Garsiojoje kunigo Ričardo Mikutavičiaus kolekcijos byloje paskutinis taškas dar nepadėtas. Tebėra pradingę 18 jos paveikslų ir kitokių antikvarinių dirbinių. Gal vertingos drobės nekeliavo į pogrindines kolekcijas, gal trūnija kokioje nors palėpėje, gal net išvežtos į užsienį? Apie jas senokai nėra jokių žinių. Kitąmet sukanka 20 metų, kai R.Mikutavičius buvo nužudytas, tačiau viltis, kad paveikslai anksčiau ar vėliau atsiras, tebėra gyva. Tuo neabejoja ir advokatas Rolandas Tilindis, anuomet - Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras, vadovavęs šio vieno šiurpiausių Lietuvos kriminalistikos istorijoje nusikaltimo tyrimui.
- Šis nusikaltimas ant jūsų darbo stalo atsidūrė skandalingomis aplinkybėmis. Su kunigo nužudymu susijusios bylos Generalinei prokuratūrai perduotos, kai 1999 m. balandį dėl Kauno teisėsaugininkų žioplumo pabėgo pagrindinis bylos įtariamasis Vladas Beleckas. Ar tuo metu apie pagrobtus paveikslus kas nors jau buvo žinoma?
- Pirmieji kūriniai tada jau buvo rasti. Istorija - banali. V.Beleckui, nusikaltimo organizatoriui, buvo iškilusi problema, kaip atsiskaityti su vykdytojais, šie jį spaudė dėl pažadėtų pinigų. Tad liepė sūnėnui Rolandui Beleckui nunešti į antikvariatą monetas ir ordinus. V.Beleckas nebuvo labai geras šios srities specialistas, tad nepastebėjo, kad ant naujo ordino kunigas buvo uždėjęs antikvarinę juostelę. Kolekcininkai antikvariate pagal numerį greitai atsirinko, kam ordinas priklauso, ir viskas pradėjo suktis labai greitai. Sūnėnas buvo sulaikytas.
Tuo metu V.Beleckui jau buvo pritaikytas namų areštas ir, paradoksalu, net būdamas griežto sekimo sąlygomis, jis sugebėjo iš įvairių slaptaviečių į sesers butą, kuriame gyveno, susitempti dalį kolekcijos. Pabūklo sviedinys į tą pačią duobę antrąkart nepataiko, mėgo kartoti jis - buvo įsitikinęs, kad niekas nebetikrins vietos, kurioje jau atlikta n kratų. Bet jis klydo. Krata buvo padaryta. Rasti 22 paveikslai, verti daugiau nei pusė visos kolekcijos.
Ekspertiniais tyrimais nustatyta, kad bendra vidutinė muziejinė kolekcijos vertė - 5 mln. litų. Žinoma, aukcione ar juodojoje rinkoje ji būtų kelis kartus didesnė. Pirmajame etape atgauti kūriniai įvertinti 3 mln. litų.
- Dalį kolekcijos nusikaltėliai sugebėjo išgabenti į užsienį. Kaip pavyko užkirsti kelią jų pardavimui?
- 2000-2001 m. buvo organizuota pavyzdinė tarptautinė operacija. Mes buvome pirmieji, kriminaliniam nusikaltimui tirti pasitelkę slaptuosius pareigūnus iš Vokietijos, Jungtinės Karalystės dirbti kartu su Lietuvos policija. Tai buvo sėkminga operacija. Vokietijoje pirkėjais apsimetę slaptieji pareigūnai du paveikslus nupirko iškart, kitus sutarė apžiūrėti Kaune. Susitikimo Kaune metu buvusi V.Belecko žmona Ona Daujotienė „pirkėjams“ pateikė dar vieną R.Mikutavičiaus ir du kauniečio kolekcininko Gedimino Damalako, kuris irgi buvo tapęs V.Belecko ir bendrininkų auka, kolekcijos paveikslus.
Toliau dirbome jau be slaptųjų pareigūnų pagalbos. Analizuojant informaciją, policijoje gautą tik techninėmis priemonėmis, mums pasisekė išskaičiuoti dar devynių paveikslų galimą judėjimą. 2008 m. pradžioje jie ir buvo aptikti per Vilniuje ir Kaune atliktas kratas. Paskutinė sugrįžusi vertybė - prieš šešerius metus pareigūnų Rygoje aptikta iš kunigo buto pavogta vaza.
Vertybės, kurios buvo atgautos šiame, trečiajame, etape, bendrai paėmus buvo kur kas prastesnės būklės. Vienas paveikslas laikytas tiesiog tragiškomis sąlygomis - kaip koks skuduras buvo užmestas palėpėje. Keturi buvo atsidūrę pas visiškai šioje srityje neišprususį žmogų, kuris tiesiog turėjo atliekamų pinigų, na, ir investavo juos į tarpininkų pasiūlytus „senovinius daiktus“. Paveikslus jis ruošėsi nešti restauruoti. Gerai, kad nespėjo, antraip būtų turėjęs rimtesnių bėdų nei prarasti pinigai.
- Kur dabar laikomos atgautosios vertybės, kas jų savininkas?
- Velionio kunigo kolekciją paveldėjo jo sesuo Liucija Kolaitienė, šiai mirus - du jos sūnūs.
Paveikslų saugojimas ilgą laiką buvo galvos skausmas. Kurį laiką jie laikyti Specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno skyriaus tarnybinėse patalpose, buvusioje banko saugykloje. Vėliau buvo minčių velionio bute įrengti muziejų, bet dėl apsaugos ir kitų problemų tos minties atsisakyta. Galų gale didelėmis R.Mikutavičiaus bičiulio Vytauto Motiejūno, taip pat Lietuvos muziejininkų pastangomis ir jo rūpesčiu, kad kunigo atminimas būtų įamžintas, kolekcijai vietos atsirado Nacionaliniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejuje. Ten ji saugoma jau keliolika metų, rengiamos parodos.
Visi paveikslai yra kultūros vertybė, kurių išvežti iš Lietuvos be leidimo negalima. Bet šalies viduje jie gali būti perkami ir parduodami. Žinau, kad keli kolekcijos paveikslai buvo parduoti, dėl vieno išvežimo į užsienį kreiptasi į Kultūros vertybių departamentą.
- Atrodo, kad R.Mikutavičiaus atminimą dabar tebepuoselėja šviesuomenė, o teisėtvarka nuleido rankas. Kodėl po 2008-ųjų paieškos sustojo?
- Nėra rasta 18 paveikslų. Ar jų tebeieškoma? Jau senokai nebedalyvauju prokuratūros veikloje, bet susidaro įspūdis, kad kai kolegos trečiojo etapo dalį perdavė į teismą, reikalai sustojo.
Tų prokurorų, policijos pareigūnų, kurie daug dirbo ir daug žinojo apie kolekciją, apie tai, kaip veikia nelegalios prekybos meno vertybėmis užkulisiai, ankstesniuose postuose jau nebematau. Keičiantis pareigūnams neišvengiamai atsiranda tam tikrų spragų. Tarkim, prieš antrąjį etapą mums prireikė specialių žinių - kaip atskirti seną paveikslą nuo naujo ir panašiai. Kartu su keliais pareigūnais ėjome pamokų pas Lietuvos dailės muziejaus direktorių Romualdą Budrį, jos mums davė daug naudos. Tie pareigūnai jau eina kitas pareigas, dalis baigė tarnybą, ir aš nežinau, ar tos žinios buvo kam nors perduotos.
Ruošdamasis šiam pokalbiui policijos tinklalapyje atsidariau ieškomų meno vertybių sąrašą. Atradau du paradoksalius dalykus. Pirma, informacija atnaujinta 2012 m., vadinasi, nuo to laiko jokių judesių nebuvo. Kitas dalykas, keli paveikslai, kurie jau surasti, tebėra ieškomų sąraše. Na, ir dar vienas, net šypseną sukėlęs, - prie kai kurių paveikslų parašyta, kad už jų paiešką atsakingas esu aš kaip prokuroras, nurodytas buvęs mano telefono numeris senajame Generalinės prokuratūros pastate. Būtų gerai, jei tai tik techninė klaida...
Kita vertus, net jei tai rodo dėmesio stoką likusios kolekcijos dalies paieškai, tai galima paaiškinti. Juk didžioji dalis vertybių sugrąžinta, o tyrimui reikalingi dideli ištekliai, lėšų policijoje kaip visuomet trūksta, gal ir prioritetai kiti. Tačiau, be 18 R.Mikutavičiaus paveikslų, nerasta penkių G.Damalako kolekcijos ir dviejų Juknaičių žemės ūkio bendrovės, kurių vagystę galimai organizavo tas pats V.Beleckas. Bendra vidutinė vertė litais - apie milijoną litų, vien tik R.Mikutavičiaus - 800 tūkst. litų.
Ir aplinkybės dabar jau kitos, nei buvo vykdant ankstesnes operacijas. V.Belecko šeimos rato judesiai siekiant realizuoti paveikslus buvo gerokai sutrikdyti. Galimi vertybių pirkėjai taip pat nepuola afišuotis, priešingai, dar labiau konspiruojasi. Todėl ir užčiuopti siūlo galą labai sudėtinga. Tyrimas byloje greičiausiai yra sustabdytas, bet tai nereiškia, kad policijos pareigūnai neturi užduoties ieškoti toliau. Jei kas nors kur nors išlįstų, vėl visa mašina sureaguotų ir pradėtų dirbti.
- 2015 m. kunigo R.Mikutavičiaus 80-mečio proga Kaune surengta jo kolekcijos paroda. Kartu su XVI-XIX a. tapybos darbais ant sienų kabojo ir trylika puošnių rėmų. Ar jūs pats tikite, kad kada nors iš jų išpjauti paveikslai bus rasti?
- Tikrai tikiu. Tam yra objektyvių priežasčių. Juk kalbama apie turtą, ir dar nemažą. Tiems, kas prisidėjo prie jo užgrobimo ir neteisėto laikymo, pinigų labai reikia. Pernai V.Beleckas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo perkeltas į pataisos namus. Rodyti džiaugsmingi reportažai, kaip jis ten įsikūrė, su pilnu šaldytuvu maisto ir panašiai. Tam reikia turėti pinigų. Jo šeima nėra ta, kuri uždirba daug, anksčiau V.Beleckas pats jai visada buvo finansinis ramstis. Vadinasi, ir dabar aktualu kažkaip parduoti pagrobtas vertybes.
Tas leidžia spėti, kad laikui bėgant kažkas kažkur sujudės. Bus keblu, jei sueis du vienas kitą gerai pažįstantys žmonės, tokiu atveju vargu ar galima tikėtis, kad kokia nors informacija išeis į išorę. Bet jei pirkėjo bus ieškoma paprasčiau, šansai didesni.
- Nejaugi tarp kolekcininkų nėra solidarumo? Įmanoma, kad kas nors susigundytų kunigo krauju apšlakstyta vertybe vien tam, kad papuoštų savo rinkinį?
- Kolekcininkų pasaulis labai sudėtingas. Jis ganėtinai uždaras, tikrai ne visi turimus eksponatus viešai demonstruoja, yra ir šešėlinių nelegalių veikėjų. Yra kolekcininkų, kurie mėgsta daiktus „su kvapeliu“, yra toks terminas. Tarkim, yra senas kardas - žinomas jo meistras, kas buvo pirmas savininkas, kokiuose mūšiuose jis dalyvavo, tada visi kiti savininkai ir jų biografijos. Visa ta kardo istorija yra jo „kvapas“. Paveikslai, kaip bet kuri kita antikvarinė vertybė, irgi turi specifinį žavesį. Yra žmonių, kuriuos „veža“ paveikslų istorija, gal net ir kraujo kvapas ant jų. Natūralu, kad jei paklius pas tokį mėgėją, jis tik tylės ir džiaugsis.
- Ar gali būti, kad pavyko rasti tik dalį į užsienį išvežtų paveikslų?
- Neabejoju, kad keli paveikslai tikrai yra ne Lietuvoje. Jau 2000-aisiais galvojau, kad „Valstietis su alaus ąsočiu“ išvežtas.
- Ši byla tikriausiai pavertė jus meno žinovu? Galbūt pradėjote kolekcionuoti paveikslus?
- Ne, kolekcininku netapau. Bet kai kuriuos kunigo kolekcijos paveikslus iki šiol tiesiog regiu akyse. Tuos, kurie turėjo išskirtinę istoriją, susijusią su tyrimu, žinau atmintinai. Daugelį skiriu vizualiai.
Reikia pasakyti, kad, pavyzdžiui, to laikotarpio olandų tapytojų darbai pagal siužetą yra panašūs - palinkęs tamsus medis, upės fragmentas, kažkoks statinukas. Labai panašių galima būtų pririnkti ne vieną. Užsienyje slampinėdamas po senamiestį vis užmetu akį į senienų parduotuvytes, gal tai jau profesinis įprotis. Ne kartą yra buvę, kad štai - koks panašus paveikslas!
- Liūdnas reikalas: jeigu dabar būtų pavogta meno kolekcija, neatsirastų kam tirti - patyrusių specialistų teisėtvarkoje tarsi nebeliko. Ar tokio pobūdžio nusikaltimai dažni?
- Ne, išvis apie didelių kolekcijų vagystes nesigirdi. Nebent iš ko nors pavogta tai, kas įgyta neteisėtu būdu, tada, žinoma, į teisėtvarką nesikreipiama. Kita vertus, po anų rezonansinių įvykių, ypač R.Mikutavičiaus kolekcijos pagrobimo ir tyrimo, žmonės pradėjo labiau saugotis, policijos tinklalapyje paviešintas ieškomų vertybių sąrašas ir galima lengvai patikrinti. Kolekcininkai labiau rūpinasi apsauga, atsiranda vis naujų techninių galimybių.
Kaip buvo nubausti viename skandalingiausių XX a. nusikaltimų dalyvavę asmenys
Vladas Beleckas, nusikaltimo organizatorius, įkalintas iki gyvos galvos. 15 metų praleidęs Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, pernai buvo perkeltas į pataisos namus.
Trys V.Belecko bendrininkai buvo nuteisti ilgalaikėmis laisvės atėmimo bausmėmis: Ivanas Kvaskovas gavo 22 metus (pasikorė pataisos namuose), Artūras Daškovskis - 19 (jau laisvėje), Valdas Puodžiūnas - 13 (jau laisvėje).
Buvusi V.Belecko žmona Ona Daujotienė, nusikalstamu būdu įsigijusi paveikslus, buvo nuteista 1 metų 1 mėnesio laisvės atėmimu, bet nesėdo į kalėjimą.
Pagrindiniai O.Daujotienės padėjėjai nusikalstamo pasaulio šulai Egidijus Abarius, Virgilijus Silvestravičius ir Edmundas Burda atsipirko piniginėmis baudomis.
Rolandas Beleckas, V.Belecko sūnėnas, realios bausmės negavo.
O.Daujotienės dukra Diana Djačenkienė - išteisinta.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios"