Teisingumo ministerijos dievų miškas (I)nuotraukos (9)

2009 rugpjūčio mėn. 14 d. 19:03:05 Perskaitė 6364

Kaip pavadinti žmones, kurie mano galį klonuoti religijas ir jas tiesiog skaldyti? Bedieviais ar pačiais dievais?

Reformatų tikėjimą Lietuvoje išpažįstantys žmonės sako nesitikėję, kad pusę tūkstančio metų gyvuojanti jų religija šitaip bus suskaldyta vos vienu Teisingumo ministerijos “demiurgų” priimtu sprendimu.

Jau beveik septynerius metus sukasi aistrų ir teismų karuselė, tęsiasi ne tik dviejų reformatų kunigų, bet ir istorikų bei ekspertų mūšis, grobstomi reformatų užgyventi turtai, o tikintieji neatsigręždami bėga iš bažnyčių.

Buvo viena, pasidarė dvi

Istorija apie “nuklonuotus” evangelikus reformatus išties neeilinė. O prasidėjo ji jau tada, kai šalies valdžia 1995-ųjų lapkritį nutarė sukurti Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą. Taigi sukūrė, įtvirtino devynias tradicines religines bendruomenes, o jau po mėnesio, prieš pat 1995-ųjų Kalėdas, per Jono Prapiesčio vadovaujamą Teisingumo ministeriją joms visoms apie tai pranešė.

Raštą iš ministerijos kartu su kitomis tradicinėmis religinėmis bendruomenėmis gavo ir reformatai. Jame tąkart buvo nurodyta, kad reformatų parapijų, bendruomenių ir bendrijų juridines teises patvirtina Sinodo kolegijos raštas, kurį ji turi. Kitaip tariant, evangelikai reformatai mūsų valstybėje įstatymiškai įtvirtinami kaip tradicinė religinė bendruomenė ir jiems suteikiamos juridinio asmens teisės.

Naudojosi tomis teisėmis reformatai, kol paaiškėjo, kad mūsų valstybėje jie yra ne vieni tokie, - 2002-ųjų gruodį atsirado kita, labai panašiu pavadinimu pavadinta evangelikų reformatų bendruomenė. Ją registravo Vytauto Markevičiaus vadovaujama Teisingumo ministerija.

Kas kieno “klonas”?

Ne, ne, niekas čia nesupainiota - šiuo metu mūsų šalyje veikia dvi reformatų bažnyčios: Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia (Unitas Lithuaniae) ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios - Unitas Lithuaniae - sinodas (sinodas - aukščiausia reformatų valdžios institucija - red. past.). Senosios dvasinis lyderis - Algimantas Kvedaravičius, naujosios - Rimas Mikalauskas (beje, į kunigus įšventintas kunigų komisijos, kurioje buvo ir A.Kvedaravičius). Vieno religinė stovykla - Vilniuje, kito - Biržuose.

“Respublikos” kalbinti paprasti tikintieji su ašaromis akyse pasakojo apie bendruomenę perkirtusią įstatymo ranką. Žmonės teigė, kad dėl dviejų bendruomenių įteisinimo kartais patys nebežino, kuriems reformatams jie priklauso ir kaip turi elgtis.

“Įsivaizduokite, neseniai Papilyje vyko kapų šventė, tai vieną savaitgalį vienas kunigas iš kitos parapijos atlėkė šventinti kapelių, kitą jau šventino tas, kurio parapija. Nebesuprasi, kuri šventė buvo tikroji. Kažkoks pasityčiojimas”, - pasakojo viena iš reformatų kuratorių, Sinodo kolegijos narė biržietė Viliusė Baltušienė.

Buvęs Sinodo kolegijos prezidentas biržiškis Arturas Zablackas, kaip ir daugelis tikinčiųjų, teigė, kad sprendimas įregistruoti dar vienus reformatus gimė iš pačių kunigų ambicijų - esą jaunasis dvasinis lyderis (R.Mikalauskas), kurį senoji kunigų karta augino kaip įpėdinį, nenorėjo išlaukti savo laiko, tad nutarė kitu būdu perimti valdžią.

“Abu karaliai, abu nori kariauti”, - situaciją reformatų gretose trumpai apibūdino buvęs ilgametis Biržų parapijos tarybos pirmininkas Algirdas Pulkis. Jis teigė esąs nusivylęs tuo, kas vyksta, nes suprato viena - tokiuose karuose nei proto, nei protingų žmonių niekam nereikia.

“O valdininkai tik pakurstė visą ginčą ir tik labiau suskaldė visus reformatus įregistruodami dar vieną bendruomenę, - aiškino jis, o paklaustas, ar įmanoma viską taikiai išspręsti, pridūrė: - Reikia, kad pasitrauktų abu kunigai ir atsirastų toks, kuris imtųsi visus vienyti”.

Košės niekas nenorėjo srėbti

Atsiradus dviem bendruomenėms, daugelis reformatų nusigręžė nuo savojo tikėjimo. Tik vos keletas pasinėrė į ilgametes tiesos paieškas, kuri jų tikėjimo bendruomenė teisėta, o kuri - tik “klonas”.
Žinoma, rankų sudėję nesėdėjo ir dvasiniai abiejų bendruomenių lyderiai A.Kvedaravičius ir R.Mikalauskas. Tad taip ir užsisuko teismų, kelionių po įvairias šalies institucijas ir net tarptautinius ekspertus karuselė.

Keista, kad šioje bėdoje evangelikų reformatų bendruomenei nepadėjo nei parlamentarai, nei Seimo Konstitucijos teisių gynėjai, nei stojusios ginčą spręsti kitos susivienijusios tradicinės bendruomenės, nei teisingumą Lietuvoje vykdantys teismai. Septynerius metus. Iki šiol.

Tuo tarpu reformatus savo įstatymais suskaldę Teisingumo ministerijos valdininkai žaidė ir tebežaidžia savo žaidimą: “nepatogias” reformatų (tiek vienų, tiek kitų) užklausas atmušinėja atsakymais, esą jie negalį kištis į religinių bendruomenių reikalus, visais kitais atvejais gražiai sau skirsto ir dalija jiems skirtus pinigus ir turtą. Paprasčiau tariant, pinigais kvepiantys reikalai - ministerijos darbas, visi kiti - religinių bendruomenių. Ir niekas nei savęs, nei kitų neklausė: Temide mieloji, ir kurgi tu žiūri?

Reikia skaldyti, nes buvo skaldomi

O Temidė, matyt, žiūri ten, kur jai pirštu rodo Teisingumo ministerijos klerkai. Tie patys, kurie atsidūrę teismuose, pamatė, kad, švelniai tariant, prisidirbo, ir ėmė rengti religijos reglamentuojančių įstatymų pataisas bei motyvuoti savo klaidas naujosios reformatų atšakos lyderių argumentais. Tiksliau, istorikų Arūno Baublio ir Ingės Lukšaitės interpretacijomis apie liuteronų ir reformatų bažnyčios skilimą.

Esą šiandieninį Reformatų bažnyčios skilimą galima pateisinti istoriniais pavyzdžiais, tokiais kaip bandymas jėga perduoti Vilniaus reformatus lenkams arba Amerikoje lietuvių išeivijos įkurtą atskilusią atšaką. Šiais istorikų surinktais faktais nėra reikalo abejoti, tačiau keista tų faktų interpretacija - vadinasi, jei per amžius reformatai buvo skaldomi, tai juos ir galima skaldyti. Beje, tik šiuodu ekspertai rado argumentų reformatų skilimui pateisinti, visi kiti neslėpė šokiruoti to, kas vyksta.

Įregistravo “maždaug du Romos popiežius”

Šviesaus atminimo Gintaras Beresnevičius, Vilniaus universiteto Religijų studijų ir tyrimų centro docentas, Kultūros, filosofijos ir meno instituto vyresnysis mokslinis darbuotojas, savo išvadose aiškino, kad tai yra “įvykis, kuris neturi precedento netgi margoje protestantiškų bendruomenių dalijimosi istorijoje”.

Mokslininkas teigė, kad skaidymasis - natūralus reiškinys protestantizme, ir jis vyko per ilgus amžius, tačiau dar nėra buvę atsitikimo, kad atskilusi dalis pasivadintų tos dalies, nuo kurios ji atskyla, vardu nepridėdama “naujoji”, “regioninė”, “šv.Dvasios”, “apaštališkoji” - nesvarbu kokių, bet vardų, liudijančių, kad ji nėra ta pati tradicinė bendruomenė, o tokia, kuri išsiskiria, ir todėl atsiskiria dėl tam tikrų sumetimų.

Tai, kas įvyko, G.Beresnevičius vadino kategoriškai - Lietuvos reformatų bažnyčios vardo uzurpacija turint siekį uzurpuoti visos bažnyčios tęstinumą.

“Atsiprašau už profanišką pavyzdį, bet, sakykime, tai tas pats, kas būtų, jei kokia nors kaimo svarainių limonado varykla pasivadintų “Coca-Colos” prekės vardu. Tokiu atveju teismai, bausmės, sankcijos tai varyklėlei būtų katastrofiškos, jos paliestų ir Lietuvos valstybės, leidusios tokį dalyką, autoritetą. O čia ne firmos, o religijos vardas, turintis puspenkto šimtmečio tradiciją”, - aiškino religijotyrininkas.
“Visuose Teisingumo ministerijos pareigūnų pasiteisinimuose dėl registracijos nekalbama, kodėl naujieji evangelikai reformatai registruoti ne kaip tradicinės konfesijos dalis, o kaip ta pati tradicinė konfesija, - savo ekspertinėse išvadose, pateiktose visoms atsakingoms šalies institucijoms, analizavo G.Beresnevičius. - Kur ir kada - ne evangelikai reformatai skyla - o kur abi atskalos toliau gyvuoja tuo pačiu vardu? Tokio dalyko nėra nė Teisingumo ministerijos atsakyme nurodomu Nyderlandų evangelikų reformatų skilimo atveju. Teisingumo ministerijos atsakyme kalbama, kad ji įformino realų faktą, būtent kad “egzistuoja religinės bendrijos vienos tradicinės evangelikų reformatų konfesijos viduje”. Tačiau vis dėlto yra kitaip - ministerijos dėka egzistuoja “dvi vienos ir vienintelės tradicinės konfesijos”. Teisingumo ministerija galėjo atkreipti dėmesį, kad skilusios bendrijos nevadinamos toliau tuo pačiu vardu. Ji tiesiog neįregistravo realaus skilimo fakto. Ji įregistravo maždaug du Romos popiežius”.

Tarptautinis šokas

Kiti situaciją vertinę mokslininkai pateikė labai panašius vertinimus, jų gal bene svarbiausias - Alvio Saukos vadovaujamo Baltijos reformatų teologijos seminarijos atsiųsta išvada. Ją pasirašė tarptautinė ekspertų komisija, kurioje dirbo pripažinti pasaulio teologijos mokslininkai iš įvairių organizacijų ir šalių: dr. Tomas Širmacheris (Thomas Schirmacher, Vokietija), dr. Tomas Džonsonas (Thomas Johnson, Čekija), dr. Janas Duguidas (Iąn Duguid, JAV), dr. Samuelis Loganas (Samuel Logan, Šveicarija) ir dr. Karlas D.Čaplinas (Dr. Div.c. Carl D.Chaplin, JAV).

“Evangelikų reformatų bažnyčios kanonai (bažnytinė teisė - red. past.) neleidžia parapijoms atsiskirti ir jų pagrindu formuoti kitų bažnytinių struktūrų. Atsiskyrimas pagal kanonus galimas tik kaip atskirų asmenų atsiskyrimas ir kartu išėjimas iš bažnyčios, - rašoma mūsų valstybės institucijoms pateiktoje tarptautinių ekspertų išvadoje. - LERB-UL-S (sutrumpintas naujųjų reformatų pavadinimas - red. past.) nusižengė sinodų sušaukimo tvarkai, ir pagal Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios įstatus jų sinodai ir kitos institucijos yra neteisėti. LERB-UL-S yra netradicinė bažnyčia, nes neturi kanoninio (teisinio), istorinio ir doktrininio tęstinumo su Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia”.

Beje, šiuo klausimu nuomonę pareiškė ne tik mokslininkai, bet ir kitos tradicinės religijos bendruomenės Lietuvoje. Po konsultacijų su užsienyje esančiais centrais jos siuntė Lietuvos prezidentui, Seimui ir Vyriausybei pareiškimą, kuriame nurodė beprecedentį Reformatų bažnyčios skaldymo atvejį, prašė išspręsti situaciją ir daugiau į religinių bendruomenių reikalus nebesikišti.

“Noriu pasakyti, kad jei šis pareiškimas būtų adresuotas ne mūsų valdžiai ir Vyriausybei, o Briuseliui, Strasbūrui ar Jungtinėms Tautoms, jis būtų kelias dienas pasaulio žiniasklaidos dėmesio centre kaip beprecedentis teisinio aklumo ir, beje, beprecedenčio bendradarbiavimo tarp konfesijų atvejis. O beprecedentį atvejį gali išprovokuoti tik precedento neturinti situacija, kuri ir yra Lietuvos evangelikų reformatų (Unitas Lithuaniae) “klonavimo” atveju”, - situaciją apibendrino G.Beresnevičius.

Tai kur žiūri Temidė?

Trumpam palikime nuošalėje Temidei akis uždengusius teisingumo ministerijos klerkus, besipykstančius kunigus, suskaldytus paprastus tikinčiuosius ir pažiūrėkime, ką sako įstatymai. O juose viskas paprasta.

Lietuvos Respublikos Konstitucija

Pirma,
mūsų šalies Konstitucija ir religinių bendruomenių bei bendrijų įstatymas sako, kad religinės bendruomenės ir bendrijos, jau turinčios juridinio asmens teisę, veikia pagal savo kanonus, statutus ir kitas normas.

Antra, valstybės institucijos neturi jokios teisės kištis, reguliuoti ar veikti religinių bendruomenių ir bendrijų tarpusavio santykių, ypač susijusių su struktūros padalinių sujungimu, reorganizavimu ar likvidavimu.

Trečia, Lietuvoje šiuo metu pripažįstamos devynios šalyje egzistuojančios tradicinės religinės bendruomenės ir bendrijos (lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų, sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų). Įstatyme nurodyta, kad šis sąrašas yra baigtinis, todėl kitos religinės bendruomenės ar nuo tradicinių bendruomenių atskilę dariniai negali būti laikomi tradicinėmis religinėmis bendruomenėmis.

Ketvirta, įstatymai numato, kad atskilusią bendruomenę galima registruoti, tačiau tik kaip “kitą religinę bendruomenę”, o ne pasinaudojant tradicinės bendruomenės vardu ir materialine baze.

Susipažinus su įstatymais ir nelogišku Teisingumo ministerijos sprendimu, išvada peršasi viena: klerkai arba nemoka, arba nenori nei įstatymų, nei savo sukurtų kuriozinių nutarimų skaityti.

Abi pusės: dvasininkai gyvena vidinėmis aistromis  

Algimantas KVEDARAVIČIUS, kunigas:


Problema yra pati Teisingumo ministerija. Kyla klausimas, ar ji tikrai yra teisingumo? Prieš kelerius metus mūsų vardu buvo registruota nauja bažnyčia, kuri išties yra visai kitokia savo esme. Apie tai mes sužinojome visai netrukus po jos registravimo - atsitiktinai, iš žmonių kalbų. Kreipėmės į Teisingumo ministeriją - gavome atsakymą, kad “viskas yra gerai”. Kreipėmės į teismus ir, matyt, be reikalo. Nes skubėdami prašėme panaikinti registracijos pažymėjimą, o išties reikėjo ginčyti pačią registraciją. Tad teismus pralaimėjome.

Mūsų nuomone, tai yra užregistruota viena iš žinybinių bažnyčių. Vienas iš anksčiau buvusių ministrų yra sakęs, kad supranta visą šį absurdą, bet yra jėgų, stipresnių už patį ministrą. Kas tos jėgos - nežinau. Bet gal jis teisus - juk kai padaryti tokie darbai, kaip juos  ištaisysi?

Kaip kitados rašytojas Kazys Saja sakė, ši istorija - tai mažiausiai du romanai ir dvi disertacijos. Sunku pasakyti, kas ta jėga, kuri veikia prieš tradicinę bažnyčią. Čia, matyt, tie, kurie jos nemėgsta, kuriems ji trukdo. Juk mes esame vienintelė organizacija Lietuvoje, kuri bene nuo Vytauto Didžiojo laikų niekada nepriklausė nuo užsienio. Net kai Vilnius priklausė lenkams, Lietuvos reformatai priklausė lietuviams. Tokios organizacijos, matyt, kai kam nepatinka. O kadangi esame gana silpni, tai taip ir daroma. Sentikius darkė ardė, karaimus, o dabar - mus.

Akivaizdu, kad ministerija proteguoja tą antrąją pagal mūsų vardą veikiančią bendruomenę kaip pagal Konstituciją ir įstatymus. Jei jie nepretenduotų į tradicinės bažnyčios vardą - tegul būna. Juk žmonės gali burtis laisvai ir kaip nori. Bet kai veikia mūsų vardu ir stumia mus lauk, tai neatrodo gerai.

(Toliau - keliolikos minučių trukmės pasakojimas apie ne visai dvasingus reformatų reikalus: turto grobstymus, pavogtą “Brastos” bibliją, klastojamus antspaudus ir dokumentus, apie buvusią draugystę su naujuoju dvasiniu lyderiu R.Mikalausku bei jo sąsajas su komjaunimu, įtartinus mokslus, vedybas, pilamas pamazgas ir t.t.)

Galbūt registruodami Teisingumo ministerijos valdininkai norėjo gauti iš mūsų pinigų? Manau, čia vis dėlto slypi gilesni dalykai. Kažkam tiesiog nereikia tradicinių bažnyčių. O kaip geriausia jas naikinti? Dar senovės romėnai tą žinojo - įlįsti į vidų ir ardyti.

Rimas MIKALAUSKAS, kunigas:

Jeigu teologiškai formuluotume, nėra dviejų bažnyčių. Mes dažnai sakome, kad yra katalikų bažnyčia, reformatų, stačiatikių, bet teologiškai taip pat nėra teisinga sakyti, nes iš tikrųjų bažnyčia yra ne mūsų, o Dievo.

(Toliau - daugiau nei pusvalandžio trukmės pasakojimas (į kurį pašnekovas nelabai leidžia įsiterpti) apie tai, kuo skiriasi “reformatų bažnyčia” nuo “reformuotosios bažnyčios”, apie reformatų valdymo ypatumus, vadovybę ir kokia ji buvo nekompetentinga iki antrosios atšakos registravimo, apie nereguliarius vadovybės (sinodo) susirinkimus, dvasininkų trūkumą, suklastotas ekspertizes ir, žinoma, A.Kvedaravičių. Pasakojimas apie pastarąjį asmenį neapsieina be emocingų detalių apie turto dalybas, muštynes ir policiją, gandų apie KGB, hipnozės seansus ir t.t.)

Ar kas nors apskritai gilinosi į bažnytinę teisę? Niekas nesigilino. Valstybė tik rado vieną momentą - čia du, čia vienas. Viskas. Taip, teismo sprendimas jau buvo, ir jis yra galutinis. Mes viliamės, kad pagaliau kas nors puls ir žiūrės į bažnytinę teisę ir paaiškės, kad šita sinodo kolegija iš viso neturi jokio įgaliojimo atstovauti tiems žmonėms.  Taip, mes mėginome susitaikyti. Ministras Petras Baguška labai daug tarpininkavo ir bandė sudėlioti visus argumentus. Bet kaip pasibaigė visi susitikimai? Imkite interviu iš P.Baguškos, imkite interviu iš Teisingumo ministerijos! A.Kvedaravičius pabėgo. Sakė man - jūs čia teisės nesilaikote. Pradėjo ginčyti bet kokį argumentą. Gerai, neimkime bažnytinės teisės. Yra du juridiniai vienetai, tai kalbėkime kaip du Lietuvos Respublikos piliečiai. Tu vadinkis kaip nori ir aš kaip noriu vaidinsiuosi, bet susėdame prie stalo kaip juridinių asmenų vadovai ir, tarpininkaujant ministrui, kitiems solidiems žmonėms, pasirašome susitarimą. Baigiame konfliktus. Galime ir pasivadinti kitaip - Šiaurės sinodas, Pietų sinodas. Taika ir ramybė. Aš atrakinu Biržų bažnyčią - įeinate meldžiatės. Jūs atrakinate Papilio bažnyčią mums melstis. Nekonfliktuokime. Kaip viskas baigsis, aš nežinau. Viešpats turi savo planą ir anksčiau ar vėliau visa tai baigsis. O mes turime atlikti savo darbą - mokyti Dievo žodžio.

Jūs manote, kad tik mūsų bažnyčia yra draskoma? Visa visuomenė yra draskoma. Pasižiūrėkite - partijose, visur tas pats. Tikriausiai suskaldytas lengviau valdyti, ar ne? Čia galima įtarti, kad yra kažkokios piktosios jėgos. Yra Dievo vaikai, yra šėtono vaikai. Visiems teks kentėti. Bet tik skirtumas toks, ar tu kentėsi kaip melagis ir plėšikas, ar kaip Dievo žmogus.

Komentaras

Angelė RADZEVIČIŪTĖ, Seimo kontrolierė:

Taip, tebeturiu tyrimą dėl Teisingumo ministerijos valdininkų veiksmų reformatų atžvilgiu ir ketinu jį baigti grįžusi iš atostogų. Projektas yra beveik parengtas, reikia pabaigti jį derinti.

Preliminariai galiu pasakyti, kad išvadose numatyta prašyti Seimo pagalbos kreiptis į Konstitucinį Teismą ir išaiškinti kai kurias įstatymų nuostatas, kuriomis vadovaujasi Teisingumo ministerija. Man tikrai kyla pagrįstų abejonių dėl to, kaip ministerija interpretavo ir taikė įstatymus.

Galiu pridurti, kad šis tyrimas nebuvo vienas lengviausių, o labiausiai viską komplikavo tai, kad šis klausimas jau buvo nagrinėtas teismuose. Pagal savo kompetenciją negaliu nagrinėti to paties klausimo, kurį jau aiškinosi teismas. Tačiau į šią problemą žiūrėjau gerokai plačiau - ne tik į įstatymus, bet ir į Teisingumo ministerijos praktiką, atitiktį Konstitucijai ir t.t. Manau, kad tyrimo išvadas skelbsime maždaug po dviejų savaičių.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net