Viena pirmųjų į pilietinio nepaklusnumo akciją prie Prezidentūros vakar atskubėjo Nacionalinio dramos teatro aktorė Rimantė Valiukaitė, ji uždegė žvakeles kartu su dukra.
- Šiais laikais menininkai vėl visuomenės priešaky, vėl protestuoja prieš valdžią. Kodėl, Rimante, jūs esate čia? - „Respublika“ paklausė R.Valiukaitės.
- Aš esu iš tos kartos aktorių, kurių kursas dar pirmame Konservatorijos kurse, dar sovietmečiu, buvo pilietiški. Pačioje mūsų valstybės Atgimimo pradžioje mes dieną naktį Katedros aikštėje budėdavome prie badaujančio Petro Cidziko, Algimanto Andreikos.
Naktimis repetuodavome „Šėpos teatro“ spektaklius ir prisimename, kaip verždavosi pas mus saugumiečiai. Dienas bei naktis leidome ir prie žmonių apsupto Parlamento, į Konservatoriją nulėkdavome tik sušilti, išgerti arbatos ir bėgdavome atgal.
Dabar aš neįsivaizduoju, kaip galėčiau kitaip elgtis šiandien, kaip galėčiau likti abejinga tai situacijai, kuri šį rytą atsitiko Garliavoje.
- Ar jūs norite pasakyti, kad po 24 metų, kai saugojote badaujantį P.Cidziką, Lietuvoje niekas nepasikeitė?
- Ne, pasikeitė daug kas. Lietuvoje šiandien yra blogiau nei tuomet, sovietmečiu. Dabar yra blogiau, nes privalome eiti ne prieš sovietinę, o tarsi savą valdžią.
Bet tai, ką aš matau čia, šalia Prezidentūros, yra klaiku. Žmonių atstovų šiandien niekas net neprileido arti prezidentės, jai net nerūpi tautos balsas.
D.Grybauskaitė, pasirodo, viską žino ir pati. Bet tuomet, atleiskite, kaip valstybės vadovė šį rytą nesugebėjo prisiskambinti nei vidaus reikalų ministrui Artūrui Melianui, nei policijos generaliniam komisarui Sauliui Skverneliui? Man nesuprantama, kaip šie pareigūnai drįso nekelti ragelio prezidentei.
Tai jau tampa panašu į Michailo Gorbačiovo melą 1991-ųjų sausį. Man šiandien yra labai svarbu, kad Lietuvos žmonės daugiau nebetylėtų, pilietinis pasipriešinimas jau yra akivaizdžiai būtinas, nes mūsų valstybė yra griaunama.
Ar mes turime teisę atiduoti valstybę į rankas valdžiai, kuri per tiek laiko nieko nepadarė Garliavos mergaitės labui. Juk tiek buvo aštrių ir svarbių faktų pagarsinta prieš dvejus, trejus metus, bet jie šiandien jau yra kone visiškai užmuilinti, pamiršti.
- Pareigūnai teisinasi tik vykdantys teismo sprendimą. Nors didžioji piliečių dalis apskritai nepasitiki teismais.
- Garliavos istorija rodo, kad jau yra paskelbtas atviras karas prieš mūsų šalies piliečius.
Aš ypač jautriai reaguoju į Garliavos istoriją todėl, kad ne kartą buvau D.Kedžio namuose, daug bendravau su jo dukrele. Pastaruoju metu mergaitė buvo ypač atsigavusi, bet kai jai buvo penkeri ir ji grįždavo iš susitikimo su L.Stankūnaite, vaikas po dvi dienas verkdavo, su niekuo nekalbėdavo.
Man Kedžių šeima pasirodė nuostabi, o tokios tvirtybės žmonių aš iki šiol apskritai nebuvau mačiusi.
Šiandien aš girdžiu, kad mergaitės teta Skučienė uždaryta policijoje, močiutė Laimutė Kedienė be batų, basa, išdraskytais rūbais taip pat nuvežta ten, kur jai bloga pasidarė, senelis išvestas iš savo namų užlaužtomis rankomis...
Apie galimą operaciją Kedžiai mane informavo išvakarėse, sakė, kad jaučia kažką negera. Šiandien, šeštą ryto, fotomenininkas Juozas Valiušaitis pranešė, kad jau apsuptas visas rajonas, mestos milžiniškos policijos pajėgos. Matydama transliaciją per televiziją, naršydama kompiuteryje jaučiau tik didelį siaubą, mane kaustė nematytas šokas.
Per Sausio 13-ąją man tikrai buvo šiek tiek ramiau. Tuomet, net karinio pavojaus akivaizdoje, jaučiau tautos vienybę ir niekas nedraskė mažų vaikų. Niekas tokių nusikaltimų nedarė valstybės vardu.
Šiandien prieš vaiką nusikalstama Lietuvos Respublikos vardu. Gražūs namai paliekami sutrypti, išdaužytais langais, supjaustytomis durimis vien tam, kad teismo vardu iš jų būtų išneštas nuo neapsakomo skausmo rėkiantis vaikas.
- Kokią valstybės būseną ši tikrovė atskleidžia?
- Šiandien Lietuva pralaimėjo. Aš prisidedu prie tų piliečių, kurie šalia Prezidentūros dega žvakutes ir sako, kad šiandien yra laidojama Lietuvos Respublika.
Šiandien buvo peržengtos visos įmanomos ribos, todėl piliečiai neturi teisės nurimti ir leisti pamiršti Garliavos mergaitės istoriją.
Pilietinis pasipriešinimas negali sustoti ir pirmiausia piliečiai tai turi parodyti per artėjančius Seimo rinkimus. Jeigu šiemet lietuviai neišsirinks kito Parlamento, tuomet jau bus galima laidoti viską. Dabar nepasidavęs brutalus klanas po sėkmės rinkimuose jausis absoliučiai nebaudžiamas.
2012 metų gegužės 17-oji turi tapti naujos Lietuvos atskaitos tašku. Man ši diena yra baisesnė nei 1991-ųjų sausio 13-oji.
