Jei jus apgautų pardavėjas ar paslaugų teikėjas, nebūkite naivūs ir negalvokite, kad jūsų teises pultų ginti jūsų pačių išlaikoma Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba. Dažnais atvejais atvykus į minėtą kontorą jos darbuotojai tepasakys, kad jūsų teises turi ginti kitos mokesčių mokėtojų išlaikomos valstybės institucijos. O ir tos pirmiausia gerokai pagainioję iš vietos į vietą, tuomet pasiūlys kreiptis į teismą. Ar dažnas turi tiek laiko ir noro tąsytis po valdiškas kontoras?
Dingo tūkstančiai litų
Praėjusio penktadienio rytą į „Vakaro žinių“ redakciją kreipėsi specialiai į Vilnių iš Šiaulių su žmona atvykęs pastaruoju metu Airijoje gyvenantis ir dirbantis Virginijus Steponavičius. Vyras pasakojo prieš kelerius metus sudaręs investicinio gyvybės draudimo sutartį su „Hansabanku“, kuris dabar vadinasi „Swedbank“.
„Užėjo krizė ir pusė pinigų pradangino. Iš 15 tūkst. litų liko 7 tūkst. litų“, - paaiškino jis.
Nuvažiavęs į banko filialą Šiaulių apskrityje jis pareikalavo grąžinti likutį, kuris sudarė apie 1,3 tūkst. eurų (nes kiek anksčiau viena banko darbuotoja buvo sutikusi atiduoti tik 500 eurų).
„Tačiau iš manęs pareikalavo mano, kaip Airijos gyventojo, mokesčių mokėtojo kodo. Nedaviau, nes tai ne jų reikalas. Bankas yra bankas, o ne kokia mokesčių inspekcija. Nes banko darbuotojas gali prisistatyti mano vardu ir, žinodamas mano mokesčių mokėtojo kodą, gali mano vardu paskolą pasiimti ar dar ką nors padaryti. Tada pareiškė, kad, jei neatskleisiu kodo, pinigų neatgausiu. Motyvavo tuo, kad tokios yra banko vidaus taisyklės. Daugiau jokių argumentų nepateikė“, - pasakojo V.Steponavičius.
Pasiuntė toliau
Vyras sakė teturintis banko išduotą išrašą, rodantį sąskaitos likutį, tačiau iš jo jokios naudos. Bankas į kalbas nesileidžia. Su žmona pasitaręs nutarė vykti į Vilnių ir kreiptis į valstybinę vartotojų teises ginančią instituciją, tačiau miesto svečiai jos nerado, todėl paprašė „Vakaro žinių“ pagalbos. Mielai sutikome: kartu ir žmonėms padėsime, ir pamatysime, kaip valstybinėse įstaigose elgiamasi su paprastais mintingaisiais. „Vakaro žinių“ žurnalistas kartu su V.Steponavičiumi ėjo kaip pastarojo draugas, neprisistatydamas žurnalistu.
Pirmoji stotelė - Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba. Patekę į priimamąjį ir trumpai išdėstę, kokie reikalai „atpūtė“, iš vietinio valstybės tarnautojo išgirdome, kad tai yra visai ne jo atstovaujamos kontoros reikalas. Pasirodo, jei reikalas susijęs su komerciniais bankais, interesantai persiunčiami į Lietuvos banką, jei su maisto produktais - į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą ir t.t. Patarė mums eiti į Lietuvos banką iš Gedimino prospekto pusės. Beeinant bendrakeleiviui kilo labai pagrįstas klausimas - už ką tada išlaikome Valstybinę vartotojų teisių inspekciją, jei ji teatlieka tarpininko vaidmenį. Galbūt užtektų išlaikyti vieną etatą, kad jį užimantis žmogus tiesiog nukreiptų interesantus reikiamu adresu.
Vasara yra vasara
Į Lietuvos banką patekome pro įėjimą iš Gedimino prospekto pusės. Deja, griežta apsaugos darbuotoja paaiškino, kad ne čia pataikėme. Nusivylęs bendrakeleivis jau norėjo viską mesti, tačiau apsaugininkė pasiūlė kreiptis vidaus telefonu į vieną iš Lietuvos banko darbuotojų. Su ja susisiekus išgirdome, kad reikia į pastatą patekti iš Totorių gatvės. Ten ji mus pasitiko ir paklausė, ar norėsime konsultacijos, ar rašysime skundą. Pasakėme, kad visų pirma norime išsiaiškinti, ar kokie nors teisės aktai leidžia komerciniam bankui reikalauti kliento išduoti savo airišką mokesčių mokėtojo kodą. Tačiau ji prisistatė teesanti eilinė raštinės darbuotoja ir tegalinti priimti skundą. Davė užpildyti atitinkamą formą, kurią, beje, teko užpildyti tiesiog koridoriuje, į jokį kabinetą ar panašią patalpą net nebuvome pakviesti. Paklausta, kada skundas bus išnagrinėtas, moteris paaiškino, kad pirmiausia jį reikės nusiųsti į kitą Vilniaus galą - Žirmūnų rajoną, po to per 20 darbo dienų jis bus išnagrinėtas.
„Nors gali užtrukti ir ilgiau. Juk suprantate - vasara, daug kas atostogauja“, - sakė Lietuvos banko darbuotoja, užtikrinusi, kad bet kokiu atveju interesantas bus informuotas elektroniniu paštu.
„Swedbank“ atstovas tyli
Tiesa, V.Steponavičius atgal į Šiaulius iš Vilniaus išvyko praradęs beveik visas viltis. Vien iš Lietuvos banko pateiktos užpildyti formos jis susidarė įspūdį, kad teisybės nesuras, nes buvo pareikalauta įvairių dokumentų, raštiško kreipimosi į „Swedbank“ bei raštiško atsakymo iš jo ir t.t. O žmogus teturėjo jau minėtą išrašą ir net nežinojo, kad būtina surinkti įvairiausius popierius.
Kaip „Swedbank“ įsigudrino taip investuoti žmogaus pinigus, kad iš 15 tūkst. litų neliko nė pusės? Ar jis turi teisę reikalauti airiško mokesčių mokėtojo kodo ir, jo negavęs, negrąžinti pinigų? Su šiais klausimais „Vakaro žinios“ kreipėsi į „Swedbank“ ekonomistą Nerijų Mačiulį, tačiau gavo atsakymą, kad atsakymo negaus.
„Žinote, reikia žiūrėti į kiekvieną konkretų atvejį. Tikrai negalėsiu pakomentuoti nežinodamas situacijos“, - tepasakė N.Mačiulis. Tad V.Steponavičiui dabar liks laukti 20 darbo dienų ar ilgiau (nes, suprantate, vasara), ir tik tada sužinos, ar turi nors kiek vilties atgauti tai, ko bankas nespėjo „investuoti“.
Pasirodo, kontora yra reikalinga
Liko neatsakytas dar vienas klausimas - kam gi reikalinga Valstybinė vartotojų teisių inspekcija, jei ji tik nukreipia žmones į kitas institucijas. Į šį klausimą atsakė minėtos kontoros Vartotojų konsultavimo, asmenų aptarnavimo ir komunikacijos skyriaus vedėja Giedrė Nenartavičiūtė.
„Iš viso yra šešios ginčus nagrinėjančios institucijos - Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, Lietuvos bankas, Ryšių reguliavimo tarnyba ir kitos. Skundai, kurie nesusiję su šių tarnybų kompetencija, patenka mums“, - tikino G.Nenartavičiūtė.
Anksčiau veikdavo ir Valstybinė ne maisto produktų inspekcija, tad, realiai mąstant, tarnyba tada iš viso neturėjo ką veikti. Tačiau, pasak atstovės, ši inspekcija jau panaikinta, be to, ji nenagrinėdavo vartotojų skundų.
„Visos ne maisto prekės - rūbai, avalynė, buitinė technika ir t.t. - eina mums. Mes tikrai turime daug vartotojų prašymų, per metus - tūkstančius. 2016 m. keitėsi įstatymas, todėl dabar mums priklauso visos ne maisto prekės. Taip pat prižiūrime komercinę veiklą, nesąžiningą reklamą, nesaugius produktus. Tų sričių - labai daug. Nagrinėdami vartotojo prašymą mes priimame ne rekomendacinio pobūdžio, o privalomus sprendimus. Tačiau tiek vartotojas, tiek pardavėjas per 30 dienų gali kreiptis į teismą, kad sprendimas būtų išnagrinėtas iš esmės“, - teigė G.Nenartavičiūtė.
Pasak jos, maždaug pusė skundų baigiasi taikiai, dar iki priimant sprendimą.
„O iš likusių maždaug pusė skundų yra tenkintini, pusė - ne. Dalis tyrimų nutraukiama, jei pirkėjas, pavyzdžiui, nepateikia prašomų dokumentų ir panašiai“, - dėstė G.Nenartavičiūtė.
Bylinėtis tektų patiems
Paklausus, ką žmogui daryti, jei jis įsigijo prekę, kuri, pavyzdžiui, „sustreikavo“ nesibaigus galiojimo terminui, tačiau pardavėjas nesutinka nei jos pakeisti, nei grąžinti pinigų, nei užtikrinti nemokamo remonto, G.Nenartavičiūtė viską paaiškino. Tačiau iš paaiškinimo panašu, kad vartotojui daug pigiau paprasčiausiai nuryti nuoskaudą.
„Žmogus privalo atvykti pas pardavėją. Jei jis per 14 dienų neatsako arba atsako neigiamai, žmogus turi kreiptis į mūsų tarnybą, surašyti skundą ir pateikti visus patvirtinančius įrodymus - pardavėjo atsakymą ir panašiai. Jei daiktas yra nedidelis, tai jį reikėtų pristatyti į vieną iš mūsų padalinių, kurių Lietuvoje yra 10. Tada mes kreipiamės į pardavėją. Jei šis nesutinka ginčo spręsti taikiai, tada mes galime atlikti daikto ekspertizę. Vadovaujantis ja vartotojo skundas arba tenkintinas, arba ne. Jei skundas netenkintinas, vartotojas į teismą turi kreiptis pats“, - neslėpė G.Nenartavičiūtė.