Šiandien, rugpjūčio 9-osios, kalendoriaus lapelyje pamatysite užrašą - Tarptautinė Tautos diena. Tarptautinė šventė, o šia proga - nei renginių, nei politikų sveikinimų. Jau seniai pamiršta ir tarpukariu švęsta lietuvių Tautos diena. Ar tautinės šventės tapo atgyvena, gėda, nebe mada?
Buvo laikas, kai Lietuvoje Tautos diena buvo švenčiama. Skelbiama, jog pirmą kartą ši diena buvo paminėta prezidento Antano Smetonos siūlymu 1930 metų rugsėjo 8 dieną - jubiliejiniais Vytauto Didžiojo metais, minint jo karūnavimo ir 500-ąsias mirties metines. Vėliau, sovietams uždraudus šią šventę, net ir Nepriklausomoje Lietuvoje ji taip ir nebuvo prisiminta, kalendoriuose jos taip pat nelikę.
Net ir Tarptautinės Tautos dienos, minimos šiandien, valstybiniu mastu niekas nešvenčia. Aukščiausiųjų šalies politikų darbotvarkėse šiandien neužsimenama apie renginius ar minėjimus, Seimo puslapyje renginių taip pat nėra. Lyg nebūtų ką švęsti.
Tautiškumas tapo verslo planu
Tautinį darželį vaikams „Baltų šalelė“ įkūrusi Alina Sinicė sako, mananti, kad Lietuvos politikai Tautos dienos datos greičiausiai ne tik nešvenčia, bet ir nežino. Svarbių švenčių, kurios reikšmingos mūsų istorijai ir tautinei savimonei, A.Sinicė vardija daugiau: tai ir ilgadieniai, ir saulėgrįžos.
„Yra atskirų bendruomenių, kurios tokias šventes mini. Kažkada lietuviai šventė tik su gamta susijusias šventes, o valstybinių nė nebuvo. Tačiau kartos keičiasi, keičiasi ir šventės. Manau, viskas sukasi ratu arba spirale, todėl dabar galime pastebėti, kad ne tik primirštos šventės, bet ir lietuviškas tautiškumas kai kur atgimsta. Netgi versle matome, kaip įmonės siekia išsiskirti per tautiškumą, etniškumą. Matome, kaip grįžta tautiniai kostiumai ir net archainė simbolika. Manau, tokie dalykai, kaip tautiškumas, šeima, bendruomenė, niekada neišeis iš mados, jie niekada netaps atgyvena. Nes žmogus nesutvertas gyventi vienas“, - sako A.Sinicė.
Ji neslepia, jog prieš kelerius metus tautinę savimonę puoselėjančią ugdymo įstaigą įkūrė todėl, kad valstybinėse ugdymo įstaigose, kurias lankė jos vaikai, pasigedo patriotiškumo ir pilietiškumo: „Ir pritrūko labai stipriai. Vilniuje susiduriame su nuolatine problema dėl to, kad negalime vesti vaikų į tą darželį, į kurį norėtume. Kur gauni vietą, ten ir turi vesti. Nesinorėjo, kad ugdymas namuose ir įstaigoje labai skirtųsi. Viename valstybiniame darželyje, kur vedėme savo vyresniuosius vaikus, ne tik trūko patriotiškumo ugdymo, tam buvo netgi priešinamasi. Tokios temos administracijai buvo neįdomios ir atrodė nereikalingos diegti vaikams.“
Šiandien A.Sinicės šeimoje auga penkios atžalos. Ji įsitikinusi, kad kalbėjimas apie savo istoriją ir šaknis - yra neatsiejama kasdienio gyvenimo dalis, o vaikas jau nuo įsčių turi būti supažindintas su tuo, kas jis yra. „Tai yra žmogaus savastis. Taip, be tautiškumo mes galime išgyventi, tačiau mums bus labai sunku, nežinant, kas mes tokie, iš kur kilę ir kokia yra mūsų istorija. Visa tai mes vis tiek atsinešame savo genetikoje, tačiau jeigu to nepažįstame, nesuprantame savęs, gyventi mums labai sunku.
Psichologai puikiai pastebi, kad žmonės, neturintys savasties, blaškosi ieškodami savęs. Tai nereiškia, kad kiekvienas turi gatvėje rėkti apie tai, kas ji stoks. Tačiau žinoti viduje apie savo Tautą ir jos istoriją yra labai svarbu“, - sako A.Sinicė.
Laukia iniciatyvos iš kitų
„Vakaro žinių“ kalbintas Arūnas Gumuliauskas, paklaustas, kodėl Lietuvoje neminima Tautos diena, atsakė, kad tai priklauso nuo Seimo narių ir nevyriausybinių organizacijų iniciatyvos: „Įvairias Lietuvoje minimas dienas įstatymiškai įtvirtiname, esant iniciatyvai iš įvairių organizacijų. Lietuvoje Tautos diena būdavo švenčiama, tačiau ilgainiui ji išsitrynė iš mūsų tradicijų.
Mano vadovaujama komisija per 3 metus savo iniciatyva yra pasiūlusi tik keletą atmintinų metų. Visa kita buvo arba atskirų Seimo narių, arba organizacijų siūlymai. Būtų labai keista, jei Istorinės atminties komisija pati nuolat iš kišenės vis trauktų svarbias minėti datas. Esame daugiau tarpininkai tarp piliečių ir įstatymo.“
Pats Seimo narys sako, kad tautinės šventės yra svarbios ir tokias datas, kad ir kiek jų yra, reikia minėti. „Jos vienaip ar kitaip prisideda prie istorinės atminties atnaujinimo mūsų sąmonėse. Mums dažnai priekaištaujama, kad atmintinų dienų yra per daug, jos susiniveliuoja ir praranda savo prasmę. Aš manau, kad taip nėra. Kuo daugiau minimų dienų ar metų, tuo dažniau atsisukame į savo istoriją. Tai labai svarbu ir šiandien, kai matome, kad istorinės atminties problemos iškilo į visai naujus konfrontacijos taškus. Matome, kad istorinė atmintis tampa konfliktų priežastimi ne tik tarp tautų, bet jau ir tarp valstybių“, - sako A.Gumuliauskas.
Jis sako tikintis, kad tautinės vertybės niekada neišeis iš mados, jų nenukonkuruos globalizmas: „Man tautinės vertybės visada buvo ir visada bus svarbios. Šiandien globaliame pasaulyje nacionalinės vertybės kertasi su kosmopolitinėmis. Ta konfrontacija vyksta tiek valdžios institucijose, tiek viešojoje erdvėje. Manau, tai yra globalizacijos ideologijos kova prieš nacionalines valstybes. Ta kova toliau tik stiprės, tačiau nelabai tikiu, kad būtų atsisakyta nacionalinių valstybių ar tautinių vertybių. Su tautiškumo idėjomis Lietuva ėjo 1988 metais, atkuriant nepriklausomybę, manau, kuo mažiau tautiškumo, tuo mažiau nepriklausomybės“, - sako A.Gumuliauskas.
Situaciją komentuoja vienas iš Sąjūdžio pradininkų, filosofas Arvydas JUOZAITIS:
Tarptautinės Tautos dienos pavadinimas man skamba kaip oksimoronas. Tarptautinę gimtosios kalbos dieną mes tarsi minime kalbų įvairovę, bet kai pasaulis siūlo švęsti savo Tautos dieną, juokingai atrodo. Keistas sumanymas švęsti tik todėl, kad kažkas mums liepia. Gerai žinau ir ne kartą dalyvavau Šiluvoje vykstančiuose renginiuose, kai rugsėjo 8-ąją čia minimos Šilinės bei Vytauto Didžiojo karūnavimo ir Padėkos už Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės apgynimą diena. Minime ir žinome, kad tai yra lietuvių Tautos diena. Manau, visos šios šventės turi būti švenčiamos iš istorinių tradicijų, tai vidinis žmogaus reikalas.
Tautinių vertybių trūkumas Lietuvoje yra mitas. Yra dalis jaunimo, nebeturinčio vertybių, vietoj vertybių liko tik pasirinkimai. O pasirinkti galima daug ką. Galbūt Vilnius yra tautinių vertybių skylė, tačiau didelei daliai kitur gyvenančių žmonių tautinių vertybių puoselėti nereikia, nes jie jomis gyvena. Kai šeimoje žmonės palaiko tradicijas ir švenčia ne tik šv. Kalėdas ir šv. Velykas, bet ir derliaus bei kitas tradicines šventes, viskas vyksta natūraliai.
Štai mes minėsime Baltijos kelio 30-metį. Jis tuo ir buvo unikalus, kad žmonės buvo asmeniškai laisvi. Jie stovėjo gyvoje grandinėje ne todėl, kad buvo surakinti, o todėl kad ten buvo savo noru. Jie visi norėjo bendros laisvės, o ne asmeninės. Tai atsimenant, reikia suprasti, kad neverta pataikauti dabar siaučiantiems laikiniems vėjams, kurie galvose palieka tik tuštumą. Negalime to leisti. Nebent Lietuvoje veikia savižudiški instinktai. Tuomet nieko nesustabdysime. Bet aš tuo netikiu.
Žmogus yra tai, ką jis gina. Jeigu jis nieko negina, jis nėra žmogus. Baltijos šalys turi stiprią savigarbą. Turime atgaivinti nacionalinį sparną visais požiūriais ir gerokai aptramdyti globalios Lietuvos idėjas. Pinigai turėtų būti skiriami ne projektams, kurie mėgaujasi laikinais vaisiais ir neduoda tikrų rezultatų. Tai reikia apriboti, nes Lietuva yra čia, ne kažkur kitur. Dėl to ir sukilsime.