Laurynas Baltrūnas, daugeliui geriau pažįstamas kaip Oblius, neseniai mirgėjęs pirmuose leidinių puslapiuose, pastaruoju metu prisimenamas vis rečiau. „Ir gerai, nes tokio dėmesio tiek man, tiek mano šeimai nereikia, - prasitaria Oblius. - Visiems reikia sensacijų, nors tikros padėties niekas nežino. Net aš pats. Pasak advokatų, pareigūnai bylos medžiagą slepia ir nuo jų. Kaip ir ekspertizės, kuriai buvo paimta ir supjaustyta mano liemenė, išvadas. Liemenę atidavė, bet ką joje rado ir kam reikėjo supjaustyti ne tik kišenes, bet ir antsiuvus, nepaaiškino. Į apklausas taip pat senokai bekvietė. Nors vis dar esu įtariamasis. Žmona - irgi. Sėdim, laukiam naujienų.“
Primename, kad L.Baltrūnui yra pateikti kaltinimai nužudymu, jam gresia laisvės atėmimas nuo septynerių iki penkiolikos metų. L.Baltrūnas yra įtariamas nužudęs Aivarą Kilkų, pravarde Kumpis. Tyrimas dar nebaigtas. Gali būti, kad situacija pasikeis rugsėjo viduryje, tačiau plačiau apie tai Oblius pasakoti, kol vyksta tyrimas, negali.
Dar viena problema, su kuria susiduria socialinio darbuotojo pareigas ėjęs vyras - darbas. „Lietuvoje ir taip sunku susirasti darbą, o su „apyranke“ ant kojos, tai tampa „misija neįmanoma“, - atvirauja L.Baltrūnas. - Kita vertus, dabar turiu pakankamai laiko vaikams, muziejams ir parodoms.“
Statistika rodo, kad Lietuvos darbdaviai ir šiaip nelinkę įdarbinti neįgaliųjų (L.Baltrūnas kairės kojos neteko avarijos metu - red.past.), nes tai sukelia papildomų sunkumų ir nėra skatinama, tad tikėtina, kad Obliui, net ir istorijai pasibaigus, su darbu gali būti nelengva.
Nuo vasario iki gegužės mėnesio vyras turėjo tik tris laisvas valandas per dieną, kurių metu galėjo palikti namus. Gegužės mėnesį „laisvas laikas“ buvo pailgintas iki vienuolikos valandų, tačiau nuo namų Oblius negalėjo nutolti toliau kaip keletą kilometrų. Nuo šių metų liepos baikeris jau gali keliauti po visą Lietuvos teritoriją, tačiau 18 valandą griežtai reikia būti gyvenamojoje vietoje. „Užtenka to, kad apykojė be priežasties siunčia klaidingą signalą, ir iškart prisistato pareigūnai. Tokiais atvejais šeimą ir artimuosius toks perdėtas pareigūnų elgesys veikia neigiamai - kiekvieną kartą tenka vaikams aiškinti, ko policininkai vaikšto po mūsų namus - ypač naktimis, kai vaikus prikelia iš miego, - šypsosi optimizmo neprarandantis Oblius. - Daugelio problemų būtų galima išvengti, jeigu pareigūnai pagaliau tiksliai įvardintų, kokiu atstumu galiu būti nuo daviklio prasidėjus „komendanto valandai.“ Vieni nurodo, kad penkiasdešimt metrų, kiti - kad trisdešimt, galiausiai paaiškėja, kad negaliu nutolti nė dešimties, ir aiškintis tenka man.“
Nepaisant galiojančių apribojimų, vyras nedykaduoniauja, o taikosi prie situacijos. Aukštadvaryje, motokempinge, vasarą buvo suorganizuotos dvi jaunųjų motociklininkų stovyklos, nuolat veikia motobūrelis. „Juk nesėdėsi visą dieną žiovaudamas. Veiklos irgi reikia. Rengiau vaikus - motociklininkus anksčiau, kadangi tėvai pasitiki, dirbu ir dabar. Tiesa, čia taip pat pasitaiko savų niuansų. Buvo atvejis, kai žmogus atvedė vaiką į motobūrelį, o po kelių užsiėmimų buvo uždrausta su juo bendrauti. Galima suprasti kai kuriuos man taikomus ribojimus, tačiau kai ima kliūti niekuo dėti žmonės, tai atrodo ypač keistai“, - stebisi Oblius.
L.Baltrūnas pasidžiaugė ir tuo, jog neprarado kontaktų su Aukštadvario bendruomene. „Susitikti dabar sunkiau, nes privalau vengti masinių renginių, negaliu palikti namų vakarais, draudžiama bendrauti su kai kuriais kaimynais. Sunkumų kyla ir su vaikų popamokine veikla bei būreliais. Po aštuonioliktos valandos negaliu išvykti, tad visi šie darbai gula ant sutuoktinės pečių. Gerai, kad ji - tvirta ir viską supranta. Juolab kad ir pačiai teko turėti reikalų su mūsų teisėsauga. O šiaip, nors pagrindinis įtariamasis vis dar esu aš, kenčia visi aplinkiniai. Labai laukiame, kada visa ši istorija baigsis ir vėl galėsime normaliai gyventi. Visa tai erzina - ypač vaikus“, - atvirauja keturių vaikų tėvas.