Godumas sudraskė Vilniųnuotraukos

2012 spalio mėn. 23 d. 12:35:00 Perskaitė 13095

Žvalgydamiesi, kas liko Lietuvoje iš Nepriklausomybės pradžioje buvusios pramonės, „Respublikos“ žurnalistai pasiekė sostinę. Prieš ketvirtį amžiaus Vilnius buvo klestinčios pramonės miestas, jo gamyklose dirbo apie 100 tūkst. darbininkų ir 10 tūkst. inžinierių. O šiandien inžinierius - vienas labiausiai sostinės darbdavių ieškomų darbuotojų.

Pramonės gigantų nebeliko

Prieš M.Gorbačiovo pradėtą „perestroiką“ penktadalis visos Lietuvos pramonės produkcijos buvo pagaminama Vilniuje. Sostinę garsino metalo apdirbimo, elektros, radijo technikos įmonės, itin tikslių mašinų ir prietaisų gamyba. Dirbo „Žalgirio“ ir „Komunaro“ staklių gamyklos, Vilniaus šlifavimo staklių gamykla, precizišką produkciją tiekė ir Vilniaus grąžtų, Kuro aparatūros gamyklos. Daugybė vilniečių triūsė elektrotechnikos gamykloje „Elfa“, skaičiavimo mašinų gamybiniame susivienijime „Sigma“, kuris sukūrė ir pagamino pirmąjį lietuvišką kompiuterį „Rūta“.

Tvirtai laikėsi ir lengvoji, maisto pramonė - verpė ir audė „Audėjas“, „Sparta“ mezgė kojines, dūzgė siuvimo mašinos didžiuliame „Lelijos“ fabrike, iš Rytų atvykę poilsiautojai lagaminais gabendavosi tėvynėn lietuviškus „Pergalės“ saldumynus, Vilniaus mėsos kombinato rūkytus skanėstus.

Šiandien daugelis minėtų įmonių - jau istorija. Vienos jų žlugo Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę ir po Sovietų Sąjungos griūties netekusios rinkos Rytuose, o Vakarai konkurentų neįsileido. Kitos nesugebėjo prisitaikyti prie pakitusių ekonominių sąlygų, trečios, prasidėjus privatizavimui, ėjo iš rankų į rankas ir buvo tiesiog išvogtos.

Buvęs penkių Lietuvos Vyriausybių pramonės ir prekybos ministras Albertas Sinevičius be vargo išvardija didesnes Vilniaus įmones, kurios sulaukė šių dienų, mat jas galima suskaičiuoti pirštais.

„Tęstinumą turi Vilniaus grąžtų gamykla, nors senieji cechai buvo išardyti, neblogai laikosi buvęs „Vilmos“ susivienijimas, tebegyvuoja „Silikatas“, „Dvarčionių keramika“, „Lelija“, „Sparta“, iš „Audėjo“ liko gal kokia penkiasdešimtoji dalis, bet vis šis tas, - vardijo A.Sinevičius. - Bet tokie pramonės gigantai kaip „Kuro aparatūra“, didžiulės staklių gamyklos Naujojoje Vilnioje, visas gamyklų kvartalas Naujamiestyje išnyko negrįžtamai“.

Siekė vienadienės naudos

Kilus Rusijos krizei, 1994 m. Lietuvos pramonė jau begamino tik penktadalį 1990-ųjų produkcijos kiekio. Galima čia įžvelgti sąmoningą okupantų veikimą integruojant „broliškų“ respublikų ekonomikas į bendrą sąjungą taip glaudžiai, kad atskirai jos tiesiog negalėtų funkcionuoti. Taip ir nutiko - griūvant Sovietų Sąjungai, tokios įmonės nebeteko užsakymų ir jų itin kvalifikuoti, tačiau labai siauros specializacijos darbininkai atsidūrė gatvėje. Ir taip nutiko ne vien Lietuvoje.

„Ta specializacija buvo įdiegta visur. Taip, kad net siuvimo fabrike 20 metų išdirbusi siuvėja sau chalato pasisiūti nemokėjo, nes vykdė tik vieną operaciją“, - sakė A.Sinevičius.

Tačiau, jo įsitikinimu, jeigu tuomečiai politikai nebūtų taip aklai veržęsi į privatizaciją, o būtų sudarę sąlygas įmonėms išsaugoti inžinerinį potencialą ir kvalifikuotus darbuotojus, daugelis jų turėjo šansų persitvarkyti, ir kas žino, gal šiandien Vilniuje būtų gaminami kompiuteriai ar mobilieji telefonai.

„Geležų pramonė“, kaip aš vadinu, išlikti šansų beveik neturėjo, ir tai buvo gal koks trečdalis įmonių, kurios mums nebuvo būdingos ir į Europą negalėjo įeiti. Bet visas kitas galima buvo padalyti cechais, tvarkyti, kurti bendras įmones su užsieniu, pamažu bandyti eiti į Vakarų rinkas, - svarstė A.Sinevičius. - Bet Lietuvos politikų buvo kitoks supratimas - vienadienė nauda: šiandien paimti privatizavimo pinigus ir užkamšyti biudžeto skyles“.

Kaltųjų nėra ir nebus


Visišku „nonsensu“ buvęs ministras laiko dalies valstybės įmonių akcijų privatizavimą už investicinius čekius, kuriuos, anot jo, apsukrūs „berniukai su treningais“ supirkinėjo iš gyventojų maišais ir privatizavo fabrikus, gamyklas, kuriose nieko neketino gaminti ir nežinojo kaip.

Ir vėlesniu privatizavimo etapu, kai valstybė jau už pinigus pardavinėjo savo akcijų dalį prasiskolinusiose bendrovėse, daugelis įmonių pakliuvo vertelgoms, kurie pusvelčiui įsigytą turtą užstatė bankams.

„Pinigai paimti, 2-3 kartus per „ofšorus“ prasukti ir jų nėra. O fabrikas nereikalingas - bankas pasiėmė ir išpardavė už liekamąją vertę. Paskui ir pats bankas užsidarė, kaip Vakarų bankas, „Hermis“ ir kiti, - daugybę Lietuvos pramonės įmonių nušlavusią schemą priminė A.Sinevičius. - Buvo, kas rankas prie tokio privatizavimo pasišildė, bet pas mus, kaip paprastai, kaltų niekada niekas neranda. Ir net neieško“.

Gamybą aplenkė prekyba


Didžiausių sostinės darbdavių pozicijas dabar užima prekybos tinklai, ligoninės, bankai, draudimo įmonės, universitetai. „Sodros“ duomenimis, iš gamyba užsiimančių senųjų įmonių į didžiausių darbdavių šimtuką Vilniuje 2011 m. įėjo bendrovė „Plasta“, turinti apie 500 darbuotojų, ir „Lelija“, turinti daugiau nei 1000 darbuotojų.

Deja, kitame - didžiausių mokesčių mokėtojų - sąraše šių įmonių nepavyko rasti. Mat didžiajai daliai jų produkcijos taikomas nulinis PVM tarifas, nes ji eksportuojama į užsienį. O „Lelija“ garsėja vergiškomis siuvėjų darbo sąlygomis, nė minimumo nesiekiančiomis algomis ir nuolatiniu vėlavimu mokėti įmokas „Sodrai“.

Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, pernai iš Vilniuje veikiančių pramonės įmonių daugiausia mokesčių - 8,8 mln. litų - valstybei sumokėjo bendrovė „Vilniaus lokomotyvų remonto depas“. Lietuvos pramonės srities didžiausių mokesčių mokėtojų 50-tuke ši įmonė užėmė 13 vietą. 20 vietoje (6,1 mln. litų mokesčių) - gofruotą kartoną gaminantis tarptautinės kompanijos padalinys „SCA Packaging“. Šios bendrovės ištakos - 1956 m. įkurta baldų ir medžio apdirbimo pramonės bandomoji pluošto dirbinių gamykla.

Nuo 1955 m. tebedirba Vilniaus gelžbetonio konstrukcijų gamykla Nr.3, kuri dalyvavo statant sostinės Televizijos bokštą, „Lietuvos“ viešbutį, Santariškių ligoninių kompleksą ir kt. Nors statybos dabar gerokai apmirusios, čia dirba apie 180 darbuotojų, pernai valstybei sumokėta daugiau nei 6 mln. litų mokesčių (30 vieta tarp 50-ies daugiausia mokesčių sumokančių įmonių).

Atsigavimo nematyti

„Nematau Vilniuje pramonės atsigavimo“, - apgailestavo A.Sinevičius, nedžiugina jo ir optimistinės valdžios kalbos apie Lietuvos eksporto šuolius ar aukštųjų technologijų įmonių plėtrą.

„Eksportas gerai, bet pažiūrėkime, iš ko jis dabar susideda: juk mes iš savo žaliavų nieko negaminame, vos viena kita įmonė į eksportuojamus produktus įdeda intelekto, - teigė A.Sinevičius. - Daugiausia mes perkame žaliavas, surenkame į vieną vietą, užsidedame šiek tiek maržos savininkui, darbininkui algelę menką sumokame ir siunčiame produktą į užsienį. Visas pelnas - algų sąskaita. Be to, kuo daugiau tokio „eksporto“, tuo labiau tampame priklausomi nuo kitų valstybių - jos bet kada gali mūsų prekių atsisakyti, nes tokių pat darbo bitinėlių kaip pas mus pilna ir Rumunijoje, ir Latvijoje, ir kitur“.

Buvęs ministras kritikavo dabartinę valdžią dėl neišmanėliško ūkio valdymo. Šimtai tūkstančių žmonių be darbo, o kviečiami tokie užsienio investuotojai, kurie ateina į gatavą infrastruktūrą, gauna valstybės dotacijas, perima darbuotojus iš lietuviško kapitalo įmonių ir jas žlugdo.

„Pasikvietė tokį „Barclay“, 6 milijonus dovanojo, kad 120 darbo vietų sukurtų. O jų verslas - tas pats, kaip Arūnas Šikšta sutvarkė buvusio „Telekomo“ informacinį centrą, pasodinęs operatores Radviliškyje. Taigi ir šitas „Barclay“ šiandien Vilniuje, o rytoj gali tas pačias paslaugas teikti ir Mozambike!“ - nusivylimo valdžios pataikavimu globalistams ir vengimu spręsti savojo ūkio problemas neslėpė A.Sinevičius.

Kracho istorijos

Kai „Vilniaus kuro aparatūros“ gamykla 1993 m. buvo paversta akcine bendrove, joje dirbo apie 10 tūkst. žmonių. Jie gamino dyzelinių variklių siurblius, variklių hidroatramas, spyruokles ir kt. Per Rusijos krizę gamykla įklimpo į finansines bėdas, skolos vis augo.

1999 m. už įsiskolinimus valstybei buvo leista atsiskaityti turtu: valstybės nuosavybėn buvo perimti gamyklai priklausę pastatai Kalvarijų ir T.Kosciuškos g. už 3,1 mln. litų valstybės biudžetui nesumokėtų mokesčių ir 2,37 mln. litų vertės Turto bankui įkeistas turtas.

2000 m. įmonė su likusiomis 60 mln. litų skolomis atiteko privatiems savininkams, įsigijusiems valstybei priklausiusį kontrolinį akcijų paketą.

2001 m. įmonės apyvarta siekė 24 mln. litų, dirbo apie 1000 darbuotojų, įsiskolinimai ūgtelėjo iki 63 mln. litų.
2002 m. pradžioje bendrovei iškelta bankroto byla, o tų pačių metų gruodį teismo sprendimu paskelbtas bankrotas, nes skolos siekė jau 70 mln. litų.

2005 m. gamyklos pastatai ir įranga parduoti iš varžytynių už 28 mln. litų.

*   *   *   *   *

Staklių gamyklos AB „Žalgiris“ akcijų paketą valstybė pardavė 1998 m. už simbolinę 250 tūkst. litų kainą, mat įmonė buvo beveik bankrutavusi, jos skolos siekė apie 16 mln. litų.

„Žalgirio“ pirkėjas JAV firma „Euro Acquisitions LLC“ nevykdė prisiimtų įsipareigojimų, nedarė sutartyje numatytų investicijų ir bendrovei buvo iškelta bankroto byla.

Bankroto proceso metu beveik 2,8 mln. litų vertės įrenginiai buvo perduoti įmonei „Euro Acquisitions LLC“. Buvo išvežta apie 200 AB „Žalgiris“ frezavimo staklių, išeikvotas net ir areštuotas turtas - 300 tūkst. litų vertės Liejimo cecho įrenginiai, dingo gamyklos technologiniai dokumentai.

Dėl AB „Žalgiris“ turto grobstymo buvo iškeltos kelios baudžiamosios bylos. Generalinė prokuratūra per Interpolą išsiaiškino, kad įmonę iš valstybės įsigijusi JAV kompanija neegzistuoja.

2003 m. baigtas bendrovės likvidavimo procesas, o 2004 m. sausį teismas priėmė sprendimą išregistruoti AB „Žalgiris“ dėl bankroto. Liko nepatenkinta 20,5 mln. litų kreditorių reikalavimų, iš jų daugiau nei 6 mln. - darbuotojams, apie 9 mln. litų - „Sodrai“. Pastaroji skola buvo pripažinta beviltiška ir nurašyta.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net