respublika.lt

Tolstame nuo 1918 metų Vasario 16-osios idealų

2010 vasario mėn. 20 d. 07:28:00
Parengė Gediminas JAKAVONIS

Prieš 92 metus priimant 1918 metų Vasario 16-osios Lietuvos Valstybės Nepriklausomybės Aktą buvo puoselėti aukštesni idealai ir valstybingumo lūkesčiai nei dabar. Viešoje diskusijoje “Kiek nepriklausomybės liko Lietuvos nepriklausomybėje?” dalyvauja Nepriklausomybės Akto signataras filosofas prof. Bronislovas GENZELIS, Lietuvos istorijos instituto direktorius Rimantas MIKNYS, legendinio partizanų vado generolo Adolfo Ramanausko-Vanago dukra Seimo narė Auksė RAMANAUSKAITĖ-SKOKAUSKIENĖ ir žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Šiandien turime tokius garbingus svečius kaip Nepriklausomybės Akto signataras profesorius Bronius Genzelis, Seimo narė Auksė Ramanauskaitė-Skokauskienė ir Lietuvos istorijos instituto direktorius Rimantas Miknys. ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMAS paskatino kalbėti tokiomis lietuviškomis nacionalinėmis ir antiglobalistinėmis temomis paminėjus Vasario 16-ąją, kuri, manau, yra pati didžiausia mūsų valstybei šventė, Aktas, kuris atkūrė Lietuvą, įprasmino ir Mindaugą, ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.

Pasirinkome tokį pokalbį, nes tokias nepriklausomybės akto deklaracijas, ar kaip mes jas pavadinsime, turėjome tris: 1918 metų, svarbi buvo 1949 metų Lietuvos partizanų Vasario 16-osios deklaracija. Tada - 1990 metų Kovo 11-osios deklaracija.


R.MIKNYS: Yra tie vadinamieji globalūs procesai, kuriuose Lietuva dalyvauja su mūsų valstybingumo, tautiškumo raida. Iš karto galiu pasakyti vieną akivaizdų dalyką, kad šie matai, kuriuos mes svarstysime, laisvės ir individo laisvės dalykai, nors nebuvo labai akcentuoti, visą laiką buvo aktualūs tiek, kiek ir buvo žmogus. Įvairiai jie buvo sprendžiami viduramžiais, naujaisiais laikais, be abejo, ir naujausiais. Bet čia kalbėsime apie modernios Lietuvos, arba Lietuvos, kuri atsirado XIX a., kuri iki šiol tebekuria su visais pagrindiniais dabartinės visuomenės struktūromis momentą. T.y. Lietuva XIX a. jau įsirašo į tą globalųjį procesą, kuris įvardijamas kaip laisvėjimo ir laisvės procesas. 1918 metų Vasario 16 dienos aktas ir buvo aktas, kuris žymėjo tam tikrą besilaisvinančios tautos etapą. Etapą, kai tauta kuria sau namus. Nauja moderni tauta kuria sau namus. Ir tie namai yra valstybė.

G.JAKAVONIS: Pakalbėkime apie tuos idealus ir tarpukario Lietuvą, kuri kūrėsi. Turiu unikalų leidinį, tiesa, fotografuotas, išleistas 1938-aisiais, Nepriklausomybės dvidešimtmečio proga. Jį pavarčiau ruošdamasis šiai diskusijai ir man užkliuvo daug dalykų. Tuo metu buvo suformuoti idealai: tautiškumas, kultūriniai dalykai. Ekonomika tuo metu kilo. Įsivaizduoju, kad mes buvome pirma karta nuo žagrės. Tuo metu atsiranda kunigaikščių kultas.

A.RAMANAUSKAITĖ-SKOKAUSKIENĖ:
Aš asmeniškai Vasario 16-ąją jaučiu dvigubą šventę. Dabar dar artėja ir Kovo 11-oji. Tai mūsų valstybės gimimo diena ir kita labai svarbi diena, kaip jūs ir paminėjote. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos, t.y. Partizanų deklaracijos 1949-ųjų Vasario 16-osios pasirašymas. Tai deklaracija, kuri iš tikrųjų yra laisvės konstitucija. Jau nemažai kalbėta ir nagrinėta, kad tie dokumentai priimti tą dieną partizanų steigiamajame suvažiavime, kuris vyko tais metais vasario 16-ąją. Deklaracija, šie dokumentai ir yra pagrindas, parodantis mūsų valstybės demokratijos konstitucingumo tęstinumą. Šis dokumentas ne tik nusako ginkluoto pasipriešinimo kovos esmę, bet ir parodo, kaip Lietuva turėtų būti kuriama atgavus nepriklausomybę. Jei prisiminsime, kokiomis aplinkybėmis ir sąlygomis buvo parengti šie dokumentai, didelių komentarų net ir nereikės. Patys dokumentai savaime iškalbingi.

R.MIKNYS:
XX a. mažosios tautos kėlė kitą didžiavimosi objektą: kultūros laimėjimus, laimėjimus per kultūros gyvenimą fronte. Deja, 1920-1939 metų laikotarpis pakeitė šiuos akcentus. Buvo grįžta prie pasididžiavimo karo laimėjimais. Taigi Lietuva XIX a. antroje pusėje buvo pradėjusi gerbti pirmučiausia save, ieškoti savęs ne vien tik kunigaikščiuose, bet ir kultūroje. Ir mokytojas, dar aktorius buvo iškelti į priekį. Iš mokytojų ir aktorių atsiminimų ryškėja akcentai: atsakingas žmogus, o ne valdžia turi spręsti tuos klausimus. Mes, žmonės. Todėl ir buvo įrašyta jau nuo 92-ųjų metų, kad mes sieksime ne kokio nors karaliaus valdžios, o parlamentinės respublikos. Kad suprastume, ko mes norime, ir išsiaiškintume tarpusavyje. Ir 26-ieji metai. Staiga - posūkis į šoną. Politinio, kultūrinio ir ekonominio gyvenimo geopolitinės ir vidinės aplinkybės buvo tokios, kad, sakyčiau, vertė suabejoti, ar mes patys, kaip visuomenė, galime būti atsakingi. Ir tie vyrai, kurie dalyvavo ir organizavo 1918 metų Vasario 16-osios akto pasirašymą, tarp jų ir prezidentas A.Smetona, suabejojo, ar tauta yra pasirengusi tomis sunkiomis sąlygomis savarankiškai priimti ir svarstyti tuos klausimus. Turime tokį variantą: valdžios sutelkimą į vieno žmogaus rankas. Per tą laiką turime daug karininkų, apie 50 generaliteto žmonių. Kaip jūs paminėjote, nebuvo iššautas šūvis. Tvirtos valdžios rankos ir kunigaikščių kultas buvo panaudotos mūsų visuomenei egzistuoti.

G.JAKAVONIS: Prabilome apie tas vertybes, kurios buvo suformuotos tą dvidešimtmetį, gal šiek tiek daugiau, tarpukaryje. Kad ir kaip ten būtų, meilė tėvynei gyvavo. Ir aš pradėjau nuo to, kad kažkas pamiršęs, kažkam Valentinas svarbiau. Kad ir kaip ten būtų, tas kunigaikščių kultas darė savo. Partizaninė deklaracija dabartiniam jaunimui yra kaip idealistinis orientyras, kad buvo žmonių, kurie kovojo už laisvę...

A.RAMANAUSKAITĖ-SKOKAUSKIENĖ:
Manau, apie jaunimą negalima vienareikšmiškai kalbėti. Yra gražaus, puikaus jaunimo. Tos šventės artėja. Ir štai jaunimas susiorganizavo, kad minės ne tik Kaune, Vilniuje, bet Šiauliuose ir dar kitur. 1949-aisiais visos Lietuvos vyriausių partizanų vadų suvažiavimas vyko Seminaičių kaime, Radviliškio rajone. Yra pastatai, tos autentiškos vietovės. Viename name, kuriame buvo susirinkę prieš įvykstant suvažiavimui, buvo priėmę pagrindinius deklaracijos rengimo dokumentus, ir būtų vykęs suvažiavimas. Tačiau prasidėjo okupacinės kariuomenės siautėjimas. Persikėlė už 9 kilometrų. Jaunimas sugalvojo, kad tas namas, nors jau apleistas ir bebaigiantis sugriūti, yra mūsų istorinė vertybė. Turiu prisipažinti, ir aš tam įtakos turėjau - daug metų jaunimui rodau tas vietas ir pagal projektus daug dirbau.

B.GENZELIS: Jeigu mes analizuojame Lietuvos istoriją tiek 1918 metais, tiek dabar, gautą nepriklausomybę be vieno šūvio. Aš nekalbu apie atvejį. Jeigu kalbame apie 18-uosius, norėčiau sutikti, kad XIX a. dar lenkiška literatūra, kur apie Lietuvą rašo. Apie Kęstutį, apie Birutę. Tai paprasta kaimo mergaitė vaizduojama. Kultas atsirado 30-aisiais metais. XIX a. buvo tautos kultas, eilinių žmonių kultas, neaiškus didvyris. Kai kalbame apie 1918 metus, vėlgi visas pagrindas - dabar dar kartą pasižiūrėjau - iš 20 signatarų 16 yra būtent mokslo draugijos nariai, o kiti dėl jaunumo dar nedalyvavo. Visi iš mokslo sferų. Kuo mes, lietuviai, skiriamės nuo lenkų? Jeigu 1918 metais pasinaudojant buvo vienas kitas Banaitis ar kas nors svajojo apie Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę, bet jeigu pradėsime nuo Basanavičiaus, buvo labai aiškiai suvokta, kad reikia atkurti Lietuvą, tautinę valstybę, etnografines ribas. Kas tos ribos, neaišku. Iš vienos pusės formavosi kaip, sakysime, Višinskio koncepcija: reikia demokratinės visos tautos valstybės. Jeigu analizuosime Višinskį, kuris trumpai gyveno, ir jo kompaniją, ką jie galvojo, kodėl nereikia atkurti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės: jeigu lietuviai toje valstybėje sudarys būtent mažumą ir jei dauguma demokratizuosis, tai lietuviai savo žemėje bus svetimi. Lenkai užsibrėžė kita - atkurti Lenkiją nuo jūros iki jūros. Lietuva nepretendavo. Buvo labai aiškiai apibrėžta teritorija, apibrėžtas siekis.

A.RAMANAUSKAITĖ-SKOKAUSKIENĖ:
Noriu pasakyti tik vieną dalyką. Mes turime savo Lietuvos istoriją, kuri sovietiniais metais buvo užgniaužta. Jos nebuvo galima žinoti, už ją buvo ir baudžiama, nebuvo galima kalbėti nei apie partizaninį karą, laisvės ir nepriklausomybės siekį. Buvo siekiama visiškai ištrinti tuos pėdsakus. Tai buvo klasių kova, tai dar kas.

B.GENZELIS:
Ne, taip buvo.

A.RAMANAUSKAITĖ-SKOKAUSKIENĖ:
Pagrindinis partizanų laisvės kovos siekis buvo visiškai ignoruojamas.

G.JAKAVONIS: Per vieną diskusiją mes jau esame kalbėję apie kultūrą. Ne veltui noriu, kad pabandytume lyginti 1918 metų idealus ir dabartinę Lietuvą. Ar mes pasiekėme juos? Pasakysiu pavyzdžius, kai laidoje dalyvavo Raimundas Banionis. Aš išvardijau filmus, kurie pastatyti sovietmečiu: “Herkus Mantas”, “Niekas nenorėjo mirti”. Galima ginčytis, bet... Yra “Velnio nuotaka”, yra Vaižganto ekranizacijos, “Skrydis per Atlantą” apie S.Darių ir S.Girėną. Ir dabar praėjo dvidešimt metų. Kas dar rodoma, be “Vienui vieni”? Nepastatytas nė vienas filmas.

B.GENZELIS: Juk yra anekdoto viršūnė. Zinkevičius ir buvęs švietimo ministras, kuris daug pasidarbavęs tautiniais klausimais. Vyksta 85-erių metų jubiliejus Mokslo akademijoje, susirinko daug šviesių žmonių, pirmininkauja Mokslo akademijos prezidentas. Prieina prie jo mergelė, šnibžda jam į ausį. Pakyla ir išeina, o jis sako: “Atsiprašau, mane skubiai kviečia būtent ministras”. Ar įmanoma sovietiniais laikais, kad Mokslų akademijos prezidentą per posėdį iškviestų ministras? Tai faktas. Salė nuščiuvo, Landsbergis irgi sutriko. Aš klausiu, sako, nerado reikalo ateiti pasveikinti. Kuris yra tarptautinis akademikas? Kuris tiek nusipelnęs lietuvių kultūrai? Ką drįstame kalbėti, kad dabartinė Vyriausybė rūpinasi kultūra? Atsiprašau.

G.JAKAVONIS: Norėčiau pratęsti temą ir išklausyti jūsų nuomonių. Galbūt pradėsime nuo pono Rimanto. Vis dėlto idealas sukurtas Vasario 16-osios, sukurtas Kovo 11-osios. Sutiksite turbūt, profesoriau.


B.GENZELIS:
Lygiai tą patį norėjau pasakyti. Vienareikšmiškai, kad be Vasario 16-osios negalėjo būti.

R.MIKNYS: Jeigu dabar žiūrėsime logikos. Aktas galbūt nebuvo žinomas, bet tai, kas jame fiksuota, buvo idėjos tos kovos iki 1949-ųjų.

B.GENZELIS: Vienareikšmiškai. Auksė pateikia gerus pavyzdžius. Kovo 11-ąją skelbdami įsivaizdavome, kad atkuriame valstybę, turinčią savo kultūrą, savo nacionalinę mokyklą, savo nacionalinę ekonomiką, savo nacionalinį verslą. Kad ir kaip ten būtų, mačiau tuos tarpukario laikotarpio dalykus. Nors nesu tas, kuris idealizuotų Smetoną ir panašiai, bet tendencijos buvo matyti. Dabar mes, atkūrę nepriklausomybę stovėdami Baltijos kely, staiga atsiduriame kitoje sąjungoje. Man kyla klausimas, ar mes tuo metu atkūrėme nepriklausomą valstybę, ar keitėme šeimininkus. Nors iš vidaus buvo, iš to tarpukario laikotarpio, iš partizaninės kovos atėjo, Auksė teisingai sakė, tarybiniai vadovėliai iškraipė, bet buvo tėvai, buvo tam tikras vidinis pasipriešinimas. Bet dabar atėjo iš Vakarų, primeta mums visokias vertybes, kurios tikrai ne mūsų į valentino dienas dar ranka numočiau, bet dar yra Helovinas. Kita šneka. Kada aš kėliau ranką, kad būtų atkurta valstybė, mes vadovavomės Vasario 16-osios idealais. Ar egzistuoja po dvidešimties metų Kovo 11-osios idealai, kuriais 1918 metais ir 1949 metais vadovautas?

R.MIKNYS:
Aš labai trumpai. Be jokios abejonės, tvirtinu, kad egzistuoja. Kad yra suvokiama, nepaisant tų akivaizdžių faktų, kurie lyg įrodytų. Bet norėčiau pasakyti, kad 1918-1939 metai - laikotarpis, be kurio nebūtume išlikę. Išlikome dėl to didžiulio darbo. Kita vertus, pasaulio sandaros, pasaulio savitarpio santykių situacija yra visai kita. Mes atėjome iš sovietinio laikotarpio. Be abejo, gręžėme žvilgsnį į tą tarpukarį ir daug ką norėjome paimti. Bet kartu suvokėme, kad visko paimti neįmanoma. Per daug laiko yra praėję. Pasaulis yra kitoks. Pasaulis yra laisvas, liberalus, atviras ir globalus. Daugiau, nei buvo tais metais. Ten buvo viskas aiškiau, uždaryta ir sistemos buvo uždaros, totalitarinės.

G.JAKAVONIS: Negaliu nepareplikuoti. Per savo neišprusimą aš, po teisybei, iš jūsų pirmą kartą girdžiu, kad kažkas siūlė susimesti.


R.MIKNYS:
Tai kartu rodo, kad yra susivokimas, atsakomybė. Nekaltinkime Vyriausybės. Mes patys turime surasti įrankius tą šventę švęsti. Jeigu nėra valstybinio minėjimo, tai ir mūsų kaltė. Kad mes nepakankamai kalbėjome anksčiau, kai reikėjo kalbėti apie tokį minėjimą.

B.GENZELIS:
Man, kaip komisijos nariui, neatėjo į galvą, kad taip atsitiks.

R.MIKNYS:
Tai kiekvieno atsakomybė, nekaltinkime kitų. Atsiras valdžia, ji mums turi viską padaryti. Mūsų kūrėjai Višinskis, tas pats Basanavičius, tas pats Smetona, bėgo nuo ponų ir sakė, kad patys galime tvarkytis. Tai yra ne mes, išrinktieji, kurie dabar sakome, bet kuo daugiau tokių žmonių atsirastų, tuo mes būsime tvirtesni. Tas pats yra.

A.RAMANAUSKAITĖ-SKOKAUSKIENĖ: Pritariu jūsų nuomonei.

G.JAKAVONIS: Sunku pasiginčyti. Polemizuodamas su Aukse profesorius priminė tokią mintį, mes esame kalbėję su mūsų europarlamentarais, kad sovietinėje Lietuvoje brandinta nepriklausomos valstybės idėja. Atsimenu būtent aukščiausios sovietų tarybos rinkimus, kada išvažiuoja Lietuvos delegacija, visi protestuodami vieningai išeina. Dabar, 4 metus dirbant Europos Taryboje, dažnai Strasbūre savęs klausdavau: kabo 47 vėliavos Europos Tarybos narių, kaip jos man primena tas sovietinių 16 respublikų vėliavas! Ir matau tuos mūsų iš 785 europarlamentarų nuvykusius balsuoti į Briuselį 12 žmonių, kada nėra tokių dalykų ir negali būti Lietuvos frakcijos.

B.GENZELIS: Buvo pradėta kurti. Pamatai buvo padėti 2000 metais, kai prasidėjo konservatoriai ar socialdemokratai. Šiai sferai visą laiką vadovauja žmonės, kurie susiję su liberalais.

Dabar apie Europos Parlamentą. Jie išrinkti žmonių. Kodėl išrinkti? Kiti neina balsuoti. Nesu tas, kuris suverstų visą kaltę Vyriausybei. Ministrai atsirado ne iš kur nors. Kai Europos Parlamente vyko derybos ir Auštrevičius buvo derybininkas, aš buvau, kaip ten vadinosi forumas, pirmininko pavaduotojas, tai Auštrevičius ateidavo kaip Europos Tarybos atstovas, o ne kaip Lietuvos. Bandė įrodyti, kokie latviai ir čekai kvaili, nes jie negalvoja apie finansinius dalykus, jie nori, kad čeko visos kalbos būtų vartojamos Europoje. Žinoma, nesulaukė ten nė vieno pritarimo, tai jis ir nuščiuvo. Bet tai yra mūsų žmonės. Čia yra problema.

A.RAMANAUSKAITĖ-SKOKAUSKIENĖ: Norėčiau atsakyti į Gedimino klausimą apie vertybes. Atsakyčiau kaip ir direktorius, kad yra, jos išliko tokiais sunkiais laikais, kada ir partizaninis karas, 1953-iaisiais. Partizanai buvo fiziškai sunaikinti, bet jeigu įsigilintume, pamatytume, kad moralinė pergalė buvo jų pusėje. Nes visą tą sovietmetį žmonės išlaikė savyje laisvės troškimą kaip siekiamybę, kaip svajonę. Ir tai buvo didelis tos partizaninės kovos dalykas. Pasiaukojimo ir parodymo savuoju pavyzdžiu. Kaip kalbėjome pradžioje, ir mokytojai, ir pedagogai - pati taikiausia profesija. Kai tėvynė pavojuje, jie atsisako viso savo asmeninio gyvenimo, savo mėgstamo darbo, savo šeimos. Ir išeina ne savo žodžiais deklaruoti, o savo gyvybe rizikuoti. Daugelis ir sumokėjo gyvybės kainą už šitą laisvės ir nepriklausomybės siekį.

G.JAKAVONIS: Šiaip jau mūsų tema, kai jus kvietėme prie stalo, vadinosi: “Kiek nepriklausomybės liko Lietuvos nepriklausomybėje”. Pas mus europinė įstatymų bazė. Mes jau atsisakome lito, pereisime prie europinės valiutos. Man nekyla tokia mintis apie tarpukario Lietuvą. Ten buvo nepriklausoma valstybė.

A.RAMANAUSKAITĖ-SKOKAUSKIENĖ: Aš galvoju ne taip. Galvoju, kai partizanai buvo vienui vieni, tiesiog tie žodžiai simbolizuoja deklaracijoje parašytas nuostatas, kad jie savotiškai ir pareiškė tą norą būti ir NATO.

G.JAKAVONIS: Atsiprašau, NATO yra visai kiti dalykai. Tai gynyba, du skirtingi dalykai. Mes kalbame apie Europos Sąjungą. NATO turi tokį agresyvų kaimyną, logika yra, man nekyla minčių. Kada įstojome į Europos Sąjungą, aš vėl pacituosiu, ką dažnai cituoju, Gintarą Beresnevičių, kuris buvo euroskeptikas, ir aš laikausi tos nuomonės, kad neturėjome kitos išeities. Bet Anapilin išėjusio Beresnevičiaus idėja, jeigu mes ateiname, tai ateiname kaip nugalėtojai, ateiname vos neatkurdami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. O dabar visos globalizacijos tendencijos rodo, kad mūsų neliks. Aš ir dabar nemanau, kad mes esame nepriklausomi. Jūs, kaip istorikas, ir pamėginkite išsakyti savo nuomonę.


R.MIKNYS: Apie tai, kad partizanai aplink save galbūt nematė galimybių tai padaryti, ką jie kalbėjo 1940-aisiais. Ir pati deklaracija rodo, kad į ateitį buvo projektuojama. Kita vertus, jau 1949-aisiais Ramanauskas ir kiti akivaizdžiai suvokė, kad kova tokiu būdu, kaip jie vykdo, baigta. Bet kovą reikia užbaigti garbingai, kad savo pavyzdžiu įkvėptų toliau laikytis ir sulaukti tų pačių aplinkybių, apie kurias kalbėjo prof. B.Genzelis. Kai tos aplinkybės susiformuos, kad būtų pajėgi tauta, o ne išrinktieji 89-90. Jie būtų nulis, jeigu nebūtų atramos. Visi buvo atsakingi ir tai palaikė. Bet išrinktieji sakė - darykim dabar taip, darykim taip. Ir darė visi, ir klausė, o dabar mes ne visada taip darome. Neklauso Seimo, neklauso kitų. Klauso galbūt dar kažko. Noriu pabrėžti dar vieną dalyką, kad partizanai vienaip ir kitaip projektavo matydami savo baigtį, kaip ir užrašyta Bariukevičiaus Vasario 16-os dienos proga. Jis akivaizdžiai sako, kad jo mirtis prasminga, tai, už ką jis kovoja, yra amžina, t.y. laisvė, demokratija. Tai tautos laisvė, mano mamos, mano vaikų, galbūt ir mano aplinkos laisvė. Jie nesakė, kad reikia kokių nors ypatingų sąlygų, kad mes išbūtume. Ir aš su ponu Gediminu nesutinku su tuo pesimizmu, galbūt tokiu provokatyviu. Dabar viskas atrodo taip blogai, kad mes neišbūsime. Jeigu mes taip galvosime, tai tikrai neišbūsime. Jeigu mes dabar pradedame diktuoti tuos faktus, kurie liudija apie tam tikrą negerą mūsų elgesį, politinį, kasdienį, tai yra gerai, - susivokiame, ką negerai darome.

A.RAMANAUSKAITĖ-SKOKAUSKIENĖ: Ir Parlamentas kritikuotinas, ir Europarlamento nariai, kaip profesorius sakė. Ir direktoriui noriu pritarti, kad tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus atsakomybės. Seimo nariai, kurie dažnai kritikuojami, patys iš gatvės neatėjo. Lygiai taip pat buvo renkami ir Europarlamento nariai. Ir čia didžiulė pačių žmonių atsakomybė, nes būtent jie renka. Lygiai taip pat tenka atsakomybė ir už tai, kiek mes savyje išlaikysime to tautiškumo.

R.MIKNYS:
Vienas momentas. Vakar per “Panoramą” matau poną Ilgūną, kuris sako, kad nėra pinigų ir mes nutraukiame Lietuvos intersatinės televizijos transliaciją. Suprantu, jis įvarytas į kampą. Čia jau reikia duoti valstybei ženklą. Ne tik Ilgūnas duoda ženklą. Turime visi palaikyti kokiu nors būdu, kad ta televizija išliktų. Tai vienas iš įrankių laikyti savyje tuos žmones, kurie išvažiavo, kad jie neprarastų to lietuviškumo, domėtųsi Lietuvos gyvenimu. Ta televizija turi būti. Čia tik tarp kitko. Geriau mūsų televizijas sumažinkime, bet tos tikrai ne. Ir jau su valstybės pagalba turime spręsti.

B.GENZELIS:
Šiek tiek nutolome nuo Vasario 16-osios. Dabar dėl Europos Sąjungos, norėčiau pabrėžti tokį įdomų dalyką. Kadangi turiu milžinišką Europos Sąjungos Konstituciją, pasižiūrėjau, kaip formavosi Tarybų Sąjunga 1922 metais. Iš pradžių vyko labai panašūs dalykai. Panašiai visų respublikų laisvė, paskui po truputį prasidėjo. Nesu toks pesimistas, kad Europos Sąjunga virs supervalstybe. Iš istorijos mes žinome, kad visą laiką iš vienos pusės buvo siekimas sukurti nuo Aleksandro Makedoniečio, nuo šventosios Romos sąjungos supervalstybes. Vėliau atsirado priešingas judėjimas. Dabar Europos Sąjungoje yra supervalstybių. Bet tai labai priklauso nuo mūsų visų. Mano supratimu, didžiausia mūsų padaryta klaida, kad skubėjome. Jeigu būtų ratifikuota ta Europos Konstitucija be jokių pataisų, jeigu nebūtų lenkai ar kiti užsispyrę, tai būtų visiška Tarybų Sąjunga.

R.MIKNYS:
Žmonės turi jaustis atsakingi ne tik už Lietuvą. Bet matome, kad atsakomybės nėra daug. Dažnai pradedama galvoti: esu pats sau žmogus. Tai pats pavojingiausias mąstymas. Bet kad žmogus galvotų, kad Lietuva gali būti tokia kaip aš, kad pats įsivaizduoju, kiek būsiu atsakingas už tą Europą. Nes tai, ką renku atstovu į Europą, būtų suprantama, o ką gi jis ten veiks? Darbas juodas ne tik Lietuvos viduje, bet ten dar didesnis. Jeigu nedirbsime juodo darbo ir čia, ir ten, mes visi nedirbsime kaip visuomenė, tada pralaimėsime.

A.RAMANAUSKAITĖ-SKOKAUSKIENĖ: Didžiulis darbas. Buvo jubiliejiniai tremties paminėjimo metai. Europos Sąjungos valstybės dėjo gėles prie mūsų memorialinės lentos. Siekiama, kad sovietinis genocidas būtų kaip ir nacistinis genocidas. Aišku, tai yra pradžia, diskusijos. Bet apie tai kalbama, nagrinėjama. Sovietų Sąjungoje gal negalėjome sakyti, kad jie vykdė mūsų genocidą. Nors tai buvo akivaizdu ir visiems aišku. Bet buvo tokie laikai. Siekdami laisvės, nepriklausomybės, aukojome dideles aukas.

G.JAKAVONIS: Ar demokratija dabar reikalinga, kada akcentuojate idealus, ar stipri ranka? Ir antras dalykas, kalbant apie Vasario 16-ąją, prie įdomybių, kur yra Akto originalas?


B.GENZELIS:
Rimantas, kaip istorikas, irgi galės patvirtinti. Istorija žino, kad stipri ranka visada baigiasi tragiškai.

G.JAKAVONIS: Lukašenką turime, kad ir kaip mes jį vertintume.


B.GENZELIS: Mes žinome pasekmes. Man užkliūva įdomus dalykas. Dabar pats čia mąstau apie autoritarizmą. Kai nepriklausomybė buvo atkurta, autoritarizmo - nė kvapo. Dabar, žiūriu, Lietuvoje pasiilgstama stiprios rankos. Latviai blogai gyvena, išgirsta apie Lietuvą ir juos krečia šiurpas. Estus taip pat krečia šiurpas. Pasižiūriu į žemėlapį. Reikia stiprios rankos Lietuvai, Baltarusijai, Rusijai, eina toliau į Rytus, visą Vidurinę Aziją. Man sunku atsakyti į šį klausimą. Bet taip yra. Tarpukario Lietuvoje stipri ranka buvo jaučiama gal politikoje, bet kultūroje jos nebuvo. Negaliu pasakyti, kad Smetona būtų gniuždęs kultūrą. Jis sakydavo: aš tautos vadas. Bet kai Šalkauskis pasako, kad tu pajacas, tai nesodina į kalėjimą. Yra baimė stiprios rankos. Stiprios rankos pernelyg įsigali, kada liberalizmas, anarchija, visiška netvarka valstybėje.

A.RAMANAUSKAITĖ-SKUKAUSKIENĖ: Aš esu už demokratiją. Jeigu grįšime prie temos, kuria aš daug kalbėjau - partizaninio karo. Panagrinėsite autentiškus dokumentus, savo tėvo knygą išleidau “Daugel krito sūnų”, tai ten demokratija matoma tiesiog nuo pat žemiausios grandies. Pradėjo jis nuo eilinio partizanų vado. Buvo išrinktas demokratišku būdu rinkimuose tomis sunkiomis miško partizaninio karo sąlygomis. Tik demokratiniu keliu.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"


Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • DATA: Tarptautinis olimpinis komitetas (IOC) pirmadienį paskelbė, kad 2026 metų žiemos olimpinės žaidynės vyks dviejuose Italijos miestuose - Milane ir Kortina d‘Ampece.
  • PRALAIMĖJO: Minske (Baltarusija) vykstančių antrųjų Europos žaidynių vyrų trijulių (3x3) krepšinio turnyro ketvirtfinalyje pirmadienį Lietuvos rinktinė 16:19 pralaimėjo Lenkijos komandai ir liko be apdovanojimų.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
 Folk Band

Ar pritariate siūlymui, jog beviltiški pacientai nebūtų gaivinami?

balsuoti rezultatai

Ar reikalinga nedarbo diena per Jonines?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+12 +13 C

 +13 +15 C

 

 +13 +15 C

+26 +28 C

 +27 +29 C

 

 +27 +29 C

 3-4 m/s

 2 m/s

 

 2-3 m/s

 

reklama
Ūkis
reklama
Sveikata ir grožis