Foto Nr. 1

Skaitydami šias eilutes Seimo nariai ir ministerijų klerkai, matyt, alpsta iš laimės ir dėkoja Dievui, kad grąžino man protą ir aš pagaliau praregėjau. Nė velnio!

Eidamas paprastų mirtingųjų kryžiaus keliais kaip paprastas neetatinis korespondentas susiduriu su tokiu biurokratiniu bukaprotiškumu, kad normaliam piliečiui belieka tik rėkti už galvos susiėmus...

Jei mano pavyzdžiu pasektų tautos išrinktieji, manau, jų atotrūkis nuo liaudies ženkliai sumažėtų ir nebekiltų klausimų, kodėl vieni labai laimingi, kiti nelabai, vieni optimistai, kiti kartis nori, vieni išsišiepę moralizuoja surūgėliams, o kiti susiėmę už galvų kaukia, kaip garvežiai kuo toliau nuo Lietuvos. Nors aš kaukti pradėjau atvirkščiai. Iš užsienio grįždamas į Lietuvą. Praėjau visus aerouosto patikrinimus ir, dėdamas į piniginę asmens tapatybės kortelę, pastebėjau, kaip kažkas nuo jos nulėkė ant grindų. Pakėliau - čipas. Mikroschema su slapčiausiais duomenimis. Bandžiau įstatyti atgal į kortelę. Jokių šansų. Supratau, kad bus bėdų, jei vėl kas sumanys dokumentus patikrinti.

Ir dar supratau, kad esu „gimęs po laiminga žvaigžde“.

Jeigu čipas būtų iškritęs prieš patikrinimą, manęs ne tik neįleistų į lėktuvą, bet ir neišleistų iš šalies. Prarasčiau bilietą, bagažą, kelias dienas, kol nusikapstyčiau iki svetimos sostinės, o tada dar savaitę, kol sulaukčiau Lietuvos ambasadoriaus, kad man laikiną dokumentą išduotų. Suskaičiavus visas išlaidas - kelionės, nakvynės, naujo bilieto atgal ir elementarių rūbų bei higienos priemonių įsigijimo, susidarytų smagi sumelė, gerokai viršijanti tūkstančius... Sėdėčiau šiandien ne redakcijoje, o prie ambasados lauko durų, nes ambasadoriai paprastai nuo ryto iki vakaro pietauja įvairiuose dalykiniuose susitikimuose. Kas su tuo susidūrė, mane supras, o valdžia to niekados nesužinos, nes kai ji atvyksta, ambasados darbuotojai visi kaip vienas atgyja ir sulekia iš tolimiausių pakampių, kad tai valdžiai įtiktų. Antraip bus skaudžiai nubausti. Ir turės gyventi Lietuvoje.

Visa laimė, mano dokumentų nebetikrino, laimingai parsiradau namo, ryte atšaukiau visus susitikimus, kontraktų pasirašymus, straipsnių rašymus ir, paskambinęs į informacijos centrą, pasiteiravau, per kiek laiko išduos naują kortelę? Atsakymas: po dvidešimt dviejų dienų. O skubos tvarka? Pasirodo, skubos nebėra. Gyvenam atsipūtę kaip belgai, ir tris savaites Lietuvoje galima gyventi be asmens dokumento kaip bomžui. Esu buvęs ir tokiu, net tuščius butelius rinkau, kad saldainių nusipirkčiau, bet šįkart didžiausia problema buvo ta, kad kontraktuose įrašyti mano kortelės duomenys nebegaliojo. Tai reiškia, kad iš naujo juos teks perrašyti, rinkti suinteresuotas puses su juristais. Ypač pastarieji man ir kėlė nerimą.

Kas nežino - paaiškinsiu: dažnas advokatas savo darbą apskaičiuoja ne pagal atliktą darbą, o pagal valandas. Jam susinervinęs aiškini iškilusią problemą, o jis tyli, kiurkso, suprantančiai kinkuoja galvą, mažumėlę nusnūsta, o atsibudęs pareiškia, kad jo valanda kainuoja 400 litų. Tokiais atvejais aš pasakau savo valandos kainą - iš akies apytiksliai maždaug 900 litų - ir mano advokatas kaipmat išgaruoja su 500 litų „skolele“. (Jau nekalbu apie architektus, kurie absoliutūs besmegeniai - net neįstengia savo darbo apskaičiuoti - kiek besiteiravau projektavimo kainos, atsakydavo vienodai, maždaug apie dešimt procentų nuo statybos vertės, o kai prisipažindavau, kad statysiu savo jėgomis, išleisiu tik statybinėms pirštinėms ir dešimtadalis vertės sudaro porą centų, jie prarasdavo interesą.)

Atsiprašau už liūdnus prisiminimus, tenorėjau karčia patirtimi pasidalinti. Nes kai savo nelaime pasidalinau per redakcijos gamybinį, sužinojau, kad esu toks ne vienas. Be to, išgirdau apie tai, kad buvo išleista brokuotų kortelių partija, apie ką brokdariai nutylėjo. Žinodamas, kas ilgą laiką gamino pasus, kuriuos valdžia vis tobulino ir keitė, tuo pačiu nešdama milžinišką pelną spaustuvei „Garsų pasaulis“, kurios savininkas Vytautas Vainikonis siejamas su KGB, Izraeliu ir „Vilniaus brigados“ mafija, praktiškai klausimų kaip ir nebeliko.

Taigi, pasikvietęs į kompaniją „Respublikos“ žurnalistę ir fotografą, patraukiau į Vilniaus migracijos valdybos pasų skyrių, įsikūrusį Naugarduko gatvėje, keisti brokuoto dokumento.

Salė buvo apypilnė. Darbuotojos išsijuosusios plušo. Prie pirmojo langelio (nuotrauka Nr.1) pasiteiravau, ką daryti su asmens dokumentu be čipo. Liepė išsimušti taloną ir laukti. Kaip eilinis lankytojas aklai paklusau, bet darbuotojai kilo įtarimas, kad esu neeilinis. Pasipiktino, „kodėl mus fotografuoja?“ Prisipažinau, sergąs didybės manija, nes užsikrėčiau nuo Boso Dainos (nuotrauka Nr.2) ir bent kartą nenusifotografavęs nebegaliu užmigti. Paaiškino, kad čia fotografuoti negalima. Pagalvojęs, kad pataikiau į karinį objektą, dėl viso pikto apsidairiau, bet patrankų nepamačiau. Tada nusiraminau ir ėmiau raminti išsigandusią darbuotoją, kad mes ne rusų šnipai, o žurnalistai iš „Respublikos“. Darbuotoja dar labiau išsigando, o salė beveik ištuštėjo (nuotrauka Nr. 3). Kai mandagiai, kaip tikras džentelmenas, prisistačiau ir paprašiau jos tą patį padaryti, kortelė su jos pavarde ant plačios krūtinės (maždaug ketvirto penkto dydžio - žiūr. nuotrauką Nr.4) staiga apsivertė. O kai tą patį padarė ir visi kiti, maždaug tuzinas jos kolegių (nuotrauka Nr.5), pasijutau labai nejaukiai...

Supraskite mane teisingai. Kai tuzinas normalių įstaigos darbuotojų akimirksniu virsta bepročiais su „baltais bilietais“, kabančiais ant įvairių (nuo antro iki šešto dydžio) krūtinių, net man, bebaimiui žurnalistui, iš baimės kojas pakirto. Pakėlęs balsą pareikalavau, kad jos tučtuojau atsiverstų ir prisistatytų. Bet prisistatė jauna šeimyna ir paprašė, kad negąsdinčiau jų vaiko. Sutikau. Ir pradėjau gąsdinti vyresnybę, kuri atskubėjo iš antro aukšto gelbėti savo darbuotojų nuo įpykusio neetatinio korespondento.

Kaip vyko akistata (nuotrauka Nr.6) su Vilniaus apskrities Migracijos valdybos Pasų skyriaus vedėja Janina Misevič (žiūr. iš kairės) ir valdybos vyriausiąja specialiste Regina Pečkiene (žiūr. iš dešinės, bet ne į mane), perpasakosiu tiesiogiai:

- Kodėl triukšmaujate ir gąsdinate žmones?- pasiteiravo vedėja Janina Misevič.

- Mane jos labiau gąsdina, - parodžiau į išsirikiavusias darbuotojas „su baltais bilietais“.

- Kas čia keisto? Identifikavimo kortelės dažnai apsiverčia baltąja puse...

- Ir visos pagal komandą iš karto tuzinui darbuotojų?!

- Aš to nė karto nepastebėjau.

- Tai pastebėkite bent dabar. Visos jos savo korteles su pavardėmis apvertė į pilvą. Jūs gi viršininkė! Liepkite joms korteles atversti atgal...

- Kodėl jūs ant manęs rėkiate?

- Todėl, kad man baisu - šitiek daug keistų asabų prieš mane „su baltais bilietais“ išsirikiavo. O jei kuri mane papjaus įpykusi, juk jai net už savo veiksmus teisme nereikės atsakyti.

Vedėja Janina Misevič arba neišgirdo, arba nutylėjo. Tuomet pasiūliau sprendimą:

- Jeigu joms pačioms jų pačių pavardės nepatinka, lai nusiima korteles ir nevaizduoja čia anoniminių alkoholikų klubo.

- Negalima.

- Kodėl?

- Privalo nešioti ant kaklo pakabintas korteles, kad atėję piliečiai galėtų jų pavardes perskaityti.

- Aš, paprastas pilietis, jau atėjau. Kaip man perskaityti jų pavardes, jeigu kortelės apverstos turiniu į pilvą?

- Nežinau, - nusiminusi prisipažino vedėja Janina Misevič.

O aš žinojau, tik garsiai nepasakiau, kad dar labiau anoniminių pareigūnių neįbauginčiau: pilietis, norintis perskaityti pareigūnės pavardę, privalėtų įkišti savo galvutę jai po megztiniu, po to išsikišti pro iškirptę ir tik tada perskaitytų, kas kortelėje parašyta. Bet nebenorėdamas erzinti tuzino darbuotojų su baltomis kortelėmis, su savo kolegomis nusekiau paskui vadovybę į antrą aukštą...

Vedėjos kabinete parodžiau savo brokuotą asmens tapatybės kortelę. Išgirdau, kad esu ne pirmas ir ne paskutinis. Paklausiau, kelintas? Atsakė, kad paslaptis, klausimą dera suderinti su dar didesne vadovybe ir atsiųsti elektroniniu paštu. Dar kartą priminiau, kad nesu rusų šnipas, parodžiau savo tarnybinį korespondento pažymėjimą ir supratau, kad ne tik Prezidentūroje, bet ir čia, biurokratų kontoroje, Spaudos įstatymas seniai nebegalioja. VIRŠININKŲ BAIMĖ YRA GALINGESNĖ UŽ ĮSTATYMĄ. Mėgindamas prisibelsti bent į pilietinę sąžinę, papriekaištavau, kad jos dangsto mafijos lizdą, kuris tratina biudžeto lėšas, gamindamas brokuotus elektroninius pasus. Atsakė, kad gamino lenkai. Tada pasakiau, kad jos dangsto tarptautinę mafiją. Tada jos perėjo į kontrpuolimą ir pareiškė man įtarimą, ar kartais ne aš pats nusikrapščiau kortelės čipą?

- Kodėl taip keistai turiu elgtis, - nustebau. - Yra paprastesnių būdų susipažinti su gražiomis damomis.

- Kad nereikėtų mokėti.

- Už damą?!

- Už kortelę! Brokuotas korteles mes keičiam nemokamai, o už naujų kortelių išdavimą reikia mokėti.

- Malonėkit, paaiškinti, - paprašiau.

- Kai asmens tapatybės kortelių galiojimo laikas jau baigiasi, kai kurie gudručiai, kad nereikėtų mokėti, nukrapšto čipą ir meluoja, kad gavo brokuotas.

- Mano kortelės galiojimo laikas baigiasi po penkerių metų, - pastebėjau. - Aš ne gudrutis.

- Ekspertizė nustatys.

- Kokia ekspertizė?

- Tam, kad gautumėte naują kortelę, jūs privalote parašyti prašymą, kad norite ekspertizės.

- Aš nenoriu ekspertizės.

- Vis tiek rašykite, kad norite.

- Nenoriu ir nerašysiu. Kaip aš galiu meluoti pats sau, kad noriu, jeigu nenoriu?

- O kaip mes jums išduosime kortelę, jeigu nebus ekspertizės?

- Jeigu jums reikia ekspertizės, tai jūs ir rašykite, kad jūs norite, o aš noriu kuo greičiau gauti kortelę, o ne atlikti ekspertizę. Įdomu, kaip tie ekspertai nustatinės? Pagal nagą, kuriuo čipą krapščiau? Paims nago antspaudą? O jeigu aš iškrapščiau su atsuktuvu? Mano visus atsuktuvus užantspauduos? Bent įsivaizduojate, kiek aš jų turiu per visus miestus bei biurus? Ar neprotingiau būtų jūsų ekspertams, užuot gaudžius gudručius, norinčius kelis eurus pataupyti, sutelkti savo pajėgas, kad išaiškintų tarptautinius nusikaltėlius, kurie Lietuvai brokuotą partiją prastūmė ir nepelnytai iš valstybės milijonus pasiglemžė? Tokiai ekspertizei net ir aš pasirašyčiau. Bent jau padarytą žalą mūsų valstybei ir jos piliečiams būtų galima tikėtis atlyginti.

- Čia jau ne mūsų kompetencija. Reikia teirautis aukščiau, - parodė į trečią aukštą. (Beje, kai vėliau mano kolegos ten užlipo, rado tuščius kabinetus, nes viršininkai buvo išsilakstę.)

- Mes, žmonės maži, ir mūsų maži atlyginimai, - pritarė vedėjai vyresnioji specialistė Regina Pečkienė.

- Bus dar mažesni, - užgarantavau. - Jeigu ir toliau slėpsite už mūsų valstybės lėšas apmokėtą broką ir vietoj to, kad padėtumėte mums, visuomenės atstovams, išaiškinti nusikaltėlius, atvirai tyčiositės iš nukentėjusiųjų.

- Betgi supraskite, kad ne mes korteles užsakinėjome, o tie, kurie atsakingi už kontraktą. Jie turėtų dėl broko rūpintis.

- Įtariu, kad jie jau pasirūpino. Savimi. Turbūt pasiėmė už kontraktą „otkatą“, kitaip nesėdėtų pasturgalius suraukę. Verčiau nutylės broką, nei išsiduos, kad surišti viena virvute. Kur kas patogiau tikrinti piliečius, kurie prispirti bėdos patys pas jus prisistato, nei gaudyti patiems save. Įtarinėjate nukentėjusius, kuriems patys broką įgrūdote. Tokiam šventam reikalui, kaip matote, jūsų viršininkams ekspertizei pinigų negaila. Kartoju: man ekspertizės nereikia, jums reikia, jūs ir prašykit.

- O jūs pasirašysit?

- Kad jums reikia ekspertizės, galiu pasirašyti ir net teisme paliudyti. O man reikia normalios ir nebrokuotos asmens tapatybės kortelės. Kiek laiko užtruks jūsų ekspertizė ir kaip ilgai man gamins kortelę? Manęs laukia kontraktai.

- Dvi tris dienas užtruks ekspertizė, dar porą, kol pagaminsime... Už kelių dienų jūs gausite. Jūsų gi atvejis yra ypatingas.

- Kuo?!

- Pats sakėt, kad turite pasirašyti svarbius kontraktus. Todėl, kaip jums, padarysim ne bendra tvarka.

- Anksčiau, prisimenu, buvo bendra tvarka, o susimokėjus brangiau, pagamindavo dokumentą skubos tvarka. Dabar, kaip suprantu, pas jus tvarka pasikeitė. Nebeliko skubos tvarka. O yra bendra tvarka ir ne bendra tvarka. Aš papuolu į ne bendrą tvarką, todėl man kaip kitiems nereikės laukti trijų savaičių?

- Iš kur jūs tai ištraukėte?

- Iš jūsų nurodyto informacijos telefono, kai mano sekretorė paskambino.

- Nesąmonė.

- Ačiū Dievui, pagaliau ir jūs supratote, kokios nesąmonės pas jus čia, Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyboje, vyksta. Įbrukę man ir panašiems piliečiams broką, už kurį mes sumokėjome nemažus pinigus, pradžiai jūs turėtumėte mūsų atsiprašyti, o po to padaryti viską, kad daugiau taip niekada nepasikartotų. Tiesą sakant, jau nebeturiu laiko su jumis aiškintis. Greičiau sakykite, ką man dabar daryti?

- Jūs turite nusiraminti, atsisėsti, norite mūsų kabinete, norite apačioje prie langelio, ir parašyti pasiaiškinimą.

Aš net išsižiojau: kažkokia chebra iš Lenkijos, ar tai iš aukščiausių policijos sluoksnių, susižėrė sau pinigus už kontraktą, man įbruko broką ir dabar laimingi ir patenkinti džiaugiasi gyvenimu, o aš turiu čia nervintis, gaišti laiką ir dar vietoj jų pasiaiškinimą rašyti... Absoliutus valdininkijos idiotizmas. Arba priešingai - su mumis elgiasi kaip su paskutiniais idiotais. Net nežinau, kuris variantas blogesnis? Tik žinau, kuris blogiausias - jeigu tai tik man vienam terūpi.

Nieko nerašiau, nieko nepasirašiau, palikau brokuotą kortelę ant stalo.

Dabar esu bomžas. Užtat laisvas ir laimingas.

JIEMS nepavyko iš manęs išsityčioti.

P.S. Jei meilė trunka tik trejus metus, mano laimė tetruko vos trejetą valandų, kol nenuėjau į banką tarptautinio pavedimo padaryti. Nors priėmė irgi ne bendra tvarka, atspėkite iš vieno karto, ar pavyko? Beveik valandą nervinomės, o rezultato jokio. Pinigus pervedė, bet rytoj grąžins. Nepakanka įrodymų, kad jie švarūs. SEB bankas sako, kad švarūs, o anas bankas netiki. Du bankai pešasi tarpusavyje dėl galimai nešvarių pinigų prevencijos, o aš, niekuo dėtas jų klientas, turiu jiems tarpininkauti susirašinėjant tarpusavyje ir dar garantuoti, kad oficialūs pinigai esantys oficialioje sąskaitoje yra švarūs. Iš kur aš galiu žinoti? Prie jų net neprisiliečiau. Juk tuos pinigus banke laikau. O ten visi pinigai susimaišę. Švarūs su nešvariais. Patys bankai „plauna nešvarius pinigus“, o aš, klientas, vietoj jų turiu aiškintis ir reguliuoti jų tarpbankinius santykius. Kaip matot, idiotizmo apraiškos po pasaulį plinta kaip virusas. Matyt, nori nenori teks ir man apsimesti idiotu. Kitaip, ko gero, šiame išprotėjusiame pasaulyje neišgyvensiu. Gyvą suvalgys. Jeigu skubiai - ne bendra tvarka - nespėsiu tapti tokiu pat kaip visi. Idiotu.

***