Teismas išaiškino, kad jokios okupacijos nebuvo

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras PAULAUSKAS, Seimo narys Povilas URBŠYS, Sausio 13-osios nukentėjusiųjų draugijos vadovas Arnoldas BARYSAS. Diskusiją vedė žurnalistas Ričardas ČEKUTIS.

R.ČEKUTIS: Ko gero, visi sutiksite, kad šis teismo sprendimas daugeliui paprastų žmonių, ne itin įsigilinusių į teisines subtilybes ir argumentus, sukėlė daug klausimų bei abejonių mūsų teisinės sistemos įgalumu. Klausimai tie rimti: ar mes tikrai iškovojome Nepriklausomybę? Ar buvo mūsų valstybės okupacija? Pagaliau kodėl smurtas prieš mūsų valstybės pareigūnus yra nebaudžiamas?

A.PAULAUSKAS: Visa tai vertinu labai blogai. Manau, kad čia yra didelė teisinės sistemos klaida, nes buvo ištransliuoti tokie nuosprendžio motyvai, jog dabar reikia įrodinėti, kad 1991 m. Lietuvoje buvo okupacija, kad buvo karinis konfliktas... Juk tai tas pats, kas įrodinėti, kad jeigu šviečia mėnulis, vadinasi, yra naktis, o jeigu saulė - diena.

Galbūt ir galima ieškoti, ko ten nepadarė prokurorai ar ko nepadarė teisėjai, tačiau paskelbti tokį sprendimą visai Lietuvai, kad nėra įrodyta okupacija bei karinis konfliktas ir todėl tie omonininkai išteisinami, kai aš žinau, kaip tie žmonės čia veikė, ką jie išdarinėjo, kokius nusikaltimus apskritai Lietuvoje įvykdė OMON, būdamas tiesiogiai pavaldus Sovietų Sąjungos karinėms struktūroms ir vykdydamas šių struktūrų valią bei nurodymus... Pagaliau kai buvo sušaudyti mūsų pareigūnai Medininkuose, tai būtent iš jų būstinės išvyko tie žudikai. Tai dabar po viso to pasakyti, kad štai jie nekalti...

Vėliau išdėstysiu ir teisinius argumentus, bet jau dabar aišku, kad turėjo jausti didesnę atsakomybę tiek prokurorai, tiek teisėjai, ir jeigu jau teisėjai matė, kad kažko byloje trūksta, netgi buvo teisinė galimybė sugrąžinti bylą prokurorui ir jis būtų pataisęs. Tačiau buvo priimtas pats blogiausias sprendimas iš visų įmanomų.

P.URBŠYS: Turime suprasti, kad šiandien, pagal galiojančius įstatymus skaitant paraidžiui, kas pasakyta teismo sprendime, patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikaltimų, padarytų valstybei ir jos žmonėms, neįmanoma. Nepaisant to, kad Baudžiamajame kodekse yra straipsniai, kurie numato atsakomybę už nusikaltimus žmogiškumui ir karo nusikaltimus. Yra jau ne viena byla, kuri sukėlė tokį rezonansą. Pavyzdžiui, Panevėžio apygardos teismas yra išteisinęs Misiukonį, kuris buvo kaltinamas pagal genocido straipsnį. Konstitucinis Teismas yra pasisakęs, kad taikyti baudžiamosios atsakomybės, kai dar negaliojo genocido straipsnis, negalima. Vadinasi, pagal konstitucinę doktriną išeina taip: nusikaltimai žmogiškumui ir karo nusikaltimai, įvykdyti iki įsigaliojant įstatymui, neturi grįžtamosios eigos. Tokiu atveju turime tuščias Baudžiamojo kodekso normas, kurios yra absoliučiai neveikiančios.

A.BARYSAS: Aš nesu teisininkas ir nevertinsiu šio nuosprendžio teisiškai. Bet kaip eilinis pilietis, atstovaujantis nukentėjusiems per Sausio įvykius žmonėms, negaliu nesipiktinti. Žmonės, kurie kovojo už Nepriklausomybę ir nukentėjo nuo tų banditų, tikėjosi teisinėse valstybėse paprastai egzistuojančio nešališko teismo. O ką mes matome šiandien? Matome, kad mūsų teisė stipriai serga. Kai tik prasideda kokia nors rezonansinė byla, tai būtinai ji užsitęsia, o motyvas - esą yra labai daug darbo... Žinoma, kad yra darbo, bet tas darbas visada būna neproporcingas sugaištam laikui. Taip nutiko ir šiuo atveju, kai byla tęsiasi daugybę metų...

Vadinasi, arba nėra atitinkamos teisininkų kvalifikacijos, arba tai daroma sąmoningai - jeigu norite, sabotažas. Kažkas specialiai tam trukdo, kažkas simuliuoja, kažkas imituoja darbą - ir štai turime rezultatą. Nes visą laiką ta guma tempiasi iki begalybės. Kai tik koks rimtesnis nusikaltimas, iškart nusikaltėlis paleidžiamas, nors visi įrodymai yra.

Mūsų, eilinių žmonių, visiškai nedomina prokuratūros ir teismų santykiai. Jeigu Lietuvos pilietis užsivelka teisėjo mantiją, jis jau tampa dvigubai atsakingu piliečiu. Ir bet kuris pilietis tvirtai žino, kad tie omonininkai yra žudikai, kad įrodymų tam daugiau, nei pakanka... Jeigu žmogus padaro nusikaltimą, jis turi būti baudžiamas - ir manęs visiškai nedomina, kokios ten Hagos ar Ženevos konvencijos kažkur parašytos. Ir jeigu teisėjas mato, kad jo kolegos prokuratūroje nesugebėjo paruošti taip medžiagos, jog jos pakaktų nuosprendžiui surašyti, tai tiesiai šviesiai turi tai pasakyti, o ne siųsti kažkokius neaiškius signalus, kurių kažkodėl niekas neišgirdo, ir vaidinti be galo protingą bei nepriklausomą teisininką... Šis teisėjas Audrius Cininas, kaip Lietuvos pilietis, padarė nusikaltimą. Kitaip to vertinti negalima.

R.ČEKUTIS: Apsvarstykime teisinius tokio nuosprendžio argumentus ir galimas pasekmes. Juk ši Sausio 13-osios byla yra išskaidyta į atskirus epizodus, kuriuose figūruoja skirtingi kaltinamieji. Tokiu atveju ar toks nuosprendis nesukurs precedento ir kitiems šios bylos epizodams? Ar dabar neprasidės panašių išteisinimų lavina?

A.PAULAUSKAS: Pradėkime nuo šios bylos atsiradimo istorijos. 1996 m. pabaigoje, kai buvo pradėta Sausio 13-osios byla, ji apėmė laikotarpį nuo 1990 m. kovo 11-osios iki 1991 m. rugpjūčio ir visus tuo metu padarytus nusikaltimus - tiek kariuomenės, tiek OMON, tiek partinių struktūrų... Byla buvo perduota į teismą. Dalis kaltinamųjų buvo fiziškai pristatyti į teismą, o didžioji dalis buvo siūloma teisti už akių. Tada teismas kreipėsi į KT, ar galima teisti už akių, KT pasakė, kad reikia specialių teisės normų, kurios atsirado tik 1998-1999 metais. Paskui jos buvo dar taisomos ir galų gale, dar po eilinių pataisymų, prieš 3-4 metus tos bylos įgavo naują kvėpavimą. Be to, 1990-1998 metais jų veika buvo inkriminuojama kaip antivalstybinių organizacijų kūrimas, turint tikslą kenkti nepriklausomai valstybei.

Pagal šį straipsnį jau yra nuteista nemažai asmenų, tarp jų ir Mykolas Burokevičius bei Juozas Jarmalavičius, Vilniaus „autonomininkai“, partiniai veikėjai. Jie netgi skundėsi Strasbūrui, bet tą bylą jie pralaimėjo, nes Strasbūras kažkokių pažeidimų neįžvelgė. Vėliau visa ši veika buvo perkvalifikuota kaip nusikaltimai žmogiškumui. Mūsų BK tai yra 101 ir 103 straipsniai, kuriuose kalbama apie tarptautinės teisės draudžiamą elgesį su žmonėmis. Į mūsų kodeksą šios normos yra perkeltos iš Romos statuto 7-ojo straipsnio. Yra išaiškinta, kad tokiu atveju netgi nebūtinai turi būti karinis konfliktas. Jeigu tu su žmonėmis elgiesi taip, kaip draudžia elgtis tarptautinės teisės normos, tai nesvarbu, ar tai yra taikos laikotarpis, ar karinio konflikto laikotarpis, tu vis tiek atsakai už tai. Netgi 1945 m. Niurnberge buvo priimtas visiems žinomas nuosprendis ir buvo aiškiai išdėstyta, kas yra nusikaltimai žmogiškumui. T.y. pasakyta, kad jie gali būti vykdomi prieš bet kokius civilius gyventojus tiek taikos, tiek ir karo metu.

Vėliau tarptautinėje teisėje 1994 m. nusikaltimai žmogiškumui buvo pildomi ir taisomi, tuomet buvo Jugoslavijos byla, kuri davė pagrindą tarptautinio tribunolo praktikai, o paskutinis buvo Romos tarptautinio baudžiamojo teismo statutas, kur išvardinti visi požymiai, kada taikoma atsakomybė tokiems asmenims. Tada buvo pasakyta, kad nusikaltimai žmogiškumui nesiejami su kariniu konfliktu, karo nusikaltimais ar nusikaltimais taikai ir jie gali būti įvykdyti bet kuriuo metu. Taigi net nereikėjo įrodinėti šitų dalykų, kuriuos sako A.Cininas. Vadinasi, galėjo būti pritaikytas ir 100-asis, ir 101-asis mūsų BK straipsniai, o štai dėl 103-iojo reikia atskirų sąlygų: kad būtų karinis konfliktas, ar agresija, ar aneksija, ar okupacija. Bet juk visos tos sąlygos buvo. Todėl esu sutrikęs, nes tie straipsniai prokuratūros inkriminuoti visiškai teisingai, visa kaltinamųjų veikla absoliučiai apibrėžiama šiais straipsniais, nebent galbūt buvo galima patį kaltinimą kažkaip kitaip suformuluoti. Todėl manau, kad prokurorai tikrai tą nuosprendį skųs, o aukštesnysis teismas, kaip įsivaizduoju, tikrai turėtų panaikinti šitą sprendimą.

R.ČEKUTIS: Jeigu formaliai visi prokurorų kaltinimai sutampa su Lietuvoje galiojančiomis BK normomis, tuomet kodėl buvo išteisinti tie omonininkai? Juk tokiu atveju akivaizdu, kad teismo išdėstyti argumentai yra niekiniai arba jie dėsto ne tuos argumentus?

P.URBŠYS: Būtent, jūs pasakėte žodį „formaliai“... Iš tikrųjų, kai formaliai yra žiūrima į įstatymą ir kai formaliai jis yra interpretuojamas, tuomet ir atsiranda tokie teisėjo pasakymai, kad 1991 metais nebuvo nei karinės padėties, nei ginkluoto konflikto, nei okupacijos, o kartu nebuvo sąlygų, kuriomis įsigaliotų Ženevos konvencijos nuostatos.

Mes tarsi nekvestionuojame, kad, atkūrus Nepriklausomybę, Sovietų Sąjunga mūsų valstybės atžvilgiu vykdė agresiją. Bet štai praėjus 25 metams iškyla klausimas, ar iš tikrųjų taip buvo? Kita vertus, ar už tuos nusikaltimus, kurie buvo įvykdyti prieš mūsų valstybę ir Tautą, konkretūs asmenys šiandien gali sulaukti atsakomybės, ar ne? Tuomet prasideda tokia teisinė kazuistika: esą tas straipsnis ne visai taip turėtų būti taikomas, nes čia perkelta tarptautinė teisė, o reikėjo adaptuoti į nacionalinę teisę... Bet štai genocido straipsnis pas mus buvo išplėstas, nes buvo pridėtos socialinės ir politinės grupės. Pagal šį straipsnį, pasirodo, patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl paskutiniojo partizano Antano Kraujelio nužudymo negalima, nes mūsų teismui kyla klausimas, ar čia buvo genocidas, ar ne. Nes nužudyta ne grupė, o tik vienas žmogus, bet štai genocido straipsnis taikomas tik grupei asmenų. O kad A.Kraujelis buvo partizanas, ponas Misiukonis tiesiog nežinojo. Kiti enkavėdistai nežinojo, kad dar 25 tūkst. jų nužudytų asmenų buvo partizanai ir t.t. Pasirodo, pagal mūsų teismų praktiką naikinti pavieniui juos buvo galima, negalima buvo naikinti tik grupėmis, nes tada jau būtų genocidas... Juk tai absurdas.

Tas pats ir dėl Boleslovo Makutinovičiaus bei Vladimiro Razvodovo. Teisėjas aiškina, kad negali patraukti baudžiamojon atsakomybėn, nes esą nebuvo tų minėtų aplinkybių. Bet štai skaitau teisininko Justino Žilinsko, kurio kompetencija neabejoju, išvadą. Jeigu prisimenate, Medininkų žudynių byloje tas nusikaltimas buvo perkvalifikuotas pagal 100-ąjį BK straipsnį dėl draudžiamo elgesio su žmonėmis. Tada J.Žilinskas paaiškino, kad būtent šis straipsnis mus ir įgalina tai padaryti, t.y. patraukti atsakomybėn omonininkus už tuos nusikaltimus. Jis mini, kad „nusikaltimai žmogiškumui“ yra gana lanksti sąvoka ir yra patogi kvalifikuoti tokias situacijas, kai nėra visiškai aišku, ar koks nors OMON yra karinė struktūra, ar ne. Tuo metu aiškino, kad su 100-uoju straipsniu yra viskas gerai. Bet štai dabar teisėjas tai ignoruoja. Lietuvos Respublikos piliečiui, kuris pats buvo tų įvykių liudininkas, - ar tai buvo ginkluotas pokario pasipriešinimas, ar omonininkų siautėjimas Sausio 13-ąją, - dabar yra visiškai neaišku, kodėl negalima nubausti už tuos nusikaltimus? Priminsiu, kad KT suformavo konstitucinę doktriną, jog dėl genocido negalima traukti baudžiamojon atsakomybėn už nusikaltimus, kurie padaryti pokario metais, nes pats straipsnis priimtas 1998 metais. Vadinasi, už tai galima bausti tik tada, jeigu tokie nusikaltimai padaryti po 1998 metų. Ir tokią nuostatą priima tie patys LR piliečiai... Kitaip sakant, KT priėmė reabilituojantį sprendimą tiems nusikaltėliams, kurie tada veikė prieš Lietuvos valstybę. Kai teisėjas tampa tik įstatymo raidės sergėtoju, o tą įstatymo raidę jis atsieja nuo tikslo, dėl kurio ji ir buvo parašyta, tuomet ir turime tokius rezultatus. Nes tie įstatymai atsirado tam, kad būtų patraukta baudžiamojon atsakomybėn už nusikaltimus, kuriems negali galioti jokia senatis. Kodėl tai yra svarbu dabar? Todėl, kad ir vėl kalbame apie grėsmę iš Rusijos. Tai, ką mes patyrėme 1990-1991 metais, yra tas pats hibridinis karas, apie kurio grėsmę dabar kalbama. O LR teismai pademonstruoja, kad atsakomybės už šituos nusikaltimus nėra. Kokį signalą jie pasiunčia tai pačiai V.Putino Rusijai ir tiems kolaborantams, kurie laukia nesulaukia, kada čia atsiras tie žalieji žmogeliukai?..

A.PAULAUSKAS: Noriu sugrįžti prie šio nuosprendžio chronologijos, nes tai daug ką paaiškina. Teisėjas sako: tokia būklė, kuri turi 1949 metų Ženevos konvencijos 2-ajame straipsnyje nurodytos dalinės okupacijos požymių, kaltinimuose nesuformuluota ir nebuvo įrodinėjama, todėl teismas, laikydamasis kaltinimo ribų, nenagrinėja, ar laikotarpis, nurodytas kaltinime, atitiko dalinės okupacijos sąlygas... Taigi jis sako, jog reikia įrodyti, kad 1991 metais buvo okupacija, kaip tai yra apibrėžiama Ženevos konvencijoje. Dar vienas sakinys: „...šioje byloje teismas negali nustatyti ir agresijos, kuria kaltinami Makutinovičius ir Razvodovas, sąvokos turinio, nes jos turinys nėra aiškus ir tarptautinėje teisėje...“ Galiausiai „nėra teisinio ryšio tarp agresijos ir kaltinamiesiems inkriminuojamų konkrečių veikų...“

R.ČEKUTIS: Kaip tik čia ir noriu klausti: ar tai reiškia, kad už nusikaltimus Lietuvos valstybei ir jos žmonėms nuo šiol yra nebaudžiama? Tokia ir yra mūsų „konstitucinė doktrina“? Pone A.Barysai, ar jūsų neklausinėja Sausio 13-ąją nukentėję žmonės, nuo ko konkrečiai jie nukentėjo, jeigu nebuvo nei agresijos, nei okupacijos?

A.BARYSAS: Ir skambino, ir klausinėjo, o kiti iš viso neturėjo ką pasakyti po tokio sprendimo... Žmonės absoliučiai nusivylė, nes mato mūsų bejėgiškumą. Apsikiaulinome iki to, kas neįmanoma, nes teisinis nihilizmas šiandien Lietuvoje vyrauja. Po tokio skandalo tiek mūsų teisininkai, tiek juos skiriantys politikai turėtų padaryti kažkokias išvadas, nežinau, galbūt iš naujo paskaityti įstatymus... Man tiesiog susidarė įspūdis, kad teismas paprasčiausiai gražbyliavo ir specialiai ieškojo, kaip pateisinti nusikaltėlius. Aš įtariu, kad tai buvo daroma tendencingai. Todėl tai yra nusikaltimas Lietuvos žmonėms ir tokius „teisėjus“ pačius reikia teisti. Įdomu, ką apie tai mano prezidentė, kuri tuos teisėjus ir skiria... Kai Paleckis aiškino, kad „savi šaudė į savus“, tai valstybės aparatas kažkodėl reagavo ir įrodinėjo, jog kažkoks apsišaukėlis pasakė nesąmonę, nors ir tada buvo tempiama guma... Štai tokie dalykai mūsų visuomenėje ir sukuria nihilistines nuotaikas.

R.ČEKUTIS: Pasvarstykime, kodėl teisė Lietuvoje kartais kertasi su visuotinai priimtais naratyvais, pagaliau - net su istorine tikrove, kurią mes čia visi dar puikiai prisimename ir be jokių įmantrių teisinių išvedžiojimų?

A.PAULAUSKAS: Pradėčiau nuo to, kad teisė tai nėra vien įstatymas ar kokia nors kita formali teisės norma, kuri sureguliuoja tam tikrus visuomenės santykius. Teisė yra tam tikri principai, t.y. vertybės, kurios yra pagrindas vėliau kuriant tuos pačius įstatymus, taisykles ir visa kita. Geras teisėjas, jeigu mato, kad teisės normos reguliuoja nagrinėjamą bylą pernelyg siaurai ar net prieštarauja tiems bendriems vertybiniams principams, jis pakyla aukščiau formalumų ir bylą nagrinėja, remdamasis bendražmogiškais, bendravalstybiniais principais, kuriais ir grindžia savo argumentus. Nes kitą kartą ne viską ir įstatymuose galima numatyti.

Kodėl teisėjai, ypač žemesniųjų teismų, kartais bijo pasitelkti tokius principus? Virš jų yra aukštesni teismai, tai bijoma, ar jie pritars tokiam platesniam situacijos matymui. Tada jis geriau nerizikuoja, o pažiūri į tą formalią įstatymo raidę, nes žino, kad tokiu atveju visada apsigins, sakydamas: ši raidė štai šitaip rašo ir aš jos laikiausi. Bet juk galima kur kas plačiau traktuoti vieną ar kitą situaciją.

Aišku, baudžiamojoje teisėje tos ribos yra siauresnės nei civilinėje teisėje. Bet čia juk kalbame apie visos valstybės egzistenciją. Man teko ir Amerikoje stebėti bylų, kur buvo nagrinėjami tam tikri politiniai procesai, kai iš mūsų žmonių atimdavo leidimą įvažiuoti į JAV. Tai ten prieš nagrinėjant konkrečius faktus kokią savaitę vykdavo istorikų, politologų, archyvarų debatai bei parodymai, ką reiškia kokios nors sąvokos, kaip tai atsispindi tarptautinėje teisėje ar kituose dokumentuose ir pan., istorikai išsamiai nagrinėja tą laikotarpį, išanalizuojamos visos tuose įvykiuose dalyvavusios divizijos ar net batalionai... Žodžiu, teismas gaudavo visą panoramą ir tų įvykių kontekstą. Tik tada prieidavo prie pačios bylos. Tai ir pas mus, jeigu teisėjui trūko kokio nors istorinio konteksto, tai juk galėjo pasikviesti istoriką... Teisėjas turi būti aktyvus proceso dalyvis, tą yra pasakęs ir KT. Tai nereiškia, kad jis turi formuluoti kaltinimą, bet jis gali ir turi esamas spragas užtaisyti reikalą išmanančiais specialistais - politologais, istorikais, dar kuo nors... Tuomet remiantis tais bendrais principais jis gali tą bylą išnagrinėti.

P.URBŠYS: Reikia prisiminti, kodėl susidarė tokia situacija. Dabar yra taip: teisėjas rodo į prokurorą, prokuroras - į teisėją, o visi kartu - į politikus... Bet kokiu atveju, visi pripažįsta, kad įstatymai yra netobuli. Tai parodo, kad per 25 metus valstybė nesuformavo savo valstybinio požiūrio į nusikaltimus žmogiškumui, įvykdytus prieš mūsų tautą. Ir kai kyla žmonių pasipiktinimas tokiais įstatymais, visada kyla klausimas: o kas gi tokius įstatymus turėjo parengti arba suformuoti tą teisinę koncepciją? Visi pasakys: politikai. Bet man atrodo, tai neturėjo būti pavienių politikų iniciatyva. Nes juk turime Teisingumo ministeriją, kuri formuoja tam tikrą teisinę įstatymų leidimo strategiją. Ministerija pirmiausia turi matyti, kad nusikaltimai žmogiškumui, įvykdyti prieš mūsų valstybės piliečius, yra labai svarbu. Ministerija turi stebėti, jeigu praktikoje tie įstatymai veikia kitaip, negu buvo sumanyta, tuomet ji turi žiūrėti, ką čia reikia tobulinti. Bet jeigu mes ieškosime konkretaus atsakingo žmogaus ministerijoje, kuris žinotų, kad tai yra valstybei svarbu, mes jo nerasime. Kai nėra tokio suformuoto valstybinio požiūrio, tuomet nėra ir to, kas apgintų mūsų okupacijų metu nukentėjusius žmones. Jie palikti patys sau.

Štai ir mūsų aptariamoje byloje yra konkretūs žmonės, kurie patyrė tą pažeminimą ir kentėjo dėl to, kad buvo apsisprendę ginti atkurtą Lietuvos valstybę. Byloje buvo inkriminuota 15 kaltinimo punktų, o materialinė žala, kuri nustatyta byloje, visiškai neatspindi realios situacijos. Kai kas kalba, kad dabar esą negalima nieko komentuoti, nes Europos žmogaus teisių teismas tai gali įvertinti kaip politinį spaudimą teismui. Mes, kaip politikai, tikrai nenorime suformuoti išankstinės teismo nuostatos, tačiau privalome siekti, kad teismas kiek galima objektyviau įvertintų visas aplinkybes ir mūsų valstybės vardu patvirtintų, kad tai yra labai svarbu. Įstatymas turi būti ne pats sau, o jis turi ginti valstybės ir jos žmonių interesus.

R.ČEKUTIS: Kita vertus, šis teismas pasakė, kad omonininkai negali būti atsakingi už tuometinės valstybės vadovų sprendimus. Štai ponas A.Paulauskas užsiminė apie 1945 m. nuosprendį Niurnberge. Tai jeigu Niurnbergo teismas vadovautųsi mūsų teismų praktika, jis turėtų pasakyti, kad teisti galima tik Hitlerį? Pagal šią logiką, mes dabar turėtume teisti Gorbačiovą, o ne Makutinovičių? Ką konkrečiai dabar reikia daryti po tokio teismo sprendimo?

A.PAULAUSKAS: Čia akivaizdžiai painiojamos dvi sąvokos: „agresijos metu“ ir „agresija“. Nes jeigu valstybė įvykdo agresijos aktą, tai atsakingas turi būti vadovas, t.y. tokia veika patenka į 110-ąjį Lietuvos BK straipsnį. Bet juk omonininkams ir neinkriminuojamas tas 110-asis straipsnis. Jiems inkriminuojamas 103-ias str., kuriame sakoma, kad tie nusikaltimai yra padaryti agresijos metu. Kitaip sakant, tai nereiškia, kad jie yra kaltinami pačiu agresijos aktu.

P.URBŠYS: Daugelis teisinių niuansų nesuprantami ne tik paprastiems žmonėms. Kai nėra mano minėtos tos valstybinės koncepcijos, kaip reikia formuoti tokių nusikaltimų baudžiamąją praktiką, tai išeitis gali būti tokia - sukviesti platesnį įvairių mokslo sričių žmonių forumą ir bandyti tą koncepciją formuoti. Juolab kad to įstatymo straipsniai yra patikrinti teismų praktikos, yra paaiškėjusios silpnosios vietos. Reikėtų sušaukti tuo klausimu ar konferenciją, ar surengti kokį platesnį darbinį aptarimą ir išsiaiškinti, ką reikia tokiais atvejais daryti. Nes dabar, kiek yra teisininkų, tiek ir nuomonių. Kodėl tai yra svarbu? Todėl, kad tokie mūsų aptariami teismų nuosprendžiai tiesiogiai kenkia valstybei, kai teismas paneigia agresiją mūsų valstybės atžvilgiu. Maža to, paneigiame net pačią atsakomybę už nusikaltimus žmogiškumui.

Netrukus minėsime tremties sukaktį ir okupacijos 75-metį. Visi politikai labai gražiai kalbėsime apie praeitį - kad mus buvo užpuolę kraugeriai, kad žmonės buvo tremiami ir žudomi, kad nusikaltėliai turi būti nubausti, o tokie nusikaltimai neturi senaties... Tačiau tie nusikaltimai mums dabar palikti tik kaip istoriniai reliktai, o atsakomybės jokios nėra. Pažiūrėkime į holokaustą. Dėl jo yra labai tiksliai suformuluotos įstatymų normos ir ta istorinė atmintis yra susieta su teisine atsakomybe. O jeigu mes negalime tokių nusikaltėlių patraukti atsakomybėn dėl esą netobulų įstatymų, tai parodo, kad mums, kaip valstybei, tai nėra labai svarbu.

A.BARYSAS: Turi būti imamasi griežtų sankcijų tokių teisėjų atžvilgiu. Reikia sukurti kažkokią komisiją iš teisę išmanančių žmonių ir pasodinti visus, kurie aplaidžiai dirbo prie šios bylos - tiek prokurorus, kurie kažko nepadarė, tiek teisėjus. Juk visi čia pridarė nesąmonių. Pagaliau reikia išmokti tiems ponams su visuomene kalbėti žmonių kalba, o ne kažkokiomis aukštomis teisinėmis materijomis. Nebūtina čia demonstruoti savo enciklopedinių žinių ir aukštosios terminologijos. Kaip tik yra pajudinamas koks nors bet kurios valdiškos kontoros atstovas, jis būtinai pradeda gražbyliauti ir vaidinti labai protingą, prikišdamas į savo kalbą visokių įmantrių žodelių, kurių niekas nesupranta.

O šiuo atveju juk yra viskas aišku: teisėjų komanda kartu su prokuratūra padarė nusikaltimą. Kurie yra labiau kalti - nežinau, bet jie privalo už tai atsakyti, mažų mažiausiai jie turi netekti galimybės dirbti tokį darbą.

A.PAULAUSKAS: Teikiant Baudžiamąjį kodeksą į Seimą buvo pasakyta, kad yra speciali teisininkų grupė, kuri šį darbą padarė, kad nebūtų kokių nors pavienių iniciatyvų, kurios gali suardyti visą teisinę sistemą. Ta grupė turi apsvarstyti kiekvieną siūlymą, kiekvieną projektą ir pateikti kompetentingą išvadą, ar tie siūlymai tinka tam kodeksui, ar ne. Ilgą laiką mes laikėmės tokios tradicijos ir praktikos. Po to ta grupė kažkodėl nustojo dirbti... Todėl aš pirma, ką padaryčiau, tai sukviesčiau tą teisininkų grupę, kuri kūrė tą kodeksą, ir paklausčiau: ar viskas čia yra gerai, ar įstatymų leidėjas čia turi dar ką taisyti?

Antras dalykas - dar svarbesnis. Tai praktika. Yra toks žanras, kaip Baudžiamojo kodekso komentaras, kur parašyta, kaip kiekvienas straipsnis turi būti taikomas, taip pat aptarta ir teisminė praktika. Reikia išsiaiškinti, ar tas komentaras šiandien yra pasenęs, ar jį reikia atnaujinti. Nes praktikai tais komentarais nuolat naudojasi. Pagaliau reikia apsvarstyti šitą konkretų atvejį, pasakyti atvirai, kas čia yra blogai padaryta, kas konkrečiai tai padarė ir tai turi būti ištransliuota visuomenei suprantama kalba. Niekas to sprendimo pakeisti negali, tik aukštesnis teismas, todėl dabar belieka laukti apeliacijos ir naujo sprendimo.

Daugiau skaitykite čia.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“