PRIEVAIZDAS. Lietuvos banko vadovas Reinoldas Šarkinas įvairiuose komerciniuose bankuose buvo spėjęs pasidėti net 7 indėlius. Sauliaus Venckaus nuotr.

2008-ųjų lapkritį Lietuvos banko valdyba, dar vadovaujama Reinoldijaus Šarkino, priėmė sprendimą Lietuvoje įsteigtiems komerciniams bankams ir užsienio bankų filialams sumažinti taikomų privalomųjų atsargų normą nuo 6 iki 4 proc. Tokiu sprendimu komerciniams bankams buvo leista savo nuožiūra panaudoti apie 1 mlrd. litų, kurie anksčiau buvo skirti bankų veiklai apdrausti.

Nutylėjo nelikvidumą?

Ekonomistai jau tada spėliojo, kad tokiu žingsniu galbūt buvo gelbėjamas vienas ar keli su likvidumo problemomis susidūrę komerciniai bankai, tačiau ne tik jiems, bet ir visiems sumažintos privalomosios atsargos, kad nekiltų panika: suteikta likvidumo paskola konkrečiai kredito įstaigai būtų sukėlusi papildomos įtampos.

Ekspertų spėliones svarias darė faktas, kad 2008-ųjų spalį gyventojai atsiėmė beveik 1 mlrd. litų indėlių - tai buvo didžiausia atsiėmimų banga per kelerius metus.

Tad gali būti, kad kuris nors bankas paprasčiausiai pristigo pinigų, o Lietuvos bankas dalį jų „atšildė“. Tačiau ekonomistai tokį sprendimą vertino nevienareikšmiškai. Daugiausia abejonių kėlė tai, ar buvusios „įšaldytos“ lėšos vėliau buvo saugiai investuotos, ar nebuvo prarasta lėšų smukusiose rinkose, ar nebuvo išduota daug blogų paskolų, kas būtų pastūmę bankus į likvidumo ir net nemokumo pavojų.

Vėliau ši istorija keleriems metams buvo pamiršta ir prisiminta tik dabar.

Rizikingas žingsnis

„Privalomosios atsargos yra pinigų dalis, kurią komerciniai bankai privalo laikyti Lietuvos banko sąskaitoje. Jos yra reikalingos banko veiklai, veiklos rizikai apdrausti. Atsargų sumažinimas buvo argumentuojamas tuo, kad buvo einama ES keliu, kur atsargos buvo mažesnės. Aišku, toks žingsnis buvo rizikingas. Centrinis bankas, sumažinęs privalomąsias atsargas, paskolų burbulą dar labiau padidino. Komerciniai bankai atsilaisvinusius pinigus kur norėjo, ten dėjo. Kai „užraukė“ skolinimą, skandinaviški bankai be darbo likusius pinigus pervedė pirminiams, kiti investavo į vertybinius popierius“, - dėstė nepriklausomas finansų analitikas Vladimiras Trukšinas.

Specialistas tvirtina, kad Lietuvos banko sprendimas galėjo būti priimtas dėl kai kurių bankų likvidumo problemų.

„Gal centrinis bankas pastebėjo, kad „Snoras“ ar kitas bankas nelaiko tiek pinigų, kiek privalo, gal matė, kad išeina pinigai. Tačiau visų kačių vien ant „Snoro“ karti negalima. Visi bankai atsilaisvinusius pinigus naudodavo rizikingai arba tratindavo žiemos sodams ant stogų ir panašiai“, - dėstė V.Trukšinas.

Estai 4 kartus griežtesni

Finansų analitikas Stasys Jakeliūnas paaiškino, kad privalomosios atsargos komerciniams bankams yra būtinos, pavyzdžiui, tuo atveju, jei iškiltų būtinybė greitai pasiskolinti iš centrinio banko.

„Pavyzdžiui, vienu metu supuola daug indėlininkų. Jei bankas neturi lėšų ar investicijų, kurias greitai pardavęs galėtų patenkinti indėlininkų poreikius, centrinis bankas iš sukauptų privalomųjų atsargų gali laikinai paskolinti, jei visi kiti komercinio banko rodikliai yra tinkami ir jei jis neturi kitų problemų. Atsargų pagrindinė paskirtis - likvidumo palaikymas. Lietuvoje privalomosios atsargos sumažintos iki 4 proc. Tuo tarpu, pavyzdžiui, Estijoje ta norma yra net 15 proc. Tai puikus bankų rizikingumo tramdymo būdas“, - konstatavo S.Jakeliūnas.

Atsilaisvino 120 mln. litų

Anot jo, privalomosios atsargos skaičiuojamos nuo surinktų indėlių sumos. Pavyzdžiui, „Snoras“ 2008-aisiais, S.Jakeliūno teigimu, turėjo maždaug 6 mlrd. litų indėlių. Tad sumažinus privalomąsias atsargas 2 proc. jam laisvų pinigų padaugėjo 120 mln. litų.

„Kuo privalomosios atsargos didesnės, tuo ir banko veikla mažiau rizikinga. Esant mažiau laisvų pinigų yra, pavyzdžiui, mažesnė tikimybė, kad bus išduota daugiau blogų paskolų, kad bus investuota į rizikingas rinkas“, - akcentavo finansų analitikas.

Narplios viską

Sudarytos laikinosios komisijos „Snoro“ istorijai tirti pirmininkas Valentinas Mazuronis užtikrino, kad bus narpliojamos ir Lietuvos banko sprendimo sumažinti privalomąsias atsargas priežastys, nagrinėjama, ar tai neprisidėjo prie „Snoro“ problemų atsiradimo, o gal jau tada buvo pastebėti pirmieji požymiai, kad yra kažkas ne taip, bet nesiimta reikiamų priemonių.

„Tačiau kaip ten buvo - negaliu spėlioti. Dabar, kai esu išrinktas komisijos pirmininku, negaliu taip laisvai dalyti vertinimų, nes tai būtų nekorektiška, kol tyrimas nebaigtas. Tačiau komisija rinksis ir svarstysime, kaip papildyti sudarytą klausimyną. Jau ir dabar komisijai yra iškeltas klausimas, ar nebuvo padaryta bankų kontrolės klaidų. Detaliau išanalizuosime ir privalomųjų atsargų problemas, jei komisija tam pritars“, - žadėjo V.Mazuronis.

Vertins ir Lietuvos banką

Komisijos narys Vidmantas Žiemelis pažadėjo pats inicijuoti tyrimą, ar Lietuvos banko 2008 metų sprendimas nebuvo „Snoro“ problemų pradžia.

„Tą būtinai reikės aiškintis. Kol tyrimas nepradėtas, nieko negalima spėlioti. Tačiau akivaizdu yra tai, kad, sumažinus komercinių bankų privalomąsias atsargas, jų veiklos rizika išaugo. Kiek tai prisidėjo prie bankroto, kiek dėl to naujai atsiradusių laisvų pinigų buvo nesaugiai, pernelyg rizikingai panaudota - tyrimo objektas. Be to, reikia aiškintis ir priežastis, kodėl Lietuvos bankas priėmė tokį sprendimą“, - sakė V.Žiemelis.

Povilas GYLYS, Ekonomistas, profesorius:

Privalomosios bankų atsargos gali būti didinamos ar mažinamos siekiant makroekonominės politikos tikslų. Visiškai normalu krizės laikotarpiu sumažinti tuos rezervinius pinigus, paimamus iš komercinių bankų į centrinį, kad daugiau pinigų cirkuliuotų ekonomikoje. Tai yra klasikinis metodas, nors ir nedažnai naudojamas. Dažniausiai pinigų kiekis didinamas kitais būdais. Kartais jie spausdinami arba mažinama palūkanų norma, kuria Lietuvos bankas skolina komerciniams, kai kyla sunkumų dėl likvidumo. Tai yra pirmoji dalis, klasika.

Kiek pamenu, 2008-ųjų rudenį jau buvo prasidėjęs nuosmukis, ir privalomųjų atsargų mažinimas būtų normali reakcija, nes daugiau jokių įrankių mūsų centrinis bankas neturi: nei jis gali didinti litų kiekio, nes valiutų valdybos modelis neleidžia, diskonto normos irgi neleidžia mažinti. Bet ar čia buvo kokia nors kita mintis, galbūt susijusi su kai kurių bankų likvidumo problemomis, - be atskiro tyrimo tikrai nenustatysime. Apie tai galima tik samprotauti. Aišku, komerciniams bankams atsilaisvino daug pinigų, tačiau neaišku, kaip su jais buvo elgiamasi: ar jie pagerino kreditavimo sąlygas (o jos tik blogėjo), ar pradėjo pervedinėti į savo pagrindinius bankus ir ofšorines erdves.

Lygiai taip pat negaliu užsiimti spekuliacijomis, ar toks Lietuvos banko žingsnis galėjo prisidėti prie „Snoro“ problemų. Šiais klausimais tikrai galėtų pasidomėti laikinoji Seimo komisija.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"