respublika.lt

V.Tomkus: Atsargiai. Esu superagentasnuotraukos (137)

2018 kovo mėn. 06 d. 11:34:44

Bendradarbiauti man siūlė net trijų šalių spec. tarnybos - Tarybų Sąjungos, Nepriklausomos Lietuvos ir Vokietijos. Ir visus tris kartus, prisipažinsiu, aš su didžiausiu malonumu sutikau. Kas buvo - tas buvo. Tai, brolyčiai, ne juokai, todėl skubu, kol dar manęs negyvai neužgriaužė sąžinė, versti savo gėdingiausius gyvenimo puslapius...

 

Visų pirma noriu patikslinti itin svarbią aplinkybę: aš pats asmeniškai nerodžiau jokios iniciatyvos, visos trys skirtingų šalių slaptosios tarnybos pačios pasiūlė bendradarbiauti. Netgi nepasiūlė, o pasisiūlė.

Suprantu, kad tai esmės nekeičia. Todėl įkvepiu oro, kad užtektų drąsos, ir pradedu „prisidavinėti“. Tikiuosi, mano pavyzdžiu paseks ir kiti nelaimingieji, pamatysite, kaip po to gyvenimas prašviesės, o aš savo ruožtu garantuoju, kad KGB išpažintis paskelbsiu viešai, tik su prievole išklausyti ir antrąją pusę: jus verbavusius KGB darbuotojus ar nuo jūsų nukentėjusius piliečius. (Ta pati sąlyga galioja ir mane verbavusiesiems: pradedant jaunesniuoju KGB karininku Vytautu Sičiūnu ir baigiant KGB komiteto pirmininku, generolu Eduardu Eismuntu.) Kaip suprantate, reikalas rimtas, tad kalbėsiu rimtai ir tiktai tiesą. Jei kur nugrybausiu, manau, minėti piliečiai iš KGB mane su malonumu pataisys. Duodu žodį, kad iš jų teksto neišbrauksiu nė žodžio.

Apie bendradarbiavimą pradėsiu pasakoti iš eilės: po tragiškos mano bičiulio ir partnerio, visų laikų geriausio Lietuvos publicisto Vito Lingio žūties man į redakciją paskambino nepažįstamas pilietis ir, prisistatęs verslininku iš Vokietijos, pasiprašė audiencijos. Pasiteiravus, kokiu klausimu, atsakė norintis su manimi pasikalbėti apie tarptautinę mafiją. Nedelsdamas jį priėmiau. Įteikęs man kažkokios Vokietijos firmos vizitinę kortelę, jis tiesiai perėjo prie reikalo: esą jo atstovaujama Vokietijos oficiali institucija irgi domisi mafijos veikla, seka „Respublikos“ straipsnius ir žino, kad ne visada viską išspausdiname, daug ką pasiliekame redakcijos stalčiuose. „Na ir kas?“ - nustebau. „Siūlome bendradarbiauti su Vokietijos spec. tarnybomis, mes jums pateiksime savo turimą informaciją, o jūs mums savo, ar sutinkate?“ „Žinoma, čia gi šventas reikalas“, - atsakiau. O jis gudriai primerkė akutes ir klausia: „Ar dviejų tūkstančių užteks?“ „Ko?“ - nesupratau. O jis: „Vokietijos markių kas mėnesį.“ Pasiteiravus - už ką, pradėjo kažką neaiškiai lementi, kad pas juos yra tokia tvarka, už informaciją mokama, kad nebūtinai man reikės pasirašyti... Priminiau, jog tarėmės, kad slapta informacija keisimės, o ne prekiausime, ir parodžiau duris. O jis vis dar bandė man paaiškinti, kad slapta informacija jo žinyba keistis negali, tad paprasčiau būtų man sumokėti. „Jei mažai pasiūlėm, sakykit,“ - viltingai tarpdury pridūrė, bet aš neužsikabinau - akivaizdu buvo, kad mane verbuoja... Jo vizitinė kortelė kažkur tebesivolioja mano stalčiuose, o kur voliojasi agentų verbuotojas vokietis, neturiu žalio supratimo. Tik kažkada tuometinis Lietuvos ambasadorius Maskvoje Egidijus Bičkauskas man yra prasitaręs - tas veikėjas buvo ir iki jų atsiritęs.

Bet kuriuo atveju, viešai prisipažįstu, kad dešimt minučių bendradarbiavau su vokiečiu iš spec. tarnybų, dėl ko nuoširdžiai gailiuosi ir prižadu, kad daugiau tai nebepasikartos. Tuo pačiu prižadu daugiau nebebendradarbiauti ir su VSD. (Mažiau irgi.)

O buvo taip: kai KGB įstaigą perėmė patriotiškai nusiteikę lietuviai (dauguma jų buvę kadriniai KGB karininkai su Danu Arlausku priešaky), „Respublikoje“ apsilankė ir įsiprašė į mano kabinetą du piliečiai. Prisistatė kaip naujai sukurto VSD komiteto pirmininko pavaduotojai. Pasiteiravus, ar būtinai reikia pradėti savo veiklą nuo mano arešto, abu šyptelėjo, tad supratau, kad vyrai rimti - humorą supranta. Todėl perėjom prie reikalo. Abu prisipažino, kad efektyviai dirbti jiems sunku, senoji agentūra išsislapstė, trūksta ir kadrų, ir informacijos. Pasisiūlė bendradarbiauti ir aš, žinoma, sutikau. Tik pasiteiravau, kaip? Paaiškino paprastai, siunčiu surinktą medžiagą jiems, o VSD pareigūnai ją peržiūri, atsirenka ką reikia ir ko nereikia, paruošia spaudai ir grąžina. Pinigų man nesiūlė, bet prižadėjo visokeriopą pagalbą ir garantuotą laikraščio tiražą. Kadangi tokių nesąmonių nebuvau girdėjęs net sovietiniais laikais, tolimesnio bendradarbiavimo atsisakiau, todėl prisipažįstu, kad pirmą kartą su VSD bendradarbiavau dvidešimt minučių.

O antrą kartą per „Paksogeito“ skandalą. Irgi „Respublikoje“. Tą kartą pats karininką išsikviečiau į savo kabinetą pasiteirauti, kodėl jis kabinėjasi prie jaunų korespondenčių ir korespondentų, nebodamas nei jų lyties, nei amžiaus? Pasirodo, į redakciją jį atsiuntė VSD vadovybė išsiaiškinti, kur gavome slaptą pažymą „Dėl grėsmių nacionaliniam saugumui“? Paklaustas, kodėl neišsikviečia į VSD oficialiai, o atlėkė į „Respubliką“ pats asmeniškai, atsakė, kad skubiai liepta iškelti bylą, todėl ir atsisakė formalumų. „Jei kam ko skubiai reikia - tas tiesiai eina pas mane,“- paaiškinau, o jis man pasiteisino, kad nedrįso manęs trukdyti. Tada išdrįsau jį patrukdyti aš ir mandagiai pasiteiravau: „Neturiu daug laiko, sakyk, greitai, ko konkrečiai nori?“ Atsakė, kad nori sužinoti, kas konkrečiai paskelbė Valstybinę paslaptį? „Jokių problemų, viską žinau, viską paaiškinsiu, tik prašau viską užfiksuoti, kad vėliau mano žodžių neiškraipytumėte“, - atsakiau ir, palaukęs kol jis pasiruoš fiksavimo procesui, ėmiau lėtai diktuoti: „Pats pirmas valstybinę paslaptį „Apie grėsmes nacionaliniam saugumui“ LTV darbuotojams Audriui Siaurusevičiui, Ritai Miliūtei, Rytui Staseliui ir dar keliems TV žurnalistams prieš laidą oficialiai išplepėjo VSD direktorius Mečys Laurinkus, jūsų tiesioginis viršininkas. Perduokite jam nuo manęs linkėjimus, o po to neužmirškite jo pasodinti už valstybinių paslapčių išviešinimą.“ Būtumėte jūs matę, kaip to saugumiečio rankos iš baimės drebėjo, neįsivaizduoju, kaip su tokiomis drebančiomis rankomis įmanoma rusų šnipus išgaudyti. Nežinau, pasodino jis savo vadą ar ne, bet privalau prisipažinti, kad tą kartą su VSD pareigūnu bendradarbiavau beveik pusvalandį. Po to redakcijoje VSD nebesirodė, nebent naktimis, kai nieko nėra, mikrofonus įrenginėjo, bet aš kaip agentas agentus juos suprantu - toks tas jau mūsų šuniškas darbas. Kaip sako vienas profesorius, esame šunauja, tad nieko gero iš mūsų neverta laukti.

Tai tiek apie mano bendradarbiavimą su slaptosiomis vokiškomis bei lietuviškomis tarnybomis. O štai bendradarbiavimas su KGB išsitęsė net keliolika mėnesių...

***

1986 metų pavasarį į „Šluotos“ satyros ir humoro žurnalo redakciją man paskambino nepažįstamas abonentas ir prisistatė: „Skambina Vytas iš Saugumo komiteto. Norėčiau susitikti ir pasišnekėti. Turiu jums svarbią informaciją.“ Susitarėme, kad sutartą valandą atvyksiu prie įėjimo į KGB rūmus nuo Konservatorijos pusės, kur jis manęs ir lauks. Po to pasielgiau pagal nerašytas taisykles - jei kviečia pokalbiui KGB, reikia tučtuojau apie tai visiems išplepėti, nes KGB plepių nemėgsta.

Sąžiningai aplaksčiau savo kolegų kabinetus, garsiai šaukdamas, kad mane į saugumą kviečia, bet „Šluotos“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Rytis Tilvytis ir redakcijos atsakingasis sekretorius Jonas Sadaunykas primygtinai patarė kuo greičiau ten prisistatyti, kol KGB dar manęs nesupakavo. Prisistačiau ten, kur reikia, o KGB karininkas prisistatė man: „Vytas Sičiūnas iš Saugumo komiteto. Noriu su jumis vienu klausimu pasikalbėti.“ Ir pakvietė užeiti vidun.

Ten jis papasakojo, kad žino, jog jau kelintą kartą VRM vizų išdavimo skyrius man neišduoda leidimo vykti į Prancūziją pas savo dėdę, tėvo brolį, kuris jau seniai mane į svečius kvietė. Tris kartus nešiau dokumentus į VRM vizų skyrių ir triskart man atsakė: „Ne“, nors tuo metu Lietuvoje buvau ne paskutinis žurnalistas. Tada pasakiau, kad nebeleisiu iš savęs tyčiotis ir tuščiai nebegaišiu laiko. Štai tada ir pasisiūlė man KGB pareigūnai padėti...

Be abejo, iš geros širdies, o ne norėdami užverbuoti. V.Sičiūnas man primygtinai įrodinėjo, kad už mane, toookį žurnalistą, kaip už Tėvynę savo galvą guldyti pasiruošęs, tik reikia garantijų, kad aš Vakaruose nepasiliksiu ir nepasiprašysiu politinio prieglobsčio. „O ką aš ten daryčiau? Turiu mėgstamą darbą, čia mano namai, visi giminės, žmona, du vaikai, berods, irgi mano: gal ir daugiau jų yra, jeigu plačiau po pasaulį pasidairyti...“- pabandžiau pajuokauti. Nesėkmingai, nes pasigirdo sausas klausimas: „Kur konkrečiai?“ Supratau, kad užsiroviau, vyrukui su humoru ne kas, todėl pabandžiau aptakiai išsisukti: „Gal nencų jurtose, kur dirbau geologų ekspedicijoje, gal Kinijos pasienyje, kur kariuomenėje tarnavau - maža kur galėjau pasėti lietuvišką sėklą, visų atvejų gerai neprisimenu.“ „Jei prisiminsit, paskambinkite,“- įsakė man V.Sičiūnas ir aš, atidavęs kareiviškai pagarbą, išėjau. „O jūsų klausimą dėl vizos mes pabandysime išspręsti teigiamai, tik niekam nesigirkite,“- tarpdury išgirdau apsidžiaugęs, kad taip lengvai ir neskausmingai mane užverbavo. Net nepastebėjau.

Kadangi savo „jaunystės klaidų“ taip ir neprisiminiau, o tas, kurias prisiminiau, nenorėjau išduoti (maža kada ir kam gali prireikti), draugui Sičiūnui nebepaskambinau. O grįžęs redakcijon pasakiau, kad man KGB patikėjo valstybinę užduotį, kurią atlikti slapta vyksiu į užsienį ir kurios niekam nevalia išduoti - bus baudžiama mirtimi. Bus pasmerktas ir tas, kas išdavė, ir ypač tas, kuris išklausė. Tada kolegų smalsumas išgaravo, ir tikrai, nepraėjus nė mėnesiui, sulaukiau skambučio iš VRM vizų skyriaus: pranešė, kad klausimas išspręstas teigiamai, todėl reikia kuo greičiau priduoti dokumentus, kol dar neapsigalvojo.

O kai lagaminai jau buvo sukrauti, bilietai nupirkti ir darbe pareiškimas atostogoms parašytas, miesto centre netikėtai susitikau draugą Sičiūną...

Be abejo, dauguma skaitytojų bus šventai įsitikinę, kad mūsų susitikimas saugumo buvo organizuotas tyčia. Deja, kaip paskutinis kvailys pirmas pasilabinau, ko gero, net nebūtų manęs pastebėjęs, jau buvo praėjęs, tik tada atsisuko ir, išgirdęs, kad jau rytoj išvykstu į Prancūziją, net išsižiojo ir liepė sekti paskui jį, esą būtina kažkur su juo pavažiuoti, rimtai pasikalbėti. Tad nusekiau paskui jį panarinęs galvą, o mintyse jau drebėjo Notr Damo katedra, virto Eifelio bokštas, o mūsų mašina suko į užmiestį ir nuvairavo į kažkokį mišką...

(P.S. Beje, jei draugas Sičiūnas sugalvos per spaudą atsirašyti, būtų gerai, kad patikslintų: ar susitikimas buvo atsitiktinis, ar specialiai organizuotas?)

***

Iš pradžių KGB karininkas Vytas Sičiūnas ilgai laviravo automobiliu po Vilniaus apylinkes.

- Gal sustojam kur ir kelio paklausiam? - susirūpinau, kad pasiklydom.

- Jau atvažiavom, - burbtelėjo jis ir sustojo prie jauno beržynėlio.

(Banditai tokiose vietose paprastai savo aukas „laidoja“.)

Draugas Vytas iš KGB išsitraukė aplanką ir lėtai tarė:

- Norint išvažiuoti į Vakarus, privaloma sutvarkyti kai kuriuos formalumus. Kitaip nepraleis pro TSRS sieną... Va, lapas, prašau parašyti pasižadėjimą ir pasirašyti, kad niekam nieko apie santykius su KGB neprasižiosite.

Supratęs, kur link saugumietis suka, (nu, ar ne suka?!), pradėjau tempti laiką.

- O su tuo rašteliu mane tikrai praleis pro sieną? O kam jį reikės parodyti? Muitininkams? Ar pasieniečiams? O su tokiais rašteliais bet kas gali pravažiuoti pro sieną? O jeigu pamesiu, kaip tada pravažiuoti?

- Pasižadėjimo raštelis liks pas mus, saugume, - nuramino mane KGB karininkas. - Niekam apie jį prasitarti negalima.

- O jeigu nepasirašysiu?

- Tada niekur negalėsite išvažiuoti.

- O pas tėvus į Klaipėdą?

- Čia jums ne „Šluota“, drauge Vitai, o saugumas, - išsišiepė Sičiūnas. - Gana juokauti. Pasirašote, tada išvykstate, jei ne, tai ne.

- Bet aš jau lagaminus susikroviau, atostogų iš darbo išėjau, visiems draugams apsiskelbiau, kad į Prancūziją išvažiuoju, ar įsivaizduojat, kaip iš manęs dabar visi šaipysis? Be to, namiškiai ilgiausią lauktuvių sąrašą surašė: magnetofoną, televizoriuką, džinsų, vaikučiams drabužėlių visokiausių, „žvačkos“, - bandžiau prisibelsti saugumiečiui į sąžinę, bet tik įsitikinau, kad kagėbistai jokios sąžinės neturi, nes jo veide nekrustelėjo nė vienas raumenėlis. Tad griebiausi šiaudo:

- Drauge Sičiūnai...

- Klausau, drauge Tomkau?

- Koks jūsų numeris?

- Koks numeris?

- Batų.

- O kam reikia?

- Užsienietiškos avalynės parvešiu, mano lagamine geram žmogui visada vietos užteks.

- Drauge Tomkau, kaip jums ne gėda? Pats apie korupciją straipsnius rašote, o gyvenime kyšius siūlote.

- Tai čia gyvenimas, o ten darbas, - pabandžiau teisintis. - Gerai gyventi visi nori. Jeigu du batai jums yra per didelis kyšis, galiu parvežti tik vieną...

- Ką aš su juo veiksiu?

- Dar išleisite į Prancūziją - dar vieną batą parvešiu, - bandžiau gundyti, bet nesėkmingai.

Pareigūnas ne juokais įsižeidė:

- Nėra man kada čia su jumis žaisti. Važiuojame atgal į Vilnių.

O aš į Paryžių noriu. Taip noriu, kad pagaliau sutikau:

- Duokit tą lapelį, pasirašysiu... Ką čia rašyti reikia?

Draugas Vytas iš KGB komiteto ėmė diktuoti: „Pasižadu apie savo kontaktus su KGB niekam nepasakoti.“

- Kokius kontaktus?! - net išsižiojau. - Mes tik vieną kartą buvome susitikę. Kyšius duoti yra negražu, o meluoti labai gražu, ar ne? Savo skaitytojams aš niekada nemeluoju, ypač kai jie dirba KGB sistemoje. Vis tiek teisybę sužinotų... O ką apie mus Feliksas Dzeržinskis pasakytų? Kaip galvojate, drauge Vytautai?

Saugumietis susimąstė. Matyt, buvo per daug žodžių, kad staigiai būtų galima juos visus suvirškinti. Todėl ilgai galvojo. Po to pagaliau prisipažino:

- Pasižadėjimus mums visi visada rašo standartiškus. Rašo, kad neprasitars apie kontaktus. Su šitokia situacija aš pirmą kartą susiduriu. Nežinau, ką dabar daryti.

- Gal per anksti pradėjote mane verbuoti, gal derėtų dar bent porą kartų mums susitikti ir apie ką nors pasikalbėti?- kuo nuoširdžiausiai įkalbinėjau. - Išleiskite mane dabar taip, be raštelio, o kai sugrįšiu, būtinai susitiksime, įspūdžius papasakosiu, o tuo pačiu pasižadėjimą tylėti parašysiu. Ir būtinai pasirašysiu.

Bet V.Sičiūnas kategoriškai pakraipė galvą:

- Be raštiško pasižadėjimo nieko negalima į užsienį išleisti. Jeigu taip padaryčiau, mane iš darbo atleistų.

Nuoširdžiai jo pagailo ir aš iš gailesčio sutikau bendradarbiauti su KGB.

- Duokit tą lapelį, pasirašysiu, - susigraudinau. - Bet prisipažinsiu tik dėl vieno kontakto.

- Rašyk, ką nori, - pavargęs pradėjo tujinti saugumietis Vytas. - Tiesą sakant, aš jau nuo tavęs pavargau. Jau gailiuosi, kad dėl tavęs vizų skyriui garantavau. Aš tau kaip draugui padėti noriu, o tu man nori tik pakenkti, Vitai.

- Nepyk, Vytautai, bjaurus tas mano charakteris, pats žinau, - guodžiau jį kaip išmanydamas. - Tapai mano pačiu geriausiu draugu, kai už mane garantavai. Tikrai tavęs nenuvilsiu. Net ir už didžiausius pinigus Prancūzijoje nepasiliksiu. Man Tėvynė svarbiau už viską. Taip savo vadams ir pasakyk. Už savo Tėvynę, sakyk, Tomkus gali net galvą paaukoti. Pavyzdžiui, tavo - netiki?

- Gerai jau gerai, važiuojame, - užvedė variklį Vytas Sičiūnas. - Kelias netrumpas. O man dar į komitetą reikia tavo pasižadėjimą pristatyti.

Tik tada susivokiau:

- O ko mes taip toli trenkėmės už miesto? Negi negalėjome viso to Vilniuje padaryti?

- Konspiracija, - gudriai mirktelėjo man Vytas Sičiūnas.

Ir aš supratau, kad jis - arba absoliutus idiotas, arba idėjinis, prisižiūrėjęs filmų apie šnipus. Antra vertus, koks skirtumas?

Taip aš pirmą kartą įsiamžinau KGB istorijoje su savo vienu kontaktu. O kai jau įvažiavome į miestą, KGB karininkas staiga papriekaištavo:

- Tu mane apgavai.

- Ar aš? Kaip? Kada?

- Parašei, kad buvo tik vienas kontaktas, bet dabar mes jau antrą kartą susitikome.

- Šitas kontaktas nesiskaito. Jis buvo per prievartą. Tu mane pagrobei ir už miesto išsivežei. Bet nebijok, aš į miliciją dėl to nesikreipsiu.

Vytas Sičiūnas tik giliai giliai atsiduso. Turbūt nuo palengvėjimo.

Taip ir baigėsi mano kankynės beržynėlyje šalia Vilniaus. Netrukus išvažiavau traukiniu į Prancūziją „vykdyti slaptos operacijos“.

***

Apie Paryžių neturiu ką daug pasakoti. Smulkiau galima sužinoti, atsivertus Enciklopedijos tomą su raide P. Kas tingi skaityti, laisvai gali lėktuvu ten ir atgal sulakstyti. Pamatysite. Koks jis apšiuręs...

O anais sovietiniais laikais Paryžius buvo ohoho. Ir Monmartras kitoks buvo. Ir Eifelio bokštas tiesiau stovėjo. (Ech, daug kas tais laikais kitaip stovėjo!) Ir Žoržo Pompidu centro aikštėje linksmesni gatvės aktoriai vaidino, net man davė prieš paryžiečius truputį pavaidinti. Ir tiek daug arabų bei negrų (tada jie dar taip vadinosi) Meilės mieste nebuvo.

O kokios panelės išilgai Sen Deni gatvės stovėjo!

Jau tokios mielos, mandagios. Eini, tarkim, pro šalį nesisveikindamas, būtinai tave už skverno ar megztinio timptelės, apdovanos ilga šypsena ir atkišusi lūputes pasiteiraus: „How are you, mesje?“ (Laisvas vertimas iš gatvės kalbos būtų maždaug toks: „Kaip gyveni, mano Mesijau?“) Atsakai irgi maloniai: „Good, good. Guten tag. How are you? How much, madam?“ („Dievas su manimi. Abu gyvenam gerai: jis danguj, o aš ant žemės. Abu kol kas kažkaip išsitenkam. Vienas kitam netrukdom ir netgi padedam.“ - Dar laisvesnis vertimas iš gatvės kalbos.) „Fifty franks“, atsako madmuazelė ir tau aišku, kad frankai, taip ten vadinami prancūzai, ją mirtinai užkniso. Todėl ji bet kada pasiruošusi praleisti laisvalaikį su turistais iš Lietuvos, ypač tokiais kaip aš: aplankyti Rodeno, kuriam jos probobutė pozavo, muziejų. Ir su malonumu būčiau jai asistavęs, jeigu nebūtų reikėję vykdyti specialios KGB užduoties, dėl kurios čia ir atvykau.

O toji užduotis, priminsiu, nelengva: jokiu būdu neemigruoti ir Prancūzijoje nepasilikti. O pagundų buvo... Pavyzdžiui, 3-ų kambarių butas toje pačioje Sen Deni gatvėje, iškart priešais madmuazelę Rositą, su terasa ant stogo, iš kurios matėsi ne tik Notrdamo katedra, Šventosios širdies bazilika, bet ir nelabai šventos mergelės biustas, kuri priešais kasdien deginosi ant stogo, kainavo vos 100 000 dolerių. Tai pigiau, nei panašaus ploto butas Justiniškėse (be balkono).

Apsigyvenau pas dėdę Joną, kuris po karo bėgo ir nuo vokiečių, ir nuo rusų, bėgo tol, kol atsidūrė pas samdomus Prancūzijos užsienio legionierius, kurie pabėgėlių rusams neišduodavo. Buvo pirmas lietuvis legione, apdovanotas aukščiausiu Užsienio Legionieriaus Ordinu, apie ką yra knygą parašęs. (Jonas Tomkus. „Svetimšalių legionas.“)

Alžyre vietiniams pradėjus masiškai žudyti žydų šeimas, jis vedė Rašel Levis ir susilaukė dviejų tomkiukų, tikrų mano pusbrolių - pusiau žydų, pusiau lietuvaičių. Taigi mes, lietuviai Tomkai, pagrįstai galime didžiuotis, kad šiek tiek pagerinome išrinktosios tautos kraują. Todėl antisemitizmo mums, net ir labai norėdami, niekas nepripaišys.

Dėdė Jonas anuomet buvo Paryžiaus lietuvių bendruomenės pirmininkas. Tad jo dėka su jais ir susipažinau.

Labiausiai man Prancūzijoje patiko Arūnas Paliulis, Amerikos lietuvis iš Švėkšnos ir Bostono, ir jo miela draugė, su kuria vėliau apsivedė, išeivijos lietuvaitė, Karolina Masiulis, kilusi, beje, iš labai garsios ir garbingos giminės. Karolina man patogi buvo tuo, kad buvo labai garsi satyrinio TV serialo aktorė, kurią visas Paryžius pažinojo ir visi barmenai už dyką mus vaišino. Todėl Karolinai per dieną po tris keturis pasimatymus skirdavau - kai tik užnorėdavau alaus išgerti, tai jai ir skambinu.

O su Arūnu mudu labai vienas prie kito pritikom. Jis baigęs prestižinį JAV Harvardo universitetą, aš vidurinę mokyklą Sibire (kur atestatą su penketukais už spirito butelį įsigijau), jis garsus grūdų pirklys, aš - niekam nežinomas pirkėjas, kuris vis važiuodavo į nupigintų prekių „Tati“ parduotuvę. Ten gatvėje stovėdavo konteineriai užpildyti iki viršaus prekėmis, pavyzdžiui, bikini. Norėdamas kuo daugiau parvežti lauktuvių, su arabais rausdavausi po tuos konteinerius ir labai nervindavausi, kai atsirinkęs moterišką maudymosi liemenėlę, turėdavau vėl nerti stačia galva į tą konteinerį ir ieškoti tokios pat spalvos maudymosi kelnaičių. Žodžiu, po Luvrus nebuvo kada trankytis. O Arūnas Paliulis dažnai buvo mano gidas, itin didelis specialistas buvo aludžių bei restoranų klausimais. Būdavo su juo ir kuriozų...

Kartą žingsniavome link restorano netoli Kapitolijaus ir jis pamatė, kaip vietos „klošaras“ (liet. „bomžas“) iš šiukšliadėžės krapšto maisto atliekas. Arūnas irgi įkišo ten nosį ir kaip tikras džentelmenas mandagiai pasiteiravo, ką anas ruošiasi valgyti pietums? Atsakymas ilgai neužtruko. Kai mes su Arūnu patogiai įsitaisėme lauko restorane ir mums atnešė antrekotus, pro šalį kaip tik ėjo tas pats „klošaras“ ir, pastvėręs iš Paliulio lėkštės dar karštą patiekalą, mandagiai pasakė: „Mielas pone, šiandien aš valgysiu Tamstos kotletą.“ Ir ramiai sau kramsnodamas nuėjo.

Tai va, tas Arūnas kartą man ir sako: „Tu kaip garsus žurnalistas, ar negalėtum man paslaugą padaryti ir vieną istoriją aprašyti?“ Kai pritariamai jam linktelėjau, papasakojo, kad Amerikoje lankėsi garsaus mediko iš Kauno sūnus ir per Pasaulio lietuvių jaunimo suvažiavimą organizavo rinkliavą skurstančiam Lietuvos jaunimėliui paremti. Arūnas Paliulis, kuris tąkart dosniai paaukojo (net šimtą dolerių!), vėliau labai susikrimto, sužinojęs, kad tuos pinigus apsišaukėlis „lietuvaičių gelbėtojas“ išleido, pirkdamas brangiausią aparatūrą. Aš jam pažadėjau šią istoriją Lietuvoje pagarsinti.

Grįžęs apie tai parašiau feljetoną „Šluotai“. Deja, vyr. redaktorius kategoriškai atsisakė spausdinti: ilgai mykė, dar ilgiau pas save pralaikė straipsnį, matyt, su kažkuo „iš aukščiau“ derino. Deja: „herojaus“ tėvas buvo toks garsus medicinos specialistas, kad supratau, jog savo jėgomis feljetono niekur neprastumsiu. Tuomet ir prisiminiau Vytą iš KGB...

***

Paskambinau Vytautui Sičiūnui ir paklausiau, ar negalėtų man padėti prastumti į spaudą vieną feljetoną. Prižadėjo. Nuvežiau jam tą straipsnį, Vytas jį pasiliko, o po kiek laiko vėl mane pasikvietė. Pasakė, kad vadams feljetonas patiko, aštrus, todėl būtinai pasistengs kokį nors redaktorių įkalbėti, kad atspausdintų. Po to tas Vytas iš KGB manęs paprašė, kad pasirašyčiau straipsnį kokiu nors išgalvotu slapyvardžiu. „O kam?- nesupratau. - Kuo neįtinka mano pavardė, aš nebijau savo pavarde pasirašyti.“ O Sičiūnas užsispyrė ir baigta:

- Tavo pavardė kai kuriuos senus redaktorius nervina. Labai jau skandalinga.

- Tegul surenka ją mažesnėmis raidėmis, - pasiūliau. - Gal tuomet nebeerzins?

- Vitai, aš esu mažas sraigtelis KGB sistemoje, - pasiguodė Sičiūnas. - Perduodu tik tai, ką mano vadai man liepė. Spręsk pats, kas tau svarbiau - garsinti savo pavardę ar faktus apie tai, kaip nomenklatūrinių tėvų vaikai dipukus mausto?

Pasirinkau pastarąjį variantą. Tada jis vėl man pasiūlė pasirinkti slapyvardį. Aš atsakiau, kad man to nereikia, nes aš turiu literatūrinį pseudonimą, kurį naudoju, kai po kelis straipsnius spausdinu. Mano skaitytojai jį žino mintinai ir niekam jis nėra paslaptis. Savo vardą ir pavardę aš skeliu per pusę ir gaunu Tomas Vitkus. Ko gero, tą feljetoną aš taip ir pasirašiau, o draugas Vytas pažadėjo prastumti į spaudą, tik paprašė kantriai laukti... Tebelaukiu iki šiol.

O kai po daugelio metų viešumon išlindo „Tomo“ slapyvardis, supratau, kad KGB išdūrė mane kaip mažą vaiką.

Blogiausia, kad po to tas Sičiūnas prilipo prie manęs kaip vantos lapas. Vis skambinėdavo, įkyriai kviesdamas mieste susitikti, o kai atvykdavau, klausinėdavo visokių kvailų dalykų. Pavyzdžiui, įvykus Černobilio avarijai, jis uždusęs atbėgo į susitikimą ir išpyškino:

- Vitai, turiu skubią užduotį. Vienas negaliu susitvarkyti. Tik tu man gali padėti...

- Vėl savo draugės nepatenkinai?

- Nejuokauk, reikalai rimti. Skubiai reikia išsiaiškinti, kaip Lietuvoje žmonės reaguoja į Černobilio avariją?

- Kiek turiu tam laiko? - surimtėjau.

- Reikia kuo greičiau. Kaip įmanoma greičiau. Sužinok, pagelbėk man...

- Bet Lietuvoje daugiau kaip trys milijonai gyventojų (tuo metu dar tiek buvo), - atsargiai priminiau. - Visų greitai apklausti nespėsiu.

- Tiek daug ir nereikia.

- O kiek reikia?

- Kiek spėsi.

Po penkių minučių jam paskambinau ir atraportavau, kad KGB užduotis įvykdyta.

- Taip greitai?- nustebo draugas Vytas iš KGB.

- O ko laukti, kol dar viena atominė elektrinė sprogs? Jeigu tėvynė pavojuje, reikia skubėti, - paaiškinau. - Surinkau, ką reikia, ir viską išsiaiškinau. Vytai, man nemalonu pranešti tau nemalonią žinią, bet žmonės, kaip tau čia švelniau pasakius, kad neapalptum išgirdęs... Gal tu geriau, Vytai, atsisėsk, nes tai, ką tu dabar išgirsi, tai ką aš sužinojau ir tai, ką man šiaip ne taip pavyko išsiaiškinti.

- Netempk, Vitai, laiko, maldauju, nekankink, sakyk, kuo greičiau, man jau neramu... Kaip į Černobilio avariją reaguoja žmonės?

- Tu, Vytai, tikrai esi pasiruošęs manęs vyriškai išklausyti? - dėl viso pikto pasitikslinau. - Garsiai patvirtink.

- Sakyk greičiau, nenervinęs, - garsiai sušniokštė telefono ragelis. - Jau visas mano skyrius prie telefono susirinkęs laukia.

- Tada klausykit įdėmiai, ką aš išsiaiškinau, - lėtai, bet tvirtai tariau. Tiksliau skiemenimis ištariau.- Žmo-nės pa-ni-ko-je!!!

- Negali būti, - pasipiktino telefono ragelis iš KGB. - Juk niekas nieko nežino.

- Visi viską žino. Žmonės vaikus bijo išleisti į lauką.

- O kas konkrečiai?

- Aš, mano žmona... O labiausiai paniką kelia mano uošvienė. Jums duoti jos adresą ar patys susirasite?

Matyt, uošvienės adreso KGB nerado, nes ji dar ilgai ir laimingai šalia mūsų gyveno. Štai tokį idiotą man priskyrė saugumas, matyt, pagal charakterį mudu parinko. Nežinau, kaip jam, bet man su juo buvo labai linksma: kartą norėjo dailės albumą įteikti, o aš jam sakau, kad man nereikia, jau turiu tokį, o jis neatstoja - reikia įteikti ir viskas. Už ką, klausiu, o jis nežino, ką man atsakyti, reikia ir viskas, matyt, užduotį atlikti, ir bėgo net kelis kilometrus paskui mane su tuo dailės albumu. O jis toks didelis ir dar sunkus. Pagaliau uždusęs sušuko: „Vitai, nebijok, nereikės pasirašyti!“ Atsakiau, kad aš nieko nebijau, ir palikau jį vieną, tiksliau ne vieną, o su sunkiu albumu, suplukusį.

Paskutinis bandymas mane bendradarbiu įdarbinti, ko gero, buvo šis. Praėjus daug laiko jis vėl man paskambino. Atsakiau, kad esu labai užimtas ir padėjau telefono ragelį. O jis man vis skambinėjo ir įtikinėjo, kad reikalas mane sudomins. Įkalbėjo. Smalsumas nugalėjo. Susitikome Gedimino aikštėje. Jis kaip visada konspiraciniais sumetimais suko aplink mane ratus, kol pagaliau prisuko kiek reikia ir prie manęs prisiartinęs pusbalsiu ištarė: „Mes komitete pasitarėme ir nutarėme, kad būtų gerai, jeigu tu mums parašytum, ką darytum, jeigu būtum „Šluotos“ vyriausiuoju redaktoriumi? Ar sutinki?“ „Žinoma, sutinku, - atsidusau. - Žinoma, parašysiu, bet tik po to, kai jūs ten savo skyriuje pasitarę man parašysite, ką darytumėte savo viršininko KGB generolo E.Eismunto vietoje? Viso gero, Vytai, ir prašau man daugiau nebeskambink, nes tu man jau mirtinai atsibodai.“

Vis dėlto, praėjus geram pusmečiui, jis man vėl paskambino į namus, bet jau generolo Eismunto vardu.

***

Paskutinį kartą man iš KGB paskambino į namus.

O gyvenau tuo metu jau kooperatiniame bute Justiniškėse, kurias artistė Nijolė Oželytė yra pavadinusi „susmirdusiomis Justiniškėmis“. Nors mums ten gyvenant, iki panelės Oželytės atsikraustymo, Justiniškės nesmirdėjo.

Priešingai: čia persikraustė perspektyviausi mano kartos žmonės: Komjaunimo Centro komiteto sekretorius Algirdas Kumža, „Komjaunimo tiesos“ redaktorius Gedvydas Vainauskas, jo pavaduotojas Algimantas Budrys, Seimo nariai ir signatarai: Nijolė Steiblienė, Juozas Oleka, Zigmas Vaišvila, saksofonistas Petras Vyšniauskas, poetai Antanas A.Jonynas, Vaidotas Daunys ir Valdemaras Kukulas, kuris tuo metu buvo jauniausias Lietuvos poetas, be to, kaip kursiokas ir kambariokas pravertė mano asmeniniame gyvenime.

Saulėtekio bendrabutyje studentės alpo iš laimės, trokšdamos su jauniausiu Lietuvos poetu susipažinti. O kaip jis atrodo, nežinojo. O atrodė jis daug senesnis už mane: su barzda, nuplikusia kakta, o aš kaip tikras jaunikis, nors ir pora metų vyresnis. Tad „poetu“ prisistatydavau aš ir tik po to... skaitydavau joms savo Majakovskio kūrybą: „Ja dostoju iz šyrokich štanyn dublikat bezcennovo grūza - čitajte, zavydujte, ja graždanin sovetskogo sojūza!“ Išvertus tai skamba prasmingai: „Ištraukiu iš kelnių ką noriu ir išdidžiai su juo darau, ką noriu!“ (Nerusakalbiams - tai, apie TSRS pasą, o ne apie tai, ką pagalvojot.) O nukentėjusias nuo netikro „poeto“ studentes dėl viso pikto perspėju: jei kuri sugalvos su manimi pakovoti dėl patirto streso, aš iškart viską prisipažinsiu. Smulkiai smulkiai papasakosiu kur, kaip ir kiek kartų „poetiškai“ draugavome.

Atsiprašau, kad nuklydau į lyriką. Analizuojant poeziją, jos išvengti neįmanoma. Tik pasiguosiu dėl sunkios vaikystės. Iki VU normalių panų nebuvau matęs. Ilgai buvau izoliuotas sukarintoje Klaipėdos Jūreivystės mokykloje, tarp nencų, jamalų ir elnių Šiaurėje, po to du metus be atostogų Kinijos pasienyje. Todėl ne studijuoti, o studentauti ir su studentėmis poetiškai vakaroti jaučiau ne tik pareigą, bet ir moralinę teisę... Apsiraminau tik po vedybų. Beveik.

Bet grįžkime į Justiniškes, kurios, priešingai negu prasmirdusiai Oželytei, man labai patiko. Ir žmonės padorūs gyveno. Pavyzdžiui, vos užliejau apatinį kaimyną, žiūriu, tarpdury visas šlapias Lietuvos ir pasaulio daugkartinis akrobatinio skraidymo čempionas ir aukštojo pilotažo meistras Rolandas Paksas išdygo. Taip ir susipažinome. Kai dar kartą užliejau, su jo žmona Laima susipažinau, kuri trečią kartą man pasišiukšlinus ne juokais prakeikė. O gal juokais. Neprisimenu.

Trumpiau kalbant, Justiniškėse pusė aukščiau minėtos publikos gyveno mano kieme. Smagiai ir laimingai. Vargo nematėm, kol vieną dieną nepasipylė skambučiai iš KGB...

O tais laikais telefonai nebuvo labai išmanūs. Norėdami prisiskambinti kišdavome į aparatą pirštą ir sukdavom tol, kol suskausdavo smilių. Dar blogiau, kuomet skambindavo tau, nes nežinodavai, koks durnius tau skambina - aparatai abonentų nerodė. Dažniausia jie būdavo koridoriuose, prie sienos prikabinti - norint pakelti ragelį, tekdavo bėgti per visą butą...

Natūralu, kad šią atsakingą misiją buvau patikėjęs žmonai.

Kai jau kokį šeštą kartą žmona įlindo į kambarį, kuriame sėdėjau užsimaskavęs tabako dūmuose, ir prisipažino, kad jau nebeturi jėgų „tam idiotui iš KGB“ aiškinti, jog esu užsiėmęs ir neturiu laiko net telefonu atsiliepti, jos pagailėjau ir nuėjau prie telefono.

- Vitai, nepyk, Sičiūnas tave trukdo, - išgirdau.

- Kas daugiau dar gali būti toks įkyrus, - pasilabinau ir aš.

- Patikėk, labai svarbus reikalas, - kaip visada pradėjo intriguoti jis.

- Nenustebinai. Kas šį kartą atsitiko? Vėl atominė sprogo ar parašyti instrukciją, ką vietoj tavęs su tavo pana daryčiau? Juk sutarėme, Vytai, žmoniškai, kad tu man daugiau nebeskambaliosi...

- Čia ne aš, - gailiai numykė.

- Tu visai durnas, ar ką? - nesusilaikiau. - Vytai, čia gi tu man skambini.

- Aš, bet ne aš...

„Gal girtas?“- pagalvojau ir numečiau ragelį, bet vos žengiau kelis žingsnius - vėl skambutis. Vėl atsiliepiau pats, nes žmona jau stovėjo su iškelta keptuve, ir vėl išgirdau:

- Čia ne aš.

- Tada ir aš ne čia, - atsakiau, kaip priklauso, manydamas, kad Sičiūnas su manimi vėl žaidžia „konspiraciją“. - O kas mes ir kur mes, Vytai?

- Čia ne aš...

- Ir aš ne čia... Kiek tau galiu kartoti?- ne juokais apėmė įsiūtis, bet vėl išgirdęs: „Čia ne aš“, pasidaviau: „Laimėjai, Vytai, pasiduodu“. Ir pakartojau:

- Čia irgi ne aš... Ar gali paaiškinti, kas mes tokie?

- Galiu, bet turėk kantrybės mane iki galo išklausyti, - netikėtai prašneko greitakalbe Sičiūnas. - Čia ne aš - Nepertrauk!!! - ne aš tau skambinu. Man iš viršaus liepė žūtbūt su tavimi susisiekti.

- Vytai, esu maloniai nustebintas, - nuoširdžiai prisipažinau. - Tu ką, lankaisi bažnyčioje? Nebijai, kad KGB suseks?

- Iš mano viršaus...

- Vytai, nepradėk vaizduoti, kad esi pasaulio bamba, - sugėdinau KGB karininką. - Dievas yra vienas. Negali kiekvienas po savo Dievą turėti. Nebent pas jus ten saugumo kamerose po vieną Jėzų uždaryta. Bet tada jau ne KGB, o beprotnamis. Siūlau juos paleisti į laisvę, pas psichiatrus pasigydyti...

- Man pats KGB generolas, saugumo komiteto pirmininkas Eduardas Eismuntas įsakė su tavimi susisiekti, - išdidžiai išrėžė draugas Sičiūnas.

- Negalėjai iš karto pasakyti man, kad nurodymas atėjo iš dar aukščiau? Jau buvau pradėjęs galvoti apie TSRS kosmonautus...

Pagaliau draugas iš KGB suvokė, kad jį maustau, nes sausu dalykišku tonu pasakė, kad KGB aukščiausioji valdžia nori skubiai su manimi susitikti ir asmeniškai pasikalbėti.

- O tu perdavei mano žmonos žodžius, kad šiuo metu esu labai užsiėmęs ir neturiu nė sekundės laiko?

- Perdaviau, atsakė, kad reikalas neatidėliotinas, skubus ir svarbus. Todėl yra pasiruošę atsiųsti tarnybinę mašiną.

- Kokią?- pasiteiravau. - „Voronoką“ su grotomis?

- Nesijaudink, tave saugiai nuveš, parveš ir padės į vietą, - užtikrino Sičiūnas.

- Į tą pačią vietą?- dėl viso pikto pasitikslinau, o gavęs teigiamą atsakymą perėjau į puolimą: - Žinok, kad mano feljetonus skaito net LKP CK sekretoriai, jei dings jų mylimas autorius - lėks jūsų antpečiai. Be to, ir Maskvoje „Krokodilo“ žurnale (buvo toks sąjunginis satyros žurnalas) mane visi žino...

- Tu neįsivaizduoji, kaip aš gailiuosi su tavimi susidėjęs, - suinkštė Sičiūnas. - Sakyk, ką perduoti generolui?

- Man dar neatsakei, kokia mašina manęs atvažiuos pasiimti, - priminiau.

- Tarnybinė mašina. Pati naujausia ir geriausia.

- Gerai, aš pagalvosiu. Po dešimties minučių man, Vytai, paskambink. Bet ne anksčiau. Aš dabar tikrai esu labai užsiėmęs.

Nemelavau. Mano prirūkytame kambaryje vyko labai rimtas pokalbis. Su „Komjaunimo tiesos“ redaktoriumi G.Vainausku, kuriam retsykiais į laikraštį parašinėdavau, ir su Lietuvos Komjaunimo Centro Komiteto sekretoriumi A.Kumža gurkšnojome vynelį ir bandėme išsiaiškinti dvi Lietuvai svarbias problemas: kas krūtesnis - redaktorius Gedvydas ar aš, jo autorius? (Man pradėjus rašyti į jo laikraštį tiražas išaugo nuo 200 tūkst. egzempliorių iki 400 tūkst.) O su Komjaunimo CK sekretoriumi svarstėme, kiek Lietuvoje yra pederastų (taip juos tada oficialiai vadino Baudžiamasis kodeksas), kurių žmonos vis verždavosi pas mane į „Šluotos“ redakciją su skundais, nebežinodamos, kaip toliau su jais gyventi. Su Vainausku diskusijos jau buvo baigtos, nes po antros taurelės vyno sėkmę pasidalinome per pusę, t. y. „fifty-fifty.“ O su Kumža disputas tik įpusėjo: kiek bandėm homoseksualus skaičiuoti, tiek kartų susimaišydavome. Kartais šimtų ar net tūkstančių paklaidos susidarydavo.

- Kas skambino? - pasiteiravo, kai pas juos sugrįžau.

- A, nieko rimto, - nuraminau. - Toks Eismuntas pasimatymą paskyrė.

- Oho, - pasakė Kumža.

- Nieko sau,- nustebo Vainauskas. - Ar dažnai jūs matotės?

- Nedažnai. Tik kai neturim ką veikti, susiskambiname.

- Oho,- pasikartojo Kumža.

- Net aš Didžiausias Lietuvos Redaktorius nesu jo matęs gyvo, - prisipažino Vainauskas, kaip man pasirodė su neslepiamu pavydu. - Maladec, Vitai, jau pasiekei lygį. Matai, kas būna, kai pradėjai į mano laikraštį rašyti. Sakiau, kad aš krūtesnis.

- Bet kažkodėl kviečiasi mane, o ne tave, - netaktiškai jam priminiau. - Gedvydai, nepradėk iš naujo...

- Man jis neskambina tik todėl, kad numerio neturi, - vėl užsivedė Vainauskas. - Taip kad per daug neįsivaizdink, mano neetatini korespondente.

- Nemeluok, Didžiausias Lietuvos Redaktoriau. Negali priminti, koks ten buvo Napoleono ūgis - metras trisdešimt ar dar mažiau?- užsivedžiau ir aš. - Jūs abu kabinetuose turite vyriausybinį ryšį. Eismuntas tau neskambina, nes tu jam nifiga nereikalingas, o tu jam neskambini, nes bijai, kad pakels tavo bylą...

- O kada kviečia?- diplomatiškai įsiterpė į mūsų intelektualinį pokalbį Kumža.

- Dabar. Žadėjo tarnybinę mašiną atsiųsti, bet pasakiau, kad paskambintų vėliau, nes esu užimtas: juk mes, Algi, dar nebaigėme homikų skaičiuoti...

- Nebūk durnas, nuvažiuok, - abu pradėjo mane įkalbinėti. - Kada daugiau turėsi tokį šansą - su pačiu KGB vadu susitikti.

- Aha, o jūs be manęs butelį išgersite, - sumojau, bet smalsumas vis dėlto nugalėjo. Kai vėl suskambo telefonas, pakėliau ragelį ir iškart užsipuoliau: „Tu ką, skaičiuoti nemoki, praėjo tik devynios minutės... Negalėjai dar minutės palaukti?“

- Vitai, jus trukdo pulkininkas Baltinas iš saugumo komiteto.

Atsiprašiau.

- Žinome, kad jūs šiuo metu esate labai užsiėmęs. („Negi klausosi?“- sunerimau, išsigandęs, kad per mus su Kumža dabar visus mūsų suskaičiuotus ir išvardintus homoseksualus KGB supakuos.) Bet klausimas skubus ir neatidėliotinas.

- O negalima jo užduoti telefonu? - tyliai pasiteiravau. - Gal čia dėl to, kad pasiunčiau jūsų Sičiūną?

- Ne, ne dėl to,- nuramino pulkininkas Baltinas. - Mes jį irgi dažnai siuntinėjame. Jis prie to pripratęs.

- Pulkininke, aš nežinau kur jūs jį siunčiate, bet dažniausiai jis vis atsirasdavo pas mane, - pasiskundžiau KGB valdžiai.

- Daugiau nebeatsiras. Garantuoju. Dabar su jumis kalbės tik generolas. Ir dar pulkininkas, jeigu jūsų, Vitai, tai nežemina.

- Man, kaip vyr. seržantui, manau, normalu,- nusileidau, matydamas, kad mane KGB jau traukia per dantį. - O gal tikrai galima pasikalbėti telefonu?

- Tokiais klausimais telefonu kalbėtis nesaugu, - perspėjo pulkininkas Baltinas. (Kas galėjo pagalvoti, kad telefoniniai pokalbiai gąsdina net saugumą?!) - Generolas Eismuntas jau jūsų laukia. Po kelių minučių automobilis bus jūsų kieme.

Po šių žodžių supratau, kad esu jau apsuptas, nes per kelias minutes iš miesto centro į mano rajoną niekaip neįmanoma atlėkti. Atsisveikinau su bičiuliais, kuriuos palikau sukišusius nosis prie mano virtuvės lango, ir dėl viso pikto pasiėmęs porą pakelių cigarečių ir tiek pat maišelių su džiūvėsėliais, nusileidau laiptais į kiemą. Prie juodo limuzino, įsiterpusio tarp murzinų žiguliukų ir zaporožiečių, juodu kostiumu prie vairuotojo durų laukė pasitempęs mano asmeninis vairuotojas, KGB pulkininkas Baltinas.

***

Su pulkininku Baltinu į KGB pastatą buvau įvestas pro paradines duris. Nereikėjo kaip kadais su Sičiūnu lįsti į kažkokias pašnerkštas saugumo patalpas iš Landsbergio konservatorijos pusės. Neįsivaizduojate, koks malonumas, kuomet tik ką buvęs vairuotoju pulkininkas staiga tampa asmeniniu durininku, o visi KGB darbuotojai tau praeinant pagarbą atidavinėja. Pasijutau kaip koks Putinas. Dar labiau buvau pamalonintas, kai pamačiau, jog KGB generolas Eduardas Eismuntas manęs laukia ne viduje, o koridoriuje prie pravirų kabineto durų. Šalia jo susilenkęs net trilinkas sukiojosi it šunytis mano draugelis, o tiksliau - draugas Sičiūnas.

- Malonu susipažinti su populiariausiu Lietuvos žurnalistu, drauge Tomkau, - ištiesė ranką generolas ir, nelaukdamas atsakymo, ar man malonu, tęsė ditirambus toliau: - Žinau, kad jūsų pavardės negali pakęsti ministras Lisauskas (vidaus reikalų - aut. past.) ir generalinis prokuroras Liudvikas Sabutis. (Šiuo metu užkietėjęs konservatorius ir didžiausias Lietuvos patriotas - aut. past.) Aš jus puikiai suprantu, nes po kiekvieno jūsų straipsnio apie milicijos bylas, baltais siūlais siūtas, apie psichiatrų panaudojimą prieš neįtikusius žmones, juos tampo po CK kabinetus ir liepia pasiaiškinimus rašyti. Laikai keičiasi, perestroika, glasnostj... Norint įtikti Maskvos politikai, norom nenorom tenka persitvarkyti ir mums. Aišku, kad Lisauską su Sabučiu tas siutina. Suprantamas jų noras kuo greičiau jums, drauge Tomkau, uždėti tramdomuosius marškinius... (Nusijuokė.) Bet aš patį gyniau. Prisipažinsiu, tik niekam nesakykite, man patinka jūsų kritiniai straipsniai. Kartais naudinga pajudinti mūsų sustabarėjusią teisėtvarką. Labai jau jie visi ten tarpusavyje suaugę ir atsipalaidavę dirba. Prašom į vidų...

Padėkojau už komplimentus. Ir suėjome į generolo Eismunto kabinetą. Trise, generolas, pulkininkas ir aš, vyresnysis seržantas. Kai bandė vidun prasmukti ir Sičiūnas, KGB komiteto pirmininkas jam parodė ženklą, kad liktų anapus durų.

- O dabar, gal pereisime tiesiai prie reikalo, - pasiūlė draugas E. Eismuntas, kai susėdome už plataus stalo. - Žinom, kad buvote Prancūzijoje. Turbūt girdėjote apie „Katalikų bažnyčios kroniką“?

- Ne tik girdėjau, bet ir varčiau, - pasigyriau. - Ir daug numerių perskaičiau.

- Ir kaip? - pasiteiravo pulkininkas Baltinas. - Kokia jūsų nuomonė apie tą „Katalikų bažnyčios kroniką“? Kaip pats vertinate tai, ką ten rašo?

- Paprastai leidinius vertina ir recenzijas rašo recenzentai. Tai ne mano amatas. Aš tik galiu išjuokti ir pasišaipyti iš vis dar pasitaikančių mūsų tarybinio gyvenimo trūkumų.

- Kaip tik dėl to jūs mums ir reikalingas, - apsidžiaugė generolas su pulkininku. - Mums reikia, kad jūs parašytumėte apie „Katalikų kroniką.“ Įvardinsime žmones, kurie sutinka apie tą šmeižtą kalbėti. Duosim jums automobilį su vairuotoju, kad jus pas tuos žmones nuvežtų, jei esate labai užsiėmęs, galime tuos žmones į jums patogią vietą pristatyti.

Aš nesusilaikiau nenusijuokęs ir pasiteiravau, ar tie liudininkai bus su antrankiais? Tada nusijuokė ir generolas su pulkininku.

- Linksmas jūs žmogus, Vitai Tomkau. Dėl to jūs mums ir patinkate.

- Aš ir pats sau patinku, - prisipažinau. - Irgi tik tada, kai būnu linksmas. Bet jei kas mane užsiutina, geriau nesipainioti po kojomis.

- Tai ar sutinkate?

- Nesutinku, - surimtėjęs papurčiau galvą.

- Kodėl? - nustebo draugas Eismuntas. - Mes dar neaptarėme - kokios po to jums gyvenime perspektyvos atsivertų...

- Automobilis man nereikalingas, nes į komandiruotes aš važinėju visuomeniniu transportu. Liudininkų man pristatinėti nereikia, nes su savo informacijos šaltiniais aš savarankiškai susitvarkau. Be to, per savo gyvenimą nė vieno iš jų niekada niekam nepridaviau, kitaip manimi nustotų pasitikėti. Todėl net jeigu imčiausi šios temos, tiktai savarankiškai ir jūsų parama man nereikalinga. Nebent pasinaudočiau jūsų informacijos šaltiniais...

- Tinka, - apsidžiaugė kažkuris, o gal ir abu iškart, dabar gerai neprisimenu. - Galite naudotis visuomeniniu transportu.

- Bet turiu vieną sąlygą, - tęsiau toliau, - niekas iš mano teksto be mano sutikimo neturi teisės išbraukti nė vieno žodžio.

- Gerai, gerai, žinoma, - pasigirdo draugiškas duetas. - Mūsų šaltiniai yra labai patikimi ir kalbės viską taip, kaip reikia.

- Ir dar, - įsidrąsinęs tęsiau, (ne veltui prieš tai buvau kelias taures vyno išgėręs), - esu įpratęs būtinai išklausyti ir antrąją pusę.

Generaliteto veidai ėmė niauktis, bet netrukus vėl nušvito:

- Jie nekalbės. „Katalikų bažnyčios kronikos“ leidėjai nuo mūsų slapstosi.

- Aš juos susirasiu, - užtikrinau ir pamačiau, kaip jų veidai dar labiau nušvito. - Bet turiu dar vieną sąlygą, išspausdinsiu ten, kur norėsiu aš, o ne jūs.

- „Tiesoje“ bus gerai? - pasiteiravo pulkininkas Baltinas.

- Labai labai blogai, - atsakiau. - Kartą ten spausdinausi, tai redaktorius mano visų „herojų“ pavardes išbraukė. Ir dar mano geriausius bajeriukus išbraukė. Daviau sau žodį, kad „Tiesoje“ gyvenime nebesispausdinsiu. Savo straipsnį noriu išspausdinti „Šluotoje“ arba „Komjaunimo tiesoje“.

Generolas Eismuntas papurtė galvą:

- Šie leidiniai mums netinka. Būtinai turi būti LKP CK organas.

- O ką mūsų organai jums netinka? - nustebau. - Argi mano minėti leidiniai nėra komunistų organai.

- Ne, - atsakė generolas. - „Šluota“ priklauso leidyklai, Vainauskas Komjaunimui...

„Vis dėlto pažįstami,“- šmėkštelėjo piktdžiugiška mintis, bet garsiai to nepasakiau, tik paklausiau, ką darysime?

- Vadinasi, žaisti pagal mūsų taisykles atsisakote, drauge Tomkau, - netikėtai perėjo į sausą toną Eismuntas.

- Jums gal žurnalistika ir žaidimas, o man tai visas mano gyvenimas, - išdidžiai ir su pompastika pareiškiau. (Nafik aš su tais komsomolcais gėriau vyną?)

- Jums gyvenimas, drauge Vitai, dar visas priešaky, - atsistojęs, o tuo pačiu duodamas suprasti, kad kalba baigta, perėjo į oficialų toną KGB generolas, saugumo komiteto pirmininkas Eduardas Eismuntas. - Manau, kad daug dar kur norėsite išvykti. Su daugybę problemų dar teks gyvenime susidurti...

- Negalite konkretizuoti, mano generole? - atsistojęs paprašiau. Ir tučtuojau išgirdau atsakymą: „Na, pavyzdžiui, jūsų artimiesiems arba jums pačiam gali skubiai prireikti vaistų...

- Mes, Tomkai, gajūs, kaip nors išsigydysime, - garsiai pasiguodžiau ir atsisveikinęs išėjau.

Tai buvo paskutinis mano kontaktas su KGB, po kurio turbūt ir atsirado įrašas mano archyvinėje byloje, apie kurį tik prieš kelias savaites visai Lietuvai apskelbė Arvydas Anušauskas: „Vengia bendradarbiauti.“

Pulkininkas Baltinas tylomis mane parvežė į kvepiančias, o ne smirdančias kaip sako Oželytė, Justiniškes. Žinote, kuo jos tada man kvepėjo? LAISVE!

Vietoj epilogo: maždaug po savaitės „Tiesoje“ pasirodė straipsnis apie Vingio parke rastą maišą su „Katalikų bažnyčios kronika“, kurios leidėjus autorius išdėjo į šuns dienas. Straipsnį pasirašė „Tiesos“ specialusis korespondentas Arnoldas ČAIKOVSKIS.


 

SUSIJĘ STRAIPSNIAI:

V.Tomkus: Nuo atgimimo iki išsigimimo

V.Tomkus: Šventinis reportažas iš dar šventiškesnių Seimo rūmų

V.Tomkus: Patriarchai

V.Tomkus: Kodėl aš nepasitikiu internetu?

V.Tomkus: Tautos tribunolas - paskutinė viltis

V.Tomkus: Redaktoriaus replika

V.Tomkus: Esu dukart „atpirkimo ožys“!!!

V.Tomkus: Esu dukart „atpirkimo ožys“ NR.2

V.Tomkus: Pasaka kaip senelis susipyko su dar senesniu

V.Tomkus: Delfinas vs Delfi

V.Tomkus: Atsargiai. Esu superagentas

V.Tomkus: Recenzija, skirta Rūtos (ne Vanagaitės) TV laidai

V.Tomkus: Mano Jolantos Jacovskienės-Balčiūnienės išpažintis RESPUBLIKAI

V.Tomkus: Dar kartą apie pavogtą Sąjūdžio „Respublikos“ laikraštį

V.Tomkus: Jaučia širdis, kad profesorius L.Mažylis tuoj liks be premijos

V.Tomkus: Redakcijos darbuotojai mane atstatydino iš pareigų

V.Tomkus: Žaidimas su KGB prasideda

V.Tomkus: Komentarai iš pašiūrės prie Razlyvo ežero

V.Tomkus: Kaip Lietuvoje aš tapau bomžu


Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (137)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PERGALĖ: vyrų krepšinio klubų Eurolygos aštuntojo turo rungtynėse antradienį Stambulo „Anadolu Efes“ (Turkija) komanda namuose 90:77 (16:14, 22:17, 24:22, 28:24) įveikė Tel Avivo „Maccabi Fox“ (Izraelis) ekipą ir iškovojo trečiąją pergalę iš eilės.
  • PAGROBTI: Kamerūne, vieno iš anglakalbių šalies rajonų mieste Kumboje, pagrobti mažiausiai 15 moksleivių ir mokytojas.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas spaudoj

Ar esate patenkinti, kaip veikia demokratija Lietuvoje?

balsuoti rezultatai

Ar reikia referendumo dėl lito grąžinimo?

balsuoti rezultatai
reklama
liu desertine 2
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  -1   +1 C

    -4   -2 C

 

   -3   -1 C

 +1  +3 C

    0  +2 C

 

   -1   +2 C

 3-8 m/s

 2-3 m/s

 

   2-3 m/s