respublika.lt

Už ką Lietuvoje suteikiami valstybiniai apdovanojimai?

(0)
Publikuota: 2011 liepos 09 08:18:58, Parengė Janina GRIGAITYTĖ
×
nuotr. 1 nuotr.
Už ką Lietuvoje suteikiami valstybiniai apdovanojimai?

Ką tik buvo minima Liepos 6-oji, Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena ir šia proga norėtųsi pakalbėti apie kiekvienos valstybės būtiną atributą – valstybinius apdovanojimus. Už nuopelnus savo piliečiams suteikiami apdovanojimai turėtų prisidėti prie pilietinės visuomenės formavimo, nusakyti žmogaus ir valstybės santykį bei atlikti kitas subtilias funkcijas. Vis dėlto Lietuvoje ne vienas turbūt pasakytų, kad pas  mus valstybiniai apdovanojimai kartais atsiduria ne pas tuos, kurie jų nusipelnė labiausiai arba yra teikiami paprasčiausiai per dažnai ir dėl to nėra pakankamai vertinami. O kaip yra iš tikrųjų?

 

Apie tai ir pakalbėsime šios dienos ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskusijoje, kurioje dalyvauja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarai Egidijus BIČKAUSKAS ir Audrius BUTKEVIČIUS, žurnalistas Vilius KAVALIAUSKAS ir istorikas Edvardas KRIŠČIŪNAS.

G.JAKAVONIS: Už ką Lietuvoje suteikiami valstybiniai apdovanojimai? 

V.KAVALIAUSKAS: Valstybiniai apdovanojimai yra būdas valstybei paskatinti savo piliečius. Kad ir kaip keista, tokių apdovanojimų nėra JAV, tik žinybiniai. Galbūt valstybinių apdovanojimų nėra dar keliose valstybėse, kurios save laiko daugiau egzotiškomis arba sako, kad jų nereikia, o Lietuvoje jų yra, ir dėl to labai džiugu. Kartu mes atkūrėme ir gražias prieškario tradicijas. Apdovanojimas nėra masinis reiškinys, pas mus apdovanoja prezidentas, jam pataria Valstybės apdovanojimų taryba. Jei kas turi asmeniškumų, visa tai ir atsispindi apdovanojimų politikoje. Kartais apdovanojami vieni, kartais kiti. Kaip ir visur, sunku pasiekti objektyvumo. 

G.JAKAVONIS: Klausimas dėl tarpukario apdovanojimų tradicijos. Daugelis apdovanojimų, kurie egzistuoja mūsų valstybėje, buvo ir tarpukariu. Kuo skiriasi tarpukario ir dabartiniai apdovanojimai?
 
V.KAVALIAUSKAS:
Manau, kad tikslas yra tas pats. Prieškariu buvo daugiausia remiamasi 1930 metų gruodį priimtu Lietuvos valstybės ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymu. Dabar mes turime savo įstatymą, kuris buvo priimtas 2002-aisiais. Aš rašiau, sakyčiau, šio įstatymo juodraštį, vėliau jį tvarkė Seimas, kai ką pataisė. Per daug tie įstatymai nesiskiria. Tikslas yra vienas - sukurti įstatymą moderniai, taikiai valstybei, kur, sakyčiau, puoselėjami geri darbai, labdara, užuojauta, solidarumas, Lietuvos vardo garsinimas. Prieškariu vyravo gal kariniai dalykai. Tuo metu Lietuva tikrai labai sunkiai buvo iškovojusi Nepriklausomybę. O dabar daugiau akcentuojamas taikus ir kuriamasis darbas. 

G.JAKAVONIS: Buvau labai nustebęs, kai net sendaikčių turguje pamačiau išrikiuotus Sausio 13-osios atminimo medalius; atrodo, šie medaliai turėtų turėti pakankamą svorį, bet štai ima ir atsiduria kur nors turguje ant prekystalio. Bijau sumeluoti, jų turbūt apie dešimt tūkstančių yra.Vis dėlto tai parodo tam tikrą požiūrį. Negi yra tiek daug apdovanotų žmonių, ar visus apskritai galima apdovanoti? 

E.BIČKAUSKAS: Galiu pasakyti, kad asmeniškai buvau susidūręs su valstybės institucijų to medalio nuvertinimu. Situacija tokia: aš Maskvoje, kaip Lietuvos atstovas, buvau gavęs asmenų sąrašą, kurie turėjo būti apdovanoti. Tai buvo Rusijos piliečiai. Man buvo atsiųstas atitinkamas skaičius Sausio 13-osios atminimo medalių, kuriuos turėjau įteikti. Per tam tikrą laiką rasti visus tuos žmones, kuriuos reikės apdovanoti, buvo gana sudėtinga. Ir kai jau buvo pradėta įteikinėti medalius, gavau pranešimą iš Lietuvos, kad procesą reikia sustabdyti, nes pradėjome gaminti geresnės kokybės medalius. Nieko nematau dėl to blogo. Palaukiau, kol atsiuntė naujus, ir toliau ėmiau dalyti naujus medalius. O tie seni taip ir guli pas mane. Turiu pasakyti, labai ilgai laukiau, kol kas nors kreipsis į mane: būk malonus, grąžink tuos medalius, kurių turi per daug. Niekas nesikreipė. Esmė ta, kad niekam nebuvo įdomu, koks bus tolesnis jų likimas. Tai ne žmonių, bet atitinkamų institucijų požiūris. 

A.BUTKEVIČIUS: Pasakyčiau savo požiūrį ne į patį medalį, o į tą tvarką, kuria remiantis dalijami medaliai. Taip, man skirti medaliai (Lietuvos nepriklausomybės ir Sausio 13-osios,- red.past.), bet esu pareiškęs, kad jų neimsiu. Vien dėl tos priežasties, kad jie buvo masiškai dalijami. Sudarytas formalus sąrašas žmonių, kurie tuo metu buvo Parlamente, ir visiems, šast, po medalį. Kaip minėjote, yra trys tūkstančiai Sausio 13-osios atminimo medalių. Jeigu atminimo medalis duodamas tik dėl to, kad nepamirštume, jog mus traiškė tankais, tai apie 200 tūkstančių asmenų dalyvavo tuose įvykiuose prie Vilniaus televizijos bokšto. Dabar, remiantis žmonių pasakojimais ir prisipažinimu, bandoma sudaryti tokį registrą, kad mes ten buvome ir stovėjome. Bet jei medalis įteikiamas vertinant kokį asmens elgesį, tuomet, atleiskite, trijų tūkstančių medalių negali būti. Man žinoma, kad tokius medalius yra gavę asmenys, net nebuvę tenai, vien todėl, kad jiems reikėjo ką nors duoti, ir buvo kaip tik parankus naujų laikų medalis. Todėl jūs ir matote šiuos medalius pardavinėjamus kur nors Gariūnuose. Pavyzdžiui, prieškario metais daugybė žmonių buvo gavę medalius už karinius nuopelnus, nes buvo kovos. Bet vėliau, nuo 1920-ųjų iki 1940-ųjų, medaliai buvo dalijami per įvairias sukaktis. Pasižiūrėję į Lietuvos karininkiją pamatytume, kad tie medaliai ir ordinai buvo gauti ne už kokį konkretų darbą ar poelgį, bet sukakties proga. Tai tvirkina kariuomenę labiau nei bet kas kita. Atsiranda tam tikras konkuravimas: kodėl anas gavo medalį, o aš negavau? Nors gaunant apdovanojimą nereikalingas joks didvyriškas poelgis. Tiesiog sukaktis. Šis ydingumas ypač išryškėja kalbant apie 1940-ųjų Lietuvos okupaciją. Kur visi šie Vyčio Kryžiaus kavalieriai, ordininkai, Gedimino ordinus gavę diplomatai? Kur visa ši Lietuvos valstybiniais apdovanojimais apdalyta kompanija buvo 1940-aisiais? Kiek žinau, tai šaudė po liepa atsistojęs vienintelis mano senelio labai geras pažįstamas ir draugas Mikalauskas. Tai buvo vieninteliai šūviai, paleisti Kaune į važiuojančią rusų kariuomenę. Visa ta ordinų lavina rodo, kad buvo tam tikras valstybės mistifikavimas. Deja, analogiška situacija vyksta ir dabar.

G.JAKAVONIS: Edvardai, ne paslaptis, kad šį pokalbį kiek paskatino ir jūsų, organizacijos „Jaunoji Lietuva“ aktyvistų, ryškus indėlis į kovą už Lietuvos Nepriklausomybę, - ši organizacija pirmoji skatino Lietuvos jaunuolius atsisakyti tarnybos sovietinėje armijoje. Ir kai autoritetingi politikai buvo pasiūlę jus apdovanoti, iš Seimo pirmininkės Irenos Degutienės gavote atsakymą, kad priklausymas tegu ir nusipelniusiai organizacijai dar neįpareigoja gauti valstybinį apdovanojimą.

E.KRIŠČIŪNAS: „Jaunoji Lietuva“, Sąjūdis, kitos politinės jėgos dalyvavo bendrame sraute siekdami Nepriklausomybės, ir kai mes kovojome, kad Lietuvos jaunuoliai neitų tarnauti į sovietinę okupacinę kariuomenę, tai turėjo tarptautinę reikšmę. Latviai, estai, gruzinai, ukrainiečiai, azerbaidžaniečiai perėmė šią idėją - po gero pusmečio ir jie atsisakė. Buvo atskiri asmenys, kurie iškėlė tą idėją, kurie rizikavo. Sakykime, tuo metu ne vienam iš mūsų, „Jaunosios Lietuvos“ narių, buvo grasinama, kad laukia kalėjimas iki 15 metų. Ir V.Andriukaičio iš KGB dokumentas yra pristatytas - pučo metu pirmiausia suimti Lietuvos laisvės lygos, „Jaunosios Lietuvos“ narius, šaulius, jie turėjo būti teisiami karo lauko teismo. Visa tai parodo, kokia tai buvo rizika. Yra gautas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos pirmininko Gintaro Šidlausko raštas. Jame labai detaliai išanalizuota visa „Jaunosios Lietuvos“ veikla ir pateiktos išvados, kad iki dešimties žmonių turi teisę gauti apdovanojimus. Pačios I.Degutienės ir jos klerkų atsisakymas - tai spjūvis garsiems disidentams. Dar pasakyčiau: pasirodžius „Respublikos“ publikacijai, kiek skambino įvairių žmonių, kurie yra atidavę karinį bilietą. Savo patriotiniu veiksmu jie yra prisidėję prie Nepriklausomybės. Tai jie yra pašiurpę dėl tokio I.Degutienės poelgio.

G.JAKAVONIS: Dėl visos tos tvarkos: kiek suprantu, Prezidentūra apdovanoja, o teikimas turi būti Seimo pirmininkės. Ar tik ji viena gali? 

V.KAVALIAUSKAS: Valstybės apdovanojimą gali teikti tam tikras ratas žmonių. Tai Seimo pirmininkas, ministras pirmininkas, ministrai. Siūlyti gali daug kas. Sakykime, yra geras koks nors aktorius, teatras rašo raštą kultūros ministrui siūlydamas teikti jį apdovanojimui. Ministras ilgai galvoja, jei tam pritaria, užpildo tam tikrą anketą, ją pasirašo ir įteikia Prezidentūrai. Tai yra oficialus teikimas. Pavyzdžiui, nė vienas iš mūsų šiuo atveju to padaryti negalime. Prezidentūroje susirenka Valstybės apdovanojimų taryba, ji ir svarsto. Šie tarybos posėdžiai yra slapti, jokios informacijos iš jų neteikiama. Labai gaila, tuo slaptumu prisidengiant, tampa labai nesuprantama argumentacija, kodėl atmetama vieno ar kito žmogaus kandidatūra. Ir buvo tiesiog skandalingų dalykų, ypač kai tai tarybai vadovauja žmonės, kurie sprendė savo politines problemas panaudodami tą valstybės tarybą. Man iš tikrųjų gėda sėdint šalia dviejų Lietuvos valstybės kūrėjų pasakyti, kad šioje kompanijoje esu vienintelis apdovanotas ordinu. Man gėda, kad nei Egidijus, nei juo labiau kariuomenės kūrėjas nėra apdovanoti. Aš turiu Vytauto Didžiojo ordiną, kuris man buvo įteiktas už Ričardo Mikutavičiaus istoriją. Bet jaučiu, kad to ordino neturėčiau turėti, jei tokie žmonės neturi. 

E.BIČKAUSKAS: Norėčiau užduoti klausimą Viliui. Studijuojate šį dalyką ir analizuojate. Ar statistiškai esate kada nors pabandęs apskaičiuoti, kiek tarpukario Lietuvoje buvo apdovanotų valstybiniais medaliais ir kiek jų yra šiuo metu? 

V.KAVALIAUSKAS: Turiu sudaręs sąrašus. Mano sąraše yra 37 tūkstančiai pavardžių prieškariu, neskaitant 34 tūkstančių, kurie buvo apdovanoti Nepriklausomybės medaliu. Šiuo metu apdovanota gerokai mažiau - maždaug 6 kartus. Galima būtų sakyti, kuklumas. Sausio 13-osios atminimo medalių buvo trys tūkstančiai, o Nepriklausomybės medalių prieškariu buvo 34 tūkstančiai. Naujoji valstybės vadovė ypač mažai duoda apdovanojimų. Manau, tai nėra išmintinga politika, tarsi Lietuvoje nebūtų nusipelniusių žmonių. Ir kai per metus įteikiama 20 ar 30 apdovanojimų, tai iš tikrųjų yra mažai. Suomija, kuri yra tokio paties lygio valstybė, kiekvienais metais apdovanoja nuo 6 tūkstančių žmonių. Jų apdovanojimo sistema yra kiek kitokia. Be to, ten kiekvieną apdovanojimą pilietis nusiperka, sumoka bent jau už jo gamybą. Ir prezidentė įteikia tik vieną kartą per metus maždaug 10-20 apdovanojimų daugiavaikėms motinoms. O visi kiti apdovanojimai siunčiami paštu. Buvau Suomijos Prezidentūroje, buvau Moldovoje, mane kvietė būti konsultantu. Iš to supratau, kad mūsų sistema iš esmės nėra pati blogiausia. Bet blogiausia tai, kad nėra tokios pačios ideologijos, apdovanojimų strategijos, ko mes siekiame.

A.BUTKEVIČIUS: Turbūt visų nuomonė ta pati: svarbu žinoti, už ką konkretūs žmonės buvo apdovanoti. Juk tai ne vien apdovanojimas - tai ir mūsų valstybės istorijos dalis, tam tikras epizodas. Vadinasi, tas epizodas buvo svarbus, jei buvo suteiktas ordinas ar medalis. Ir dabar mes, vartydami apdovanotųjų sąrašą, negalime atkurti konkrečių epizodų, iš kurių viskas ir susideda. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad šie apdovanojimai atsirado iš kariuomenės, karinės struktūros. Didis žmonių ir karių sielų žinovas, žmogus, fantastiškai tiksliai motyvavęs aplinkinius, Napoleonas Bonapartas (Napoleon Bonaparte) yra pasakęs, kad kareivis kaunasi dėl dviejų dalykų - garbės ir ženklo. Ir kadangi visa valstybė N.Bonaparto buvo konstruojama tam tikru kariniu pagrindu, atsirado garbės legionas. Bet jis vienijo ne vien karinius asmenis. Ten buvo apdovanojami žmonės ir už kitas veiklas, kurios buvo svarbios valstybei. Manau, iš čia ir išplito kartu su prancūzų kultūra galimybė apdovanoti už darbinius nuopelnus įvairius asmenis Europoje. Taigi kiekvienas, kuris apdovanojamas, turėtų būti atlikęs ką nors reikšminga. Kaip minėjome, ant Vyčio Kryžiaus yra užrašyta: „Už narsumą“. Mes žinome, kad narsa paima miestus. Taigi ir tame civiliniame ordine kiekvienu konkrečiu atveju turėtų būti aprašyta, koks miestas ar kaimas buvo paimtas: ar tai apdovanojimas puikiam gydytojui, ar puikiam mokytojui. Tarkim, tarybiniais laikais valstybės konstruotojai mokėjo vertinti daugybės žmonių darbą. Darbiniais pažymėjimais ir ordinais buvo įvertinama konkreti veikla. Mes labai negatyviai galėtume žiūrėti į tą tarybinę praeitį, bet analogiška situacija turėtų būti ir dėl mūsų civilinių ordinų. 

V.KAVALIAUSKAS: Mes laikomės būtent Napoleono nustatytos apdovanojimų sistemos, kuri pirmiausia yra demokratinė: tiek generolas, tiek kareivis gali gauti tokį patį apdovanojimą, tereikia atlikti žygdarbį, darbą. Ir ordinas yra individualaus, ypatingo nuopelno įvertinimas. Būtent individualaus - jis suteikiamas ne dėl to, kad žmogus ėjo kartu, nešė rąstą, o todėl, kad jis pirmas nešė, kad nešė sunkiausiai, kad pasakė: paimkime ir pakelkime tą rąstą. Čia buvo neseniai toks pasiūlymas apdovanoti ordinais visus Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ar Seimo narius, vadinasi, visiems išdalyti po vienodą ordiną. Tai buvo Lietuvoje padaryta. Buvo apdovanoti visi mūsų ambasadoriai užsienyje. Tuo metu visi, kas tik buvo ambasadoriai, už nuopelnus Lietuvai gavo komandoro laipsnį. O kas nebuvo ambasadoriai, gavo riterio 5-ąjį laipsnį. Visiems davė, nesvarbu, ar jie buvo geri ambasadoriai, ar blogi. Niekas neklausė, kaip tu dirbai. Svarbu, kad užimi kėdę. 

A.BUTKEVIČIUS: Viliau, bet asmuo, tapęs prezidentu, automatiškai gauna grandinę - valdžios ženklą. Jis gauna ordiną. Praktika ydinga nuo pat galvos. Žuvis pūva nuo galvos. Nesvarbu, ar tai buvo geras prezidentas, ar blogas. Žinau vieną prezidentą, buvusį neilgai. O grandinė kabo ant sienos. Napoleono laikais įteikiant medalius svarbūs buvo kovos draugų paliudijimai; kitaip tariant, kareivis negalėjo būti apdovanotas, jei greta jo esantys asmenys sako, kad jo nuopelnų nėra. Žmonės neturėjo jaustis apeinami ar būti paminami. 

V.KAVALIAUSKAS: Buvo atvejų, kai mes įteikėme Vyčio Kryžių žmonėms, kurie buvo apsišaukėliai. Ir mes nedrįsome atšaukti dekreto. Laukėme, kol tie žmonės numirs. Jie numirė. Žinoma, jie gavo sklypus ir visa kita. 

A.BUTKEVIČIUS: Baigsiu savo idėją: galbūt reikia siūlyti, kad žmonių, kurie stovėjo greta, paliudijimas ir pritarimas būtų vienas iš pagrindų teikiant apdovanojimus. 

G.JAKAVONIS: Edvardai, sakykite, ar galėtų, esant dabartinei mūsų sistemai, būti apdovanotas žmogus, sakykim, ir dešimt rusų tankų padegęs, jei jis blogai yra atsiliepęs apie šalies vadovę? 

E.KRIŠČIŪNAS: Atsakymas būtų labai aiškus: jis to nusipelnė. Pasakyti nuomonę apie šalies vadovą yra viena fundamentalių Vakarų demokratinių teisių. Paantrindamas Audriui galiu pasakyti, kad per dvidešimt Nepriklausomybės metų susiklostė gana ydinga situacija: viena grupuotė ordinais ir medaliais apdovanoja savo draugus, vėliau atsiradusi kita grupuotė apdovanoja jau savus, atmesdama žmones, kurie iš tikrųjų yra to nusipelnę. Ne kartą svarsčiau, ar nevertėtų Lietuvoje sukurti komisiją, kurią sudarytų autoritetingi kultūros, kitų sričių žmonės, dvasininkai, kurie galėtų spręsti nešališkai, neturėdami politinių, ideologinių ambicijų. Tai būtų objektyviau.

V.KAVALIAUSKAS: Tie žmonės turėtų būti labiau pristatyti. Įsivaizduoju kokį nors prof. Saulių Sondeckį kaip tos tarybos pirmininką. Juo labiau kad jis apdovanotas pačiu aukščiausiu Lietuvos apdovanojimu. Tai žmogus, kuris pats jau yra autoritetas. Atleiskite, parašęs visą šį įstatymą, aš nežinau, kas yra dabartinis tarybos pirmininkas, nežinau, kaip tie posėdžiai vyksta, kodėl jie vyksta. Manau, tauta irgi turėtų žinoti. Kaip teisingai pasakėte, jei mes apdovanojame, tai paskelbkime - už ką. Prisimenu, kaip gražiai buvo apdovanoti už žūvančiųjų gelbėjimą vaikai, kurie gelbsti kitus vaikus. Tai mes sugebame parodyti, o apdovanodami suaugusiuosius negalime pasakyti, už ką tai daroma, - ar už tai, kad asmuo priklausė „teisingai“ partijai? Vienas prezidentas tiesiog ėmė ir apdovanojo daug pareigūnų. Tai irgi buvo perlenkimas. Nors tarnauti valstybei nėra gėda, ir jei esi geras Seimo narys, tarsi ir būtų galima apdovanoti. Bet vienu metu kaip driokstelėjo - apdovanojo visų institucijų vyriausiuosius buhalterius: Prezidentūros, Seimo, ministerijų ir Vyriausybės. Žinoma, tie žmonės dirba gerą darbą ir jie yra puikūs specialistai. Bet kai vienu dekretu apdovanoja visus vyriausiuosius buhalterius, tai jau atleiskite. 

A.BUTKEVIČIUS: Leiskite man pasijuokti šioje vietoje. Yra žinoma istorija iš TSRS žvalgybos istorijos. Kadangi žvalgus apdovanodavo tiktai slaptame posėdyje, niekas nežinodavo, ką jie įvykdė. Būdavo tiktai numeris ir ordinas. Tai amerikonų CŽV buvo įsitaisiusi toje apdovanojimų salėje laikrodį su mikrofonu ir šis jiems pateikdavo informaciją. Skaitant apdovanojimą buvo įvardijami konkretūs veiksmai, kuriuos asmuo atliko, - taip amerikonai dešifravo daugybę asmenų, kurie pas juos veikė. Galbūt Lietuvoje bijomasi, kad valdžiai pasikeitus ką nors gera mūsų valstybei padarę asmenys turės būti nubausti? Gal tiesiog saugoma paslaptis. 

V.KAVALIAUSKAS: Papasakosiu vieną istoriją. Maždaug prieš 7-8 metus gana aukštu ordinu buvo apdovanotas vienas žmogus. Jis pageidavo, kad jam tą ordiną įteiktų Londone. Prezidentūra nusamdė tarnybą, nusiuntė ordiną ir įteikė jį Londone. Žmogus grįžo iš Londono ir jam tas ordinas jau buvo nereikalingas. Jis grąžino Prezidentūrai ir pasakė: „Man jo nereikia“. Po kiek laiko vėl tą patį asmenį apdovanojo ordinu - dabar apdovanojo žmogų, kuris neatsisakė valstybės apdovanojimo. Paradoksas, kad šį kartą apdovanojo labai žemu. Gavai labai aukštą, o dabar - žemą. 

E.BIČKAUSKAS: Tai siaubinga istorija. 

G.JAKAVONIS: Audriau, ar nėra šiuo atveju politika susijusi su noru perrašinėti istoriją ir iškelti kokio vieno veikėjo ar politinės jėgos nuopelnus sumenkinant kitus? 

A.BUTKEVIČIUS: Linkęs tai įtarti ir manau, kad kiekviena atėjusi valdžia apdovanoja saviškius. Netgi galėčiau pagrįsti šią tezę pavyzdžiais. Bet ar tai istorijos perrašinėjimas? Tam tikru aspektu taip. Kaip sakiau, kiekvienas apdovanojimas žymi tam tikrą istorijos epizodą, tam tikrą mūsų visų nueito kelio atkarpą. Kariškiai, kurie dažnai susidurdavo su ordinų ir medalių teikimu, visada juokaudavo sakydami: kad gautum medalį, reikia dviejų dalykų - kad liktum gyvas ir tave pamatytų viršininkas. 

E.BIČKAUSKAS: Subjektyvizmo turbūt buvo ir bus, jo neišvengsime. Mano nuomone, tai visai natūralu, tik iki tam tikros ribos. Lygiai taip pat yra ir dėl pačios istorijos. Kad ir kaip mes žiūrėsime, vienas istorikas tuos pačius įvykius vertins kitaip ir to tikrojo objektyvumo vargu ar bus. Bet turi būti tam tikras balansas. Kaip minėjo Audrius, tie apdovanotieji yra mūsų istorijos dalis. Galų gale pateiktas atvejis, dėl kurio pašiurpau, kai atsisakoma vieno apdovanojimo, o kitas jau priimamas, - tai nepagarba valstybei, jos sumenkinimas. Teatleidžia man buvęs prezidentas Rolandas Paksas ir Jurijus Borisovas, bet kai tik aš išgirdau tą istoriją, kad už paramą suteikta pilietybė, iš karto parašiau pasipiktinimo laišką prezidentui. Tai pasityčiojimas iš valstybės, kurią mes visi kūrėme. 

G.JAKAVONIS: Tai ką reikėtų keisti? 

V.KAVALIAUSKAS: Keisti nieko nereikia, tiesiog kyla klausimas dėl mūsų moralinių kriterijų, o išimtinę teisę juos nustatyti turi valstybės vadovas. Tai yra jo veiklos sfera. Valstybės vadovas turi suprasti, kaip atsakinga vertinti piliečių nuopelnus, jų indėlį į valstybės kūrimą. Nesakau, kad visi turime turėti medalius. Turėkime medalį širdyje. Mes žinome, kas yra ko nusipelnęs. Piliečiai gal ir geriau gali įvertinti, o valstybės vadovas reikalingas, kad visa tai formalizuotų kartu su visa savo komanda, politiniais patarėjais, kanceliarija. Ypač atidžiai reikia žiūrėti, kad nebūtų padaryta didelių klaidų, ryškių disproporcijų. Paskutinis masinis buvo mūsų krepšininkų apdovanojimas. Krepšininkų masažuotojai gavo aukštesnius ordinus, nei turėjo Lietuvos mokslų akademijos prezidentas. Ką padarysi, sako, tuo metu tokie buvo pagaminti, rado tokius spintoje. Prieškario Lietuvos kariuomenėje įteikiant apdovanojimus buvo elgiamasi labai atsakingai. Vyčio Kryžių galėjo gauti patys žemiausi. S.Darius ir S.Girėnas gavo 5-ojo laipsnio ordiną, o dabar, apdovanodami kokį direktorių, iš karto suteikiame 2-ąjį, tarsi jis būtų penkis kartus per vandenyną perskridęs ir keturis kartus žuvęs.

G.JAKAVONIS: Minėdami Sausio 13-ąją buvome surengę diskusiją: Sausio 13-oji pareigūnų akimis. Besikurianti policija iš esmės tuo metu buvo vienintelė didelė ginkluota organizuota jėga. Pasirodo, iš jų apdovanotų Sausio 13-osios atminimo medaliais yra tik gera dešimtis. Jie turėjo pasidarę savo žinybinius apdovanojimus.

E.BIČKAUSKAS: Galima tik apgailestauti. Esu įsitikinęs, kad tos sistemos darbuotojai nelenda mušdamiesi į krūtinę: būkite malonūs, apdovanokite. Tas, kuris lenda, dažnai ir gauna. Tai išimtinė aukščiausio mūsų valstybės pareigūno kompetencija. Jo pareigos labai atsakingos visomis prasmėmis. Net per apdovanojimus reikia parodyti, kuria linkme, to aukščiausio pareigūno akimis, turėtų žengti visa valstybė. 

A.BUTKEVIČIUS: Vilius pasakė, kad problema ta, jog nėra valstybinių apdovanojimų strategijos. Manau, tai tik maža tiesa sprendžiant didelę problemą. Neegzistuoja valstybės pilietinės visuomenės konstravimo strategijos. Apdovanojimo ženklai, medaliai, ordinai - visa tai yra labai rimtas instrumentas formuojant pilietinę visuomenę. Ir tas instrumentas paverčiamas tokiu niekniekiu. Kodėl Sausio 13-osios atminimo medalį pardavinėti turguje yra nusikaltimas? Todėl, kad tas medalis - tai žmonių kraujas. Tas, kuris pardavinėjo šį medalį, yra niekšas. Tai nepagarba ir akibrokštas visiems, kurie turi kitokį santykį nei tas valkatėlė, gavęs šį apdovanojimą su pluoštu išmetamų raštų. Todėl, mano požiūriu, reikia kalbėti, kad pagrindiniai valstybės vadovai, konkrečiai prezidentas, nevykdo vienos iš svarbiausių savo funkcijų. Diskredituojamas pats apdovanojimas. Kitas niuansas: juk nemanome, kad yra vienas didis vadas, kuris turi viską šioje valstybėje nuspręsti, kaip buvo Antano Smetonos laikais. Tai tokiu atveju ir ne vienas vadas šiais laikais turėtų būti atsakingas už apdovanojimų paskirstymą, kūrimą. Galbūt tarybą, sprendžiančią dėl apdovanojimų, turėtų sudaryti tam tikra prasme renkami žmonės, kurie gerai išmano įvairias valstybės gyvenimo sritis. Ir prezidentui būtų paliekama tiktai tokio ordinus suteikiančio asmens funkcija. Bet už visą valstybinių apdovanojimų mechanizmą turėtų būti atsakingi ne vienas kancleris, o daugybė žmonių. 

E.BIČKAUSKAS: Vienaip ar kitaip, per šį pokalbį sužinojome, kad pas mus apdovanojimai teikiami palyginti santūriai. Man tai buvo malonu.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Žalgiris"

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s