respublika.lt

2017 liepos 28, penktadienis

Tegu viešųjų pirkimų būdu ir ministrai žmonoms suknias perkanuotraukos (21)

2017 liepos mėn. 03 d. 08:50:44
Respublika.lt

Vaikų darželiai ir ligoninės priverstos pirkti pigiausią masiškai gaminamą maistą viešųjų pirkimų būdu. Nepaaiškinama, kodėl politikai ir valdininkai tokio nevalgo. Viešųjų pirkimų tarnyba policiją apkaltino bandant įsigyti automobilius iš konkretaus pardavėjo, o pareigūnai priversti įrodinėti, kodėl jiems galingesnis transportas reikalingas. Naujausias viešųjų pirkimų nesusipratimas (skandalas?) - likus keletui dienų iki birželio paskutinįjį savaitgalį Vilniuje surengtų šiuolaikinės penkiakovės pasaulio taurės finalo varžybų Viešųjų pirkimų tarnybos vadovė Diana Vilytė nurodė atšaukti sprendimą visus sportininkus (tarp jų ir pasaulio bei olimpinius čempionus) apgyvendinti viename viešbutyje. Prie lietuviškų skandalų mes jau pripratę, metas šioje srityje išplaukti ir į tarptautinius vandenis?

 

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo narys Kęstutis MASIULIS, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, teisininkas Egidijus BIČKAUSKAS, buvęs Seimo narys, psichologas Gediminas NAVAITIS, filosofas Vytautas RUBAVIČIUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Rengiant viešuosius pirkimus pagrindinis kriterijus yra mažiausia kaina. Ar tai, kas pigiausia, yra geriausia?

K.MASIULIS
: Įvairių čia yra aplinkybių. Lietuviai buvo pratę per viešuosius pirkimus pasišildyti rankas ir įvairiai pasipelnyti. Prisiminkime auksinių šaukštų istoriją. Perka kokią nors įrangą ir dar bando papildomai užsidirbti. Perka kompiuterines paslaugas ar interneto puslapį, ir kažkodėl jis pasidaro nežmoniškai brangus, nors rinkoje tokios paslaugos kainuoja pigiau. Perka automobilį, kuris turėtų būti tarnybinis, ir jis pasidaro nepaprastai brangus.

Netaikant mažiausios kainos principo įsigyjamas ne pats pigiausias pirkinys. Yra įvairiausių piktnaudžiavimų, ir Viešųjų pirkimų tarnyba bando su tuo kovoti.

Bet yra kita medalio pusė. Tarkim, vaikų darželyje ar mokykloje vaikų maitinimui reikia nupirkti bandelių su pienu. Daug paprasčiau būtų nupirkti jų gretimoje valgykloje, ten, kur pažįstama, kur žinoma, kas gamina. Tiesiog nueiti ir nupirkti tomis kainomis, kurios tuo metu ten egzistuoja. Kitokiomis kainomis nenupirksi. Bet yra sudėtingos biurokratinės procedūros.

Galų gale pasekmės tokios, kad nuperkamos paslaugos, kurios yra pigios, bet maistas vaikams nekokybiškas. Ir tėvai nepatenkinti, ir ne kažin kas nupirkta.

Lazda turi du galus. Mes negalime lengvai atsisakyti kontrolės ir iš to būtinai pelnyti efektyvumą. Sovietmečiu buvome išmokę smagiai sukčiauti. Kad mes nesukčiausime, aš taip nemanau.

E.BIČKAUSKAS: Sakote, įpratome sukčiauti sovietmečiu. Mes jau gyvename 28-us Nepriklausomybės metus. Vis dar prisimename tą patį.

V.RUBAVIČIUS:
Naujieji vagys yra šios sistemos.

G.JAKAVONIS:
Bet tikrai darželyje ir mokykloje seniau labai skaniai maitino.

E.BIČKAUSKAS: Bijau, kad tokia darželių situacija yra šiaip iš varganumo. Jie neturi iš ko per daug pirkti. Nebūtinai čia kalti viešieji pirkimai. O situacija su sportu skandalinga.

Ar mes nenuėjome kitu keliu? Tiek viską subiurokratinome, prirašėme reikalingų ir nereikalingų procedūrų, kad išsivaduoti iš to tikrai sunku.

Sprendžiamas itin svarbus Gedimino kalno klausimas. Bet kuriomis prasmėmis jis svarbus kaip simbolis Lietuvoje. Ir vėl bus perkamos paslaugos. Vyks mėnesinės procedūros, nors sprendimus reikia priimti tuoj pat. Ir dar teismai prasidės.

Mes labai viską subiurokratinome ir pažeidėme atsakomybės principą. Manyčiau, vienos ar kitos institucijos sąžiningas vadovas turėtų teisę prisiimti didesnę atsakomybę. Jis atsakingas už visą veiklą, ir jo sprendimas turėtų būti bene galutinis.

Kaip dabar įvertinti pigumo ir kokybės santykį? Galbūt įstatyme aprašyta? Ar pirkti tušinukus, kurie pigesni, bet jų garantija yra vieni metai, ar pirkti brangesnius, kurių garantija penkeri metai? Suprimityvinu aš tą pasakymą. Turbūt geras vadovas pirktų brangesnius. Ar gautų jis per galvą nuo Viešųjų pirkimų tarnybos?

K.MASIULIS: Negautų, jei būtų aprašyti atitinkami reikalavimai.

E.BIČKAUSKAS:
Manau, institucijos vadovas, kuris priima sprendimus, turėtų turėti ir didesnes teises, ir didesnę atsakomybę.

Dėl sporto klausimo. Bijau, kad čia įsivelia tam tikri politiniai dalykai. Galiu spėlioti, kad tam tikra prasme tai yra Kristinos Brazauskienės viešbutis. Be jokios abejonės, situacija absurdiška. Nemanau, kad Viešųjų pirkimų tarnybos specialistams turėtų būti leista samprotauti, ar šitas varžybų štabas turėtų būti tame pačiame pastate, kur gyvena sportininkai, ar kitame. Turbūt peržengiamos kompetencijos ribos. Manyčiau, ir finansų ten yra nedidelė mūsų dalis. Greičiausiai didelė dalis finansų yra iš federacijos. Galų gale yra bendra pasaulinė praktika, kur ir kaip turi gyventi sportininkai.

G.JAKAVONIS: Čia gal patikslinsiu - varžybos vyksta Vingio parke, ir tas viešbutis kaip tik šalia.

E.BIČKAUSKAS: Ar galima daryti tokius sprendimus prieš patį čempionatą? Tai yra politinė atsakomybė, ir tos pačios Viešųjų pirkimų tarnybos. Netikiu, kad negalėjo būti kitų išeičių.

Dėl auksinių šaukštų skandalo. Viskas prasidėjo Viešųjų pirkimų tarnybai paskelbus informaciją. O informacija apie auksinius šaukštus iškilo bene metai prieš Viešųjų pirkimų tarnybos pasisakymą. O kas nors ar galvojo apie politines pasekmes? Jeigu galvojo, ar sąmoningai tai padaryta, ar nesąmoningai?

Tam tikri veiksmai turi politinių atgarsių. Auksinių šaukštų istorija kaip reikiant jų turėjo. Kokią įtaką turės sportinio renginio skandalas? Tikiu, kad neturės ypatingos įtakos. Bet kai kur netobulumai pas mus panaudojami ir politiniams tikslams.

Visa tai pasklido ne kur kitur, o į politinę erdvę. Viešųjų pirkimų tarnyba apie tai paskelbė informaciją savo interneto puslapyje. Tada ir prasidėjo.

G.JAKAVONIS: Girdėjote Krašto apsaugos ministerijos istoriją dėl bokserių pirkimo. Nežinau, kiek čia teisybės, bet Artūras Skardžius iš užsienio spaudos ištraukė, kad už 11 bokserių kainą Lietuva nusipirko 10 bokserių. Bandėme apie tai kalbėtis su buvusiu Valstybės saugumo departamento vadovu Gediminu Grina. Jis pasakė, kad yra tam tikri politiniai atspalviai: nusipirkus iš vokiečių, iš karto pas mus atsiranda kariškių. Tokiu atveju kokia čia yra Viešųjų pirkimų tarnybos kompetencija? Šiuose reikaluose ji visiškai nereikalinga, jei lemia kiti kriterijai.

K.MASIULIS: Negalima taip kalbėti apie bokserių kainas, nes jie yra specialiai gaminami. Ir negalima bokserio lyginti su bokseriu. Jie yra skirtingi. Kaip mersedesas su mersedesu. Yra odinėmis sėdynėmis, vienokie, kitokie. Jeigu valstybė užsako mažesnį kiekį - didesnė kaina.

G.JAKAVONIS: Čia detalės, velnias koją nusilaužtų.

G.NAVAITIS: Per detales išryškėja problema. Problema, kuria, sakyčiau, net turėtume pasidžiaugti, kad mes čia susėdome.

Bijau supainioti skaičius, bet man atrodo, kad du milijardai valstybės lėšų išleidžiama viešiesiems pirkimams. Tikrai suma biudžetui yra didelė. Apie ją sąlygiškai mažai kalbama. Tik apie kai kuriuos fragmentus: kad šaukštai nupirkti, kad bandelės ne tokios nupirktos, per pigios ar per brangios.

Visa ši sistema, manau, paliečia kiekvieną iš mūsų. Nes tai yra didelė valstybės, savivaldybių biudžeto išlaidų dalis.

Dabar į šią problemą galima pažvelgti dvejopai. Deja, iki šiol mes labai mėgstame tai nagrinėti kaip moralinę problemą. Kad yra kažkoks nedoras žmogus. Jeigu kokiu mįslingu būdu toje sistemoje susirinktų angelai, tada, aišku, ir valstybei, visiems žmonėms būtų gerai. Bet pasaulyje niekad nėra atsitikę, kad vienoje vietoje būtų susirinkę ypatingos dorovės žmonės. Nebent kokiame vienuolyne. Ir tai dar abejotina, ar visi vienuolyne bus ypač dori.

Galbūt reikėtų padaryti žingsnelį toliau ir pakalbėti apie pačią sistemą. Ar ji sudaro sąlygas racionaliam pinigų panaudojimui? Vienas dalykas, kuris yra akivaizdus, - ar mes žinome nors vieną atvejį, kai valdininkas būtų nubaustas už neveiklumą? Kad jis nepirko, nepadarė, laiku neatsakė? Būtų labai sunku surasti.

Jeigu ieškotume tokių, kurie kažką padarė ir kuriems už tai kliuvo, tai surastume ne vieną. Galima ginčytis, ar jie gerai elgėsi, ar blogai, bet tai faktas.

Už neveiklumą Lietuvoje nebaudžiama. Todėl sukuriamos itin sudėtingos biurokratinės procedūros, kad valdininkas jaustųsi esąs saugus. Viską padarė pagal taisykles. Jam liepta nupirkti kuo pigiau, tai jis kuo pigiau ir padarė. O ar tai bus naudinga, už tai jis tampa jau neatsakingas, nes to nėra instrukcijose.

Įsivaizduokite pieštuką. Kai juo rašome, lieka šiek tiek galo, tai išmetame. Tai gal iš karto tai nupjaukime ir sutaupysime? Panašiai ir mūsų valdininkai elgiasi. Pagal tokią logiką šitas mano pasiūlymas atrodytų labai protingas. Iš karto pasiūliau sutrumpinti. Ir trumpesnis pieštukas pigiau kainuos. Vis tiek gi nerašote iki galo, va tiek paliekate.

Atkreipkite dėmesį, kad aš su šiuo pasiūlymu galiu labai sėkmingai dalyvauti viešuosiuose pirkimuose. Mes jums pristatysime pieštukus, kurių nereikės išmesti, nes mes iš karto būsime nupjovę.

Ir ką dabar Viešųjų pirkimų tarnyba darys su mano pasiūlymu? Ji netgi protingais veidais turės svarstyti. Todėl, manyčiau, iš tikro reikėtų kalbėti apie tam tikras sistemos korekcijas.

Daug kas mato, kokia čia paslaptis, kad korupcijos toje sferoje yra itin daug. Kyla klausimas, kokie žingsniai turėtų bent jau mažinti ją, jeigu ne visai panaikinti. Vienas iš tų žingsnių galėtų būti apmokestinti korupciją. Tik tada ji taptų jau ne korupcija. Tada būtų kažkuo kitu.

Galėtų būti toks žingsnis: perkantysis pasako, ko jam reikia, ir surašo, ko jam reikia, bet ne pats perka, o atiduoda tai pirkti valstybės „uabui“. Jeigu aš noriu nupirkti pieštuką, aš surašau, kokio man reikia, ir atiduodu jums, o jūs derėkitės. Ką nusiderėsite, bus jūsų. O aš savo ruožtu būčiau labai suinteresuotas pieštuko kokybe. Ir jūs man bet ko neįkišite, nes aš pinigų nebedalinu. Tai būtų vienas iš sprendinių.

Atkreipčiau dėmesį, kad tokių sprendinių, aš dabar vieną pasakiau, galima daug daugiau pasiūlyti. Problema ta, kad jie nesiūlomi. Siūloma, kaip labiau subiurokratinti procedūrą, o ne kaip padaryti ją efektyvesnę.

Kiek domėjausi tiek būdamas Seime, tiek ir po to, įvairios biurokratinės procedūros kaip tik ir sukuria prielaidas korupcijai. Jos labai mielai tobulinamos mūsų valstybėje. O efektyvumo klausimas, kaip mūsų pinigus sėkmingai, efektyviai panaudoti, atsiduria tarsi už diskusijų ribų. Manoma, kad sukursime biurokratinę mašiną ir viskas bus gerai. Tiktai klausimas, kas taip mano. Daugelis žmonių jau įsitikino, kad biurokratinė mašina toli gražu mums laimės negamina.

G.JAKAVONIS: Bet kuris valstybinės įmonės vadovas, kai reikia nusipirkti žaliavų, pasirašo savo parašu. Bet kai valstybinės įmonės vadovui reikia nusipirkti žoliapjovę, tai tris mėnesius trunka procedūros. Kodėl taip sudėtinga?

V.RUBAVIČIUS: Pradėjus gilintis į tuos pavyzdžius, atsiskleis visas mūsų gyvenimas. Tai atspindi visumos vaizdą.

Buvo paminėti du milijardai. Tokie pinigai biudžete yra dideli. Viešieji pirkimai apima visą mūsų ekonominį gyvenimą. O ekonominis gyvenimas yra sykiu ir politinis. Žinome, kad partijos konkuruodamos skirstosi postus į reikšmingas institucines vietas. Pagal kokį kriterijų? Pagal finansų srautų kontrolės kriterijus. Kodėl ta kontrolė yra svarbi? Todėl, kad yra susikūrusios labai aiškios schemos, kaip dalis pinigų turi nueiti ten, kur reikia.

Visuose pirkimuose bus schemos. Pradedant auksiniais šaukštais, baigiant energetika. Bus kelios schemos, bet visur jos vienaip ar kitaip veiks. Tokia yra mūsų sisteminė gyvenimo logika.

Jeigu mes pripažįstame tą logiką, tai turime pripažinti dar vieną dalyką. Tokioje sistemoje negali atsirasti skaidrios institucijos, kaip sistemos elemento, kuri ims ir pakeis, išskaidrins visą sistemą.

Vyksta žaidimas. Jeigu reikia, mes pabūsime skaidrūs. O jeigu europiečiams ir kitiems reikia ir mums patiems reikia, mes priimsime skaidrumą tarsi laiduojančius įstatymus, kurie bus dar labiau biurokratiniai. Sistema vis tiek veiks taip pat. Nes žmonės puikiai prisitaiko.

Netgi tie patys žmonės leidžia savo skaidrumą rodančius įstatymus. Daugelis dalykų vyksta ne įstatymų, o įvairių potvarkių ir biurokratinių procedūrų lygmeniu.

Išrandame vieną dalyką ir jį universalizuojame, staiga pradedame taikyti visoms sritims. Kaip ir sakome, kad imsime taikyti vieną mokestį, o visa kita jau yra lengvatos.

Toks dalykas, kuris tarsi veiktų vienoje srityje, išvirsta į savo priešingybę. Jis išvirsta į monstriškus aspektus, tačiau jie yra naudingi. Kam naudingi? Naudingi daugeliui priežiūros institucijų, nes kuria papildomas darbo vietas, komunikacijas ir t.t. Kuo daugiau biurokratizmo, tuo daugiau biurokratinių vietų. Tai yra sisteminis savęs dauginimo ir savęs įtvirtinimo veiksnys, ir jis pas mus tiesiog pavyzdingai veikia. Tik niekas nenori labai aiškiai apie jį kalbėti.

Mes geriau kalbame apie etatų mažinimo vajus. Pasirodo, po poros metų jų padaugėjo. Nes mažintojų, kontroliuotojų armija staiga pradėjo pūstis. Iš tų, kurie mažinami, pereina į mažintojų gretas. Ir nieko nepadarysi.

Šį dalyką reikėtų vienaip ar kitaip politiškai svarstyti, nes tai yra mūsų vėžinių metastazių aspektas.

Dėl ekonominio veiksmingumo. Jokių biurokratinių aprašų mes niekada nevertinome kontrolinio veiksmingumo požiūriu. Kitaip tariant, naudos požiūriu.

Ar ekonomiškai yra naudinga, jeigu procedūra trunka ne vieną dieną, o, pvz., tris mėnesius, ir ji yra būtina? Daugelį dalykų, kurie perkami per viešuosius pirkimus, galima nusipirkti tiesiog nuėjus arba paskambinus kokiai firmai. Bet ne, mes sukuriame sistemą, kurią būtinai turime vykdyti, tarsi ji garantuotų skaidrumą. Nors ji negarantuoja skaidrumo, ekonomiškai yra neveiksni ir sukelia papildomų dalykų, nes blogesnius dalykus galime parduoti daug brangiau.

Niekaip neįmanoma normaliai įvertinti savikainos ir kainos santykio. Apie jį apskritai niekas nieko nekalba, nes tarsi kažkas kažką nustato. Žinome, kad dažniausiai tai nustato ne rinka, bet įtakingi rinkos žmonės.

Iš valstybinių institucijų buvo paimtos tam tikros funkcijos ir jos suprivatintos. Dabar tas funkcijas kaip aptarnavimą, tam tikras prekes, paslaugų prekes reikia pirktis.

Jeigu didelėse mokyklose veiktų savos valgyklos, gal būtų daug mažiau problemų. Ir jos geriau veiktų, ir geresnį maistą gamintų.

Dėl Gedimino kalno nuošliaužų. Jeigu prie Kultūros ir mokslo ministerijos, kur veikė paminklų restauravimo įstaigos, veiktų ir valstybinis priežiūros padalinys, nereikėtų jokių pirkimų. Tiesiog jis atliktų tą funkciją, gal nebūtų ir tokių Gedimino kalno papėdės nuošliaužų, ir skandalų. Bet jeigu nebūtų skandalų, nebūtų tarsi ir darbo.

K.MASIULIS: Iš tikro, vienas iš būdų išskaidrinti viešuosius pirkimus - tai pirkti per centralizuotą pirkimų agentūrą. Yra Centrinė perkančioji organizacija. Ji įkurta, man atrodo, dar A.Kubiliaus Vyriausybės laiku.

Akivaizdu, kad institucijoms reikia labai daug panašių dalykų: kompiuterių, mobiliųjų telefonų, pastatų renovavimo. Tikrai galima pirkti per centralizuotą organizaciją. Ji nupirks efektyviausiu būdu.

Tu susakai reikalavimus, kokių reikia nupirkti kompiuterių. O jie yra pirkėjai, kurie moka derėtis, moka pirkti. Antras dalykas, jie perka didelius kiekius, tai kainos yra visai kitokios. Jie yra stambūs rinkos žaidėjai ir gali visai kitaip išsiderėti.

Kaip kokybiškai maitinti vaikus? Aišku, geriausia būtų, kad kokybiškai maitintų darželis, jeigu yra virtuvės, jos ir gamintų maistą. Tai čia būtų kaip namuose.

Tai yra beveik tas pats, kas valgyti restorane. Reikia pripažinti, išlaikoma kavinė ar restoranas yra brangesnis maitinimosi būdas, negu centralizuotas maisto tiekimas iš vieno gamintojo. Ar yra pigesnių būdų?

Buvau Vilniaus savivaldybėje vicemeras, už tai atsakingas, ir bandžiau aiškintis. Tai štai, Austrijoje ir Suomijoje yra kitokie būdai, kurie yra centralizuoti, pigesni. Bet turbūt mes nemanome, kad austrai ar suomiai vaikus nuodija ar maitina nekokybišku maistu. Ten maistinė gama pasidaro dar universalesnė, nes vaikų būna ir diabetu sergančių, ir tuberkulioze, visokių.

V.RUBAVIČIUS: Tai kokia ten sistema?

K.MASIULIS:
Ten konkursus centralizuotai laimi įmonės, kurios vadinamuoju šoko būdu užšaldo maistą. Tai reiškia, kad jos gamina karštą maistą. Jo yra labai daug, plati gama, pagaliau yra dietų pagal įvairius netoleravimus. Dietologai aiškina, kad toks užšaldytas maistas niekuo nenusileidžia maistinėmis savybėmis.

Toks maitinimas yra daugelyje Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos ligoninių. Ten virtuvių jie nelaiko ligoninėse. Jie gauna centralizuotai maistą. Kad ir kaip prieštarautumėte, jūs neatskirtumėte valgydamas šitą maistą nuo to, kuris čia vietoje gaminamas.

E.BIČKAUSKAS: Grįžkime prie naujausio viešųjų pirkimų skandalo - šiuolaikinės penkiakovės varžybų dalyvių apgyvendinimo paslaugų. Šitas sportinis renginys yra išskirtinis, nestandartinis. Bijau, kad tokiuose pirkimuose ir Diana Vilytė su visa savo Viešųjų pirkimų tarnyba neturėtų tarti lemiamo žodžio. Galėtų galbūt ką nors parekomenduoti.

Prisimenu absurdišką situaciją, tiesa, iš anų laikų, kai dar nebuvo to įstatymo. Jau praėjo daug metų. Senatys visos praėjo. Man Maskvoje būnant, teko pirkti kai kurią informaciją. Paskui turėjau daug problemų su tais pinigais. Pagalvojau, kas būtų, jeigu būtų reikėję pirkti per Viešųjų pirkimų tarnybą.

Kai yra nestandartiniai klausimai, ir jų sprendimo neturėtų lemti Viešųjų pirkimų tarnyba.

Jeigu tave paskyrė institucijos vadovu, esi atsakingas už jos veiklą ir tavo sprendimas turėtų būti lemiamas. Taip mes galbūt išvengtume teisminių procesų. Aš pasvėriau kaip vadovas ir priėmiau tam tikrą sprendimą. Ir mes pradedame dirbti.

Jei priėmei blogą sprendimą, tave kažkada pašalins. Galbūt baigsis visa tavo karjera. O gal tu priėmei gerą, operatyvų sprendimą.

Dabar visi lauksime, kol išspręsime Gedimino kalno problemą. O procesai toliau eina. Po mėnesio apsilankė Vyriausybė, rado pusantro centimetro įskilimą. Dar apsilankys - ras kitoje vietoje.

G.NAVAITIS: Verta pagalvoti apie principus. Mes kaip ir sutarėme dėl centrinės pirkimų sistemos, kad ji mažintų kai kurias problemas. Kita išsakyta mintis buvo vadovo atsakomybė. Reikėtų nubrėžti ribas, ką jis gali daryti, už ką yra atsakingas. Atitinkamai biurokratinė mašina turėtų priimti tą atsakingumą, nes ji neturėtų pagrindo reikšti pretenzijų. Nesvarbu, ką nupirko, jeigu jūs esate atsakingas už sumą iki 100 eurų, tai niekas net neturi klausimų užduoti, kodėl pirkote tą ar kitą. Nes tai yra jūsų atsakomybės riba. Jūs priėmėte sprendimą kaip karininkas mūšio lauke.

Šitose sistemose, kurios mums visiems kelia abejonių, ir „abejonės“ čia švelniai pasakyta, kaip ir neegzistuoja Lietuvos žmonės. Sakysime, kuriame nors darželyje tėvai panorės, kad būtų maitinama kaip Austrijoje. Kitame darželyje norės, kad būtų maistas iš turgaus.

K.MASIULIS: Beje, Austrijoje taip yra, tėvai lemia.

G.NAVAITIS: Tai turbūt ir yra svarbesnis dalykas, nes tėvai, manau, vis tiek geriausiai žino, ko reikia jų vaikams. Bet kokią mes turime galimybę, kad tėvai lemtų, koks yra tėvų įgalinimas ir koks tai santykis?

Nesunku darželio vedėjai sukviesti tėvus, ir tėvai pasakys, ko jie nori. Bet jai bus ne tik kad sunku, bet praktiškai neįmanoma padaryti sprendimą ne pagal biurokratines taisykles, o pagal tėvų pasiūlymą.

Ir štai šitoje vietoje atsiranda galimybė tobulinti sistemą. Darželio vedėja galėtų padėti ant stalo tėvų susirinkimo sprendimą ir jį vykdyti.

K.MASIULIS: Reikia suteikti daugiau galių spręsti vadovams. Tai reiškia pereiti labiau į vadybinę sistemą, kurioje vadovas būtų įgalintas spręsti, priimti sprendimus ir už juos atsakyti. O finansų dalis, visai nemaža dalis, veiktų išorėje „juodosios dėžės“ principu. Tai reiškia, kad jūs negalite per daug kištis į mano finansus, bet galite tikrinti rezultatą. Jei rezultatas pasiektas, visi yra patenkinti. Tai kiek kainavo, nebe taip svarbu, nes kiek pinigų buvo skirta, tiek buvo išleista. Bet jūs esate patenkinti rezultatu. O kaip aš pirkau, iš ko pirkau, su kuo derėjausi, tai jau mano vidinis dalykas.

E.BIČKAUSKAS: Noriu pasakyti kaip teisininkas. Jūs nesukursite tokio Viešųjų pirkimų įstatymo, kurio mes, teisininkai, nesugebėtume apeiti. Galvą dedu.

Apverskime valdžios piramidę kitu galu, taip pat ir viešųjų pirkimų srityje. Viešuosius pirkimus nuo valdžios perkelkime savivaldai. Bent jau standartinius viešuosius pirkimus, ne strateginius ar nestandartinius.

Plačiau apie tai skaitykite čia.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“


Pasidalink: Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (21)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PRALAIMĖJO: Samsune vykstančių kurčiųjų olimpinių žaidynių badmintono turnyro vyrų vienetų varžybų pusfinalyje penktadienį lietuvis Kazimieras Dauskurtas 12:21, 8:21 pralaimėjo rusui Artiomui Karpovui.
  • PRADŽIA: penktadienį darbą pradėjo naujoji Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkė Edita Janušienė.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
jogle rugsejis

Ar savivaldybėse reikia didinti darbuotojų skaičių?

balsuoti rezultatai

Kur dažniausiai vasarą perkate vaisius ir daržoves?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   +13  +16 C

   +14  +16 C

 

   +14  +17 C

   +22   +24 C

  +20  +23 C

 

   +19  +21 C

    5-12 m/s

     1-5 m/s

 

      2-6 m/s

 

USD - 1.1694 PLN - 4.2541
RUB - 69.6779 CHF - 1.1232
GBP - 0.8898 NOK - 9.2978
reklama
Respublikos spaustuvė 2014-12
reklama
Rokiškio pienas 2017.06