURONIS:
Manau, kitos valstybės sprendžia tas problemas geriau negu mes. Taip, atėjo spekuliaciniai pinigai, sugriovė daugelį valstybių ir ekonomikų. Bet tai ne jie sugriovė, pačios valstybės susigriovė leisdamos taip elgtis. Pasikartosiu, turime aiškiai įvardyti, kad investicijos, visiškai nesvarbu, mūsų ar užsienio, yra tada, kai, pvz., pastatoma gamykla, kuriamos darbo vietos, gaminama produkcija ir mokami mokesčiai Lietuvoje. Tokios investicijos mums reikalingos, jas reikia traukti, jomis reikia rūpintis, sudaryti maksimalias sąlygas joms kurtis ir visa kita.

Bet būtina aptarti du dalykus - tai bankų sektorius ir žiniasklaida. Kuo pasibaigė investicijos į bankų sektorių? Nė vieno užsienio banko pas mus nėra, yra užsienio bankų filialai, per kuriuos neabejotinai daroma įtaka ekonominiams procesams. Pinigai ir pelnai išvežami. Ar tokios investicijos Lietuvai yra naudingos?

Žiniasklaida. Aš nežinau valstybės, kurioje žiniasklaidos priemonės būtų perkamos verslui daryti. Paprastai verslininkai žiniasklaidos priemones laiko ne tam, kad iš jų suktų biznį, o tam, kad būtų veikiama visuomenė, kad būtų ginami savi interesai, daroma įtaka valstybei. O jei yra pelnas - gerai, nėra - atsiranda dotacijos.

Kokie buvo du pagrindiniai spaudimo taškai mus priimant į Europos Sąjungą? Pirmas dalykas - valstybinio komercinio banko pardavimas tam, kad būtų privatizuotas ir galėtų vystytis procesai, kurie čia vyko. Antras - Ignalinos atominės elektrinės uždarymas. Vietoj Ignalinos mes jau šiandien žinome, ką turime, - Astravą. Bankų atveju irgi žinome, ką turime. Didžiuotis tokiomis investicijomis (arba kaip Andrius Kubilius „Barclay’s“ atveju), sumokėję lietuviškus pinigus ir neaišku kiek, ir vadinti tai investicijomis? Man liežuvis neapsiverčia.

G.JAKAVONIS: Ko nori užsienio investuotojai?

R.PAULAUSKAS:
Jie ieško durnių. Ir randa. Ko jie nori? Jie nori gauti didesnį pelną.

V.MAZURONIS: Tai normalu. Čia verslo principas.

R.PAULAUSKAS: Normalu? Kitų sąskaita?

V.MAZURONIS:
Bet ir mūsiškiai to paties nori.

R.PAULAUSKAS: Suprantama, vadinasi, ieškai to, iš kurio galėsi nugręžti. Nes kažkieno sąskaita tu uždirbsi didesnį pelną. Tu rasi durnelį, kurio sąskaita gausi didesnį pelną. Toliau, be jokios abejonės, politinė įtaka, ir ne tik žiniasklaida. Politinė įtaka gali būti daroma per turimas energetikos įmones, per daugelį dalykų. Tiesiog investuojama tikintis daryti politinę įtaką vienai ar kitai valstybei ir pašalinti konkurentus.

Geras pavyzdys yra Alytaus medvilnės kombinatas. Jis buvo nupirktas tik tam, kad būtų uždarytas. Nes jie Rytų Europoje turėjo ir daugiau fabrikų, jiems tai sudarė nereikalingą konkurenciją. Rado durnelius, kurie pigiai pardavė, nusipirko ir uždarė.

Tas pats vyksta pasaulio mastu, tos didžiulės korporacijos stengiasi plėsti savo rinką ir naikinti konkurentus. Irgi ieško durnelių.

Savikainos mažinimas, produkcijos savikainos mažinimas. Kaip jis yra mažinamas - ten, kur mažesnes algas gali mokėti, kur mažesni mokesčiai, kur yra mažesni taršos mokesčiai, pvz., kur klimatas yra palankesnis, kur nereikia šildyti 7 mėnesius kaip pas mus, galima sienas statyti gerokai plonesnes ir taip toliau.

Kaip sakiau, puikus yra Norvegijos pavyzdys. Dabar tas Norvegijos ateities fondas už milžinišką sumą Paryžiuje nusipirko nekilnojamojo turto. Tiesiog matydami, kad finansinė sistema yra nestabili, jie ieško, kur tuos pinigus padėti, kad būtų išsaugota jų perkamoji galia. Jie netgi su nuostoliais gali investuoti į nekilnojamąjį turtą.

Pvz., kinai superka varį ir krauna į kalnus. Nes vėlgi neaišku, kas bus su doleriu, o jie turi galybę tų dolerių ir ieško naudos sau. Visi tie, kurie tikisi, kad užsienio investuotojai ateina tam, kad kam nors duotų naudos, labai klysta. Jie ne Kalėdų Seneliai. Jie ieško naudos sau, o ta nauda gali būti ir politinė, ir pelnas, ir konkurentų pašalinimas.

G.JAKAVONIS: Ko reikėtų, kad Lietuvai būtų geriau?

J.SOLNYŠKINIENĖ:
Lietuvos Vyriausybė, bent jau ligšiolinė, nes nauja dar nespėjo pasireikšti, išvis nesuprato, ko nori. Juk Vyriausybės pagrindinis tikslas yra rūpintis visuomenės gerove, o ji ilgą laiką rūpinosi tiesioginėmis investicijomis.

Šiuo metu tarptautinės užsienio investicijos sudaro 2,1 proc. BVP. „Investuok Lietuvoje“, „Versli Lietuva“ yra gražus paveikslėlis, integruoti mokslo, studijų ir verslo slėniai, slėnis „Santara“, slėnis „Santaka“, slėnis „Jūrinis“, slėnis „Nemunas“, slėnis „Saulėtekis“ - didžiulė infrastruktūra, krūva žmonių ten dirba, išleista daugybė pinigų. O ką kalbėti apie projektus, analizės atskiros reikia. Tų struktūrų efektyvumas yra labai abejotinas, tos investicijos Lietuvai, atsiprašau, iš tikrųjų neatneša norimos naudos, o įdėta daug lėšų.

Kitas dalykas, jeigu mes tokį dėmesį rodytume vietos investuotojams, nes užsienio investuotojų, kurie ateina į laisvąsias ekonomines zonas, pelno ir investavimo procentas yra nulinis. Investuotojai gali nemokėti pelno mokesčio, gali išsivežti dividendus. Darbo vietų skaičius sukuriamas taip pat abejotinas, pelnas - vėlgi. Kokia nauda biudžetui? Labai juokinga. Sakykime, per 2015 metus visų investuotojų per tiesiogines užsienio investicijas pelno mokesčio sumokėta maždaug 3 proc., palyginti su visa pelno mokesčio suma. O įdarbintų žmonių skaičius tesudarytų 1,5 proc. visų dirbančių žmonių. Tai irgi labai juokingi skaičiai.

G.JAKAVONIS: Tad kodėl taip garbiname užsienio investicijas?

A.SKARDŽIUS:
Ko Lietuva nedaro ir ką turėtų daryti? Pirmiausia yra valstybės investicijų programa. Yra trimetė valstybės investicijų programa, kurios lėšos dažniausiai nukeliauja savivaldybių mokyklų stogams taisyti ar panašiems projektams. Valstybė pirmiausia turi turėti atsakingą ir ilgalaikę investicijų politiką, skatinti tas ūkio sritis, kurios turi specialistų, žaliavų. Galbūt žemės ūkio, galbūt medienos perdirbimo.

Kaimyninės valstybės turi politiką mūsų valstybės atžvilgiu, o mes kaimyninių valstybių atžvilgiu, kad užkariautume jų rinkas, valstybės politikos neturime. Tai reikia daryti ir kuo skubiau. Kažkodėl mes esame tarsi aborigenai, kurie už stiklinius karolius gali parduoti savo ateitį.

Gal specialiai tai daroma? Gal investuoja valstybės, kurios galbūt pasidalinusios Europos žemėlapius, nubraižiusios, kur kieno yra įtakos zonos, ir čia turbūt investuoja į žiniasklaidos priemones? Daug žiniasklaidos priemonių atsidūrė užsienio valstybių rankose, ir būtent tų valstybių, kurios nori turėti didžiausią ekonominę ir finansinę įtaką Lietuvai, kad formuotų pozityvią informaciją jų interesų atžvilgiu. Deja, toks yra faktas.

R.PAULAUSKAS:
Daugelio mūsų pagrindinių bėdų priežastis - neadekvatus pasaulio vertinimas. Mes neadekvačiai vertiname pasaulį, kuriame gyvename. Mes vertiname jį labai vaikiškai, naiviai. Tereikia paskaityti Dž.Perkinso garsiąją knygą „Ekonomikos smogiko išpažintis“ ir suprasti, kaip pasaulyje iš tikrųjų tvarkosi tos korporacijos kovodamos už savo interesus.

Žiniasklaida, priklausanti ne lietuvių kapitalo įmonėms, mums kiekvieną dieną pateikia iškreiptą pasaulio vaizdą. Nuo ryto iki vakaro. Kaip pavyzdys Transatlantinė sutartis. Per žiniasklaidą kalama ir politikai kai kurie kala - bus labai naudinga. O čia vėlgi tas pats. Šiuo atveju Jungtinių Valstijų korporacijos ieško durnių Europoje ir nori visą Europą paversti tuo, kuo Europos Sąjunga pavertė Bulgariją, Rumuniją, mus. Atimdama iš mūsų tam tikrą gamybą. Kur dingo vengrų autobusai, kur dingo bulgarų agurkėliai ir t.t.? Tiesiog atėmė rinkas.

Ko mes norime iš tų užsienio investicijų? Mes norime, kad jie sukurtų darbo vietas. Bet jeigu investuotojas sukuria darbo vietą Lietuvoje, vadinasi, jis atima darbo vietą iš kito. Ir investicijos tokio pobūdžio, net jeigu jos ir naudingos Lietuvai, jos nenaudingos kažkam kitam. Ir ne veltui Donaldas Trampas (Donald Trump) ketina grąžinti gamybą į Valstijas. Kokiu būdu? Atimdamas darbo vietas iš Kinijos. Taikydamas Kinijos prekėms muitus. Kai mes norime darbo vietų, turime suprasti, kad nėra tokio Kalėdų Senelio, kuris dalija dovanas.

Tai yra kompromisas. Kieno sąskaita kompromisas? Manyčiau, kad dažnai mūsų sprendimai yra nulemti gal ne žmonių nesuvokimo, o už viso to stovinčio tam tikro politinio suvokimo, kad reikia klausyti naujų šeimininkų. Šiandien mūsų politinis elitas yra pasirinkęs sau šeimininkus. Pvz., Angela Merkel. Ir vokiečiai šiandien šaukia, rėkia: „Merkel, ką tu darai?!“ Dėl daugelio aspektų, dėl tos pačios Transatlantinės sutarties. Taigi vokiečių pramonininkai protestuoja, visuomenė protestuoja, o A.Merkel vis tiek stumia. Jeigu ne D.Trampas, ta sutartis, ko gero, ir būtų prastumta.

Į šį klausimą yra tik vienas atsakymas. Ji turi savo šeimininką. Na, aš netikiu, kad ji nesupranta, kas vyksta, bet šeimininko valia šiuo atveju yra svarbesnė. Ir jeigu jūs pasišnekėsite atvirai su mūsų politinio elito atstovais, kai juos įspaudė į kampą, atsakymas būna toks: jie viską supranta, kad ir lito nereikėjo atsisakyti, ir dar kažko nereikėjo daryti, bet yra tam tikra politinės valios apraiška, kuri diktuojama supratimu, kad reikia klausyti to šeimininko, kuris, jų nuomone, bus nugalėtojas geopolitiniame konflikte ir kuris diktuoja šiandien savo sąlygas. Ir kai klausiu, nenoriu minėti pavardės, nejaugi tu nesupranti, kad tas šeimininkas turi savo interesus, sulaukiu atsakymo: „Taip, aš suprantu. Bet nesvarbu, šiandien mūsų interesai sutampa, tiek to, mes šiek tiek prarasime.“ Dėl to ne tokie jau durni mūsų žmonės, kaip kartais atrodo, aš turiu omeny politinį elitą, o visuomenė - aišku.

Mes norime investicijų ir norime, kad jie dar mokėtų dideles algas. Bet tai yra vienas kitam prieštaraujantys dalykai. Investuotojas eina ten, kur maža alga. Ir jeigu bus daug investicijų, tai tik tokiu atveju, jei Lietuvoje bus mažos algos. Išskyrus siaurus sektorius, galbūt aukštųjų technologijų, bet jie labai mažai darbo vietų sukuria.

Tarp kitko, mes Aukščiausiojoje Taryboje net tokį įstatymo projektą buvome pasiūlę. Mes jau tada, mano iniciatyva, kuriam laikui siūlėme uždaryti užsienio investuotojams tam tikrus sektorius. Pvz., prekybos, viešbučių, kur yra nedidelės investicijos, kur greita pinigų grąža. Bet visi tiek tikėjo Kalėdų Seneliu ir priekaištavo, esą kaip tu drįsti daryti kažkokias kliūtis. Mes pasielgėme priešingai. Mes tiems patiems bankams suteikėme mokestines lengvatas. Tai kaip gali lietuviškas bankas konkuruoti su skandinaviškais, kurie turi milžiniškas motinines įmones už nugaros. Ir dar mes jiems suteikėme mokestines lengvatas.

Pvz., ką pokariniu laikotarpiu pirmus dešimtmečius darė Singapūras, Malaizija, Pietų Korėja, Japonija? Jos saugojo savo rinką, tai, ką galėjo padaryti pačios. Kategoriškai nieko neįleido. Ir tik atsistojusi ant kojų ta pati Japonija atsivėrė šiek tiek pasauliui. Nors ir dabar net migrantų japonai nepriima. Net kalbos negali būti.

Daugiau skaitykite čia.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar A.Anušauskui atsisakius ministro kėdės reikėtų svarstyti L.Kasčiūno kandidatūrą?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s