„Respublikos“ savaitės žmonės - visi, kas kelerius metus tikėjo, kad pavyks išsaugoti ir apginti Garliavoje gyvenusią mergaitę, tačiau pasijuto bejėgiai prieš įstatymus ir nebūtinai teisingumą vykdančią valdžią.

„Respublikos“ savaitės žmonės - tai ne vien žmonės, bet kokiu oru pasikeisdami budėję Klonio gatvėje. Atsiliepę į kiekvieną galimo pavojaus signalą. Kantriai kentę ir šaltį, ir lietų, ir vasaros kaitrą. Stoviniavę grupelėmis ir guodęsi, kad valdžia neišdrįs atimti vaiko. Neišdrįs, kol nebus išaiškinta teisybė. Ta teisybė, kuri jau nebus kvestionuojama. Nes eilinis žmogus dar nepraradęs orientyrų. Jis jaučia, kad teisybė gali būti tik viena. Jei juoda, tai juoda. Jei balta, tai balta. Tačiau šie žmonės iš teisėsaugos nėra gavę nei baltosios, nei juodosios tiesos. Tik kažkokias abstrakčias, pilkas drumzles. Teisėsauga neatsakė į žmonių keliamus klausimus. Tik pamosikavo įstatymu. Šią savaitę jau tapusiu elektrošokais, langų daužymu, durų laužymu ir kitomis specialiosiomis priemonėmis.

O kur tiesa? Ta niekieno neginčijama? Visų šalies piliečių vienodai pripažįstama? Tokios tiesos nėra. Todėl toliau tęsis diskusijos, kas kaltas, o kas nekaltas.

Klonio gatvė - tik simbolis

„Respublikos“ savaitės žmonės - ne vien Klonio gatvėje budėjusieji, bet ir visi juos morališkai palaikiusieji. Beginklę, besimeldžiančią, giedančią Klonio gatvelę labai lengva sutrinti. Tai tik viena gatvelė iš dešimčių tūkstančių gatvių, gatvelių, kuriose gyvena, liūdi, džiaugiasi ir vis dar kaimyniškai bendrauja eiliniai Lietuvos žmonės. Neturintys garsių pažinčių, ryšių, tačiau vis dar jaučiantys skausmą ir rūpestį dėl Lietuvos. Ir šis rūpestis transformavosi į mažą mergaitę. Į jos nepavydėtiną likimą. Ir tai privertė žmones pamiršti savo asmeninius rūpesčius. Dėl darbo. Dėl duonos kąsnio. Dėl emigrantų vaikų, išsibarsčiusių po pasaulį.

Jie nėra tamsuolių minia. Nėra patvoriniai. Juos niekindami tik parodome savo menkystę. Arba trumparegišką nesuvokimą, ką Klonio gatvelė iš tiesų simbolizuoja. Nežiūrėkime į tuos suvargusius, nusivylusius ar įpykusius veidus. Galbūt neįmantrią, bet labai nuoširdžią kalbą. Atsiriboję nuo konkrečios vieno ar kito budėtojo asmenybės, įstenkime suvokti visumą. Klonio gatvę kaip simbolį.

Niekindami Klonio gatvę mes ciniškai trypiame tą spontanišką fenomeną, kad eiliniai piliečiai, nepaisydami asmeninių vargų, dar morališkai pajėgūs susikaupti, susivienyti ir ginti. Ne save. Ne savo kišenę. Ginti vaiką, kurio galbūt net veiduko nematę. Negirdėję, kaip kalba. Ginti nebūtinai Klonio gatvėje, bet iš kiekvieno šalies miesto, miestelio. Net nebūtinai Lietuvoje. Galima ir emigracijoje. Visur, kol teisėsauga nepasako, kur tikrai juoda, o kur tikrai balta. O dabar atsakykime į klausimą. Ar tikrai žinome, kas šioje istorijoje tikra? Visus faktus, faktelius? Aišku, ne! Vadinasi, mes nė kiek nesiskiriame nuo Klonio gatvės. Mes ir toliau keliame klausimus, svarstome, ginčijamės. Nors vaiko perdavimo faktas jau įvykęs, mes vieni ir toliau bent morališkai vaiko neperdavėme. O kiti su šiek tiek apsimestine euforija jau perdavė.

Retorinis klausimas. Ko verta teisybė, jei dėl jos reikia pasitelkti 240 policijos pareigūnų? Ginkluotų, šalmuotų ir t.t. Ne karo metu. Nevaduojant teroristų pagrobtus įkaitus. Ir ko verta valstybė, kuri savo kitaip manančius, jaučiančius piliečius jau prilygina teroristams? Nors jie nesiruošė susprogdinti jokio strateginio objekto. Nesikėsina į politinę santvarką. Tik niekaip nenori atiduoti to, kuo dar tiki.

Asfaltas su dviem žolės kuokštais

Lietuva ima išsisluoksniuoti ne turtiškai, bet morališkai. Yra sluoksnis humanitarų, filosofų, dvasininkų ir visų inteligentų, dar sugebančių apčiuopti moralinius šalies pagrindus. Yra paprastų, galbūt ne per daug išsilavinusių žmonių sluoksnis, taip pat dar sugebantis justi moralinius šalies pagrindus. Pajusti juos juslėmis, širdimi ir t.t. Tačiau tarp šių gyvybingųjų visuomenės sluoksnių vis labiau įsiterpia išsilavinusi, finansiškai įsitvirtinusi, bet iš esmės visiškai ciniška, brutali publika. Tikrieji vidutinybės, net nesuvokiantys, kokie jie vidutiniški. Jie įsivaizduoja, kad kiti du sluoksniai nemoka gyventi, tačiau iš tiesų patys nemoka gyventi. Nes nuo jų mokėjimo gyventi valstybė tampa vis mažiau gyvybinga. Ir fiziškai, ir morališkai išsisemia. Tampa asfalto luitu su keliais žalios žolės kuokštais. Brutaliai publikai įstatymas yra paprastas vėzdas. Kuriuo galima priploti ekonominius konkurentus ar politinius kitaminčius. Skundžiant specialiosioms tarnyboms. Skleidžiant šmeižtą. Ar, jei esi valdžioje, padidinus mokesčius. Taip padidinus, kad verslai prisismaugtų. Taptų nuolankesni, bailesni, įsiteikiantys.

Tad protestai, po mergaitės perdavimo nuvilniję po Lietuvą, pasiekę S.Daukanto aikštę, nėra tamsių antivalstybinių gaivalų protrūkis. Tai piliečių išdidumo protrūkiai. Dėl ko? Ne vien dėl mergaitės. Dėl visko, kas skauda. Kas neteisinga. Su viltimi, kad juos kada nors išgirs. Prezidentė, prieš išvykdama į Čikagą, žmonių neišgirdo. „Tyrimas“ yra pati tuščiausia politinio elito frazė. Verčiau imtų ir sąžiningai ištirtų, kodėl didžioji dalis Lietuvos solidarizavosi su Klonio gatvele. Sąžiningas tyrimas atsakytų - o todėl, kad vis labiau pasigendama sąžinės.

„Respublikos“ savaitės žmonės - tai visi neabejingieji, dar drįstantys uždavinėti moralinius klausimus ir ieškoti atsakymų. Nereikia bijoti žmonių, kol jie viešai klausia. Gatvelėse ar aikštėse. Reikia bijoti žmonių, kai jie nustoja klausti. Tampa visiškai tylūs. Anonimiški. Neužčiuopiami nei policijos elektrošokais, nei vėzdais. Oficialiai nekeliantys jokio pavojaus nei valstybei, nei valdžiai, nei visuomenės rimčiai. Tačiau tokie visiškai nusivylę žmonės yra patys pavojingiausi valstybei. Nes yra nuo jos ateities galutinai atsiriboję. Netiki Lietuva ir tą netikėjimą perduoda savo vaikams. O per valstybines šventes, nors iškelia Trispalvę, viduje iš jos sarkastiškai nusišaipo. Na, kiek tu dar paplevėsuosi? Taip neglobojama, netausojama, talžoma?

Parengta pagal dienraštį "Respublika"