respublika.lt

Kas Lietuvoje atsakingas už banko „Snoras“ bankrotą?

(0)
Publikuota: 2011 gruodžio 04 12:15:56, Parengė Janina GRIGAITYTĖ
×
nuotr. 3 nuotr.
Kas Lietuvoje atsakingas už banko „Snoras“ bankrotą?

Prieš dvi savaites ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMAS jau buvo inicijavęs diskusiją šia tema. Tačiau net per šį palyginti trumpą laiką situacija pasikeitė kardinaliai; pirmiausia kalbėta, kad bankas bus nacionalizuojamas, kitaip tariant, suskaldytas į vadinamuosius gerąjį ir blogąjį, vėliau prieita iki banko subankrotinimo procedūros. Indėlių atsiėmimo datos, savo ruožtu, yra vis nukeliamos, o sprendimai taip ir nepriimami.

Dėl šios priežasties, nusprendėme šiai temai paskirti dar vieną diskusiją. Pokalbyje dalyvauja Lietuvos Respublikos Seimo narė Loreta GRAUŽINIENĖ, socialinių mokslų daktarė Jolanta SOLNIŠKINIENĖ ir Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Rolandas PAULAUSKAS. Diskusiją veda žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.  

 

G.JAKAVONIS: Kviečiau dalyvauti šioje diskusijoje žmones iš Lietuvos banko, norėjosi viską išgirsti iš pirmų lūpų. Deja, visi atsisakė. Kai žmonės priima tokius sprendimus, kyla daug klausimų. Rolandai, kaip jūs vertinate visą dabartinę situaciją?   

R.PAULAUSKAS: Šį kartą būsiu nuskriaustas ir piktas „Snoro“ indėlininkas. Bandau įsijausti į tokį vaidmenį. Iš tikrųjų per šias dvi savaites taip ir neišgirdau, kas gi kaltas - ar bankininkai, ar valdžia, ar dar kas trečias. O vertinant emociškai, atsakymas per šias dvi savaites yra toks: kalti yra rusai, kalti yra bankininkai, ir tu pats, žmogeli, esi kaltas, kad susidėjai su tais rusais ir bankininkais.

G.JAKAVONIS: Žydų nėra? 

R.PAULAUSKAS: Kol kas negirdėti. Pirmiausia kyla klausimas kad ir dėl tų pačių bankininkų. Pirma, kitokių nebuvo, tik privatūs, tai kur man, žmogeliui, reikėjo dėtis? Antra, ar reikėjo dėl dviejų blogų bankininkų nuskriausti daugybę žmonių Lietuvoje ir Latvijoje? Tai man nelabai aišku. Man siūlo patikėti, kad taip reikėjo. Bet ką aš sužinojau, bandydamas aiškintis situaciją? Tačiau kaip man tikėti ta valdžia, jeigu ji lapkričio 16-osios rytą sako: būkite ramūs, lietuviai, „Lietuvos rytas“ meluoja, viskas bus gerai. Po pietų ta pati valdžia atima akcijas. Tą patį trečiadienį sako: bankas nuo pirmadienio vėl dirbs. Iki šiol „Snoro“ interneto puslapyje skelbiama, kad bankas mokus, likvidumo problemų nėra. Lapkričio 17-ąją tai skelbiama „Snoro“ puslapyje ir tą pačią lapkričio 17-ąją Vyriausybė pareiškia, kad atšaukiama licencija. Ir čia prasideda kažkoks nesuprantamas dalykas. Ką sako žmonės, atlėkę į Seimą? Dingo milijardas.  Bandydami išsiaiškinti, kokio pobūdžio tie milijardo vertės vertybiniai popieriai, mes taip ir negavome atsakymo iki šios dienos. Tada sakoma: dingo 200 mln. Bet čia sėdėjęs valdybos narys sako, kad kitą dieną 250 mln. buvo pervesta atgal. Kitas dalykas: jie dingo tai iš Lietuvos banko sąskaitos. Kaip jie gali dingti iš Lietuvos banko sąskaitos, jei jie jau turi savo rankose banką? A.Kubilius pradeda kalbėti, kad tai išvis ne bankas. Galų gale pareiškia, kad trūksta jau keturių milijardų. Informacija kiekvieną dieną vis kita, neparemta jokiais skaičiais. Galiausiai 25 dieną pats pareiškia, kad bankas nemokus, jis bankrotinamas.

G.JAKAVONIS: Jolanta, kaip vertinate šią situaciją jūs, kaip socialinių mokslų daktarė, ekonomistė, išmananti finansinius dalykus? Ką mes sužinojome per tas dvi savaites? Užduočiau klausimą ne taip emociškai, kaip pradėjo kalbėti Rolandas. Karo nėra, sakoma, kad yra krizė, bet valdžia juk minėjo, kad mes jau išėjome iš tos krizės. Dabar bankrutuoja bankas. Pirma kylanti mintis - o kas gi jį kontroliavo, kas už tai atsakingas, kas priėmė? Man susidaro įspūdis, kad tie, kurie priėmė tokį sprendimą, sulauks pasekmių visais lygmenimis, pasieksime ir Latviją, susibarsime tarptautiniu mastu, smogsime savo verslui. Ministras R.Žylius aiškina, kad čia tik 10 proc. Bet kas yra 10 proc. verslininkui?    

J.SOLNIŠKINIENĖ:
Sakyčiau, šią problemą banko „Snoras“ istorijoje reikėtų analizuoti įvairiais pjūviais, ir mes pamatysime vis kitokį vaizdą. Reikėtų pasižiūrėti banko veiklą, visas to banko priežiūros priemones, visą institucinę sistemą. Dar vienas pjūvis - Vyriausybės pozicija visoje toje istorijoje, pasekmės, finansų rinkos būklė. Ir, sakykime, atskirų finansinių institucijų pozicija toje istorijoje. Visų tų pjūvių kontekste būtų galima bandyti atsakyti, kas gi čia  nutiko per tą laikotarpį nuo tada, kai buvo pareikštos tam tikros abejonės dėl to banko. Dėl banko veiklos - jau daug metų kalbama, kad tai probleminis bankas. Bet jis veikė, vykdė tam tikrus savo įsipareigojimus. Lietuvos bankas, kaip priežiūros institucija, vis pateikdavo jam priekaištų. 2010 metų pabaigoje buvo suabejota dėl jo kapitalo apimties. Vertinant to banko veiklą kontroliuojančių institucijų arba nepriklausomų reitingų agentūrų požiūriu, buvo laikoma, kad tai probleminis bankas, bet jis gali tęsti veiklą.  

R.PAULAUSKAS: O kiti Lietuvos bankai argi turi geresnį kredito reitingą? 

J.SOLNIŠKINIENĖ: Apie kitus nekalbu. Tai buvo bankas, kuriam buvo duotas lyg ir gyvavimo palaiminimas, kad jis gali veikti. Dar daugiau, pasižiūrėjus „Snoro“ istoriją, pastebima įdomių įvertinimų. Tarkim, verslo žurnalas „The World Finance“ banko „Snoras“ grupę buvo pripažinęs geriausia finansine grupe Baltijos šalyse 2010 metais. Be to, „Financial Times“ leidžiamas žurnalas „The Banker“ „Snorą“ pripažino geriausiu banku Lietuvoje 2010-aisiais. Tai nėra labai ilgas laikotarpis. Dabar kalbame, kaip turi vertinti tokį banką indėlininkai, verslo subjektai, kurie kaltinami, esą buvo neprotingi, neracionalūs, nemokėjo nuspėti banko veiksmų sekos ir pan. Pagal tam tikrus požymius atrodė, kad bankas lyg ir galėjo veikti. Dabar kyla klausimas dėl banko priežiūros sistemos. Reikėtų išskirti kelias problemas. Kad priežiūros sistema neefektyvi, tai akivaizdžiai matome. Pasiėmiau pasižiūrėti Lietuvos banko įstatymą. Yra institucijų, kurios, be Lietuvos banko, dar galėjo kontroliuoti ir turėjo kontroliuoti, ta kontrolė buvo išskaidyta ir, matyt, ne itin efektyvi. Kitas dalykas - yra objektyvių ir subjektyvių veiksnių, lemiančių, kad ne visada priežiūra būna efektyvi. Tai rodo pasaulinė patirtis. Bankų griūtis daugelyje šalių parodė, kad ne viską galima sukontroliuoti. Būtent todėl, kad sudėtinga tiksliai įvertinti banko aktyvus. Pirmiausia buvo kalbama apie vieną milijardą, dabar tas skaičius išaugo tris, vos ne keturis kartus. Turtas šiek tiek painiojamas su kapitalu. Sunku vertinti tuos dalykus. Vyriausybės pozicija destabilizuojanti - sprendimai yra keičiami, pasakyti žodžiai paneigiami, o ji kaip tik turėtų stabilizuoti padėtį šalyje; tai labai reikalinga nacionalinio saugumo prasme. Jos veiksmai labai sunkiai vertinami.  

G.JAKAVONIS: Esu atkreipęs dėmesį, kad štai V.Vasiliauskas yra teisininkas, o kalba apie finansus, R.Žylius - psichologas, R.Šimašius - ekonomistas. Loreta, kad jūs pagal specialybę esate auditorė ir dirbate Seimo Audito komitete - maloni išimtis. Per tas dvi savaites sužinojome dar ir tai, kad jau vasarą Seimo nariai atsiėmė pinigus iš to banko. Peršasi dvi išvados: arba jie žinojo, kad banko padėtis bloga, arba jie žinojo, kad su tuo banku bus susidorota. Kaip tai pakomentuotumėte? 

L.GRAUŽINIENĖ:
Pirma bandysiu atsakyti kaip Seimo atstovė, vėliau kalbėsiu iš profesinės srities. Noriu atkreipti dėmesį, kad šiame procese, kaip jūs čia įvardijote, Seimas beveik nedalyvavo. Seimui ypatingos skubos tvarka buvo atnešti įstatymai. Mes, Seimo nariai, net ir turėdami pastabų, neturėjome galimybės reaguoti. Jei valstybėje vyksta kas nors ypač svarbaus, tai Seimas pastatomas prieš faktą. Jam visuomet duodama valanda, dvi, trys pagal statutą nuo pateikimo iki priėmimo. Ir net Teisės departamentas neturi pakankamai laiko įvertinti teikiamus įstatymus. 

R.PAULAUSKAS: Ar nebus tuomet sąžiningiau balsuoti „prieš“?   

L.GRAUŽINIENĖ: Šį kartą Seimas, kaip institucija, buvo paliktas nuošalyje, galbūt atskiri valdančiosios daugumos vadovai kokią informaciją turėjo. Seimas lygiai taip pat buvo išsižiojęs, kas dedasi valstybėje, visa informacija buvo gaunama iš žiniasklaidos. Normalioje valstybėje to neturėtų būti. Visos trys valdžios tokiais atvejais turėtų dirbti bendrai, sutelktai, nes tokie atvejai valstybėje būna vienetiniai. Sutinku, tai didelis minusas, kad Vyriausybė blaškosi. Iš pradžių buvo svarstomas vienas modelis, pataisyti įstatymai būtent dėl banko padalijimo, vėliau apsispręsta kitaip. Valstybėje keliamas sąmyšis. Man kėlė nerimą tai, ką pamačiau ekrane po Vyriausybės posėdžio, kai buvo priimtas sprendimas dėl nacionalizavimo. Visi ministrai buvo susigrūdę į kampą, išsigandę. Vyriausybė priėmė sprendimą dėl nacionalizavimo -  tai reiškia, kad visa atsakomybė, ginčai tampa valstybės problema. Galbūt dėl to, kad klientai ir kiti teisininkai labai greitai susiorganizavo ir pradėjo kalbėti teisine, argumentų kalba, kad galimi ir konstituciniai pažeidimai, buvo pagalvota, kad reikia grįžti prie procedūrų, kurias numato mūsų teisinė bazė. Man nepatinka visas tas procesas ir ekonominiu, ir teisiniu požiūriu. Dėl kontrolės. Lietuvos bankas inspektuoja, vykdo priežiūrą. Kai girdžiu, kad Lietuvos banko vadovų šeimos nariai dirba komerciniuose bankuose, net kaip paprasta pilietė galiu suabejoti priimamų sprendimų nešališkumu, ar nepainiojami interesai. Dėl galimybės kai kuriems Seimo nariams atsiimti pinigus iš banko prieš tai, kai jis buvo nacionalizuotas, reikia žvelgti plačiau. Tikrasis inspektavimas prasidėjo jau sausį, tai vienokia ar kitokia informacija galėjo kur ir nutekėti. To neatmesčiau, bet čia jau Etikos ir procedūrų komisijos ir Seimo pirmininkės garbės reikalas, jeigu tokie atvejai buvo Seime. Bet aš galbūt nesuabsoliutinčiau Seimo. Pažiūrėkime, ar neatsiėmė valstybės tarnautojai ar ministrai, ar susiję asmenys.  

R.PAULAUSKAS: Šnekėkime tai, ką mes žinome tikrai. Ir ką aš, kaip nukentėjęs ir piktas, žinau tikrai.  Lapkričio 16 dieną žurnalas „Veidas“ pripažįsta „Snorą“ antru pagal reitingą banku Lietuvoje.  Žurnalas „The Banker“ jam suteikia apskritai geriausio metų banko titulą 2010 metais. Ir 2010-aisiais, ir šiais metais jis dirbo pelningai. Žinau, kad lapkričio 16-ąją jis buvo mokus. Prieš tai visi, kurie turėjo reikalų su šiuo banku, jokių problemų nebuvo patyrę. Visi pervedimai buvo atliekami, visi indėliai buvo atiduodami, akcijos išperkamos, obligacijos išperkamos. Buvau priverstas įsigilinti į „Snoro“ puslapyje pateikiamas ataskaitas, nes tie, kurie turėtų tai padaryti, man nieko nepasakė apie skaičius. Beje, jų ten jau dabar nėra. Ką jos sako? Pinigų ir jo ekvivalentų - apie pusė milijardo. Toliau finansinių instrumentų - iki dviejų milijardų, daugiau nei pusantro milijardo. Suteiktų paskolų - apie keturis su puse milijardo. Turto ir įsipareigojimų santykis: turto - 8 milijardai,  įsipareigojimų - 7,3 milijardo. Vadinasi, viskas yra gerai. Dabar pats įdomumas dėl bendrovės „Ernst & Young“ audito. Ji baigė audituoti šių metų kovo 10 dieną, pateikė 2010 metų ataskaitą. Čia lygiai tas pats. Pinigų ji randa pusantro milijardo, finansinių instrumentų vėlgi liktų pusantro milijardo. Tas pats turto ir įsipareigojimų santykis yra geras. Bet įdomiausia tai, ko nėra banko ataskaitoje, tačiau yra jų ataskaitoje. Tai yra banko likvidumo rodiklis. Centrinio banko reikalavimas yra 30 proc. Jų rodiklis buvo 47, o Latvijos banko „Krajbanka“ - net 66 proc. Tai dvigubai daugiau, nei reikalauja centrinis bankas. Visi kiti skaičiai taip pat buvo teigiami. Pacituosiu porą sakinių iš „Ernst & Young“ ataskaitos: „Mūsų nuomone, finansinės ataskaitos teisingai pateikia banko „Snoras“ padėtį 2010 metų gruodžio 31 dieną“. Lapkričio 16-ąją mes tiksliai žinome, kad bankas mokus, visos ataskaitos teigiamos. Vėliau išeina valdžia ir sako: jis yra blogas, nes jis melavo. Jei šie skaičiai yra neteisingi, tuomet kyla klausimas, ką veikė bankas, kokia audito kompanijos atsakomybė ir t.t. Jeigu tie skaičiai yra geri, bet, kaip sako Loreta, labai dviprasmiškai vertinami, atsiranda subjektyvumo momentas. Už ką Seimas balsavo, atimdamas turtą iš žmonių? 

L.GRAUŽINIENĖ: Norėčiau patikslinti - Seimas nebalsavo, Vyriausybė balsavo.  

R.PAULAUSKAS: Tai jūs gi priėmėte įstatymus.  

L.GRAUŽINIENĖ: Seimas tik pataisė įstatymą. Sprendimus nacionalizuoti banką, paskelbti bankrotą priėmė Vyriausybė. Kaip ir sakiau, Seimas gal ir norėjo dalyvauti šiame procese, bet niekas jo nuomonės neklausė, niekam ji nebuvo įdomi.  

G.JAKAVONIS: Man iš to pasakymo apie Vyriausybę kyla klausimas, kaip reikia nemylėti savo valstybės žmonių priimant tokius sprendimus. Teko kalbėtis su buvusiu premjeru Gediminu Vagnoriumi, jis sakė, kad 1996-1997 metais, iš esmės po tos bankų griūties, visi tie dabartiniai bankai, kurių tada buvo kiti pavadinimai, buvo lygiai tokioje pačioje probleminėje situacijoje. Ir tuo metu Vyriausybė ėmėsi sanavimo veiksmų, ėmėsi išpirkti akcijas, kad stabilizuotų padėtį. Jolanta, ar buvo galima elgtis kitaip? 

J.SOLNIŠKINIENĖ:
Be jokios abejonės, tų Vyriausybės elgesio scenarijų galėjo būti ne vienas. Vertinant tai, kas jau padaryta, nevertėtų gilintis, kas būtų, jeigu būtų, bet, be jokios abejonės, žala padaryta didžiulė, destabilizuota padėtis. Dabar jau reikia vertinti rezultatus, o ne tai, kaip Vyriausybė galėjo pasielgti. Esminis klausimas, kas privertė Vyriausybę taip elgtis ir taip elgtis skubotai. Sprendžiant iš jos elgesio, akivaizdu, kad  informacija buvo gaunama porcijomis, ir susidaro toks įspūdis, kad ji lyg ir ne pati tuos sprendimus priėmė. Iš tikrųjų tie sprendimai kartais labai nelogiški. Vis dėlto norėčiau kalbėti apie pasekmes, nes Vyriausybės sprendimų pasekmės nėra vien ekonominės, tai lyg signalas visiems rinkos dalyviams, kad istorija gali pasikartoti. O pats baisiausias scenarijus, kad Vyriausybė gali priimti panašius sprendimus ir kitų, mažų lietuviškų, bankų atžvilgiu. Nenoriu kalbėti ir apie tai, kas būtų buvę, jeigu būtų bankrutavęs, pavyzdžiui, koks nors skandinaviškas bankas, kaip tada Vyriausybė būtų turėjusi elgtis. Mes galėtume kalbėti, kas būtų, jei iš tikrųjų tas bankas būtų nacionalizuotas ir Lietuvoje būtų atsiradęs valstybinis bankas.  

R.PAULAUSKAS: Pakalbėkime, ar iš tikrųjų galėjo būti kitaip. Tarkim, bankininkai yra sukčiai, Vyriausybė yra teisi, banką reikėjo iš jų atimti. Tai dabar žiūrėkime, kaip buvo galima elgtis. Kaip sakoma, pats S.Friklis teigė, kad bankas buvo mokus ir likvidumo problemų nebuvo. Atkreipkite dėmesį, jau pirmomis dienomis pradėta svarstyti, ar mums reikia komercinio banko, ką mes su juo darysime, ar mes jį paskui parduosime, ar ne. Beje, jau lapkričio 18 dieną, penktadienį, buvo numatytas Lietuvos ir Latvijos premjerų susitikimas, jie turėjo svarstyti būtent šitų bankų sanavimo klausimą. Kai buvo pasakyta, kad atšaukiama licencija, Latvijos premjeras apskritai atsisakė atvažiuoti į Lietuvą, nes jie įsižeidė. Apie tai rašo Latvijos spauda. Visi tikėjosi, kad bankas bus sanuojamas, ir sakė, kad jis tuoj pradės dirbti. Kokį turime rezultatą? Dabar reikia 4 mlrd. indėliams grąžinti, indėlių draudimo fonde yra tik 1,5 mlrd., reikės skolintis. Daugiau nei milijardą žmonės prarado. Įmonės, valstybinės įstaigos irgi prarado milijonus. Prarado žmonės ir Latvijoje. Kodėl reikėjo sukelti tokį triukšmą? Kodėl reikėjo nuskriausti mane ir daugelį kitų Lietuvos žmonių ir įstaigų, pačią valstybę? Aš turiu du variantus. Arba tai yra amžinas mūsų valdžios, kaip aš vadinu, liurbizmas - „norėjome, bet neišėjo“. Susispietusi, išsigandusi visa Vyriausybė kampe stovėjo. Arba dabartinis vadovaujantis elitas nemėgsta valstybinio kapitalo, nes jų mokytojai sako, kad valstybinis kapitalas yra negerai, ir jie klauso savo mokytojų. Lieka dar trečias variantas. Jeigu jūs taip bijote to valstybinio kapitalo, taigi galėjote sutvarkyti šitą banką, palaikyti jį ir paskui parduoti, tai būtume dar ir uždirbę. Bet ir tai nebuvo padaryta. 

G.JAKAVONIS: Loreta, yra tokie skaičiavimai, kad sanavimas valstybei kainuoja tik 10 proc. išlaidų, palyginti su bankrotu. Bet jei tai buvo politinis, ne ekonominis, ne finansinis sprendimas, jis priimtas aukščiausiu lygmeniu. Vertindamas Vito Vasiliausko veiksmus, matau, kad sprendimai priimti nesuderinus su prezidente. Tiesiog neįsivaizduoju, kaip galėjo būti,  kad prezidentė nebuvo informuota apie tokius dalykus. Nors jūs vis ginatės, iš tos pačios finansų ministrės I.Šimonytės lūpų girdėjau, kad Seimas nekontroliavo banko. Tai kas vis dėlto čia įvyko? 

L.GRAUŽINIENĖ:
Sunku atsakyti, kas čia įvyko. Man daug klausimų kyla dėl finansinės, ekonominės situacijos, bet ne mažiau klausimų kelia keisti Vyriausybės veiksmai. Man keista, kodėl nebuvo sušaukta Valstybės gynybos taryba, nes kyla ir nacionalinio saugumo klausimų. Tokiais išskirtiniais valstybei atvejais visi turi atlikti savo darbą. Kaip aš jaučiau pareigą greitai sušaukti Audito komitetą ir pagal savo kompetenciją pasiaiškinti kylančią problemą, taip ir visi kiti turėjo reaguoti. Sutinku, gal komisija po kiek laiko daug ką išaiškins. Tačiau kad nežinojo, aš tikrai abejoju. Aš tikrai netikiu, kad čia vieno Vito Vasiliausko priimti sprendimai, Lietuvos banko vadovas negali vienas prisiimti tokios atsakomybės. Man labai keistas administratoriaus, vos ne už durų atsirandančio, vaidmuo. Dabar, kai matome, kokiose veiklose jis yra samdomas pasauliniu lygmeniu ir t.t., man atrodo, kad mes kai kam galbūt primokėsime čia su tuo jo atlyginimu. Tai čia yra tokios hipotezės, galima sakyti, sąmokslo teorijos. Kad ir kaip būtų gaila, aš, kaip Seimo narė, neturiu informacijos, kad galėčiau išsamiai atsakyti, nors turiu, kaip ir sakiau, visus leidimus dirbti su ypač slapta informacija. Bet tos informacijos mes neturime, todėl galiu kelti tik hipotezes, kaip kelia žurnalistai, kaip ir jūs čia keliate.

G.JAKAVONIS: Jolanta, kas vis dėlto atsitiko? Aš galvoju, Vyriausybės galva, kuri priima tuos sprendimus, A.Kubilius ar yra vadovavęs bent dešimčiai žmonių savo darbe? Ar finansų ministrė I.Šimonytė, kuri aiškina, kad viskas gerai, bent kioskelį yra turėjusi savo versle, kad sužlugdydavo visus tokius dalykus? Ir tas pats klausimas - kas įvyko? 

J.SOLNIŠKINIENĖ:
Labai sunku vertinti. Panašu, kad tai kol kas labai tamsi istorija. Iš tikrųjų reikėtų klausti kitų asmenų, atsakingų už tuos sprendimus, ir paprašyti paaiškinti, kodėl jie elgiasi toje situacijoje vienaip ar kitaip, kodėl ta istorija taip ilgai tęsiasi. Juk padaryta žala bus milžiniška. Ką jau kalbėti apie pasitikėjimą bankų sistema, visu finansų sistemos tvarumu, materialinius nuostolius, kuriuos patirs ir fiziniai, ir juridiniai asmenys, galiausiai viešojo sektoriaus pinigai, juk ten buvo, rodos, 400 mln. litų. Be jokios abejonės, tai vertinu labai labai neigiamai. Dėl kompetencijos, kvalifikacijos galėčiau lygiai taip pat kaip ir jūs pašmaikštauti, bet norėtųsi tikėti, kad kitas vyriausybes formuos daugiau profesionalai, o ne mėgėjai. Linkiu to visiems. 

R.PAULAUSKAS: Man kyla dar kita versija: sprendimas šitą banką arba nacionalizuoti, arba sunaikinti strategiškai buvo priimtas kitados jau anksčiau. Kyla klausimas, iš kur galėjo kilti tas noras - ar iš Lietuvos? Labai abejoju. Kam mūsų valdžiai reikalingos tos problemos, matome juos tokius išsigandusius, lakstančius ir nežinančius, ką daryti. Kyla mintis, kad buvo pašnibždėta iš šalies. Kad ir kaip ten bebūtų, kad ir kas būtų kaltas, Skandinavijos bankai jau laimėjo, nes jie pasiėmė turėtą šito banko rinkos dalį. Toliau, jeigu gandai apie Iraną teisingi, šito banko grupės vykdė atsiskaitymą su Iranu. Turėkite omenyje, kad šiandien tiek Anglija, tiek Jungtinės Valstijos yra sustabdžiusios bet kokius atsiskaitymus su Iranu. Tai yra geopolitiniai interesai, ir jeigu čia Lietuvoje koks nors bankelis kenkia jų interesams, jis, be jokios abejonės, bus sudorotas vienu kartu. Jūs man pasakysite, tai kodėl mūsų Vyriausybė į tą šnabždesį taip įsiklausė. Be to, kas gi gali priešintis JAV norams? Buvo tokia Serbija, kuri bandė priešintis, Libija bandė priešintis. Ar norite su jais gultis? Gal dėl to išsigandę ministrai kampe stovėjo? Girdžiu juokelį - o, į sąmokslo teorijas įsivėlėme. Bet pasišaipykite jūs iš Dominiko Stroso Kano (Dominique Strauss-Kahn), kuris ką tik buvo Pasaulio banko pirmininku, buvo vienas įtakingiausių pasaulio žmonių, beveik Prancūzijos prezidentas. Jis sudorojamas, o po mėnesio sakoma: atsiprašome, suklydome. Bet reikalas tai jau padarytas, D.Stroso Kano jau nėra. Paminėsiu mūsų vietinio bankininko amžinatilsį G.Konopliovo prieš daugelį metų man pasakytus žodžius. Su juo esu turėjęs daug pokalbių įvairiais klausimais. Jis man tada teigė, kad nacionalinės bankininkystės Lietuvoje nebus, nes yra daroma viskas, kad jos nebūtų. Ir jeigu jūs matote, jos ir nėra Lietuvoje, jos nėra Latvijoje, jos nėra Lenkijoje. Jeigu kas nors dar abejoja mano žodžiais, paskaitykite tokio Džono Perkinso (John Perkins) knygą „Ekonominio žudiko išpažintis“. Diskutuodamas su vienu pažįstamu apie pačią Dominiko istoriją, aš iš karto sakiau, kad tai yra užsakymas. Jis sako: na, tu kaip visada sąmokslo teorijomis tiki. Tada aš jo paklausiau: o tu Dievą tiki? Taip, sako, tikiu. Sakau, keistas tu žmogus, Dievą tiki, o sąmokslais - ne. Keisti, Viešpatie, žmonės. Ir naivumo liejasi upės. 

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Žalgiris"

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s