„Respublikos“ savaitės žmogus - „Snoro“ bankroto administratorius Nilas Kuperis (Neil Cooper), jau išleidęs bankui administruoti 60,9 mln. litų ir dar reikalavęs 57 mln.* litų.
Aiman, sprendžiant iš N.Kuperio ir jo komandos apetito, tai dar ne pabaiga. Nes pabaiga bus tada, kai bankroto administratorius ras ir parduos paskutinę banke aptiktą sąvaržėlių dėžutę. Iki to pergalingo laiko, gal užsitęsiančio penkmetį, o gal ir visą septynmetį, nuolankiai mokėsime N.Kuperio reikalaujamus milijonus, o vėliau - milijardus. O kaip pasiginčysime? Juk, cituojant patį N.Kuperį, jam toks rūpinimasis išlaidomis atrodo keistas.
„Snoras“ žengia į kosmosą
Keisti žmonės esame! Gal visai nesirūpinkime išlaidomis. Nei savo šeimos, nei valstybės. Tarsi tas anekdoto gruzinas duokime rūbininkui arbatpinigių ir prie arbatpinigių pridėkime ir savo paltą. O kam smulkintis?
„Kai žmonės dėsto tokius vertinimus, tai man atrodo, kad jie nesuvokia, kas tai per procesas. Tai didžiulis tarptautinis bankrotas“, - dėstė N.Kuperis.
Nenusiminkime. Po 5 metų, kai N.Kuperis eilinį kartą atidroš eilinių milijonų, „Snoro“ bankrotas bus jau ne tarptautinis, bet tarpgalaktinis. Ir tose tarpgalaktinėse milijonų dalybose Lietuva ir jos gyventojai jau bus finansiškai sutrinti į miltus. Aiman, prisiminkime, kad N.Kuperis ir jo komanda dar negavę už „Snoro“ bankroto administravimą savo asmeninių atlyginimų. Tad ir galvokime susigūžę iš baimės. Kiek kartų šie atlyginimai bus didesni už Ignalinos atominės direktoriaus algą ir kiek N.Kuperio atlyginimas viršys Lietuvos banko valdytojo Vito Vasiliausko. Juk V.Vasiliauskas vis dėlto vietinis, o N.Kuperis tuoj taps tarpgalaktiniu. Ne be reikalo ir mes įstojome į Europos kosmoso agentūrą.
Vargšas Pycius!
Ta proga prisiminkime tarptautinį bankrotą, įvykusį vienoje pasakoje. Geraširdis šunelis, vardu Pycius, įsileido į savo būdelę arbūzo sėklą. Nors sėkla nuo šuniuko skiriasi, nusprendė Pycius užmegzti su ja tarptautinį bendradarbiavimą. O sėkla, priimta į būdą, išleido daigą ir ėmė augti, didėti, pūstis. Na, kaip ir tas seras Nilas, vis reikalaujantis daugiau ir daugiau milijonų. Galiausiai arbūzas taip išsipūtė, taip įsikerojo Pyciaus būdelėje, kad jis net pradėjo galvoti. Retai toks momentas jam pasitaikydavo, bet prisiminė turintis galvą ir ėmė nedrąsiai galvoti. Kaip dabar galvoja eiliniai mokesčių mokėtojai. Gal išstumti svetelį lauk? Labai mandagiai, bet reikliai. Kol galutinai neišsipūtė. Atseit, ačiū, sveteli, jau prisibendradarbiavome, pasisvečiavote. Bet arbūzas nepasidavė. Pareiškė N.Kuperio balsu, kad Pycius nesuvokia, kas tai per procesas. Aišku, ne stumdymas.
Ne, mes tikrai nesuvokiame, koks tai procesas. Jei už savaitę vykdomą tokį procesą Saimono Friklio (Simon Freakley) komandai buvo atseikėta 17 mln. litų. O toliau vykdomas procesas turbūt visai neįkainojamas.
Vietinių intrigėlių širma
Tačiau ar Lietuvos gyventojai dar pajėgūs galvoti apie N.Kuperio leidžiamus mūsų visų pinigus? Juk mes iki ausų įvelti į valdžios rietenas dėl FNTT vadovų atleidimo. Kai kasdien visi ištempę ausis, ką pasakys Dalia Grybauskaitė, ką pasakys Andrius Kubilius, Ligitas Kernagis, Algis Čaplikas ar Raimundas Palaitis, niekas nenori galvoti, ką sako toks N.Kuperis. Juolab kai kalba angliškai. (Ir faktiškai nieko esmingo nesako. Nebent leidžia suprasti, kad mes esame mulkiai.)
Ir niekas nenori galvoti, ką daro ir padarys N.Kuperis. O jis kartu su kitais užsieniečiais vieną kartą „padarys“ Lietuvą. Galutinai. Ir „padarys“ daugiau kartų nei R.Palaitis ar A.Čaplikas sudėjus drauge. Kol mes plūstame šiuos esą negatyvius herojus, tikrieji herojai, neapšviesti jokių poligrafų, darbuojasi ir išsiurbia iš Lietuvos milijonus.
Gal mes tyčia nukrypome ne tuo keliu? Nukūrėme strimgalviais ne paskui tuos šauklius? Mums suorganizuojamos valdžios krizės, kad užsieniečiams būtų lengviau čia pasipinigauti? Be jokios tikros, labai akylos Lietuvos banko ir Vyriausybės kontrolės. Nes nėra laiko. Aktualizuota isterija šaukia. Kada vaizduosi „Snoro“ bankroto kontrolę, jei svarbiau Seimo Antikorupcijos komisijos išvados. Svarbiau, kad Aurelija Stancikienė vilki ryškiai raudonai. Ir viską žino. (Kažkodėl mūsų valstybėje visi viską labai gerai žino ir visi visko kažkodėl nedaro.)
Visi žinome, kad mūsų visų godojama D.Grybauskaitė yra finansininkė. Kadaise buvo finansų ministre. Kadaise buvo eurokomisarė, atsakinga už Europos Sąjungos finansus. Tačiau D.Grybauskaitė visą mėnesį neatidavė R.Palaičio ir visai neatrodė besijaudinanti, kad N.Kuperio komandai atiduodami Lietuvos milijonai. R.Palaitį galiausiai atidavė. Milijonų N.Kuperiui atiduoti netrukdė. Net Pycius susijaudino, kai arbūzas jo būdelėje per daug padidėjo. O būdelė, vardu Lietuvos valstybė, net jos prezidentei nerūpi? Na, ištikš. Na ir kas? Pycius pasistatys naują būdą, bet mes, aiman, ne pyciai.
„Williams“ irgi buvo gerutis
Užsieniečiai mus melžia bet kokia proga. Prisiminkime „Williams“ istoriją. Kaip tuometinė konservatorių Vyriausybė 1999 metais buvo šventai įtikėjusi, kad kilniųjų amerikiečių investicija išmokys vietinius papuasus sąžiningos konkurencijos. Džentelmeniškų verslo papročių ir t.t. Lygiai kaip serai frikliai ir kuperiai išmokys mus tauraus ir džentelmeniško bankrotų administravimo. Ir vėl konservatorių valdymo laikais.
O ko išmokė „Williams“? Apkvailinti papuasus, jų sąskaita papuotauti, samdyti prostitutes, pagyventi viešbučių liuksuose. Ir jausti pasitenkinimą, kai visi, įskaitant šalies prezidentą Valdą Adamkų, tau dėkoja ir linkčioja. Už ką? Juokingai skamba, bet vos ne už Lietuvos valstybės išgelbėjimą. Vietoj tanko ar automato pasigriebus „Mažeikių naftą“. Ne tik šią įmonę, bet ir Būtingės naftos terminalą ir Biržų „Naftotiekį“. Na, ir pasigriebė, nes Lietuvą valdantys kvailiukai nusižeminę prašė. Suderėjo sąlygas, visiškai nenaudingas Lietuvai, ir šį pražūtingumą įrodė ne Mikalda, bet teismas.
Tuo metu „Mažeikių naftos“ vertė siekė 5 mlrd. litų. Bet amerikiečiams parduota už 300 mln. litų. Pinigai už pirkinį pervesti ne į Lietuvos Respublikos biudžetą, bet į „Williams International“ sąskaitą. Tad amerikiečiai už Mažeikių naftos koncerną faktiškai nesumokėjo nė lito. Ką sumokėjo, tą atgavo atgal. Ir galiausiai 2002 metais pardavė „Mažeikių naftą“ bendrovei „Jukos“. Irgi už 300 mln. litų.
O ką išlošė Lietuva? Apskritą nulį. Nors tuo metu, kai 1992 metų spalį buvo ruošiamasi pasirašyti su „Williams“ „Mažeikių naftos“ pardavimo sutartį, būsimas premjeras A.Kubilius, premjerui Rolandui Paksui atsistatydinus, bylojo taip: „Svarbiausia, kad Lietuva ir „Mažeikių nafta“ turi strateginį partnerį“. Partneris, kaip partneris - ėmė ir „padarė“ Lietuvą. Negi kas čia keisto?
Užsieniečių strategija
Strategija - A.Kubiliaus arkliukas. Tik ant to prigaišusio ponio kas nori, tas ir joja. Tarkime, Jungtinės Karalystės kompanija „Barclays“ vadina investicija faktą, kad moka už patalpų nuomą Vilniaus „Green Hall“ dangoraižyje. Ai, kaip džiaugiamės. Užsieniečių strategija - papuasus išmelžti. O mūsų valdžių strategija - dar ir primokėti už mūsų melžimą.
Užsieniečiai, išmelždami Lietuvą, tikrai turi nuolatinę ir neginčijamą mūsų išmelžimo strategiją. Bet mes tik tokie esame „partneriai“, kad laiku nesusivokiame ir leidžiame save melžti. Net keliaklupsčiaujame, rengiame banketus ir aprūpiname gašlius melžikus elitinėmis prostitutėmis. Ar įsiveliame į kažkokias banalias vidines krizes, kad tikrieji valstybės melžikai galėtų veikti netrukdomai.
Teismas nustatė, kad „Mažeikių naftos“ pardavimas „Williams“ pridarė Lietuvai didžiulių nuostolių. Tačiau niekas, suėjus senačiai, už grotų nesėdo. Tad Lietuvoje galima gyventojams skleisti miglas, dūmus, strategijas. Užleisti ant Lietuvos godžius užsieniečius, leisti jiems išgręžti valstybę ir galiausiai išlipti iš balos sausam.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
