Parlamentui prireikė net pusantro mėnesio tuščiai aušinti burnas apsisprendžiant, ar visuomenė turi teisę sužinoti, kodėl žlugo „Snoro“ bankas.

Tik penktą kartą susiėję krūvon pakalbėti apie „Snoro“ problemą ir antrą kartą - net per specialiai sušauktą neeilinę sesiją, - vakar parlamentarai išdrįso pritarti Seimo laikinosios komisijos, tirsiančios šio banko griūtį, sudarymui.

Išrinko dvylika pėdsekių

Seimo opozicijos lyderis Valentinas Mazuronis nutarimą dėl tokios komisijos sudarymo registravo dar praėjusių metų gruodžio pradžioje - praėjus kone dviem mėnesiams po „Snoro“ nacionalizavimo.

Valdantieji iš pradžių pritardavo tokios komisijos idėjai, tačiau atėjus laikui balsuoti apgaudavo dėl banko sužlugdymo skaudžiai nukentėjusius rinkėjus.

Du kartus „Snoro“ komisija nebuvo sudaryta pritrūkus vos vieno balso, o per pirmą kartą sušauktą neeilinę sesiją viskas baigėsi ne balsavimu, bet svarstymu.

Vakar Seimas netikėtai suprato finansų ir kredito sektoriaus strateginę svarbą šalies nacionaliniam saugumui. Todėl laikinoji komisija ir buvo sudaryta - už tai balsavo 78, „prieš“ buvo 14, susilaikė 19 įstatymų leidėjų.

Laikinąją komisiją, narpliosiančią „Snoro“ griūties peripetijas, sudarys 12 visų frakcijų atstovų, o jai vadovaus idėjos autorius V.Mazuronis. Komisija įpareigota savo užduotis atlikti iki birželio 1 dienos.

Jeigu Lietuvos piliečiams po keturių mėnesių dar bus aktuali „Snoro“ problema, visus klausimus jie galės užduoti šiems į komisijos veiklą įtrauktiems tautos išrinktiesiems: Petrui Auštrevičiui, Vytautui Bogušiui, Rimantui Dagiui, Kęstučiui Daukšiui, Juozui Olekui, Jurgiui Razmai, Juliui Sabatauskui, Stasiui Šedbarui, Žilvinui Šilgaliui, Arvydui Vidžiūnui, Vidmantui Žiemeliui bei V.Mazuroniui.

Klausimai keturiems mėnesiams

Tai, kad komisijos darbas bus sunkus ir painus, rodo net keturiolikos komisijai parengtų klausimų temų rinkinys. Seimo tyrėjams teks pradėti nuo Adomo ir Ievos, t.y. atsakyti į klausimą, ar galiojantys teisės aktai, reglamentuojantys Lietuvoje veikiančių komercinių bankų ir specializuotų bankų veiklą, „sudaro prielaidas stabiliam, patikimam, efektyviam ir saugiam bankų sistemos funkcionavimui“?

Seimo nariai taip pat savęs paklausė, ar bankai turėjo ir turi teisę platinti vertybinius popierius, pavadintus indėlių sertifikatais, ar galėjo jie būti neapdrausti indėlių draudimu?

Komisijai teks aiškintis, ar valstybės institucijos iki šiol tinkamai vykdė komercinių bankų priežiūrą, ar šių žinybų vadovų giminaičiai teisėtai dirbo bei tebedirba tose finansų įstaigose, kurias privalėjo prižiūrėti.

Tačiau kartu vakar Seimas išbraukė laikinajai komisijai iš pradžių parengtą klausimą apie tai, kas labiausiai atsakingas dėl galimo aplaidumo, laiku nepastebėto galimo „Snoro“ turto grobstymo - iki 2011 m. pavasario veikusi Reinoldijaus Šarkino vadovaujama Lietuvos banko valdyba ar teigiamą išvadą apie „Snoro“ būklę pateikę tarptautinės bendrovės „Ernst&Young“ auditoriai.

Laikinajai komisijai taip teks aiškintis derybų bei itin brangios sutarties su „Snoro“ laikinuoju administratoriumi Saimonu Frikliu (Simon Freakley) sudarymo aplinkybes, honoraro dydį, kuris sugriauto banko kreditoriams jau atsiėjo apie 17 mln. litų.

Seimo nariams taip pat kilo įtarimų ir dėl S.Friklio kompaniono Neilo Kuperio (Neil Cooper) skyrimo „Snoro“ bankroto administratoriumi bei dar didesnės jo komandos išlaidų - beveik 61 mln. litų.

Komisijai suformuluotas ir klausimas apie žalą „Snoro“ klientams, kuri galbūt tapo didesnė nutraukus banko įsipareigojimų vykdymą, nei galėjo būti leidus šiai kredito įstaigai dirbti toliau.

Seimo nariams įtarimų kelia ir Lietuvos banko valdytojo Vito Vasiliausko informatyvumas, nes kilus „Snoro“ skandalui šis pareigūnas vardijo vis kitas banke trūkstamo turto sumas. Parlamentarai iškėlė sau klausimą - koks yra tikrasis „Snoro“ turto trūkumas, kodėl jo pokyčių laiku nepastebėjo Lietuvos bankas, o laikinasis administratorius S.Friklis banką viešai vadino mokiu?

Laikinajai komisijai teks pasakyti, kodėl „Snoro“ akcijos apskritai buvo paimtos valstybės žinion, kodėl nebuvo taikomos kitos poveikio priemonės.

Artėjant Seimo rinkimams politikams taip pat labiausiai smalsu, kurie iš jų galėjo piktnaudžiauti užimama padėtimi gelbstint savo bei artimųjų turtą „Snoro“ banke.

Tyrimo bijo Lietuvos bankas

Seimo pirmininkė Irena Degutienė vakar pareiškė nuo „Snoro“ problemos nagrinėjimo Parlamente apskritai nusišalinanti ir tai pakvietė padaryti kolegas Algirdą Butkevičių bei V.Mazuronį.

Prieš savaitę A.Butkevičiaus dėka visuomenei tapo žinoma informacija, kad jau uždarytame „Snore“ vyko galimai neteisėti pinigų pervedimai. Imta linksniuoti I.Degutienės sūnaus Gedimino Degučio valdomos įmonės pavadinimą.

Todėl I.Degutienė mano, kad A.Butkevičius neturėtų imtis „Snoro“ problemos kaip su šiuo banku neva ypatingus ryšius palaikantis politikas. V.Mazuroniui nuo Seimo vadovės kliuvo už tai, kad parlamentaro motina „Snore“ turėtą indėlį atsiėmė dar iki bankroto.

„Kai rudens sesijos pabaigoje opozicijoje kilo iniciatyva sudaryti laikinąją tyrimo komisiją „Snoro“ banko bankrotui ištirti, reagavau į Lietuvos banko valdybos pirmininko V.Vasiliausko prašymą ir sukviečiau visų frakcijų seniūnus, kad išgirstumėte banko valdybos nuogąstavimus dėl šios komisijos darbo“, - vakar I.Degutienė atskleidė, kad labiausiai parlamentinis „Snoro“ istorijos tyrimas erzina centrinio banko valdytoją.

„Lietuvos banko valdybos pirmininkas prašė Seimo laikinosios tyrimo komisijos sudarymo atsisakyti arba nukelti iki pavasario, - teigė I.Degutienė. - Aš, kaip ir valdančioji dauguma, atsižvelgėme į šiuos centrinio banko nuogąstavimus, į aplinkybes Lietuvoje ir aplink Lietuvą, taip pat atsižvelgėme ir į tai, kad Generalinė prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą „Snoro“ bankroto klausimu, kad Lietuvos banko nauja vadovybė pati ėmėsi ryžtingų kadrinių ir kitokių pertvarkymų savo viduje, todėl nepritarėme laikinajai tyrimo komisijai.

14 klausimų, į kuriuos komisija privalės atsakyti ir pateikti Seimui savo išvadas iki birželio 1 d.:

• Ar teisės aktai, reglamentuojantys komercinių bankų ir specializuotų bankų bei Lietuvoje veikiančių užsienio bankų veiklą bei priežiūros tvarką, sudaro prielaidas stabiliam, patikimam, efektyviam ir saugiam bankų sistemos funkcionavimui.

• Ar bankai turėjo ir ar turi teisę platinti vertybinius popierius, kurie buvo pavadinti „indėlių sertifikatais“, ir ar galėjo jie būti apdrausti indėlių draudimu.

• Ar valstybės institucijų vykdoma komercinių bankų priežiūra veiksminga.

• Kada Lietuvos bankas pradėjo derybas su „Snoro“ administratoriumi Saimonu Frykliu, kas ir kada inicijavo sutarties su laikinuoju administratoriumi sudarymą.

• Kokiomis sąlygomis „Snoro“ administratoriams ir jų komandoms buvo nustatytas ir mokamas atlyginimas ir koks šio atlyginimo dydis.

• Ar dėl banko inspektavimo darbų anksčiau Lietuvoje arba kitose šalyse buvo stabdoma paties banko veikla.

• Ar nutraukus visų „Snoro“ įsipareigojimų vykdymą nebuvo padaryta dar didesnė žala banko kreditoriams ir pačiam bankui.

• Kaip turi būti vertinamas banką auditavusios audito bendrovės „Ernst&Young Baltic“ darbas.

• Koks realus banko „Snoras“ trūkumas, kodėl Lietuvos banko atstovai nurodo skirtingus dydžius. Tai yra dėl kokių priežasčių pasikeitė oficialiai skelbti banko turto vertės praradimų dydžiai: nuo 1 mlrd. litų iki 3,4 mlrd. Kodėl turto vertės pokyčių nepastebėjo Lietuvos bankas.

• Kodėl bankui nebuvo pritaikytos kitos galiojančiuose įstatymuose nustatytos bankams taikytinos poveikio priemonės vietoj banko akcijų paėmimo visuomenės poreikiams.

• Dėl kokių priežasčių banko veikla buvo apribota (paskelbtas moratoriumas), prieš tai neįvertinus jo turto būklės.

• Ar nebuvo piktnaudžiavimų, kai Seimo, Vyriausybės nariai ir jų giminaičiai, Lietuvos banko darbuotojai ir jų giminaičiai pasinaudojo turima informacija ir tarnybine padėtimi, iš anksto pasiimdami indėlius iš banko prieš jo veiklos sustabdymą.

• Kokių priemonių būtina imtis, kad būtų užtikrinta maksimali banko klientų interesų apsauga ir tinkama valstybės institucijų veiksmų kontrolė.

• Ar buvę banko akcininkai, kiti vadovai, jų interesams atstovaujantys asmenys nebandė paveikti politikų ir tyrimą atliekančių teisėsaugos institucijų, siekdami pakenkti buvusių „Snoro“ akcininkų išdavimo procesui Jungtinės Karalystės teisme.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"