Tariame Astravas, mintyse - Černobylio pamokosnuotraukos (14)

2018 birželio mėn. 11 d. 07:22:22 Perskaitė 1528

Minsko valdžiai užsimojus Astrave pasistatyti atominę elektrinę, baltarusiai ėjo į gatves protestuodami prieš tokio monstro gimdymą. Jie buvo išmokę pamoką, nes pašonėje jau turėjo Černobylį. Tuo tarpu kol į Astravą dar nebuvo atvaryti buldozeriai, kol buvo galima kalbėtis su Aliaksandru Lukašenka, mes tylėjome. Tylėjo mūsų valdžia, tylėjo Europos Komisija. Dabar, kai statybos baigiamos, naivu tikėtis, jog Baltarusija šios programos atsisakytų. Esame pavojingos situacijos įkaitai, dabar sugebantys tik notomis reaguoti į statybininkų broką. Akivaizdu, jog įvykus blogiausiam scenarijui, Lietuvą galėtų išgelbėti tik palankūs mums vėjai. Ką dar galima padaryti ir ar iš viso įmanoma pasiekti, kad jaustumėmės saugesni, turėdami tokį pavojų vos per pusšimtį kilometrų nuo sostinės?

 

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Zigmas VAIŠVILA, Seimo narys Artūras SKARDŽIUS, Seimo narys Virgilijus PODERYS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Pastaruoju metu daug kalbama apie prie pat Lietuvos sienos, Baltarusijoje, statomą Astravo atominę elektrinę, apie jos pavojingumą. Viešojoje erdvėje cituojamas Aliaksandras Lukašenka, kad jam iki šiol niekas nepateikė įtikinamo raporto, kaip ši elektrinė bus integruota į šalies ekonomiką. Prezidentas turi daug priekaištų dėl jos statybos. Priekaištų turime ir mes. Gerbiamas Zigmai, kas vyksta Astravo atominės elektrinės statybose? Ko mes nepadarėme, kad taip arti mūsų neatsirastų šis monstras?

Z.VAIŠVILA: Klausti reikėtų tų, kurie, kai baltarusiai pradėjo tą projektą, buvo valdžioje Lietuvoje. Seimo pirmininkė buvo konservatorė Irena Degutienė. Pažvelkime į tai, kas vyko 2010-2012 metais Baltarusijoje, Karaliaučiuje ir Lietuvoje. Prisiminkime tokį dalyką: Rusija Karaliaučiuje planavo statyti atominę elektrinę. Vienam reaktoriui reikia vieno rezervo avarinio išjungimo atveju, kad energetikos sistema nesugriūtų, turi įsijungti panašaus galingumo šaltinis. Tai antrojo reaktoriaus be Visagino atominės elektrinės pastatyti nebuvo galima. Ir pažiūrėkite, kai tik 2012 metais lietuvių tauta balsavo ir pasakė atominei elektrinei Lietuvoje „ne“, Rusija iškart sustabdė Baltijos atominės elektrinės statybas. Tuo metu siūliau ir Kubiliui, ir prezidentei Daliai Grybauskaitei, ir Seimui, kad pabandytų tartis su Lukašenka, jog atominę statytų Baltarusijoje, labiau į šiaurės rytus. Ten yra didelis ežeras, nes, kitu atveju, lietuviai gaus atominę elektrinę prie Vilniaus. Taip ir įvyko - Astravo atominė elektrinė statoma netoli Vilniaus. Noriu tik pasakyti, kad Tarybų Lietuvos valdžia visą laiką kovojo, kad toje vietoje nebūtų jokios atominės elektrinės, nes ten yra labai vandeninga vieta, daug kritulių, gruntiniai vandenys yra nuo 1,5 m iki 3 m gylio. Iš tos vietos ruošėsi Minską aprūpinti geriamu vandeniu, tad galite įsivaizduoti, koks ten yra vandens kiekis. Ir dabar statoma šioje nesaugioje vietoje. Neduok Dieve, kokia nors nelaimė įvyktų, nėra jokios apsaugos ir trečdalis Lietuvos iškristų. Tad visos šios fantazijos apie atominę elektrinę negali būti lokalios. Atominė elektrinė turi funkcionuoti bendroje energetikos sistemoje. Nesuderinus su kaimynais, mes patys nieko nepadarysime, jau nekalbu apie reikalavimus.

G.JAKAVONIS: Kas, Artūrai, jūsų nuomone, nutiko, kad gavome atominę visai pašonėje?

A.SKARDŽIUS: Buvo senieji valstybininkai, dabar yra naujieji valstybininkai, o politikai dažniausiai tampa jų aptarnaujančiu personalu. Todėl niekas iš esmės nekinta mūsų valstybėje. Pradėkime nuo ištakų. Politinės kampanijos metu Andrius Kubilius kartu su Gabrieliumi Landsbergiu, pamiršę Astravo atominės elektrinės istoriją, iš to darė politiką ir sėmė rinkiminius dividendus. Buvo aiškūs ir A.Kubiliaus susitikimų protokolai: jo susitikimas 2009 metais birželio mėnesį su Baltarusijos ministru pirmininku, taip pat 2010 m. birželio 28 d. susitikimas su prezidentu Aliaksandru Lukašenka. Akivaizdu, kad šie įslaptinti protokolai labai aiškiai rodo į tai, kad A.Kubilius su visa Vyriausybe, siekdami tapti pavojingo reaktoriaus krikštatėviais, tuo pačiu toleravo Baltarusijos siekius statyti savo elektrinę. Skaitau iš teksto: „Buvo sutarta sudaryti dvišalę Lietuvos-Baltarusijos darbo grupę, bendradarbiauti energetikos srityje, o pirmiausia - atominės energetikos srityje. Lietuva ir Baltarusija planuoja statyti atomines elektrines, todėl interesas tokiam bendradarbiavimui yra abipusis. Baltarusija išreiškė susidomėjimą dalyvauti Visagino atominės elektrinės projekte, sutarta talpinti informaciją apie Visagino ir planuojamos Baltarusijos atominės elektrinės projektus atitinkamuose šalių internetiniuose puslapiuose“. Vadinasi, buvo sutarta bendra viešinimo kampanija. Tas A.Kubiliaus ir jo Vyriausybės noras pasipelnyti iš „Hitachi“ projekto, to reaktoriaus, kad jį įsigytų, leido mus visus kvailinti. Mes praradome auksinį laiką, kai dar būtų buvę galima stabdyti Astravo atominės elektrinės statybą. Priminsiu, kad po 2012 metų rinkimų „Hitachi“ atvyko susitikti su nauja Vyriausybe, lankėsi ir Seime, susitiko su energetikos komisijos nariais. Tada buvo pareikšta, kad jie sutinka Lietuvoje reaktorių įrengti už 100 mln. litų mažesnę kainą. Kaip manote, kodėl toks siūlymas? Peršasi išvada, kodėl staiga tokia nuolaida atsiranda. Ar čia nebuvo numatyti vadinamieji „otkatai“, kuriuos buvo suplanavusi konservatorių Vyriausybė? Tačiau blogiausia tai, kad buvo prarastas laikas. Man keista, kad dabar yra kaltinama Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė, ko ji nepadarė, nors iš tikrųjų tai turėjo būti daroma 2009-2012 m. Tada turėjo būti priimami sprendimai, Europos pagalba turėjo ateiti. Tačiau, išviešinus protokolus, paaiškėjo, kad ten buvo bendros darbo grupės. Mano nuomone, tai buvo mėginimas bet kokia kaina pasipelnyti, kad „Hitachi“ reaktorių būtų galima įkišti į Ignaliną.

Z.VAIŠVILA: Tai kaip tik parodo, kaip Baltarusijai reikėjo Lietuvos. Tuo metu yra Europos Komisijos rašytinės išvados, kad Visagino atominės negalima statyti todėl, kad neišspręstas radioaktyvių atliekų klausimas.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Virgilijau, mes priėjome prie ištakų, o, jūsų nuomone, kokia yra fizinė grėsmė ir ekonominė nauda, kai jau pats Baltarusijos prezidentas kalba, kad nežino, ką su atomine elektrine daryti.

V.PODERYS: Pirmoji problema yra vietos parinkimas, kuris kelia abejonių dėl savo geologinės struktūros, dėl jos nestabilumo. Antroji problema - visa tai labai arti mūsų sostinės Vilniaus, tik 50 kilometrų. Trečias dalykas - Vilnius maitinamas vandeniu iš Neries upės baseino, pro ten teka upė. Ketvirtas dalykas - gąsdinantis baltarusių požiūris „pastatysime kuo pigiau“. Kaip jie sako, pastatysime greičiausiai ir pigiausiai atominę elektrinę, todėl iš karto užsidega „raudonos lemputės“. Visa tai suformuoja mūsų nepasitenkinimą tokiu kaimynu. Tai, kas dabar vyksta, gal ne tiek svarbu. Kur kas svarbiau, kas vyks po metų, nes po metų jau bus talpinamas branduolinis kuras. Kitų metų pabaigoje, antroje pusėje, elektrinė jau bus prijungta prie tinklo. Štai kas vyksta ir kas kelia didžiausią nerimą. Lietuvos valdžia todėl ir susirūpinusi. Nes jeigu nesiseka sustabdyti tokio branduolinio monstro šalia savęs, tai bent reikėtų išreikalauti Europos Sąjungos pagalbos, Tarptautinių agentūrų pagalbos, kad būtų laikomasi visų tarptautinių saugumo standartų, ypač tų, kurie atsirado po Fukušimos nelaimės.

G.JAKAVONIS: Po Fukušimos nelaimės nukentėjo kaimai, esantys 70 km spinduliu, o čia Astravo atominė elektrinė bus nutolusi nuo Vilniaus tik 50 km. Po Černobylio nelaimės nukentėjo ir Baltarusija, tad, kaip jūs manote, iš kur baltarusiai turi drąsos įsileisti pas save atominę elektrinę?


V.PODERYS: Mano nuomone, čia nebuvo jokios demokratinės diskusijos. Tiesiog dvi „galvos“ - Rusijos ir Baltarusijos - sutarė, kad statys ir tiek. O dėl civilinės saugos, tai čia ir yra mūsų rūpestis. Esame sukūrę laikiną darbo grupę, žadame kviestis atitinkamus pareigūnus dėl civilinės saugos, kas yra susiję su Astravo atominės elektrinės galimais įvykiais, kiek mes esame tam pasiruošę: ar yra slėptuvės, ar yra dujokaukės ar kitos apsaugos priemonės. Galime iš anksto spėti, žinodami, kokia yra padėtis su mūsų slėptuvėmis bei kitais reikalais, kad šioje vietoje jau nėra ko laukti. Kaip jau minėjau, branduolinis kuras bus patalpintas beveik lygiai po metų. Šioje vietoje jau nebe juokai, turime demonstruoti savo pasirengimą, kas yra svarbu tiems asmenims, kurie yra atsakingi už pasirengimą ir reagavimą bei komunikaciją su ana puse.

Z.VAIŠVILA: Noriu paklausti valdžios atstovo, kai prasidėjo kalbos apie ketinimus Baltarusijoje statyti atominę, ar bent viena ar kita valdžia derino atstumą nuo Lietuvos sienos, ar nederino?

V.PODERYS: Yra dokumentų, kurie nebuvo derinti ir yra dokumentų, kurių tiesiog nereikėjo derinti.

A.SKARDŽIUS: Aš jau minėjau, kad buvo sudaryta bendra darbo grupė, tad abi valstybės toleravo viena kitos atominę statybą. Tai apie kokį derinimą galėjo būti kalba. Iš skaityto teksto apie A. Kubiliaus susitikimą su aukščiausiais Baltarusijos pareigūnais reikėtų suprasti, kad jūs nemaišote mums, mes nemaišome jums, o kartu viešiname, kad statome atomines. Akivaizdu, kad buvo sutarimas, jog lietuviai sutinka su tuo. Tai buvo daroma vardan tos Visagino elektrinės statybos, kad Baltarusija nekeltų triukšmo. Dabar Seime yra darbo grupė, vadovaujama kolegos Virgilijaus, ir galbūt ji iškels tą klausimą.

G.JAKAVONIS: Tad pereikime prie klausimo - ką daryti šioje situacijoje. Mes jau savo civilinei saugai leisime pinigus, turėtume ir į tarptautinius dalykus įsijungti, kalbėtis apie dvišalius santykius. Kodėl nėra susėdama prie stalo, nėra galvojama, ką daryti, kai turime pašonėje šitokią problemą. Jei, neduok Dieve, sprogs Astravas, ne tik Baltarusijos neliks. Neliks ir mūsų visų.

Z.VAIŠVILA: Važiuodamas į šią diskusiją, peržiūrėjau susirašinėjimą su A.Kubiliumi, D.Grybauskaite, buvusiais Seimo pirmininkais. Šioje vietoje reikia baigti sekti pasakas ir nustoti žaisti vaikų žaidimus. Visų pirma reikia dėti dokumentus ant stalo ir spręsti problemą. Prieš rinkimus D.Grybauskaitė ir konservatoriai pykstasi su A.Lukašenka, po D.Grybauskaitės išrinkimo jau bučiuojasi, kai 2009 m. A.Lukašenka atvyksta. Mūsų žmonės turi žinoti visą tiesą. Reikia išslaptinti visus dokumentus. Kai mes matysime, kas veidmainiauja, tas gauna vilko bilietą ir daugiau niekuomet nesugrįžta į politiką. Tada žiūrim, ką turim, ką reikia kalbėti su Baltarusija. Ko aš bijau santykiuose su Baltarusija? Kai buvo nužudytas Vytautas Pociūnas, kitaip tariant, žuvo, nes nėra oficialios versijos, kad buvo nužudytas, aš gerai prisimenu didelį triukšmą kėlusį ir Baltarusiją kaltinusį Vytautą Landsbergį.

Lygiai po savaitės Baltarusijos generalinė prokuratūra Minske spaudos konferencijoje pasakė, kad jeigu Lietuva dar kartą bandys politizuoti šį klausimą, jie iš tikrųjų pasakys, kas ten nutiko. Aš įsivaizduoju, kad turėtume realius V. Pociūno žūties aplinkybių faktus. Tai yra turistinis viešbutis, viskas dokumentuota, viską Baltarusija žino ir jie turi šantažo įrankį prieš mus. Tai kaip atrodys mūsų valstybė? Nežinau, kaip čia jie taip neatsargiai išslaptino 2009-2010 m. dokumentus.

G.JAKAVONIS: Kaip jūs, Artūrai, manote, ką dar galima padaryti šioje situacijoje?

A.SKARDŽIUS: Rezultatas yra aiškus. Tie patys politikai, kurie kūrė bendras darbo grupes ir pasirašinėjo bendras darbo kampanijas dėl abiejų Lietuvos-Baltarusijos atominių statybos, dabar kalba ką kita. Šios kadencijos pradžioje, po pralaimėtų rinkimų, tie patys politikai Žygimantas Pavilionis ir Dainius Kreivys aiškino, kad dar galima sutrukdyti baltarusiams pasistatyti Astrave atominę elektrinę. Bet kaip matyti, karavanas vis tiek važiuoja į priekį. Jeigu neįmanoma sustabdyti, galima kontroliuoti būtent statybos procesą ir atominės paleidimo procesą. Čia jau ne žaidimai. Turi būti akivaizdi kontrolė, nes tai yra žaidimas visos Lietuvos žmonių likimu. Jeigu jau negalime sustabdyti, reikia kontroliuoti.

Z.VAIŠVILA: Reaguoti reikia ne gatvės mitingais, o diplomatiškais pokalbiais su kaimynine valstybe.

A.SKARDŽIUS: Mūsų ekspertai turi sėdėti ten, Astrave, nesvarbu, kaip pasibaigtų politiniai Europos sprendimai ir spaudimas dėl elektrinės uždarymo. Akivaizdu, kad jeigu ji pradės veikti, bus prarastas laikas ir tada bus žaidžiama Lietuvos žmonių likimu. Manau, dabar yra žaidžiama politiniais lozungais, stengiamasi laimėti vieną ar kitą mandatą parlamente.

G.JAKAVONIS: Manau, kad mes, lietuviai, iš šono turėtumėme atrodyti labai įdomūs žmonės: praradome momentą, kai galėjom sustabdyti atominę elektrinę, tai tuomet - pritarėm. Ko reiktų griebtis šioje situacijoje?

V.PODERYS: Diskusija tarp Baltarusijos ir Europos Sąjungos vyksta. Ir kontrolė vyksta. Patikrinimus atlieka branduolinių reguliuotojų darbo grupė. Ką dar galėtumėme padaryti, jei jau nepavyksta sustabdyti ar pristabdyti, - turime siekti maksimalaus europietiško saugumo.

Z.VAIŠVILA: Man kyla du klausimai: ar Seimo speciali komisija turi tą išslaptintą informaciją, ne tik 2009-2010 m., bet ir vėlesnę?

V.PODERYS: Ko nedarė ši darbo grupė, tai nežiūrėjo istorijos, buvo žiūrima, kas dabar vyksta, kas ateityje turi būti daroma.

Z.VAIŠVILA: Žinote, europiečių yra vienoks rūpestis, o čia gyvenančių yra kitoks rūpestis. Todėl yra svarbiausia mūsų galimybės ką nors daryti. Pagal Tarybų Sąjungos taisykles, negalima buvo statyti Ignalinos atominės elektrinės, ir mūsų geologai nepasirašė, pasirašė iš Maskvos atsivežti atstovai. Tai į dabartinę situaciją aš žiūriu labai skeptiškai, akivaizdi konjunktūra.

G.JAKAVONIS: Manau, iš mūsų diskusijos „Respublikos“ skaitytojams bent kiek aiškiau, kokioje sudėtingoje ir pavojingoje situacijoje dabar esame atsidūrę.


Konferencijos video medžiagą rasite čia.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net