LIAUPSĖS. Viską nuo šalies visuomenės slepiančiam "Snoro" bankroto administratoriui Neilui Kuperiui Lietuvos banko valdytojas Vitas Vasiliauskas negaili nei pinigų, nei saldžių žodžių

Idėjai nėra laiko

„Respublikos“ paklausta, ką darys, I.Šimonytė vakar nebuvo linkusi sureikšminti „Snoro“ turto išsaugojimo ir net banko atgaivinimo idėjos.

Po praėjusių metų lapkričio 16-ąją pradėtos „Snoro“ uždarymo operacijos kurį laiką būtent ir pati I.Šimonytė laikėsi nuomonės, kad verta atskirti gerą banko dalį nuo blogos ir parduoti.

Apie „Snoro“ galimybes išlikti iš pradžių teigiamai kalbėjo ir laikinasis administratorius užsienietis Saimonas Friklis (Simon Freakley), šį banką vadindamas ir mokiu, ir likvidžiu. Bet tarsi supratęs, kad iš „Snoro“ ir Lietuvos piliečių nelaimės galima sočiai pasipelnyti, už 17 mln. litų S.Friklis vos per 8 dienas sukurpė raportą - uždaryti.

Vilniaus apygardos teismo sprendimu 2011 metų gruodžio 7 dieną pradėta „Snoro“ bankroto procedūra, o bankroto administratoriumi tapo taip pat užsienyje rastas S.Friklio verslo partneris N.Kuperis. Už 61 mln. litų atlygį privalantis per tris mėnesius rasti ir apskaityti „Snoro“ turtą, kurio likimą teks spręsti banko kreditoriams. Du mėnesiai jau praėjo.

Samdiniui niekas nerūpi

„Snoro“ indėlininkų ir kreditorių asociacijos vadovo Dano Arlausko nuomone, bankroto administratorius N.Kuperis net nėra suinteresuotas, kad būtų atsiskaityta su visais banko kreditoriais, kurių didžiausia šiandien yra Lietuvos valstybė.

Iš mokesčių mokėtojų kišenės ir užsienyje pasiskolintų lėšų „Snoro“ klientams, o kartu ir banko laikiniesiems administratoriams jau permesta apie 4 mlrd. litų, kurių didžioji dalis administruojama per SEB banką.

Kiek šių pinigų dar turi galimybės grįžti į valstybės iždą, dabar tiesiogiai priklauso ir nuo Kreditorių komiteto, ir nuo bankroto administratoriaus N.Kuperio sprendimų bei veiksmų.

Sprendžiamasis balsas dėl „Snoro“ ateities teoriškai turi priklausyti Vyriausybei, kuri, būdama didžiausia bankrutavusio banko kreditorė, Kreditorių komitete ir turės daugiausiai balsų.

D.Arlausko nuomone, yra kilęs realus pavojus, kad „Snoro“ indėlininkų ir kreditorių asociacijos bei kitų nukentėjusių pusių balsai gali likti neišklausyti. Jau dabar nesutampa asociacijos ir Finansų ministerijos pozicijos dėl „Snoro“ turto greito pardavimo.

„Inkilai“ verti grašių

- Kodėl manote, kad vertingiausias „Snoro“ turtas dar neturėtų būti parduodamas? - vakar „Respublika“ paklausė D.Arlausko.

- Mes manome, kad dabar yra pats blogiausias metas tokioms operacijoms, tokiam pardavimui. Taip yra todėl, kad po „Snoro“ uždarymo visas bankinis sektorius yra ganėtinai depresuojantis.

Taip pat mums aišku, kad už minimalią kainą šiandien visiškai neapsimoka parduoti „snoriukų“ - banko kioskų. Šie klientų aptarnavimo skyriai dabar tapo tarsi inkilais, kuriuose net žiemą tik vienas kitas paukštis galbūt nutūps.

Nemažas turtas yra ir „Snoro“ paskolos, tačiau kyla rimtas klausimas - už kiek ir kam jos bus parduotos, o naujam šeimininkui galbūt duos rimtą pelną.

Todėl esant tokiai situacijai ir kilo idėja atgaivinti „Snoro“ veiklą banką sujungiant su kai kuriomis jo antrinėmis įmonėmis. Tokį planą mums jau parengė viena konsultacinė bendrovė ir ministrei I.Šimonytei pabrėžėme, kad šiai idėjai įgyvendinti tikrai neprireiks viešųjų finansų, t.y. pinigų iš valstybės kišenės.

- Ar realu vėl privilioti klientus į staiga sugriautą banką?

- Mes nekalbame apie „Snoro“ plėtrą, net nekalbame apie vien „Snoro“ problemą. Bankrutavus šiam bankui, konkurencinė aplinka Lietuvoje dar labiau pablogės.

Ir jau ėmė blogėti - verslo galimybės skolintis labai sumažėjo, nelikus rimtos „Snoro“ konkurencijos, skandinaviški bankai jau atitraukė savo pinigus, nes Lietuvoje nelabai nori skolinti. Todėl verslas priverstas mažinti apsukas, stabdyti savo veiklą arba apskritai išsikelti kitur.

Jeigu dar norime, kad mūsų verslas normaliai veiktų, tikrai atėjo laikas rimtai stiprinti atsvarą Skandinavijos bankams. Todėl siūlome „Snoro“ banko pagrindu sukurti naują banką, kuris galėtų būti ir valstybinis komercinis. Tai duotų tikrai daugiau naudos nei pusvelčiui pardavinėti „Snoro“ inkilus.

Kalbant apie bankrutavusio banko reputaciją, to taip pat nedera labai sureikšminti. Pakeisti įmonės pavadinimą, iškabas tėra techninis dalykas.

Iš Finansų ministerijos laukiame motyvuoto atsakymo: mūsų idėja kvaila ar vis dėlto priimtina?

- Kas pasiekta „Snoro“ bankroto procese per du mėnesius?

- Tebėra inventorizuojami visi kreditoriniai reikalavimai, ką dabar ir dėlioja, vertina N.Kuperio komanda. Turbūt inventorizuojamas ir visas banko turtas, nors vieną dieną girdime apie vienus, o kitą - jau apie kitus milijardus, bet nieko konkretaus. O „Snoro“ turto išpardavimo turgus gali prasidėti labai greitai.

Yra ne tik daug sumaišties, bet ir kita problema. Dabartinis bankroto administratorius N.Kuperis neturi gebėjimo dirbti su banko turtu. Gal jis ir gabus surasti tą turtą kur užsienyje, bet suradęs nežino, ką su juo daryti.

Porą kartų buvome susitikę su N.Kuperiu ir girdėjome kalbas, kad jis jau turi daugybę galimų pirkėjų, kurie tuoj tuoj nupirks „Snoro“ turtą. Akivaizdu, kad administratorius nesuinteresuotas tą turtą parduoti kuo brangiau. Jo ketinimai, matyt, yra visiškai kiti: kuo greičiau viską parduoti, baigti savo misiją ir nusimuilinti - dingti iš Lietuvos.

Jau net susidaro įspūdis, jog viską išparduoti skubama ir todėl, kad būtų pateisintas tas N.Kuperio atlyginimas. Ir tikrai, vieną dieną kam nors iškils klausimas - o ką administratorius per tris mėnesius nuveikė už tuos milijonus?

Jeigu jis pradės turgų, tai turės ir atsakymą: daug kam išsiuntėme pasiūlymus ir gavome krūvą atsakymų ir pritarimų „Snoro“ turtą nusipirkti už kokius 50 milijonų. O kas tie 50 milijonų?

Aš suprantu, kad, tarkim, „Finastą“ tikrai būtų galima lengva ranka parduoti už milijardą. Tačiau ką iš N.Kuperio komandos girdime? Esą „Finastą“ jau siūlyta nupirkti tik už 6 mln. eurų (apie 20,7 mln. litų). Bet ar tai yra pinigai, žinant, kiek milijardų jau skirta „Snorui“ iš valstybės kišenės?

Tiesa, bankroto administratorius neturi leidimo pardavinėti „Snoro“ turtą. Tačiau N.Kuperis turi puikią galimybę rinkti informaciją, tartis su galimais pirkėjais ir į pirmąjį kreditorių susirinkimą ateiti jau smarkiai pasirengęs.

N.Kuperis iš pradžių kalbėjo, kad yra vos ne 50 potencialių pirkėjų, vėliau tokių liko ar tik ne 10. Mes kasdien esame maitinami visokiais nepatikrintais projektais, bet išties nieko nežinome. Kai nevaldai informacijos, yra labai blogai.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"