Lygiai prieš metus, gruodžio 13-ąją, darbą pradėjo Sauliaus Skvernelio vadovaujamas septynioliktasis Ministrų kabinetas po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Kaip vėliau sakė ministras pirmininkas, svarbiausiais Vyriausybės darbais turėjo tapti mokesčių sistemos optimizavimas, viešojo sektoriaus pertvarkos pradžia, taip pat - švietimo kokybės gerinimas, skatinant universitetų konkurencingumą. „Vakaro žinios“ kalbino įvairias profesines sąjungas ir gatvėje sutiktus žmones ir klausė, kaip pasikeitė gyvenimas per šiuos metus ir ko žmonės palinkėtų Vyriausybei pirmųjų darbo metų šventės proga.
Gintarė, mama:
Per šiuos metus niekas taip ir nepasikeitė. Nors ir prieš rinkimus buvo daug kalbėta, kad bus skiriamas dėmesys šeimoms, taip pat bus sprendžiamos svarbios problemos, bet šiandien nematome, kad būtų padaryti kokie svarbūs darbai. Taip, džiugu, kad atsirado vaiko pinigai, tačiau kartu panaikintas privalomas neapmokestinamasis pajamų dydis dirbantiems tėveliams. Tai man atrodo, kam tuomet reikalingi tokie pokyčiai, jei viena ranka duoda, o kita atima? Jau tampa juokinga, kai kartojasi ta pati praktika, kad politikų pažadai prieš rinkimus taip ir lieka tik pažadais. Tad Vyriausybei linkėčiau labiau atsižvelgti į savo programą, nes permainų žmonės laukia ir jų tikrai norisi. Pažadų jau prisiklausėme, norisi veiksmų.
Juozas Rimkus, Lietuvos kultūros darbuotojų profesinės sąjungos vadovas:
Per pastaruosius metus kultūros darbuotojai dėmesio tiek iš Kultūros ministerijos, tiek iš Vyriausybės, tiek iš Seimo sulaukė per mažai arba visai nesulaukė, bet dėmesio sulaukė tos šakos, kurių darbuotojai to reikalavo. Matome, kad kai kurios profesinės sąjungos stiprėjo ir ėmė reikalauti atkreipti dėmesį į jų menkus atlyginimus.
Tuo metu kultūros darbuotojai gal dėl savo kultūringumo, gal dėl susiskaldymo taip drąsiai tokio dėmesio neprašė, tad, aišku, jo ir negavo. Mūsų profsąjunga dar pirmą pusmetį prisistatė dėl šakos kolektyvinės sutarties sudarymo, tačiau diskutuojant pastebėjome, kad ministerija nei supranta, kas tai yra, nei labai veržiasi į derybas. Kadangi esame Respublikinės jungtinės profesinės sąjungos nariai, dabar didelį dėmesį skiriame intensyviai vykstančioms diskusijoms dėl Lietuvos socialines paslaugas teikiančių darbuotojų šakos kolektyvinės sutarties sudarymo. Viliamės, kad ši sutartis, pirmoji per šalies Nepriklausomybės metus, galbūt bus sudaryta ir taps etalonu ir kitoms šakoms. Tikimės, kad pasirašyti sutartį Socialinių reikalų ir darbo ministerijoje pavyks dar šiais metais.
Po šios sutarties tikimės pradėti derybas su Kultūros ministerija ir viliamės, kad kiti metai bus geresni nei šie, kurie buvo vangūs. O lūkesčių tikrai buvo, nes naujoji valdančioji dauguma žadėjo skirti daug dėmesio kultūrai, Seime buvo įsteigtas Kultūros komitetas. Tai teikė vilčių, bet ministerijoje buvo daug įvairių problemų, tokių kaip Gedimino kalnas ar Lukiškių aikštė, tad kultūros darbuotojų atlyginimų didinimas buvo paliktas nuošalėje. Ir tai jau yra ne tik atlyginimų, bet ir požiūrio klausimas į bibliotekų ir kitus darbuotojus, kurie altruistiškai dirba, o valdžia tuo naudojasi.
Vyriausybei pirmojo gimtadienio proga palinkėtume tesėti savo pažadus ir matyti visą Lietuvą, o joje ir kultūros darbuotojus. Ir stengtis lygiagrečiai spręsti visas problemas, nes dabar daugiau dėmesio sulaukia tik aktyvesnės bendruomenės.
Vincas, pensininkas:
Per metus ir javai neužauga, tad ir Vyriausybės darbus dar anksti skaičiuoti. Dirba, o kokie bus darbų rezultatai, pamatysime dar ne šiemet ir gal net ne kitais metais. Žmonės viliasi ir laukia permainų. To ir linkiu pasiekti Vyriausybei. Tegul sprendžia klausimus, stebi ir dirba tam, kad jaunimas iš Lietuvos neišvažiuotų, o čia norėtų kurti savo ateitį. Reikia spręsti darbo, užimtumo problemas ir gerinti sąlygas tiems, kurie dar čia gyvena.
Turbūt kiekviena Vyriausybė daugiau ar mažiau vis tiek įneša gero į valstybės gyvenimą. O aš tų valdžių, žinokite, esu matęs visokių ir nemažai. Per gyvenimą teko patirti daug permainų ir sudėtingų laikotarpių, teko ir artimus žmones prarasti, tad man didžiausia dovana yra tai, kad šiandien esame nepriklausoma valstybė.
Audrius, tėtis:
Pirmiausia Vyriausybei norėčiau palinkėti konstruktyvesnio darbo ir bendravimo su visuomene. Nes kol kas nematau jokių pokyčių per pirmuosius Vyriausybės darbo metus. Nors tikrai turėjau vilčių, ypač tikėjausi permainų švietimo sistemoje. Juk jos ir buvo žadamos, bet, regis, buvo tik daug kalbų, o realaus rezultato nematyti jokio. Regis, viskas baigėsi tik kalbomis. Trūksta aiškumo, konkrečios sistemos ir strategijos, kuri nurodytų, kada ir ką tiksliai norime pasiekti. Gal toks planas kur nors ir yra, tik neviešinamas, slaptas. Turbūt daugiau vilčių ir neturiu, nes matant, kokios vyksta batalijos, regis, kad kažkokiems skandalams ir konfliktavimui valdžioje skiriama gerokai daugiau laiko nei realiam darbui.
Greta, mama:
Linkėčiau Vyriausybei gerų ateinančių metų ir kad kuo daugiau pažadų būtų įvykdyta. Žmonės tikrai nori tikėti politikų žodžiais, tad gal pradėkim žadėti tai, ką galime padaryti, o jei negalime, tai ir nesakykime.
Žinote, man per pirmuosius Vyriausybės darbo metus tikrai gyvenimas nepasikeitė. Gal todėl, kad aš jau nebededu vilčių į valdžią, nes visas viltis dedu į save. Esu įsitikinusi, kad kiek mes patys padarysime, tiek ir turėsime. Tad stebuklų nesitikiu. Taip, norėtųsi tęstinumo, pažadų vykdymo ir viešumo, nes dabar labai dažnai matome, kad prieš rinkimus buvo kalbama apie vienus dalykus, o ėmus dirbti nuo tų prioritetų visiškai nukrypstama. Turbūt tai labiausiai liūdina.
Tokius pūlinius kaip emigracija, švietimas, sveikatos apsauga spręsti reikėjo jau daug anksčiau. Šiai valdžiai nė nereikėtų tikėtis šių problemų išspręsti, tam turės pasikeisti dar kelios valdžios. Tai įsisenėję valstybės skauduliai. Aš, kaip jauna mama, labai norėčiau, kad didėtų gimstamumas, kad žmonės neemigruotų, o mūsų vaikams būtų gera čia gyventi. Deja, Lietuvoje šiandien vaikus auginti gerai yra toms mamoms, kurias visiškai finansiškai aprūpina tėveliai. Manau, tuo viskas ir pasakyta. Apie pensininkus aš jau nekalbu, nes jau vėlu.
Ieva, mama:
Labiausiai norėtųsi palinkėti daugiau permainų ir pažadų įgyvendinimo. Nes bent prabėgus pirmiesiems metams, kol kas jokių pokyčių nematome. Todėl didelių vilčių su šia valdžia tikrai nesiejau. Žinoma, kiekvieną kartą norisi, kad būtų pokyčių, kad būtų daromi darbai, bet kai praėjus laikui niekas nepasikeičia, ir tos vilties nebelieka. Kol kas džiaugiuosi tik tuo, kad nuo šių metų priimta tvarka dėl papildomų išmokų dvynukams. Mums tai aktualu.
Vladimiras Banelis, Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo vadovas:
Pareigūnams jau ne pirmi metai, kurie tik gerėja, nes kasmet papildomai skiriama ne mažiau lėšų nei praėjusiais metais. Deja, projektuojant kitus metus, buvo bandoma šiek tiek lėtinti šią pažangą, nes atsirado kitos socialinės grupės, reikalaujančios dėmesio. Ties tomis grupėmis dėmesys ir buvo sukoncentruotas, o į antrą planą tarsi nuėjo tęstiniai dalykai. Nors planuojant kitų metų biudžetą buvo iš Vyriausybės pusės pasakyta, kad bus palaikomi tie, kurie daro namų darbus, o mes pastaraisiais metais smarkiai žengėme į priekį taupant lėšas ir optimizuojantis. Tad teko atkreipti Vyriausybės dėmesį, kad jie patys nesilaiko tiek savo programinių pažadų, tiek priemonių, numatytų plane, tiek savo pačių retorikos.
Malonu, kad diskusijos vyksta ir atkreipiamas dėmesys į tai, kai rašome raštus, keliame klausimus ar viešoje erdvėje apie tai kalbame. Taip, pareigūnams gyvenimą geriname savo resursais, bet ir su Vyriausybės pagalba. Tai tam tikra prasme yra susitarimas. Panašiu keliu ėjo ir kitos šalys, kai sistema pati ieško tam tikrų resursų, racionalizuojant veiklą ir žiūrint ūkiškai. Tuomet kita dalis skiriama iš valstybės. Panašios logikos vis dar laikomasi ir Lietuvoje.
Taip, pavyzdžių jau turime skirtingų: Valstybės sienos apsaugos tarnyboje viskas daroma taip, kad žmonės kuo mažiau nukentėtų, panašiai elgiasi ir Priešgaisrinės apsaugos departamento pajėgos, tuo metu policija per pastaruosius porą metų prarado tūkstančius žmonių tam, kad būtų keliami atlyginimai likusiems. Ne pats geriausias variantas. Vieniems tai tinka, kitiems gyvenimas tik dėl darbo nepatinka. Taip iškreipiamas ir tarnystės principas, nes darbas komercializuojamas: nori uždirbti daug, turi dirbti už tris ar keturis.
Galiu tik priminti, kad mes turime labai aiškius strateginius tikslus, kuriuos Vyriausybė puikiai žino, nes tam tikri darbai jau yra pradėti ir valdžioje, reikia nuo jų nenukrypti. Tad Vyriausybei palinkėčiau dažniau žiūrėti į savo pačios parengtą programą ir preciziškai jos laikytis, o ne dirbti taip, kad kažkam atėjus dėmesys tenka tam, kas garsiau užrėkė. Turi būti laikomasi duotų įsipareigojimų.
Zita Sorokienė, Lietuvos smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacijos pirmininkė:
Žinoma, kad nė vienai Vyriausybei nebūna lengva pradėti pirmuosius darbo metus, tad ir ši Vyriausybė - ne išimtis. Deja, smulkųjį verslą labiausiai jaudina tai, kad bent kol kas daug darbų buvo nukreipta būtent į smulkųjį verslą ir dažniausiai tie darbai buvo pristatyti kaip kažkokių didžiulių šalies blogybių mažinimas. Smulkieji verslininkai buvo apkaltinti didžiausiu šešėliu, bet džiugu, kad pavyko pateikti duomenis ir įrodyti, jog netikslinga griežtinti sąlygas smulkiam verslui. Matyt, ne tik smulkiam, bet ir visam verslui ribojimai nieko gero neatneša, tai gal net labiau paskatina žmones kaip tik eiti į šešėlį, žmonės pradeda nebepasitikėti valdžia. Juolab kad galima rasti kitų priemonių, kaip skatinti gyventojus būti verslius ir sąžiningus.
Žinoma, nerimą sukėlė ir kai kurie įstatymo projektai, kuriems mes nepritariame. Matome daug taisytinų nuostatų Socialinio draudimo įstatyme. Taip pat nerimą kelia Alkoholio kontrolės įstatymo pataisos, Darbo kodeksas, Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymas. Tokie siūlymai įnešė nemažai sumaišties, nes verslui jie nebus palankūs. Ypač smulkiam ir vidutiniam.
Žinoma, suprantame, kad darbą dar tik pradėjus, ne viskam ir laiko užtenka, ne su viskuo pavyko susipažinti. Todėl norime informuoti, kad Lietuvoje egzistuoja tokia Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo taryba, kuri yra sudaryta įstatymu ir dirba prie Ūkio ministerijos. Ir ši taryba pasigenda bendravimo. Kiek skelbiama atvejų, kai Vyriausybė štai su asociacijomis susitaria dėl kažko, bet pačios tarybos, kuri atstovauja 47 įvairių sričių asociacijai, ten net nėra. Galbūt tai laiko stoka, gal kažkas neperduoda mūsų informacijos, bet bendrauti mes labai norėtume. Norėtume susitikti su Vyriausybės vadovu, nes norime, kad priimant sprendimus būtų tariamasi su visomis organizacijomis.
Be to, manau, jog Lietuvos žmonėms svarbiausia, kad valdžia dirbtų toliaregiškai, kad vyktų darbų tęstinumas net besikeičiant valdžioms. Ne tik tęstinumas darbų, kurie blogina žmonių ar verslo gyvenimą, bet ir gerų darbų tęstinumas. Yra daug gerų siūlymų ir sprendimų, o jų tęstinumo trūksta. Nes visuomenei svarbiausia ne ką padarė pozicija ar opozicija, žmonės vertina savo gyvenimo kokybę ir apie valdžią sprendžia pagal tai, ar jiems gera gyventi Lietuvoje. Kitą kartą dėl to geresnio gyvenimo žmonės pasiruošę atleisti blogesnius valdžios veiksmus. Ir tai turėtų valdžiai nepasimiršti.
Kitiems metams norėčiau Vyriausybei palinkėti visada prisiminti, kad jie atstovauja ne kažkokiai politinei partijai, o Lietuvos valstybei ir Lietuvos žmonėms. Ir čia nėra pozicija ar opozicija. Visi jie dirba tam, kad Lietuvoje gyvenimas būtų geresnis. Todėl turi viską daryti, kad Lietuvoje gyventi būtų gera, kad žmonės iš mūsų šalies nebėgtų, o dar geriau - ir grįžtų. Tokios sėkmės ir linkime.
Irena Peciukonienė, Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos Ikimokyklinio ugdymo įstaigų darbuotojų centro pirmininkė:
Šie metai ikimokyklinio ugdymo įstaigų darbuotojams tikrai nebuvo išskirtiniai. Kaip dirbome, taip ir dirbame. Gal kažkiek pagerėjo finansinė padėtis tiems, kurie dirba Vilniaus mieste, nes kilo atlyginimai. Bet tai greičiausiai buvo savivaldybės dėka, o ne Vyriausybės rūpestis. Deja, kituose rajonuose absoliučiai niekas nepasikeitė: atlyginimai nekilo, darbo sąlygos negerėjo, vaikų skaičius nesikeitė. Žinant, kaip kilo kainos, auklėtojos 500 eurų atlyginimas už tokį sunkų darbą ir tiek daug atsakomybių tikrai yra neadekvatus. Bet apie tai kol kas nekalbama.
Žinoma, prieš rinkimus turėjome vilčių, kad bus geresnės darbo sąlygos. Ir tikrai buvo susitikimas su Švietimo ir mokslo ministerija, premjeru Sauliumi Skverneliu ir švietimo profsąjungomis. Tuomet buvo paprašyta, kad mes pateiktume siūlymus, kaip gerinti ugdymo kokybę ir darbo sąlygas. Tuos siūlymus mes teikėme: siūlėme didinti nekontaktinių valandų skaičių, mažinti grupes, kelti atlyginimus, bet nė vienas šis siūlymas nebuvo net svarstytas ir aptartas su mumis.
Taip, ministerija lyg ir pasirašė sutartį su profsąjungomis, bet toje sutartyje nematau jokių sąlygų gerinimo. Ministerija pasižadėjo inicijuoti pakeitimus, peržiūrėti sutartį. Bet ar nuo to kažkas pagerės? Mes manome, kad ne. Be to, kolektyvinėje sutartyje ikimokykliniam ugdymui iš viso skirta vos kelios eilutės.
Atėjus naujai valdžiai, labai tikėjomės, kad su Vyriausybės pagalba kils ir pats pedagogo prestižas. Bet aš drįsčiau pasakyti, kad jis ne tik nekilo, bet dar ir smuko. Nes dabar deklaruojama, kad mes tik kažko reikalaujame, bet patys nieko nedarome, blogai dirbame, netinkamai vaikus mokome. Bet taip juk nėra. Tikrai tikėjomės, kad bus atidžiau pažiūrėta į ugdymą, į pedagogų poreikius. Bet visa tai buvo tik popierinės deklaracijos.
Tad esame nusivylę, ir smarkiai. Turbūt ir Vyriausybei šia proga labiausiai norisi palinkėti, kad būtų ne tik deklaruojami tikslai, bet kad iš tikrųjų pagaliau atsigręžtų į žmogų. Ir kad tas žvilgsnis būtų tikras, o ne liktų tik popierinėse deklaracijose.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“