Aplinkos viceministrė Daiva Matonienė: Labai norime, kad renovuotų lietuviai. Bet...

Aplinkos ministerija sunerimusi, kad dalis Lietuvos statybų įmonių delsia įsitraukti į daugiabučių renovacijos procesą tikėdamosi, jog renovacijos darbų kainos pakils 30-40 proc. Statybininkai norėtų, kad investiciniuose projektuose apskritai nebūtų numatyta kainų ribų ir jie patys galėtų siūlyti kainą. Taip esą renovacijos procesas dar paspartėtų. Tačiau ministerija įsitikinusi, kad tokie siūlymai kvepia bandymu pasipelnyti.

- Praėjusią savaitę aplinkos ministras Valentinas Mazuronis atskleidė, jog ministerija yra spaudžiama keisti tvarką, kad statybininkai patys galėtų diktuoti investicinių projektų kainas. Esą dabar statybininkai skundžiasi, kad investiciniai projektai yra įvertinami per mažomis kainomis ir todėl procesas stabdomas. Ar iš tiesų statybos bendrovės bando dirbtinai užkelti renovacijos kainas? - „Respublika“ pasiteiravo aplinkos viceministrės Daivos Matonienės.

- Sunku pasakyti, ar tai tyčia daroma. Aišku, jie nori renovuoti kvartalus, gauti didesnį pelningumą, kuo daugiau uždirbti. Bet aš manau, kad kol kas su jais vyksta normalus dialogas. Kalbamės, normaliai komunikuojame. Iš kitos pusės, statybos įmonės turi suvokti, kad mes negalime tų kainų leisti išauginti taip, kaip jie norėtų. Nematau didelės tragedijos, nes štai jau yra pasirašyta 300 statybos rangos sutarčių. Ir kai kurios įmonės yra pateikusios net mažesnes kainas, negu buvo investiciniame projekte.

- Tačiau statybininkai vis dėlto nori patys kainas diktuoti?

- Dabar, kai yra rengiamas investicinis projektas, yra apskaičiuojamos investicinės priemonės, apskaičiuojama, kokia galėtų būti maksimali darbų suma. Tada organizuojamas pirkimas ir įmonė siūlo savo kainą. Kuri pasiūlo mažiausią - laimi. Manau, kad toks modelis yra teisingas ir negalima paleisti pirkimų be kainų, aukcionus daryti, nes vietos įmonės dėl kainų gali tartis. Be to, aš nemanau, kad investiciniuose projektuose tos kainos būna iš piršto laužtos. Privalome suprasti, kad turime vieni kitus pakontroliuoti, negalime proceso paleisti taip laisvai. Kas tada užtikrins, ar nėra kartelinių susitarimų, ar dirbtinai neužkeliama? Štai jau buvo vienas pavyzdys Raseiniuose, kai vietos įmonių pasiūlyta kaina buvo kelis kartus didesnė. Bet atėjo įmonė iš Kauno ir sugebėjo pasiūlyti netgi mažesnę kainą nei investiciniame projekte. Aš manau, jog mes turime plėsti renovacijos darbų pirkimuose dalyvaujančių įmonių katalogus, kad pirkimai vyktų ne tik per Centrinę perkančiąją organizaciją (CPO). Ten yra atrinkta tik 61 įmonė, atitinkanti keliamus reikalavimus. Esame parengę Vyriausybės nutarimą, kad rangos darbus būtų galima pirkti ir kita Viešųjų pirkimų įstatymo numatyta tvarka. Tada padidėtų konkurencija, daugiau įmonių galėtų dalyvauti renovacijos procese.

Mūsų noras yra tas, kad dirbtų lietuviškos įmonės. Nesinori, kad jas nukonkuruotų lenkų įmonės, kurios renovaciją vykdo daug pigiau. Juk kai skelbiami CPO katalogo konkursai, juose gali dalyvauti įmonės iš kitų šalių. Iš Latvijos, Estijos ir kt., jei tik jos įvykdo reikalavimus, jei turi įsteigusios filialus. Aišku, joms reikia daugiau pasirengimo ateiti į rinką. Todėl mūsų įmonės turi suprasti, kad jei jau tokios įmonės ateis čia, įsteigs filialą, konkurentų nepavyks išvengti. Mes tikimės, kad lietuviškos kompanijos pasinaudos galimybe ir kuo daugiau jų renovacijos programoje dalyvaus.

- Jūs minėjote, kad lenkai sugeba renovuoti mažesnėmis kainomis. Kaip tą paaiškinti, jei čia, Lietuvoje, darbo jėga pigesnė?

- Na, daug prekių mes importuojame. Patys neturime daug statybinių medžiagų gamintojų. Taigi kaina priklauso ir nuo išsiderėtų sąlygų. Galbūt lenkai turi daugiau statybinių medžiagų gamintojų, todėl jiems renovacija pigesnė.

- O kokių dar yra renovacijos stabdžių?

- Vienas didžiausių - statybininkų stygius. Problema ta, kad yra nedaug statybos įmonių, jose - nepakankamai statybininkų. Mes jau prieš pusę metų su Lietuvos statybininkų asociacijomis kalbėjome, sakėme: ruoškitės, nes yra garantuotas finansavimas, reikės didesnių pajėgumų. Deja, ta problema išlieka. Galbūt rinka ją sureguliuos. Nes, žinoma, startiniame variante visada yra stygius, bet jei programa gera, modelis geras, jei finansavimas garantuotas, tai išjudina procesą. Be to, darome viską, kad įmonėms mažėtų kliūčių. Pavyzdžiui, joms mokėjimai už darbus eina kas mėnesį. Kai tik surašomi darbų aktai, gaunami pinigai. Tai svarbu, nes kai kurios mažesnės įmonės neturi apyvartinių lėšų. Joms labai svarbu kuo greičiau gauti atsiskaitymą. Mes tai esame išsprendę. Be to, peržiūrėję, kad būtų kuo mažiau popierizmo. Trumpiname statybos leidimų išdavimo terminus. Viską darome taip, kad būtų kuo mažiau biurokratijos ir statybininkai norėtų dirbti Lietuvoje.

- Daugiabučių renovavimo programoje yra numatyta, kad renovacijai pradėti reikia 50 proc. plius 1 gyventojo sutikimo. Bankai reikalauja 60 proc. Kodėl?

- Dabar tai jau išspręsta. Anksčiau bankai taip elgėsi įvertindami rizikas dėl skolininkų. Aišku, kad kuo daugiau gyventojų pritaria, kuo daugiau balsų, tuo lengviau viską tvarkyti. Rizikinga, kai projektas balansuoja ties vienu ar keliais balsais. Tačiau dabar šito 60 proc. reikalavimo jau nėra. Jie nebeprašo tokio perteklinio pritarimo, su jais esame dėl to sutarę. O jei yra tokių atvejų, patariu kreiptis į ministeriją - mes išsiaiškinsime.

- Ar daug tokių gyventojų, kurie nesutinka renovuotis ir dėl to jiems atimamos kompensacijos už šildymą?

- Yra tokių, tačiau ar tai didelis skaičius, nežinau. Aš noriu akcentuoti, kad mūsų tikslas nėra bausti. Mūsų tikslas nėra atimti kompensaciją. Tikslas yra paskatinti. Savivaldybėms yra palikta galimybė pačioms spręsti dėl kompensacijų atėmimo. Jie situaciją apsvarsto komisijoje. Gali atimti kompensaciją arba neatimti. Savaime aišku, kad būna įvairiausių atvejų - gal žmogus gulėjo ligoninėje ir negalėjo dalyvauti balsavime dėl renovacijos. Mes patariame savivaldybėms aiškintis kiekvieną atvejį, kodėl ir kaip. Gal kartais žmonės nesutinka vien todėl, kad jiems trūksta informacijos. Gal tiesiog reikia sušaukti pakartotinį susirinkimą.