respublika.lt

V.Bogušis: Kasdien džiaugiuosi laisve

(0)
Publikuota: 2017 rugpjūčio 23 08:05:45, Jaunius POCIUS, zinios@vakarozinios.lt
×
nuotr. 2 nuotr.
30 metų po mitingo prie A.Mickevičiaus. Eltos archyvo (1987 08 23) nuotr.

1989-ųjų rugpjūčio 23-iąją milijonai lietuvių, latvių ir estų susikibę rankomis nutiesė gyvą 600 kilometrų grandinę, sujungusią Vilnių, Rygą ir Taliną. Taip Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonės pasmerkė prieš 50 metų pasirašytą Molotovo-Ribentropo paktą, atrišusį rankas Stalinui okupuoti tris Baltijos valstybes. Tačiau prieš Baltijos kelią buvo ir 1987-ųjų rugpjūčio 23-ioji, kai pirmą kartą viešai apie slaptą SSRS ir hitlerinės Vokietijos sutartį prie Adomo Mickevičiaus paminklo sostinėje prabilo saujelė Lietuvos patriotų.

 

„Vakaro žinios“ pakalbino vieną iš šio mitingo, įvykusio lygiai prieš 30 metų, organizatorių 
Vytautą BOGUŠĮ.

- Daugeliui Lietuvos žmonių rugpjūčio 23-ioji primena Baltijos kelią, o jums ši diena turbūt dvigubai ypatinga. Juk 30 metų, praėjusių nuo mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo, gera proga susitikti buvusiems bendraminčiams...

- Prieš penkerius metus, minint 25-metį, buvo didelė konferencija, pasakyta daug protingų kalbų, prisiminimų. Kasmet susitikinėti galbūt ir nėra tokios didelės būtinybės. Aš galvočiau, kad dabar daugiau turėtų kalbėti istorikai, politologai. Nebuvome mes ten ypatingi didvyriai, kažkaip ypatingai nusipelnę. Tiesiog tokia buvo laiko dvasia, mes buvome truputį agresyvesni, įžūlesni tiesos žodžio siekėjai ir paskelbėme Tautai ir pasauliui, kad norime pasmerkti Lietuvos okupaciją, panaikinti Molotovo-Ribentropo paktą ir jo pasekmes.

- Šis antisovietinis mitingas buvo pirmasis po 1972-ųjų „Kauno pavasario“. Nors buvo jau Gorbačiovo laikai, vadinamoji perestrojka, bet jus už tai saugumas tampė?

- Pasakysiu - ir taip, ir ne. Žinoma, visi buvo tampomi, smerkiami. Dabar, retrospektyviai žiūrint, esu subjektyvus. Bet po mitingo, rugsėjo pradžioje buvau pas KGB generolą Eismuntą. Mane tardė jis ir jo pavaduotojas pulkininkas Baltinas. Berods iš Maskvos atvykęs Eismuntas buvo naujai iškeptas vadovas, o Baltinas Lietuvos įvykius labai gerai išmanė. Aš jam uždaviau tik vieną klausimą, kodėl jie leido mums daryti tą mitingą, nors laisvai galėjo suimti organizatorius. Atsakymas buvo maždaug toks: „Norėjom pažiūrėti, kiek jūsų, ekstremistų, susirinks.“ Maždaug norėjo padaryti inventorizaciją. Antru klausimu Baltino paklausiau, ką jis galvoja apie Molotovo-Ribentropo paktą. Tai, ką jis man atsakė, buvo stebuklas: „Nepraeis nė treji metai, Molotovo-Ribentropo paktas ir slaptieji protokolai bus anuliuoti, jie bus paskelbti viešai.“ Aš po tardymo nulėkiau pas Antaną Terlecką ir pasakiau: tikras fenomenas, mes tai iškėlėm, nepraėjo nė dvi savaitės, spaudoje visur smerkia, o aiškina, kad paktas bus paskelbtas. Antanas sako: „Jo, u nich jest niuch chorošij“ (Jie turi gerą uoslę - rus.). O šiaip mane smerkė Jaunimo teatre (V.Bogušis ten dirbo inžinieriumi - red.past.).

Man pasisekė, nes, nors buvo duotos instrukcijos smerkti, mane palaikė aktoriai, ypač Kristina Kazlauskaitė. Kiti atsisakė smerkti, o kitiems net nereikėjo, nes buvo komandiruotėje. Taigi išėjo toks nevykęs spektaklis, kas buvo nebūdinga genialiam Jaunimo teatrui. Be to, vienas kolega, dirbęs garso inžinieriumi, visas kalbas įrašė į diktofoną, o man tą visą smerkimą pavyko permesti į užsienį. Po savaitės tas visas spektaklis buvo transliuojamas per visas radijo stotis. Vėl buvo didelis triukšmas, vėliau CK plenume Petras Griškevičius (LKP pirmasis sekretorius - red.past.) kalbėjo, kad ideologinė įstaiga nedavė atkirčio nacionalistams.

- Kodėl šiandien nebesigirdi tada protestavusiųjų „ekstremistų“ balso? Jie, tikriausiai, turėtų ką pasakyti mūsų valdžiai. Paseno, pavargo ar tiesiog nutildyti premijų ir medalių?

- Dalis išėjo Anapilin. Aš medalių neturiu, turiu vienintelį ordiną, kuriuo labai didžiuojuosi - Vyčio Kryžiaus karininko - už visą disidentinę veiklą. Kita vertus, toks protingas kunigas Maironis sakė: „Atgyvenome dalį, savo įnešėme, laikas vietą užleisti jauniems.“

- Kartais kyla labai rimtų abejonių, kiek mes nuo anų laikų priartėjome prie demokratijos. Pamenate, kai Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarai Romualdas Ozolas ir Bronislovas Genzelis teisiami neva pažeidę susirinkimų tvarką?

- Demokratijos supratimas - filosofiškai reliatyvus klausimas. Kai tu kenti nuo okupanto, tai tu žinai, nuo ko tu kenti. Bet kai muša savi, labiau sopa. Kadangi esu gerokai pabuvęs Rusijoje, pasakysiu savotiškai: kai pamatai savų svoločių, supranti, kad jie padlos, bet jie padlos litovcai. Tai, žinoma, skaudulys. Bet aš vis tiek džiaugiuosi, didžiuojuosi savo Lietuvos laisve ir Nepriklausomybe. Juk kai pagalvoju, kaip gyvenome tada, ima siaubas. Tikrindavo, kokius eilėraščius mano vaikai sakydavo, liepdavo nemokyti Vytės Nemunėlio eilėraščių. Aš Vytį nupiešiau, nuspalvinau geltonai žaliai ir raudonai, tai auklėtoja sakė, kad turi skundus rašyti apie mano vaikus. Bet man kažkaip sekėsi, nes visą laiką buvo gerų žmonių.

- Iš nusivylusių žmonių dažnokai girdisi, kad ne už tokią Lietuvą kovojome. Ar, kaip buvusiam aktyviam politikui, panašių klausimų ar priekaištų tenka išgirsti?

- Per daug niekas manęs neklausinėja. Kita vertus, aš sakau: aš labai laimingas, užauginau vaikus, jie laisvi. Jiems nereikia klausyti, kaip mes, „Amerikos balso“, „Laisvosios Europos“ ar „Vatikano radijo“. Jie gali keliauti į Briuselį, į Prahą ar Magadaną - visur savo valia. Tavo laisvas pasirinkimas, informacija, nereikia to dvigubo ar trigubo gyvenimo, kai viena galvoji, kita šneki, trečia nutyli. Aš atsidžiaugti negaliu, kad gyvenu ir kasdien džiaugiuosi Lietuvos laisve.

- 1987-ųjų mitingo organizatoriai turtų nesusikrovė, tamsta pats, keturias kadencijas būdamas Seime, suprantu, taip pat. Ar ne apmaudu aplink matant prabangą, dažnai susikurtą lipant per kitų galvas, sukčiaujant, apgaudinėjant valstybę?

- Kaip sakiau, skaudu yra dėl savų svoločių ir savas rimbas, ko gero, storesnis negu svetimas. Kita vertus, aš augau inteligentų šeimoje, mano tėvas kultūrologas, universiteto dėstytojas, jokių turtų neturėjo. O aš šiaip esu turtingas, turiu tris vaikus, tris anūkus, ko man dar daugiau reikia?

- Dabar mes kalbame apie dvi Lietuvas - turtingųjų ir vargšų. Bet jais tapo žmonės, kurie visą gyvenimą tiesiog dirbo sąžiningai, bet nieko taip ir neuždirbo. Dirbote Seime, matėte valstybės valdymo virtuvę iš vidaus. Ką mūsų valdžios galėjo padaryti, bet nepadarė?

- Mes patys esame kūrėjai, patys esame žmonės. Tą, ką sugebėjome padaryti, padarėme. Buvome ištrinti iš geopolitinio žemėlapio, tapome valstybė. Žinoma, daug ko nepadarėme, pridarėme daug klaidų. Aš ir pats daug ką kitaip daryčiau, nes atsiranda patirtis, supratimas. Juk mes ne rojuje gyvename. Ir patys galėjome daugiau padaryti, ir mūsų santykiai su kaimynėmis valstybėmis galėjo būti kitokie. Bet aš manyčiau, kad patys žmonės turėtų būti truputį reiklesni. Valdžia nėra stebuklas. Mes į ją žiūrime truputį fetišizuotai, tikimės, kad mums viską ant padėklo atneš. Kai kūrėmę tą Nepriklausomybę, mes į viską turbūt žiūrėjome pro rožinius akinius, galvojome, kad gyvensime vos ne rojuje, čiulbės paukštukai, bananai augs ant medžių. Pasirodo, kad realybė yra kitokia, tą rojų reikia patiems susikurti. O dabar atrodo, kad atsidūrėme savotiškame pragare.

- Skaudu?

- Man gaila žmonių, ypač vyresnio, garbaus pensinio amžiaus, su jais dažniau susiduriu. Skaičiuoja pinigus šlapiankai ar nekompensuojamiems vaistams, graudu pasidaro. Žmonės sunešė, dirbo, darė, ir staiga atsiduria tokioje situacijoje. Jaunimas - kita kalba. Tegul važinėja, keliauja, norės - sugrįš. Kaip sakė poetas, nebeužtvenksi upės bėgimo.

- Ilgai kalbėdavome, kad štai valdžioje vis tie patys ir tie patys veidai, pagaliau išsirinkome naujus. Jie, dirbdami beveik metus, jau daug ką nuvylė. O jus?

- Kai reikia eiti pas odontologą, visą laiką norisi eiti pas patyrusį ir gerai išmanantį. Visi nori kažko naujo, bet tas naujas, pasirodo, yra toks senas ir nevykęs, tikras naujokas. Dabar, švelniai tariant, yra toks jovaliukas, nesusikalbėjimas. Mažai padaroma, daug pliurpiama, daug nepasitikėjimo, nestabilumo. Atsibudęs tu nežinai, kokią naujieną išgirsi, už ką tau reikės mokėti ar nereikės, ar bus už šildymą PVM, ar nebus, galėsi nusipirkti alaus ar negalėsi. Kažkoks visiškas marazmatinis, neprognozuojamas procesas. Kai mes žiūrime spektaklį, mums neįdomios repeticijos. Tegul tie mūsų išrinkti vyrai ir moterys susirepetuoja, man svarbus rezultatas. Deja, rezultatas yra nepavydėtinas. Man liūdniausia neaiškumas ir nestabilumas. Ir liūdna, kai beviltiškumą matau ir žmonėse.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar pritariate sprendimui įteisinti naktinius taikiklius medžioklėje?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s