Ar reikia reguliuoti degalų kainas?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo narys, buvęs lenktynininkas Stasys BRUNDZA, Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas Remigijus ŽEMAITAITIS, socialinių mokslų daktarė Jolanta SOLNYŠKINIENĖ ir Naftos produktų prekybos įmonių asociacijos vadovė Daiva JOKŠIENĖ. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Visuomenėje rezonansą sukėlė Seimo nario, buvusio lenktynininko Stasio Brundzos laiškas ministrui pirmininkui Algirdui Butkevičiui dėl degalų kainų reguliavimo. Kaip vertinate tokį pasiūlymą?

R.ŽEMAITAITIS: Iš tikrųjų problema yra gana ryški. Manau, kad ją iškėlė ne vienas kolega Seimo narys.

Matome, kad pasaulyje degalų žaliavos kaina labai staigiai krenta, o pas mūsų perdirbėjus ir pačiose degalinėse ji krenta ne taip greitai: užtrunka savaitę, dvi, o kartais ir ilgiau.

Yra įvairių argumentų, dėl ko taip yra. Vieni argumentuoja, kad užpirko brangesnius degalus, ir kol neišparduoda brangesnių degalų, tol negali sumažinti kainos. Kiti argumentuoja dolerio kurso pakitimu. Tai, aišku, irgi turi savotišką teorinę įtaką.

Bet mes, kai kurie Ekonomikos komiteto nariai, esame diskutavę, kad valstybė turėtų turėti kontrolės mechanizmą.

Kaip pavyzdį galiu pateikti Šilalės rajone, Žemaitijoje, veikiančią nedidelę degalinę. Nenorėdama susidėti su tam tikrais degalų prekeiviais, bendrovė atsisakė atsiskaitymų banko kortelėmis ir kartu sutiko, kad pelną mažintų 12 proc. Šiuo metu kainų skirtumas visose degalinėse čia sudaro 40-60 ct.

Ir atsitiko nenormalūs dalykai. Konkurentai pradėjo skųsti FNTT, Mokesčių inspekcijai, prasidėjo masiniai patikrinimai. Jų jau buvo gal 4-5, bet nėra įrodymų ir visi buvo nutraukti.

Ką tai rodo? Kad šioje rinkoje pelno marža yra gana didelė. Degalinių tinklas sako: bankui sumokama po 7-8 ct už parduotą degalų litrą. Kadangi jie ima užmokestį tik grynaisiais, nedaro jokių nuolaidų kortelių ir iš to išlošia.

G.JAKAVONIS: Ne kartą esu pastebėjęs, kad jei po Lietuvą važinėdamas atsiskaitai grynaisiais, tau iš karto už litrą pritaikoma 10-18 ct nuolaida. Tai kas gi vyksta, kad yra štai tokia padėtis?

D.JOKŠIENĖ: Naftos kaina tiesiogiai nekoreliuoja su mažmeninėmis kainomis. Naftos kaina yra nustatoma vienoje biržoje, o produkto kaina yra nustatoma kitoje biržoje.

Produkto kaina priklauso nuo naftos kainos, nuo dolerio kurso, kuris arba sušvelnina, arba kaip tik padidina produkto kainą, ir nuo gamintojų maržos.

Europos mastu yra nustatoma produkto kaina, ir pagal tą produkto kainą didmenininkai nustato didmeninę kainą. Todėl ta kaina tiesiogiai nekoreliuoja.

Mažmeninės kainos struktūra yra kitokia. Daugiau nei 50 proc. kainos sudaro mokesčiai, kurie yra nustatomi ir kurie yra fiksuoti. Jie nekinta, jeigu nėra pakeičiami įstatymu. Apie 40 proc. sudaro produkto kaina. Taigi 40 proc. bendros mažmeninės kainos atspindi didmeninės kainos kitimas.

Jeigu naftos kaina nukrito 30 proc., mes negalime sakyti, kad lygiai tiek pat turi sumažėti ir kaina degalinėse.

Akcizas ir PVM sudaro daugiau nei 50 proc.

G.JAKAVONIS: Jeigu naftos kaina biržoje pakilo, iš karto kyla kaina ir mūsų degalinėse. Štai, pavyzdžiui, birželį naftos kaina buvo nukritusi, o pas mus tai degalų kolonėlėse atsispindėjo tik spalį.

D.JOKŠIENĖ: Galiu pakartoti tą patį - kad naftos kainos tiesiogiai nekoreliuoja su mažmeninėmis kainomis. Yra produkto kaina, kuri nustatoma kitoje biržoje. Tiek benzino, tiek dyzelino kainos gali tuoj pat nenukristi.

Kai pradėjo kristi didmeninė kaina, nuo rugsėjo iki dabar mažmeninė dyzelino kaina nukrito 33 ct, o benzino - 29 ct, t.y. daugiau nei 7 proc. Jeigu paskaičiuotumėte, kad didmeninė kaina lemia 40 proc. mažmeninės kainos, pamatytumėte, kad didmeninės kainos kritimas atsispindi mažmeninėje kainoje.

R.ŽEMAITAITIS: Jeigu žaliavos kaina pakyla nors 5 doleriais, tai pas mus degalinėse degalai pabrangsta po 2-3 dienų. Kažkodėl tos dvi biržos prasilenkia.

Teko žiūrėti „Mažeikių naftos“ sąskaitas faktūras, išrašomas Lietuvos degalinėms, kurios perka. Tai, pavyzdžiui, dyzeliną visi perka po 3,43-3,46 ct, bet degalinėse kainų skirtumas sudaro 50 ct. Mane tai labai nustebino važiuojant per Lietuvą.

Kokias išlaidas turi patirti viena ar kita degalinė, jei pardavinėja 50 ct brangesnius degalus nei kita degalinė? Per „Sodrą“ patikrinome, koks yra darbo užmokestis. Pasirodo, lygiai toks pats, investicijos atitinka. Sutikrinome praėjusių metų turto ir pajamų balansą. Viskas lyg ir gerai. Arba per didelės maržos toje vietoje, arba piktnaudžiaujama rinka.

G.JAKAVONIS: Jeigu kyla degalų kaina, ji įskaičiuojama į maisto, į kitų dalykų kainą ir bet kokiu atveju lemia socialinius dalykus. Kokie būtų vertinimai?

J.SOLNYŠKINIENĖ: Aš pasižiūrėsiu į šią problemą kaip vartotoja. Pabandžiau paanalizuoti pasaulinę praktiką. Tai vartotojui litras degalų kainuoja priklausomai nuo to, kokia yra mažmeninės kainos struktūra. Didmeninė kaina sudaro 50 proc. Mokesčiai, akcizai sudaro maždaug 40-42 proc.

4-8 proc. sudaro vadinamasis degalinės prekybos antkainis. Kyla klausimas, kaip galima sumažinti kiekvieną struktūrinę grandį, kad degalų kaina būtų mažesnė.

Aš iš karto matau dvi problemas. Pirma - kad „Orlen“ priklauso Mažeikiuose gaminama nafta. Mes prisimename „Mažeikių naftos“ pardavimo istoriją su visais įsipareigojimais ir jo dabartinę monopolinę padėtį. Kad ir kaip ten būtų, naftos perdirbimo produktais yra apsirūpinama būtent iš Mažeikiuose gaminamos.

D.JOKŠIENĖ: Taip, daugiau nei 90 proc.

J.SOLNYŠKINIENĖ: O didžiausia problema yra ta, kad nėra infrastruktūros. Valdžia gali padėti didinti konkurencinę aplinką, gerinti infrastruktūrą.

Dėl saugojimo yra apribojimai 30-iai proc. Tai kodėl negalima leisti „Mažeikių naftai“ kažkokiu būdu tuos rezervus kaupti, priimti dar kokius sprendimus?

Kitas dalykas - kontroliuoti didmenines kainas. „Mažeikių nafta“ jų tiesiog nebeskelbia: ji išplatina informaciją degalinėms, bet mes, paprasti vartotojai, tos sisteminės informacijos negauname.

Dėl akcizų ir PVM. Stebiuosi, kokie uolūs mūsų valdžios atstovai ir kaip jie mūsų nemyli. Jau stojimo į ES sutartyje numatomas įsipareigojimas, koks turi būti akcizo dydis degalams - benzinui ir dyzelinui.

Įsipareigojimas buvo didinamas nuo 2011 m. Mes kažkokiu būdu jau sugebėjome viršyti tuos įsipareigojimus, ir nuo 2009 m. faktinis akcizų tarifų benzinui ir dyzelinui mokestis nesikeičia. Jis siekia 1500 litų tonai už 1000 litrų. Kitaip sakant, yra pusantro lito už vieną litrą.

Paskaičiuokime akcizą, PVM. Degalinių antkainiui lieka 10-12 ct. Mes griebiame už gerklės tuos, kuriuos galime lengviausiai sukontroliuoti, - būtent degalinių tinklą.

Skaidrumas - kitas klausimas. Reikėtų kontroliuoti visas grandis. Karteliniai susitarimai, paskirstymai yra akivaizdūs. Vieša paslaptis, kad atskiros degalinės tarpusavyje derina kainas. Bet visa tai galima sukontroliuoti.

G.JAKAVONIS: Tai kodėl pas mus šie dalykai nekontroliuojami?

R.ŽEMAITAITIS: Visų pirma aš manau, kad yra taikomi normalūs ir gana stabilūs akcizai. Tegu jie būna šiek tiek didesni nei ES, bet reikia žinoti, kur yra akcizas panaudojamas. Akcizas panaudojamas keliams.

Antra, ūkininkai, žemės ūkio bendrovės dabar yra atleidžiami nuo akcizų. Trečia, ūkininkai turi vadinamąjį žalią dyzelinį kurą ir jie nemoka kelių mokesčių.

Jeigu mes dabar norime sumažinti akcizą iki 1100 litų, tai visiems ūkininkams turime panaikinti akcizo lengvatą ir akcizo lengvata nebebūtų taikoma.

Tai kas atsitiktų? Atlikau visus skaičiavimus, žaliavos - pieno, mėsos, daržovių ir kt. - kaina iš karto pabrangtų 7-8 proc. Tai yra gana daug. Kol ateitų iki vartotojų lentynos, išeitų 21 ct. Ar mes šito norime, ar ne? Mes pasakėme, kad šito nedarome.

Kitas dalykas - buvo pasiūlyta ūkininkams taikyti 1 hektaro apmokestinimą ir taip per kelių mokestį mažinti akcizą. Visi ūkininkai sukilo „prieš“, nes tai yra nei daug, nei mažai - apie 60 mln. Ar sutinkame dotuoti iš valstybės biudžeto - paimti iš kokių švietimo sistemų ar dar ko nors? Labai abejoju, kad tai reikalinga.

Aš labiau būčiau linkęs taikyti PVM lengvatą arba ne lengvatą, bet mažinti PVM tik dyzelinui, kuris šiandien yra didžiausios kontrabandos elementas. Ne paslaptis, kad šiandien dyzelinas į Lietuvą atvežamas vilkikais ir geležinkeliais, ir jis yra labiausiai perpilstomas.

60 proc. mašinų šiandien yra varomos dyzeliniais varikliais, ir būtent pasienio ruožuose. Tai reiškia, kad pila dyzeliną po 3 litus, taip smukdydami mūsų ekonomiką.

Kas turi įmones, žino, kad gali susigrąžinti PVM. Nė vienoje įmonėje nerasite dyzelinės mašinos arba jų yra nedaug, daugiausia - varomos benzinu, nes jie gali susigrąžint 21 proc. PVM.

Jeigu šiandien žmonėms būtų pasakoma, kad taikomas ne 21, o 11 proc. PVM, tai žmonės nebepirktų kontrabandinių degalų, juos pirktų iš degalinių.

Ką mes praėjusiais metais padarėme su Biudžeto ir finansų komiteto nariais? Mes patvirtinome bakų tikrinimo sistemą. Rezultatas: per pirmąjį pusmetį papildomai į biudžetą surinkta 200 mln.

Reikia stiprinti kontrolę. 2004 m. valdžia per daug pasitikėjo verslu ir tikėjo, kad jis yra sąžiningas ir neapgaudinės. Tai atsitiko būtent privatizavimo metu, ir su dujomis turėjome blogą patirtį.

Dabar „Mažeikių nafta“ neprivalo teikti informacijos. Mes nežinome, kokios yra tikrosios jos gamybos sąnaudos vienos ar kitos degalų rūšies litrui pagaminti. Vartotojai turi žinoti, už kiek degalinės perka iš „Mažeikių naftos“, tarkim, po 3,43 lito, ir kokia kaina yra degalinėje. Turi būti aiškiai pasakyta, koks yra akcizas, kiek sumokėta „Sodrai“ ir PVM.

G.JAKAVONIS: Sakėte, kaina čia lyg ir reguliuojama. Bet juk žinome, kad, pavyzdžiui, aukso kainą nustato ne rinka, o kažkur biržoje susėdę keli asmenys. Tai kaip vyksta Lietuvoje?

D.JOKŠIENĖ: Lietuvoje dyzelino akcizas atitinka minimalų Europos reikalavimą, benzinas ir dujos - truputį daugiau. Akcizai iš esmės tikrai nemažės, jie tik didės, ir dėl to mums tikrai reikia susitvarkyti šešėlį.

Dėl santykių su Rusija ar Baltarusija šešėlis iš tikrųjų sumažėjo, nes jos pradėjo kelti kainas ir kainų skirtumas pradėjo mažėti. Reikia pasakyti, kad mūsų valdžios institucijos irgi pradėjo dirbti.

Problema dėl akcizų yra ne ta, kad jie yra. Jie yra minimalūs, atitinka ES reikalavimus. Problema yra akcizų dydis pagal mūsų pajamas. Palyginkime, kokią dalį pajamų sudaro akcizai Lietuvoje ir Vakarų Europos šalyse. Tai yra 5 ir 15 proc. Vadinasi, mums tai jau yra našta.

Jeigu lygintume su kaimynais latviais ir estais, tai mes esame išskirtinė šalis tuo, kad turime savo naftos perdirbimo gamyklą ir daugiau nei 90 proc. mes perkame iš jos. Taigi nėra konkurencijos. Bet konkurencija visada yra gerai ir ji turi būti.

Mes prašėme, kad būtų leista saugoti 100 proc. atsargas. Mes nesiveržiame saugoti atsargų, sakykim, užsienyje. Esmė ta, kad kaina už atsargų kaupimą yra pernelyg didelė. Jeigu būtų konkurencija, kaina nukristų.

Manau, kad mažmeninė kaina yra viena iš skaidriausių. Kiekvieną dieną matoma kaina ir visi pasikeitimai, ir tai dar apmokestinama, nes tai yra reklama. Mes informuojame, kada kainos nukrenta, kada pakyla, vis tiek tai yra reklama ir mus dar apmokestina.

Dėl maržų. Iš jų paskui yra mokamos visos išlaidos. Tai yra vadinamasis grosas, tai nėra pelnas. Lietuvoje yra gana griežti reikalavimai, patikros. Tai irgi kainuoja ir yra įskaityta į kainą.

Dėl skirtingų kainų. Manau, kad tai yra labai gerai, nes kuo didesnė konkurencija, tuo labiau skirtingos kainos. Jeigu vienas atrado, kaip sumažinti kainas, ir jo pardavimai didės, aš tikrai manau, kad visi tai peržiūrės. Konkurencija tam ir yra, kad būtų pasiūla ir vartotojas galėtų pasirinkti sau priimtiniausią variantą.

S.BRUNDZA: Matome, kas vyksta mūsų naftos produktų rinkoje. Ne paslaptis, kad labai panašūs dalykai vyksta ir kitur. Pavyzdžiui, visai neseniai buvo kalbama, kad perdirbėjai sumažino žemės ūkio produktų supirkimo kainą, nes Rusijoje „užstrigo“ pienas ir visa kita.

O kažkur lentynose kainos nepasikeitė. Vadinasi, liko dvi grandys - perdirbėjai ir prekybininkai. Bėda, kad tai yra būtiniausios prekės ir kai kurie žmonės jų jau neįperka. Ypač sudėtinga pensininkams, tuo labiau kad ir už šildymą reikia mokėti.

Kalbame apie naftos produktų kainų formavimą, kainodarą. O naftos produktų kaina vėlgi kažkiek veikia visų kitų produktų kainą. Tai, ko gero, susiję ne tik su transportavimu, degalai naudojami ir technologijose, ir šildyme, ir t.t.

Turime naftos gamyklą. Tai mes, atrodo, turėtume tikrai gerai gyventi ir pigiau mokėti, bet taip nėra. Visi bado pirštais į valdžią, kad čia akcizai pas mus labai dideli.

Dyzelino akcizas pas mus minimalus, koks įmanomas Europoje, benzino - šiek tiek didesnis. Buvo didesnis akcizas dyzelinui. Kai jį sumažino, buvo apskaičiuota, kad kaina turėtų nukristi 22 centais, bet nukrito tik 8 centais. Tai čia panašus atvejis, jei palygintume, kas dabar vyksta su maisto produktais, pienu, mėsa.

Jau kažkur nuo birželio 20 d. naftos kaina krenta, o „Mažeikių naftos“ kainos nekrenta. „Mažeikių naftos“ kainos pradėjo kristi tik spalio antroje pusėje. Paskui naftos kainos krenta toliau, o „Mažeikių naftos“ (teisingiau turbūt būtų vadinti „Orlen Lietuva“) staiga pradeda kilti.

Dabar naftos kaina yra dar labiau nukritusi - jau 78, nebe 85, o degalinėse mes matome tuos pačius skaičius. Naftos kaina visą laiką ritasi žemyn, „Orlen Lietuvos“ kainos buvo pašokusios. Reikia pasakyti malonų dalyką, kad nesureagavo mažmenininkai. Tai čia retesnis atvejis.

Buvo ir tokių atvejų, kad „Mažeikių naftos“ kainos mažėja, o mažmenininkai sako: mes čia turime brangiau užsipylę, žinote, negalime dar mažinti. Suprantu, kodėl negali mažinti, bet kodėl degalinėse kyla kainos, kai jau „Mažeikių naftos“ kainos mažėja, sunku suprasti.

Štai didmeninė „Orlen Lietuvos“ kaina lapkričio 19 d. buvo 3,61. O čia 4,29. Tai klausykite, susidaro 60, net ir 70 centų skirtumas. Tai jau nebe 5 ar 7 procentai. O jeigu degalinė stovi tinkamoje vietoje, susidaro ir žmonių eilė. Jie įpila ir 50 litrų į degalų baką, 30 litrų tai tikrai, tai po 15 litų sumokama degalinei.

Degalinės išlaidos nėra kažkokios ypatingos. Pati įranga gal ir brangoka, bet laikosi iki 20 metų, ką jau kalbėti apie apačioje stovinčias „bačkas“, - ten galima net ir pratęsti terminus. Degalinės personalo išlaikymas - vėlgi smulkmenos. Iš tikrųjų pajamos yra tokios, kad atlyginimams užtenka.

Per vokiečių televiziją mačiau, kad ten degalinės užsideda 1 euro cento antkainį, tai yra 3-4 centai. Mūsų sąlygomis tai galbūt ir per mažai. Jeigu tai būtų 10, 12, 15 centų, sakytume, kad viskas neblogai.

Pavyzdžiui, Panevėžyje smulkios degalinės, smulkūs savininkai, kurių tiekėjai yra tie patys - „Orlen Lietuva“, ilgą laiką sugebėjo pardavinėti 50 ct pigiau nei kitur Lietuvoje. Dabar nežinau, gal šiek tiek ir pasikeitė situacija.

Kalbėti apie konkurenciją Vilniuje turbūt nėra prasmės. Turime tai, ką turime. Kartelinių susitarimų mes čia kažkokių turbūt ir neįrodysime. Yra 3-4 stambūs tinklai, tai kažkas pravažiuodamas per miestą pasižiūri, tas kainas suvienodinti nesudėtinga.

G.JAKAVONIS: Minėjote žemdirbius, kurie pigiau gauna vadinamąjį žalią dyzeliną. Kaip žiūrėtų žmonės, jei pasiūlytumėte padidinti mokestį žemdirbiams?

R.ŽEMAITAITIS: Produktams būtų suduotas didžiausias smūgis.

J.SOLNYŠKINIENĖ: Žiūrėkime, kokią poziciją, sukuriant BVP, užima žemės ūkio sektorius?

R.ŽEMAITAITIS: Jis tikrai nėra tarp pirmaujančių, nėra tarp pirmų penkių. Jis yra dešimtuke, 8-9 vietoje.

J.SOLNYŠKINIENĖ: O procentais - apie 10-12 proc., klausimas, ar dar siektų 12 proc. Tai va, kiek daug dėmesio žemės ūkiui. Kodėl? Todėl, kad tai subsidijuojama sritis. Todėl, kad labai daug rinkėjų yra žemės ūkyje.

Mes galime padaryti PVM lengvatas arba kažkokius akcizo pakeitimus ir tai yra derybų klausimas. O akcizo ir PVM dydis yra labai svarbus degalams, nuo to visur kitur kyla kainos. Tai kodėl negalima išsiderėti ilgesnio laikotarpio arba kodėl jis buvo pradėtas taikyti anksčiau, negu iš mūsų reikalavo? Galima kalbėti apie tai, kad valdžia nelabai rūpinasi žmonėmis. Gal galima tuos sprendimus kažkokiu būdu pataisyti.

R.ŽEMAITAITIS: Su ES tai jau yra suderėta ir to jau atgal neatsuksi. Čia iš tikrųjų galima sakyti: nu, nu, nu, ką tie politikai 2004 metais pridirbo.

J.SOLNYŠKINIENĖ: Visada galima susiderėti.

S.BRUNDZA: Italijoje ir Didžiojoje Britanijoje dvigubai didesni.

J.SOLNYŠKINIENĖ: Jie didesni, bet ir jų perkamoji galia gal truputį yra kitokia, mes negalime lygintis.

Mes turime žiūrėti, kokias šakas laikome prioritetinėmis, kurias vystome. Jeigu įsivaizduojame save kaip infrastruktūros šalį, tai turime tokius stambius vežėjus kaip „Linava“, kur kasdien atstovas į vieną vilkiką įsipila apie 600 litrų. Jeigu degalų kaina čia yra didesnė negu gretimose šalyse - Baltarusijoje, Lenkijoje, tai kodėl jie negali ten prisipilti?

Kad šitos situacijos nebūtų, mes galime stebėti šešėlį, tuos atvežamus degalus čia, bet tos transporto įmonės randa sprendimus. Ir fiziniai asmenys - taip pat. Vadinasi, trūksta valstybinio požiūrio.

Dėl kartelinių susitarimų. Labai aiškiai matosi, kaip ryte iki vidurdienio visose degalinėse susilygina kainos.

G.JAKAVONIS: Tai ką daryti?

D.JOKŠIENĖ: Degalai yra lygiai toks pat produktas, kaip ir visi kiti produktai - duona, pienas, cukrus. O jie išvis yra būtiniausi produktai. Degalų išskirtinumas yra tas, kad jie yra akcizinė prekė. Ir jau galima pasakyti, kad valstybė apie pusę degalų kainos reguliuoja per akcizus ir PVM.

Laisvosios rinkos sąlygomis niekas geriau nesureguliuoja kainų kaip paklausa, pasiūla ir konkurencija.

S.BRUNDZA: Tai aš girdėjau iš premjero: „laisvė rinkai“. Kokia čia rinka? Nėra čia jokios rinkos.

G.JAKAVONIS: Mes dažnai klausiame gerb. V.Latvienės: parodykite tą šalį, kur yra laisvoji rinka, jūs taip visur kišate Lietuvos laisvosios rinkos instituto nuomonę. Pasirodo, kad visur rinkos reguliuojamos.

D.JOKŠIENĖ: Galbūt aš pasakiau tą terminą „laisvoji rinka“ tiesiog rinkos sąlygomis - paklausa, pasiūla.

G.JAKAVONIS: Jei neturėtume „Mažeikių naftos“, ar degalų kainos pas mus Lietuvoje būtų daug mažesnės?

R.ŽEMAITAITIS: Įdomiausia, kad 2009-2012 m. „Mažeikių naftos“ degalai, išvežami į Lenkiją (kadangi jie turėjo savo degalines), jų degalinėse kainavo beveik 15-20 ct pigiau negu Lietuvoje. Nors tie patys mokesčiai, buvo viskas lygiai taip pat. Tai va čia fenomenas.

Manyčiau, kad mūsų Konkurencijos taryba visiškai neatliko savo funkcijų ir nepradėjo tyrimų, ką kitados padarė „flyLAL“ prieš „airBaltic“ (ir laimėjo, priteista daugiau nei 100 mln.).

Per savo kontrolinę įmonę lenkai netiesiogiai rėmė savo mažmeninę prekybą Lenkijoje, taip galimai užkraudami mokesčius arba sąnaudas Lietuvos vartotojams. Per trejus metus Lietuvos gyventojai, manau, prarado milžiniškus pinigus.

Ir dar Lenkijoje prasidėjo tyrimai. Tos kompanijos, kurios vežė degalus į Lenkiją, dar apkaltino Lietuvą PVM grobstymu.

Lenkijos įmonė paėmė iš sandėlio kurą, bet į Lenkijos biudžetą nesumokėjo PVM. Ir jie dabar apkaltino lietuvius ir Lietuvos mokesčių inspekciją, pradėjo visų Lietuvos įmonių patikrinimus. Vienai dabar uždėjo 17 mln. areštą, kitai - 7 mln., dar kitai - 22 mln. Iš tikrųjų tai buvo Lenkijos veiksmai. Matyt, Lenkijos vyriausybė tai žinojo ir būtent tuo metu dotavo, kai buvo pasaulinė krizė.


Visa filmuota medžiaga tinklalapyje www.suzalgiriu.lt

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“