Valdininkų nejaudina atimtų vaikų ašaros

Neapsikentusios Norvegijoje savavaliaujančios Vaiko teisių apsaugos tarnybos „Barnevernet“ teroro ir praradusios viltį susigrąžinti vaikus teisiniu būdu dvi mamos - Airida P. ir Loreta D. - savo vaikus „pagrobė“. Airida su vaikais į Tėvynę parvyko dar lapkritį, Loreta su dukrele - sausio 20 d. Jokios Lietuvos valdžios institucijų paramos nesulaukusios moterys dabar tikisi, kad Lietuva bent jau nesugalvos jų vaikų grąžinti Norvegijai, jei ši paprašys.

Tačiau Gražinai L. nepavyko - su palydovu iš Norvegijos išvykęs jos 7 metų sūnus buvo sulaikytas Švedijoje sausio 26 d. Lietuvos užsienio reikalų ministras L.Linkevičius pareiškė, jog Lietuva darys viską, kad padėtų tėvams, iš kurių Norvegijoje buvo atimti vaikai, bet ji neketina kelti skandalų.

Tačiau kol mūsų tarnybos ruošėsi „kažką daryti“, Lietuvos nepilnametį pilietį Švedijos institucijos sausio 28 d. perdavė... Norvegijos socialinėms tarnyboms.

Lietuvos ambasadorius Švedijoje Eitvydas Bajarūnas paprašė skubaus susitikimo Švedijos užsienio reikalų ministerijoje, siekiant išsiaiškinti, kodėl Lietuva nebuvo laiku informuota apie Lietuvos nepilnamečio piliečio perdavimą Švedijos socialinėms tarnyboms bei Lietuvos piliečio perdavimo Norvegijai aplinkybes. Tačiau kas iš to?

Mama palikta be vilties

Jau daugelį metų lietuvių šeimoms, patekusioms į „Barnevernet“ nemalonę, padedanti vertėja, dirbanti Norvegijos teismuose, Neringa Ozolina pastarąsias dienas yra pačiame įvykių sūkuryje. „Vakaro žinioms“ ji vakar teigė, kad tiek ji, tiek Gražina yra tris paras nemiegojusios ir apimtos visiškos nevilties.

Mat gavusios Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovės Odetos Tarvydienės laišką, nurodantį kuo greičiau būti Lietuvos ambasadoje Švedijoje ir parašyti prašymą, kad mamai būtų atiduotas jos vaikas, Gražina ir N.Ozolina automobiliu vyko į Švediją, tačiau gavo pranešimą, kad vaikas jau seniausiai - dar sausio 28 d. - grąžintas į Norvegiją.

„Mes nebežinome, ką daryti, į ką kreiptis, iš kur tikėtis pagalbos, - sakė N.Ozolina. - Aišku viena - Lietuvai jos piliečiai visiškai nerūpi. Lietuvai jų vaikų nereikia. Dėl savo vaikų Norvegijoje kovojantys lietuviai nurašomi Lietuvos institucijų kaip alkoholikai ir smurtautojai. Tai  - melas. Tad kodėl tie esą degradavę lietuviai taip kovoja dėl savo vaikų net rizikuodami atsidurti kalėjime? Lietuvos valdžios abejingumas - didžiausia gėda.“

Gražina L. vakar iš nevilties sunkiai rinko žodžius. Ji puikiai supranta, kad didelė tikimybė, jog jai niekada nepavyks atgauti savo sūnaus, jeigu nesulauks Lietuvos valdžios institucijų paramos.

Lietuvai vaikai neįdomūs

Anot 16 metų Norvegijoje gyvenančios ir dirbančios N.Ozolinos, „Barnevernet“ jau žino, kad Lietuvos instancijos nuolankiai nesikiša, kai iš lietuvių atiminėjami jų vaikai, todėl tokie vaikai yra lengvas grobis. Beviltiškose situacijose lietuviai paliekami vieni.

„Lietuva ne tik nepadeda savo piliečiams, bet net ir užsimerkia prieš šią problemą - galiu tai drąsiai teigti, nes jau daug metų dirbu vertėja teismuose lietuvių vaikų atėmimo bylose, žinau tų bylų užkulisius, matau suklastotus liudijimus“, - sako N.Ozolina.

„Rugsėjo 15 d. Osle, Lietuvos ambasadoje, lankėsi Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė O.Tarvydienė, užsienio reikalų ministras L.Linkevičius, Seimo narė Orinta Leiputė. Sako, buvo atvykę pasidomėti, kaip spręsti tą problemą. Tačiau jie net nepasivargino susitikti su nukentėjusiais tėvais,“  - prisimena moteris.

Ir ambasada nepajudina nė piršto dėl prarandamų vaikų. Jos atsakymas būna vienodas visiems tėvams: „Negalime kištis į svetimos valstybės vidaus reikalus.“ Anot N.Ozolinos, Lietuvos ambasados darbuotojai Norvegijoje, vaiko teisių apsaugos specialistai iš Lietuvos nė karto nėra dalyvavę vaikų atėmimo bylose.

„Niekas, išskyrus tėvus, dėl lietuvių vaikų nekovoja. L.Linkevičius mums čia davė vienintelį patarimą: „Negerkite, nemuškite savo vaikų, ir viskas bus gerai.“ O aš galiu atsakingai pareikšti - Norvegijoje vaikus praranda ir čia daug metų jau gyvenantys, puikiai norvegiškai kalbantys, gerą verslą turintys, aukštas pareigas einantys turtingi lietuviai“, - sako N.Ozolina.

O kitos šalys, anot jos, kovoja. Kenijos ambasadorė vyko į teismą ir sugebėjo vaiką sugrąžinti į biologinę šeimą. Indijos ambasada kovojo dėl kiekvieno paimto savo vaiko, Slovakija atsikovoja savo vaikus. Čečėnai įsiveržė pas globėjus, atsiėmė savo vaikus ir išsivežė į Maskvą.

Daugybę savo vaikų išgelbėjo Lenkija - pagrobė globėjams atiduotus vaikus ir išgabeno iš šalies. Lenkijos diplomatai nedarė kliūčių privačiam detektyvui, kuris sugebėjo į Lenkiją pargabenti daug atimtų vaikų.

Sprendžia savo problemas

Apie „Barnevernet“ taikomus metodus N.Ozolina gali papasakoti daug. Keturis vaikus auginanti moteris ir pati buvo patekusį į jų akiratį, kai vos kelerių metukų dukrai suskaudo dantį. Nuvykusi į privatų odontologijos kabinetą ir nesulaukusi realios pagalbos, o gavusi tik receptą nuskausminamiesiems, besilaukianti moteris, vesdama verkiančią dukrą, ir pati pravirko.

„Po gimdymo grįžusi iš ligoninės namo gavau laišką iš „Barnevernet“ - odontologas paskundė, kad „mama klinikoje vaiko akivaizdoje parodė savo emocijas“, - prisimena moteris. - Buvo pradėta byla. Tačiau pakėliau tokį triukšmą, kad supratę, jog netylėsiu, bylą nutraukė.“

„Barnevernet“, anot N.Ozolinos, - ne teisinis organas, o politinė sistema. Ši sistema niekam neatskaitinga, net vyriausybė neturi teisės kištis. Ir jai reikia plėstis, todėl reikia vaikų. Šiuo metu biudžete vaikų teisių apsaugai sukasi 9,9 mlrd. kronų. Tai yra verslas. Kuo daugiau atimtų vaikų, tuo daugiau pinigų sistemai, globėjams, teisėjams, advokatams, psichologams, ekspertams. Ne paslaptis, kad „Barnevernet“ darbuotojai aprūpina vaikais draugus ir giminaičius. Visi sistemos dalyviai gauna naudą iš to, kad globėjams atiduodami vaikai, nes kitų metų biudžetas priklauso nuo turimų bylų skaičiaus.

Be to, svetimi vaikai padėjo Norvegijai išspręsti ilgalaikę kraujomaišos problemą. Nieko nuostabaus, kai per 100 kilometrų vieni nuo kitų nutolusiuose kelių namų kaimuose būdavo kraujomaišos - santuokų tarp brolių ir seserų, artimų giminių. Dauno sindromu sergančių vaikų skaičiumi Norvegija pirmauja pasaulyje.

Todėl Norvegijai reikia kuo daugiau gerų, sveikų piliečių. Norinčių globoti mažus vaikus - didžiausia eilė.


- Kas gresia mamai, nesėkmingai mėginusiai „pagrobti“ savo vaiką? - „Vakaro žinios“ vakar teiravosi už savo vaikus kovojančioms moterims Norvegijoje atstovaujančios advokatės Sandros LATOTINAITĖS.

- Kadangi iš Gražinos L. globos teisės nėra atimtos - jai tik skubos tvarka apribotos motinystės teisės, tad ir kaltinimai už vaiko pagrobimą jai negali būti pateikti.

Kol kas bylos medžiagos man neatsiuntė, tad su ja nesu susipažinusi, tačiau, mano turimais duomenimis, Gražinai L. yra pateikti įtarimai dėl melagingų parodymų davimo. Kadangi vaikas buvo grąžintas į Norvegiją, vadinasi, dabar jis priklauso Norvegijos jurisdikcijai ir jam taikytinas Norvegijos vaiko teisių apsaugos įstatymas.

Posėdis, - tiesa, dabar jau dėl globos teisių atėmimo iš Gražinos L. - vyks vasario 9-10 dienomis. Jeigu mamai globos teisės bus atimtos, labai realu, jog vaiką ji galės matyti kokius 6 kartus per metus po 4 val. Jeigu vaikas būtų buvęs grąžintas į Lietuvą, toks posėdis neįvyktų, nes viena pagrindinių sąlygų nagrinėti tokią bylą - vaikui turi būti taikoma Norvegijos jurisdikcija.

- Ar Norvegija gali kėsintis į vaikus, kuriuos tėvams pavyko parvežti į Lietuvą?

- Dėl į Lietuvą jau išvežtų vaikų Norvegija gali kreiptis į Lietuvą ir reikalauti juos grąžinti, bet neprivalo, tad teoriškai gali ir nesikreipti. Tačiau dėl Airidos P. vaikų jau esu gavusi procesinius dokumentus iš atitinkamo vaiko teisių apsaugos skyriaus, o iš jų galima spręsti, kad skyrius yra pateikęs reikalavimą

Lietuvos atitinkamoms instancijoms grąžinti vaikus į Norvegiją.Tačiau galutinį sprendimą dėl vaikų išdavimo ar neišdavimo turės priimti Lietuvos teismai.

Jei Lietuva atiduotų Airidos P. ir Loretos D. vaikus Norvegijai, o motinos važiuotų kartu su jais, joms Norvegijoje baudžiamoji atsakomybė grėstų tuo atveju, jei yra pradėtos baudžiamosios bylos, tačiau aš tokios informacijos kol kas neturiu.

- Ar nujautėte, kad teisiškai vaikų negalintys atsiimti tėvai imsis juos „grobti“?

- Niekada neskatinau imtis tokių veiksmų.

Priešingai - skatinau siekti susigrąžinti vaikus per teismą. Tačiau faktas tas, kad iš daugelio jų girdėjau tik nusivylimo žodžius - jos nepasitikėjo Norvegijos teisine sistema, netikėjo, kad jos gali prieš ją laimėti.

Mano praktikoje yra buvę du atvejai, kai vaikai buvo paimti iš šeimos skubos tvarka, tačiau per teismą pavyko juos sugrąžinti į biologines šeimas ir bylos buvo nutrauktos.

Dar tris mergaites, tiesa, ne Lietuvos pilietes, taip pat pavyko grąžinti į biologinę šeimą. Nors ir nelabai didelis, bet tai yra laimėjimas, nes tokių dalykų Norvegijoje pasiekti labai sudėtinga.

Mano klientai - dar toli gražu ne viena lietuvių šeima. Visai realu, kad pastarųjų savaičių įvykiai gali motyvuoti kai kuriuos tėvus imtis tokių pat priemonių.

Tačiau labai gali būti, kad Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnybos ir policija, kurios glaudžiai bendradarbiauja, sugriežtins priemones, kad tai taptų neįmanoma, pavyzdžiui, įslaptins vaikų adresus.

- Kodėl norvegams taip reikia lietuvių vaikų?

- Dėl tokio Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnybos elgesio nukenčia ne tik lietuvių šeimos - tie patys reikalavimai taikomi ir kitų šalių piliečiams. Jeigu Vaiko teisių apsaugos tarnyba susidomi tam tikra šeima, jeigu pradedamos bylos, vadinasi, tarnybą buvo pasiekusi tam tikra tėvams nepalanki informacija.

Yra pavyzdžių, kai tarnybos vadovaujasi toms šeimoms sąmoningai norinčių pakenkti žmonių anonimiška informacija. Net tų pačių vaikų atviravimai darželiuose, mokyklose gali būti pretekstas, nors visi puikiai žinome, kad negalima tikėti viskuo, ką šneka vaikai, nes fantazija dažnai painiojama su realybe. Vis dėlto bet kuri informacija priimama už gryną pinigą. Tėvai yra masiškai diskredituojami.

Neteisinga teigti, kad tokios bylos pradedamos tik visiškai asocialiems tėvams. Dėl savo vaikų tenka kovoti ir šeimoms, kurios būtų puikiai susitvarkiusios, jeigu joms būtų pasiūlytos pagalbos priemonės. Deja, dažnai tos priemonės nepasiūlomos. Tarnybos grindžia tai tuo, kad tėvai nesuvokia problemos esmės ir kad dėl šios priežasties laikytina, jog pagalbos priemonės nepadėtų.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“

Lietuvos diplomatai reikalauja susitikimo su septynmečiu Norvegijoje

Norvegijos užsienio reikalų ministerija Lietuvos ambasadorei Osle Izoldai Bričkovskienei pažadėjo dėti visas pastangas oficialiai patvirtinant, kad iš Švedijos sugrąžintas septynmetis Gabrielius tikrai yra Norvegijoje. Švedijos diplomatai pranešė, kad Vilnius apie nepilnamečio išsiuntimą atgal į Norvegiją nebuvo informuotas, nes jo deklaruojama gyvenamoji vieta nėra Lietuvoje.

Antradienį I. Bričkovskienė buvo susitikusi su Norvegijos užsienio reikalų ministerijos ambasadoriumi vaikų teisių klausimams Jensu Eikasu (Jens Eikaas), pokalbio metu ambasadorė prašė pateikti informaciją apie tikslią Gabrieliaus buvimo vietą, taip pat leidimo susitikti su septynmečiu.

Užsienio reikalų ministerijos išplatintame pranešime teigiama, kad J. Eikasas savo atstovaujamos institucijos galimybes padėti Lietuvai apibūdino kaip ribotas, nes Norvegijos vaikų teisių tarnyba pirmiausia rūpinasi vaiko gerove bei griežtai laikosi įstatymo nustatytų konfidencialumo principų. Nepaisant to, J. Eikasas teigė suprantantis Lietuvos susirūpinimą ir pažadėjo dėti visas pastangas aiškinantis, ar berniukas tikrai yra Norvegijoje. Ar Lietuvos diplomatei bus leista susitikti su pačiu Gabrieliumi, URM pranešime neskelbiama.

"Šiuo metu Norvegijos vaikų teisių tarnybos atstovams nusiųstas ambasados prašymas skubiai susitikti, kad būtų galima įsitikinti, jog Lietuvos pilietis Gabrielius B. yra Norvegijoje ir jam suteikta tinkama priežiūra", - praneša Lietuvos užsienio reikalų ministerija.

J. Eikasas ambasadorę I. Bričkovskienę taip pat informavo, kad šį pavasarį Norvegijos parlamentui bus siekiama pateikti svarstyti šios šalies prisijungimo galimybę prie 1996 m. Hagos konvencijos dėl vaiko teisių užtikrinimo "Baltosios knygos". Tikimasi, kad Norvegijos prisijungimas prie šios konvencijos padės išspręsti kylančius ginčus tarp šalių.

Lietuvos ambasada Švedijoje antradienį taip pat gavo Švedijos užsienio reikalų ministerijos notą, kurioje pažymima, kad Švedijos socialinės tarnybos sausio 27 d. nutarė suteikti nepilnamečiui Lietuvos piliečiui Gabrieliui B. skubią priežiūrą. Švedijos URM teigimu, Švedija buvo tik tranzito šalis, per kurią jis keliavo, o Norvegija jo gyvenamoji vieta, todėl nebuvo sprendžiamas nepilnamečio globos klausimas. Kadangi globos klausimas nebuvo sprendžiamas, remiantis 1963 m. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių, Lietuva nebuvo nedelsiant informuota, o mažametis sausio 28 d. buvo grąžintas į Norvegiją.

Respublika.lt, Eltos info.