respublika.lt

Virš skurdo Lietuvos prošvaisčių nematytinuotraukos (9)

2018 spalio mėn. 15 d. 07:55:39
Gediminas JAKAVONIS

Pagal daugelį socialinių rodiklių Lietuva velkasi Europos valstybių uodegoje. Nepaisant valdančiųjų nuolatinių kalbų apie socialinės atskirties mažinimą, praraja tarp turtuolių ir vargšų toliau gilėja. Ar įmanoma bent kiek sumažinti skurdą?

 

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo profesorė, Mykolo Romerio universiteto Gyvenimo kokybės laboratorijos vadovė Ona RAKAUSKIENĖ, Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentė Nida VASILIAUSKAITĖ, Vilniaus universiteto profesorius Povilas GYLYS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Prieš kiekvienus rinkimus skamba partijų pažadai, kad jos sukurs vidurinį sluoksnį. Bet padėtis nesikeičia. Turime didelę problemą: emigraciją ir „dviejų greičių“ Lietuvą - provinciją ir didžiuosius miestus. Seniai pirmaujame Europoje pagal socialinę nelygybę. Diskutuoti yra apie ką...

O.RAKAUSKIENĖ: Norėčiau pradėti ne nuo Lietuvos. Socialinė ekonominė nelygybė yra viena iš opiausių ir dramatiškiausių problemų visame pasaulyje. Tas globalizacijos procesas liečia ir Lietuvą. 2016 metais mes padarėme tyrimą, iš duomenų matosi, kad Lietuvoje yra dvi Lietuvos. Dar norėčiau pabrėžti, kad Lietuvoje pajamų pasiskirstymas, pajamų nelygybė yra pati didžiausia tarp 28 Europos Sąjungos šalių. Mes esame lyderiai, lenkiame ir bulgarus, ir rumunus. Kaip rodo profesoriaus Romo Lazutkos tyrimai, yra kapitalo Lietuva ir darbo žmonių Lietuva. Didžiausią nelygybę skatina ne darbo užmokesčio netolygumai, o kapitalo pasiskirstymas. Ši nelygybė gali būti pateisinama, normali, tačiau gali būti ir perteklinė - nenormali. Didžiausia problema - kaip jas atskirti. Jeigu žmogus yra išsilavinęs, daug pasiekęs gyvenime, tai jo pajamos turi būti didesnės. Bet, kaip rodo mūsų realus gyvenimas, kai nelabai daug dirbant neteisėtai buvo paskirstytas turtas, buvo padėtas pamatas tai perteklinei nelygybei atsirasti.

G.JAKAVONIS: Gerbiama Nida, jūs jau daugelį metų kalbate apie socialinę nelygybę. Ar jums neatrodo, kad visos tos partijos, kaip jos save beįvardintų, ar „valstiečiai-žalieji“, ar socialdemokratai, ar konservatoriai, galutinis rezultatas - jie yra naujieji liberalai. Jeigu kalbėtume apie politinių partijų socialinę politiką, tai paėmę jų programas, neatskirtume, kuri yra kurių. Kokie būtų jūsų pastebėjimai?


N.VASILIAUSKAITĖ: Iš esmės sutikčiau su teiginiu, kad jokia politinė partija Lietuvoje kairiosios politikos niekuomet nuosekliai nevykdė. Labiau norėčiau atkreipti dėmesį į tų dviejų Lietuvų konceptualizaciją, kuri yra ganėtinai įdomi, problemiška ir ne tokia aiški. Lietuvoje yra keista ir specifiška, kad tą socialinę nelygybę, greta ekonominės, buvo stengiamasi gaminti. Nuolatos kalbėta taip, tarsi būtų siekiama padalinti šalį į dvi dalis. Nuolatos aiškinta vienai apie kitą, kad jos viena kitai nepriklauso, tarsi siekta kurti tą antrąją Lietuvą, tarsi prorusiškąją. Prieš 10 ar net 5 metus nebuvo tokios problemos, kad pusė Lietuvos gyventojų, būtent tų, kurie turi mažas pajamas, kurie gyvena provincijoje, mažuose miesteliuose, dar būtų ir prorusiški. Buvo ištisa virtualybės programa: pajuokimo, tyčiojimosi, susiejimo su įvairių įsitikinimų, simpatijų kokiam nors judėjimui, priklausymo skurdo pasauliui. Vadinasi, su visu tuo, ko neturėtų būti. Ta viena Lietuvos žmonių pusė pagal kažkokius, nebūtinai ekonominius parametrus, įgrūdama į antrą socialinės atskirties grupę. Kalbama taip, tarsi jie egzistuotų kaip tam tikra antivisuomenė. Taip nutiko todėl, kad egzistavo tokia ideologija. Bet koks bandymas kalbėti apie socialinę nelygybę, kad tai yra negerai, kad taip neturėtų būti, kad tuo nereikėtų džiaugtis ir didžiuotis, nuolat būdavo tildomas ir tebetildomas iki šiol kaip koks sovietizmas, kad štai tu esi tarsi „Putino ranka“ . Tada tu nutyli, juk nenori būti koks nors bolševikas. Čia yra tas momentas, kur atsiranda tariamas prorusiškumas, kai žmonės yra stumiami būti prorusiški, nors jie tokie nėra. Dėl to, kad yra didelės socialinės problemos, pas mus reaguojama patyčiomis, panieka, išvadinimu kažkuo.

G.JAKAVONIS: Štai nusipirkau leidinį „500 turtingiausių žmonių“. Pavartau, puikiai išleistas. Matau įvairių žurnalų, kurie noriai perkami. Žmonėms tarsi kalama į galvą - žiūrėkite, kokie „saldainiai“, kaip jie gražiai gyvena, štai ko mes turime stengtis siekti. Kaip tai veikia žmones?

P.GYLYS: Aš manau, kad tai, kas dabar yra, prasidėjo nuo didžiosios buržuazinės revoliucijos, įvykusios 1990-1992 m., kai iš kolektyvistinės ekonomikos mes perėjome jei ne į laukinio, tai puslaukinio kapitalizmo sistemą prisidengę neoliberalizmu. Iš tikrųjų, turtinė nelygybė yra didelė. Atkreipsiu dėmesį, kad ji ne tik didžiausia Europoje, bet žiūrint į dinamiką, ji didėja. Mes gyvename ideologinėje sujauktyje. Mano supratimu, yra žaidžiama laikant visuomenę tam tikrame aptvare. Jeigu kalbi apie socialinę neteisybę, neteisingą turto paskirstymą, tai tu tarsi esi nevisai normalus. Ekonominis teisingumas yra esminė krikščionybės vertybinė dalis. Manau, tai yra visos sistemos „stuburas“. Reikia teisingumo. Mes turime atsikratyti buitinio mąstymo. Kai matai neblogus automobilius, kai prekybos centre matai žmones pilnais vežimėliais, tai iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog gyvename neblogai. Tačiau, kai aš pasižiūriu į konkrečią aplinką, matau visiškai skurstančius žmones. Jie tikrai negali prisikrauti vežimėlio, jie neturi automobilio, jie vos išgyvena. Beje, skurdo kategorija yra pasikeitusi. Jeigu XIX amžiuje buvai pavalgęs, apsirengęs, turėjai pastogę, nebuvai skurdžius. Šiandien, jeigu neturi telefono, negali vaikams nupirkti kompiuterio, tai esi skurdžius, kadangi tai yra privalomo vartojimo dalis.

Tame mūsų informaciniame aptvare neleidžiama rimtai diskutuoti, kas pas mus vyksta. Gaila, kad ir europiniu mastu tokios rimtos diskusijos nėra, nes dominuoja neoliberalizmas. Vadinasi, ekonomika yra lygu verslui, o verslas - maitina. Aš, kaip ekonomistas, galiu pasakyti, kad net išteklių ribotumo sąlygomis veikia visi sektoriai: švietimas, sveikatos apsauga ir t.t. Darbo užmokesčio dalis BVP pas mus yra 40 proc., o Europoje - 50 proc. Yra rezervas didinti, nenuskurdinant verslo. Ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse verslo dalis BVP yra 41 ar 45 proc., o pas mus - 20 proc. Jeigu yra mažas biudžetas, vadinasi, negali suteikti nemokamų paslaugų, pavyzdžiui, vaikams sudaryti galimybės atostogauti valstybinėse vaikų skautų mokyklose. Reikia mokėti kelis šimtus eurų, kad savaitei ar 10 dienų galėtum išleisti vaiką į stovyklą. Ar kas nors kalbėjo Lietuvoje apie tai, koks krūvis tenka tėvams, ypač tiems, kurie gauna mažas pajamas ir vasarą nėra kur padėti vaikų, nes nėra senelių? Visa tai didina nelygybę, didina socialinę įtampą, didina nepasitenkinimą valstybe. Žmonės jaučia, kad valstybė neatlieka savo misijos, švelnindama šiuos kampus. Ji iki šiol didele dalimi tarnauja tik vienam, privačiam, interesui, o tai yra milžiniška deformacija. Tarybinė ideologija buvo deformuota, o dabar mes turime naują deformaciją. Dėl tokio mūsų pasaulio suvokimo, manau, mes patiriame labai didelių nuostolių. Deja, labai daug žmonių šių dalykų nesupranta.

G.JAKAVONIS: Ar ne beviltiškai atrodo mūsų šalies vadovė, kai per televiziją kviečia aukoti pinigus, kad būtų galimybė vaikams atostogauti?

P.GYLYS: Valstybė pati turi tuo rūpintis.

G.JAKAVONIS: Ponas Gylys paminėjo krikščioniškąsias vertybes. Turėjome palaimintąjį Jurgį Matulaitį, vienintelį, kuris savo darbuose nagrinėjo kapitalo ir turto santykį. Kiek dabar matau, nė vienas iš dvasininkų negali šia tema kalbėti.

P.GYLYS: Popiežius Pranciškus yra antineoliberalas.

G.JAKAVONIS: Aš matau pasenusius ir skurstančius žmones, matau ištuštėjusius kaimus. Atrodo, kad tie liūdni procesai nesustabdomi...

O.RAKAUSKIENĖ: Kodėl taip atsitiko, aš žiūrėčiau šiek tiek plačiau. Nelygybės augimas yra nuolatinis, nelygybė didelė ir vis dar didėja. Tai yra liberalaus ekonomikos modelio pasekmė. Liberalusis ekonomikos modelis globalioje erdvėje yra vienintelis, pretenduojantis į absoliučią tiesą, ir teigiama, kad visi kiti yra neteisingi. Kaip rodo daugelis Nobelio premijos laureatų darbų, šis liberalus modelis yra naudingas tik nedidelei saujelei žmonių, tam vienam procentui, o dabar kalbama apie 0,1 proc. Tokia globalinė tendencija visiškai sėkmingai įgyvendinama ir Lietuvoje. Pasaulyje daugelis šalių eina visai kitokiu keliu, kuris yra labiau socialiai orientuotas. Galime pasižiūrėti į Skandinavijos šalis, į Vokietiją, į Prancūziją - ten nėra tokio radikalaus liberalizmo, kuris pas mus yra kaip vienintelė teisinga ideologija. Jeigu mes eisime tokiu keliu, tai ta nelygybė visuomet ir didės. Ši problema yra žinoma visame pasaulyje. Pas mus diegiamas liberalus modelis su visomis jo nuostatomis ir su visais principais skatina šią nelygybę. Perteklinė nelygybė neigiamai veikia gyventojų gyvenimo kokybę. Švietimas, sveikatos paslaugos jiems tampa neprieinamos. Pažiūrėkime, kas šiandienos Lietuvoje gali sirgti. Labai brangūs vaistai, labai brangios medicinos paslaugos, visur reikia mokėti. Ta nelygybė neigiamai veikia žmogaus socialinį ir ekonominį saugumą - jis yra pažeidžiamas, jis nieko negali sau leisti. Nelygybė skatina ir terorizmą.

Norėčiau pridurti, kokią mes turime pajamų diferenciaciją ir turto pasiskirstymą. Mūsų tyrimo duomenimis, jeigu mes imtumėm 10 proc. turtingiausiųjų ir 10 proc. neturtingiausiųjų pajamas, tai skirtumas yra 11 kartų. Nepasakyčiau, kad tai yra labai didelė diferenciacija. Tiesiog, kai atliekame šį tyrimą, mes neapimame tų pačių turtingiausių - mūsų milijonierių, oligarchų - pajamų ir, žinoma, į tyrimą nepatenka kraštutinės socialinės grupės - benamiai. Taigi, kalbant apie šią organizuotą visumą, kuri yra tiriama, jų pajamos skiriasi 11 kartų, o normaliose Europos valstybėse šis skirtumas - 6 kartai. Mes pabandėme pasižiūrėti į turto nelygybę. Turto pasiskirstymą labai sunku paskaičiuoti, nes įeina ne tik nekilnojamasis turtas: namai, butai, būstas, žemės sklypai, bet ir meno kūriniai, brangenybės, akcijos. Jei imsime būstą, pas mus turto diferenciacija - 7 kartai. Kai vėliau pabandėme paskaičiuoti visą turtą, pamatėme, kad jo diferenciacija Lietuvoje yra 41 kartas. Įsivaizduojate? Bet mes nekalbame apie mūsų oligarchų turtą ir tuos benamius. Tai yra milžiniška turtinė nelygybė. Esant tokiai nelygybei mes nepasieksime ekonominio augimo, mes nepasieksime aukštos gyvenimo kokybės. Iš to seka visi kiti neigiami reiškiniai: nusikalstamumas, alkoholizmas, narkomanija ir t.t.

G.JAKAVONIS: Neseniai perskaičiau tokį kalambūrą: jeigu gyvenu su katinu, mano algą padalintumėm mums dviem, tai katinas būtų tas Lietuvos vidurinis sluoksnis. Juokai juokais, bet teisybės esama...

N.VASILIAUSKAITĖ:
Vien ekonominiu procesu ir vien ekonominiu modeliu, kuris, be abejo, yra svarbus, nelabai galime paaiškinti, kodėl taip atsitiko Lietuvoje. Tai, kas dabar yra svarbu, galima pavadinti sąmoninga, kryptinga viešosios komunikacijos strategija, milžinišku žiniasklaidos darbu. Tai atsitiko nepriklausomoje Lietuvoje. Atsiranda bulvaras, kuris pristatomas ne kaip bulvaras, o kaip langas į Vakarus, atsiranda jūsų minėti žurnalai ir pan. Juose fotografuojami ir dosniais epitetais pavadinami asmenys, kurie įvardijami kaip aukštuomenė, elitas, aristokratai. Nusipirkę prabangią suknelę, sumokėję už nuotrauką žurnale, jie nuolatos rodomi kam? Kas yra to žurnalo pirkėjas? Šie žurnalai yra skirti ne elitui. Jie skirti tiems žmonėms, kurie turi mažiausias pajamas. Tokie žurnalai rodomi specialiai, kad keltų sentimentą, kad erzintų, kad kurtų įspūdį apie tai, kokioje šalyje gyvename. Visuomet atsiranda tas parodomasis apsišaukėlis elitas, į kurį nusitaiko iš esmės visos pagrindinės medijos. Televizija per 20 metų pasidarė nebežiūrima. Iš jos žiūrovų „pirmoji Lietuva“ tyčiojasi ir didžiuojasi, kad neturi televizoriaus. Vadinasi, atsiranda ištisas kanalas žiniasklaidos, kuri skirta tiems žmonėms, kurie neturi interneto, kitų medijų, neperka popierinės spaudos ir panašiai. Vienintelis jų komunikacinis kanalas yra televizija, kurios pagrindinė žinia yra šis nuolatinis parodomasis vadinamojo elito šou, o elitizmas yra viso labo pinigai. Jie pasivadina ne šiaip sau sėkmingais žmonėmis, bet elitu, kultūriniu elitu. Suprask, kad jie yra ir protingesni, labiau išsilavinę, kas, žinoma, yra ne tiesa. Iš tiesų, išsilavinęs Lietuvos sluoksnis per tuos Nepriklausomybės metus su skurdžiausiomis pajamomis yra atsidūręs apačioje ir tai yra tyčia ignoruojama. Galima būtų manyti, kad netyčia neapsižiūrėta, jog minimalias ar arti minimalių palamas turi aukščiausio išsilavinimo žmonės, nenuėję į politiką ar verslą. Bet kuris kultūrinis sluoksnis žmonių, kuriam reikėjo didelio išsilavinimo ir kompetencijų, yra menkiausiai apmokamas ir nustumiamas arba į skurdą, arba į emigraciją. Galima įtarti, kad taip atsitiko netyčia, savaime. Arba gal reikėtų nebūti tokiems naiviems ir tikėti, kad tokia yra valstybinė politika, siekiant paversti Lietuvą pigios, neprofesionalios darbo jėgos šalimi, suardyti, nutildyti ar likviduoti tą sluoksnį, kuris galėtų užsiimti refleksija.

G.JAKAVONIS: Reikėtų dar pridurti, kad būtent tas kultūrinis sluoksnis ir garsina Lietuvą iš gerosios pusės.

O.RAKAUSKIENĖ: Aktoriai, mokslininkai yra išstumti visiškai į užribį.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Povilai, ar jums neatrodo, kad iš viso to, ką Nida pasakė apie žiniasklaidą, dabar turėtų būti aišku, kad mūsų prezidentu taps Gitanas Nausėda. Jam dirba visas tas sluoksnis. Tegul kalba ką nori, tačiau mums prezidentas jau išrinktas....

P.GYLYS: Norėčiau dar sugrįžti prie nelygybės, situacija yra neteisinga. Pratęsiu profesorės mintį, kad mes nesakome, jog turi būti absoliuti lygybė, taip juk negali būti. Tačiau nelygybėje egzistuoja toks klausimas, ar ta nelygybė yra teisinga? Teisinga nelygybė, kai labiau rizikuojantis, labiau išsilavinęs, einantis atsakingas pareigas gauna daugiau, o tie, kurie mažiau išsilavinę - mažiau. Beje, pažvelkite į skandinavus, ten ta nelygybė yra netoli idealo. Laukinio kapitalizmo ideologija yra grįsta kitu principu. Kokia mintis mums diegiama dabar? Kad mūsų elitas - ne tik protingiausi, gražiausi, elegantiškiausi, labai rafinuoti. Maža to, jie mus maitina. Jie yra mūsų maitintojai, o inteligentas yra parazitas. Pagal neoliberalią ideologiją, mokytojas nekuria turto. Mes turime viešojoje erdvėje pakeisti tokį mąstymą. Nežinau, kaip tai įvyks, bet anksčiau ar vėliau įvyks. Ta neteisybė kaupiasi ir ji daro sistemą netvarią, o netvarios sistemos yra negyvybingos. Beje, ne tik Lietuvos mastu. Aš matau Europos, kur daug neteisybės, mastu besikaupiančias problemas. Būdamas nuoširdus Europos integracijos šalininkas, matau, kaip ji yra griaunama remiantis neteisinga ideologija - neoliberalizmu. Neoliberalai negali sukurti vieningos Tautų Sąjungos. Jie gali sukurti imperiją, grįstą kapitalo dominavimu. Manau, kad kaupiasi nepasitenkinimas ir šie artėjantys rinkimai yra labai svarbūs.

Aš nesu toks tikras, kad su prezidentu bus taip, kaip sako Gediminas. Kodėl? Prieš penkerius metus aš būčiau beveik tikras. Kokia pas mus rinkimų technologija? Iš pradžių mums parenka, o tada iš tų, kuriuos mums parinko, mes išrenkame. Pagal tą patį scenarijų ir dabar vyksta procesas. Mums yra išvardijama, iš ko mes galime rinktis. Tačiau auga nauja karta, socialiniai tinklai labai keičia situaciją. Prieš penkerius metus buvo išvalyta politinė erdvė vienam kandidatui, jį išrinko, nors dėl vaizdo buvo dar koks vienas. Šį kartą aš nesu toks tikras. Jeigu atsirastų kandidatas ar kandidatai, kurie atstovautų alternatyviai, ne „elitinei“, ne nomenklatūrinei nuomonei, jie šansų turi. Bet, aišku, juos blokuos. Mes žinome, kaip reitingai daromi, juos visada galima nupaišyti, jeigu jie yra „neteisingi“.

G.JAKAVONIS: Amžinas klausimas - ką daryti? Švietimo ministrė kalba apie mokinių krepšelius, sveikatos ministras kalba apie išsilaikančias pelningas ir nepelningas ligonines ir pan. Mes bandome kalbėti apie nelygybę, apie žmones, kurie gyvena provincijoje ir verčiasi sunkiai. Pažiūrėkime į Lenkiją, kuri mažina PVM maisto produktams. Pas mus vos pradeda kalbėti apie tai, kad reikėtų sumažinti PVM, tuoj prasideda kalbos, jog tą dalį pasisavins prekybininkai. Tačiau, manau, jeigu būtų konkurencija, žmonėms būtų geriau...

O.RAKAUSKIENĖ:
Kitos valstybės taiko tokias nedideles lengvatas, bet aš vis dėlto sakyčiau, kad nelabai tikiu, jog tokie fragmentiški veiksmai padės pakeisti situaciją iš esmės. Reikia veikti iš šaknų. Pirmas dalykas, apie kurį kalba visos šalys, besistengiančios tą nelygybę sušvelninti, yra mokesčių sistema. Situaciją ištaisyti būtų galima mokesčių politiką padarius labiau progresyvią ir tobulą. Šiandien spekuliantas moka mažiau mokesčių nei dirbantysis ir tai yra visiškai nenormalu. Visose civilizuotose pasaulio šalyse, net ir Amerikoje, yra progresinė mokesčių sistema. Pas mus ji yra regresinė, skalė yra tolygi. Taip išeina, kad turtingieji moka mažiau mokesčių ir jiems yra mažesnė mokestinė našta nei skurdžiajam. Aš sakyčiau, kad patys didžiausi progresinės sistemos įvedimo priešininkas yra mūsų Seimas. Seimą palaiko mūsų stambus verslas per tam tikrą grandinę. Stambus verslas visiškai nenori progresinės mokesčių sistemos, ji jam yra nenaudinga. Iš to išeina ir kita priemonė - minimalaus darbo užmokesčio didinimas. Kai pas mus pradeda šiek tiek didinti nedideliu procentu minimalų darbo užmokestį, tai tuoj iš verslo, iš banko sektoriaus pasigirsta kalbos, kad didinti negalima. Tai yra netiesa. Visose pasaulio šalyse jis yra didinamas, tik reikia surasti, kaip visą tai padaryti profesionaliai.

Aš sakyčiau, kad investicijas į mokslinius dalykus, infrastruktūrą, švietimą, aukštojo mokslo prieinamumą reikia didinti. Pas mus mokslas ir švietimas yra visiškai nuvertinami. Mane stebina vadinamosios švietimo sistemos reformos. Švietimas ir mokslas visada yra valstybės pamatas. Man patiko mintis apie glamūrą, prabangos stereotipą, kai jaunimui yra diegiami šie pavyzdžiai. Jis mato, jis nori gyventi taip, kaip niekada negalės. Tai sukelia nepasitenkinimą ir jaunimas emigruoja.

N.VASILIAUSKAITĖ:
Nėra pasaulyje valstybių, kuriose visi žmonės disponuotų tolygiomis pajamomis, ir taip turi būti. Kalbame apie tai, kad Lietuva pagal daugelį socialinių rodiklių atsilieka ir kad tai yra ne vien tik ekonominių procesų rezultatas. Galime sakyti, kad reikia pakeisti mokesčių sistemą ir ekonominę politiką, bet kas ją pakeis ir kodėl ji tokia yra? Egzistuoja tam tikros nuostatos, supratimai. Problema yra ne ta, kad vidurinis pilietis neturi limuzinų. Problema yra ta, kad piliečiui daugeliu kanalų sakoma, jog jis yra nevykėlis=„lūzeris“, jei neturi limuzino. Žmonės emigruoja ne tik dėl to, kad neturi iš ko pragyventi, bet ir todėl, kad iš jų yra tyčiojamasi.

P.GYLYS:
Aš daug kartų sakiau, kad pagrindinis nacionalinio saugumo klausimas Lietuvoje ne karinės grėsmės. Pagrindinė problema yra emigracija. Tai yra praradimas visais požiūriais. O dabar sėdėdamas ir klausydamas jūsų pradedu galvoti, kad pagrindinė nacionalinio saugumo problema yra idiotizmas. Ne medicinine prasme. Omenyje turiu graikišką šio žodžio prasmę. Graikai sakė, kad žmogus, kuris yra užsidaręs savų privačių interesų rate, nesidomi tuo, kas vyksta visuomenėje, nepasiruošęs aukotis dėl viešųjų reikalų, yra idiotas. Apie tai buvo rašoma prieš daugiau nei 2 tūkst. metų. Antikos išminčiai tai gerai suvokė. Mes XXI a. nesuvokiame, kad idiotizmas yra milžiniška grėsmė, pasireiškianti tuo, kad negalime suvokti visumos. Deja, mūsų politinis „elitas“ nesupranta visumos. Baisiausia yra tai, kad jie nesupranta, jog nesupranta, ir didžiuojasi savo žinojimu. Mes neturime net rimtos ideologinės kovos, pas mus krikščionys demokratai yra netikintys, kairieji yra suburžuazėję, o „valstiečiai“ yra iš miesto. Viskas sujaukta. Tai ar mes, praradę orientaciją, galime išeiti iš šios situacijos?

***

Konferencijos filmuotą medžiagą rasite čia.


Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (9)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • SUSITIKIMAI: krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis lapkričio 13-14 dienomis dalyvaus Šiaurės-Baltijos ir Šiaurės grupės gynybos ministrų susitikimuose Osle, Norvegijoje.
  • PARODA: antradienį sostinės „Arkos“ galerijoje atidaroma Vilniaus teatro „Lėlė“ 60-mečiui ir atkurtos Lietuvos 100-mečiui skirta paroda „Dailė lėlių teatre“.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas spaudoj

Koks laikas turėtų būti nuolatinis Lietuvoje?

balsuoti rezultatai

Kaip vertinate savo finansinę padėtį?

balsuoti rezultatai
reklama
liu desertine 2
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +4   +8 C

   +5  +7 C

 

   +3  +7 C

  +8   +11 C

   +8  +9 C

 

   +7  +10 C

 7-12 m/s

 3-4 m/s

 

   2-3 m/s

 

USD - 1.1265 PLN - 4.2968
RUB - 76.1800 CHF - 1.1368
GBP - 0.8756 NOK - 9.5378
reklama
Ukis 2018
reklama
caritas indija