respublika.lt

Tamsi masė valstybės ant savo pečių neišveš

(0)
Publikuota: 2017 gegužės 22 08:10:12, Jūratė KIELĖ, „Respublikos“ žurnalistė
×
nuotr. 1 nuotr.
Vytenis Lingys. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Visapusiškas lavinimas kadaise buvo prieinamas tik aristokratams. Laikai pasikeitė, bet Lietuvoje lavinimas, ugdymas vis dar yra dozuojamas. Kūrybingai, talentingai asmenybei čia nėra vietos. Ar tokia valstybė turi ateitį? Apie tai - „Respublikos“ pokalbis su tapytoju Vyteniu Lingiu.

 

- Ar kūrybingas žmogus turi valstybės palaikymą? Ar talentai turi sąlygas augti šalyje, kurioje pinigai plaukia visokiems „Via Baltica“, kurie ne tik dvasinės naudos neduoda, bet net ir ekonominės nekuria?

- Jei ta terpė nebus sukurta, valstybė degraduos. Tik kalbama ir kalbama, ypač pastarąjį dešimtmetį, kad mes, kaip maža šalis, pasaulyje galime įsitvirtinti intelektiniu darbu - mokslu, kūryba ir t.t. Suprask, tai vienintelis kelias į sėkmę, nes nei naudingųjų iškasenų, nei metalurgijos pramonės neturime. Bet ar galima tikėti valdžia, kuri tik kalba, bet nieko nedaro? Intelektiniam produktui sukurti reikalingi kūrybingi žmonės, bet terpės jiems ugdyti nėra jokios. Mus akiplėšiškai apgaudinėja, sako, sodinsim kopūstus, o sėja kviečius. Bet ką mes apgausime? Tik pačius save.

Suprantu, kad kūrybingo žmogaus ugdymas - ilgas procesas, tai ne namą pastatyti. Turėjome galimybę tą daryti, bet ją paleidome. Jei būtume gyvenę kukliau, taupiau, jei būtume investavę į švietimą, per daugiau nei 25 Nepriklausomybės metus jau būtų užaugusi puiki karta.

- O kokia ji užaugo?

- Gal nuskambės žiauriai, bet dabartiniai 40-50-mečiai - katastrofiška karta, susiformavusi Gariūnuose. Tik pinigai, tik jų darymas ir labai daug pykčio. Iš tikro jie pyksta ant savęs, bet nelabai tai suvokia ir nukreipia pyktį prieš valdžią.

30-mečiai visai kitokie. Be pykčio, kur kas laisvesni, šviesesni. Jie nebeturi tų kompleksų, kurie ėda vyresniuosius. Galų gale jie labiau pavažinėję. Gyvendamas uždarai prisigalvoji visokių romantikų apie likusį pasaulį ir laukia žymiai didesni nusivylimai. Jeigu esi užaugęs tarp automobilių, neturi dėl jų jokių kompleksų. Tiesiog imi jį ir nusiperki, kaip daiktą, arba nenusiperki, jeigu tau jo nereikia. 30-mečiai nuo to visiškai laisvi, o vyresnieji - tarsi turėtų genetinę priklausomybę.

- Galbūt talentas gali pasireikšti ir neugdant gebėjimų, ir be specialaus valstybės dėmesio?


- Yra gabūs vaikai ir talentingi. Talentingi, pavadinkime juos einšteinais, bet kokiu atveju tokie ir bus, jie - Dievo pažymėtieji. Jei talentingam vaikui pasisekė gimti išsilavinusioje ir gabioje visuomenėje, jis auga kartu su ja, turi komfortišką zoną savo veiklai. Kai aplinka tamsi, jis kenčia nesulaukdamas pagalbos ir pritarimo arba išvyksta ieškoti terpės kūrybai kitur. Taigi galime rinktis: puoselėti savus einšteinus arba apsimesti, kad jų neturime.

Pasakysiu metaforiškai. Rusija turėjo vieną miestą, visur kitur tamsa ir skurdas, Vokietijoje, Prancūzijoje - kur bevažiuosi, visur gerai, visur komfortas tas pats. Rinkis, kas tau labiau prie širdies - megapolis ar mažas miestukas, visur rasi adekvačias sąlygas.

- O kaip mes šia prasme atrodome?

- Vilniuje beveik nėra vilniečių. Iš rajonų, kaimų visi suvažiuoja čia ir iš Vilniaus daro kaimą, nes nežino, kas yra miestas, pradedant merais, baigiant apačiomis. O visa Lietuva tuštėja. Tai labai silpnos valstybės požymis.

Kai kartais tenka vykti į kokį miestelį, kuriame nebuvau dešimt metų, pradedu nerimauti, ką ten rasiu, ką pamatysiu, ypač kai važiuoju su svečiais. Ir kiek kartų likdavau nustebęs kukliai, bet gražiai tvarkomais miestukais. Žmonės kruta iš paskutiniųjų. Esu įsitikinęs, kad praeis dar kiek laiko, ir būsime labai smagi, graži valstybėlė.

Tik ne valdžia mus nuves į šviesią ateitį. Nueisime patys - genetiškai turime poreikį tvarkytis, švarintis. Valdžią renkame, pinigus jai mokame, kad ji tvarkytų valstybės ūkį. Jei kas nors taip tvarkytų mano asmeninį, tą pačią dieną jį išsikviesčiau ir sakyčiau - laisvas. Kaip pilietis negaliu to padaryti, nes esame sudarę ketverių metų sutartį. Absoliuti nesąmonė!

Tam ir reikalingas ugdymas, kad mokėtume išsirinkti valdžią ir priversti ją dirbti. Turime būti asmeniškai atsakingi už tai, kas mūsų visų. Kokiems prancūzams tik paduok, jie kaip kaipmat sustato reikalus į vietas - išeina į gatves, užtveria judėjimą. Daug kas iš jų juokiasi, bet kadangi aš pats netrumpai gyvenau toje šalyje, žinau, kad tai vienintelis būdas juos patvarkyti. Prancūzai labai vieningi. Pakrutina vieną, visa valstybė stoja išvien. Valdžia žino, kad kaip prieš du šimtus metų buvo kertamos galvos, taip jos gali lėkti ir dabar.

- Pas mus priimta nepasitenkinimą valdžia, apskritai gyvenimu reikšti pasyviai ir nieko nedaryti, kad padėtis keistųsi. Ką tai sako apie mūsų visuomenę?

- Vis bandome tai aiškintis, sakome, mus skriaudė istorija, buvome okupuoti, sovietinis palikimas ir t.t. Tada klausiu: o kas toliau, ką darome su visu tuo? Tada tyla, atsakymo nėra jokio. Kalbant atvirai, aš nežinau, kas darosi su mūsų žmonėmis. Lyg ir supranta, bet jų poelgiai nekokie. Gal tai netikėjimas, galvojimas, kad esi tik sraigtelis, kuris nieko nelemia? Gal metų metus neprasisklaidanti nyki atmosfera? Kad ir kaip besuksi, tai veikia, nes esame visuomeninės būtybės.

Prie prezidentūros automobiliams stovėti draudžiama. Bet ten jie paliekami nuolat, net ant šaligatvio. Traktuoju tai vienareikšmiškai: tau nusispjaut ant prezidentūros, ant valdžios, ant mano miesto, atseit ką noriu, tą ir darau. O tada aiškini: šūdas toj Lietuvoj, va, buvau Austrijoj, ten tai gyvena žmonės.

Ir taip visame kame. Mes pykstam ant savo tautos, kad ji daro tą aną, bet patys darom tą patį. Dviguba moralė!

- Gal emigracija perlauš tą nelemtą kodą? Svetur didesni uždarbiai, pigesnė kultūra - gal tie, kam dar rūpės, grįš kultūringesni, su didesne atsakomybe sau ir valstybei?

- Žmonės į Angliją ar Norvegiją važiuoja ne tam, kad vaikščiotų į spektaklius ar koncertus. Tada jie turėtų uždirbti 25 kartus daugiau, negu gauna už savo juodus darbus. Buvau neseniai Norvegijoje, nuėjome į muziejų - vienas bilietas 40 eurų. Žmonės ten dirba nematydami šviesios dienos, perka pigiausią maistą, gyvena susispaudę. Jie važiuoja užsidirbti, ne po parodas vaikščioti.

- Gal ir valstybė mąsto taip pat: pagyvensim susispaudę, užsikalsim pinigo, tada rūpinsimės švietimu ir kultūra?

- Japonai nuo seno restauruoja paveldą visame pasaulyje, skiria tam milžiniškas lėšas. Klausiu bičiulių japonų, kam reikėjo Japonijai investuoti į Van Gogo muziejų Olandijoje, restauruoti paveldą Velykų salose, kas jai iš to? Nauda ta, kad „Pagaminta Japonijoje“ yra kokybės, kultūros garantas visame pasaulyje. Tai ir yra valstybės, kuri žino, kaip valdyti, strategija.

Sugriauti viską lengva. Nesukursi palankios erdvės, talentingi, protingi žmonės išnyks. Mes net klausimą keliame neteisingai: kuo norėtum būti? Norėčiau būti milijonieriumi - kas tai per atsakymas? Logiškai sekant, jam tinka vogti, užsiimti kontrabanda, kad tik milijonas. Reikėtų klausti, ką norėtum daryti. Galbūt skristi į Andromedos ūką. Taip, romantiška, bet romantikai ir kelia valstybę.

- Neblogai būtų turėti kokį japoniškai mąstantį valstybės vadovą, kuris būrelius visiems vaikams padarytų nemokamus. Tas duotų naudos?

- Mes viską matuojame pinigais, tuos pačius būrelius irgi. Išsiugdykime kartą, kuriai pinigai turės tiek vertės, kiek jų reikia oriai, nejaučiant skurdo, pragyventi. Tada suklestėsime.

Mums pinigai yra visa ko matas. Sakome, talentingas verslininkas - uždirbo tiek ir tiek milijonų. Man toks yra Fordas (Henry Ford), sukūręs konvejerinę gamybą, padaręs perversmą pramonėje. O tas, kuris šimtų mažų kioskų sąskaita pastatė prekybos centrą, man joks autoritetas. Jis nieko nesukūrė, geriausiu atveju nusikopijavo iš Vakarų. Jei aš nutapyčiau kaip Matisas, sakytų, kad nieko nesugebu, tik būti kopijuotoju. Koktu, kai kažkas važinėja „Lamborghini“ ir tuo baisiai didžiuojasi. Didžiuotis galėtų tada, jei pats būtų jį sukūręs.

- Popamokinei moksleivių veiklai valstybės biudžete, patvirtintai jau šios valdžios, finansavimas sumažėjo 2,6 mln. eurų, palyginti su praėjusiais metais. Kaip mums tas atsilieps?


- Nežinau, ar gali būti labiau akivaizdu: kažkas sugalvojo sugriauti valstybę. Jei šiandien nėra sąlygų visapusiškam lavinimui, valstybė neturi ateities.

Dabar visi važinėjame po pasaulį, matome, kokios pastangos formuojant kūrybingą žmogų dedamos kitur. Ten niekam nereikia aiškinti, kad ką įkrauni mažiukui, toks ir rezultatas. O pas mus atvirkščiai: pirmiau susitvarkysim pinigus, tada imsimės lavinimo. Tai blogas kelias, jis niekur neveda.

Kuo intelektualesni ir laisvesni piliečiai, tuo geresnį produktą turime. Pradėkime nuo to, kad jie išrenka protingesnę valdžią.

Dabar normalu siųsti vaikus kur nors, į geresnes sąlygas. Bet ar ne protingiau susitvarkyti vietoje, kurti savo vaikams tokią aplinką, kad jiems būtų gera čia. Kažkas plaukioja baseine, kažkas mokinasi groti ar tapyti. Kadaise tokią galimybę turėjo tik aristokratai, rašę, paišę, jodinėję. Bet iš jų ir išaugdavo šviesuomenė, o visi kiti - tamsi masė.

Laikai pasikeitė, ne viena karta dėjo pastangas kurdama kitokį pasaulį. Pasaulį, kuriame mūsų vaikai turėtų geresnes galimybes. Bet šiandien auginame būtent tą tamsią masę. O paskui stebimės, kad jie lekia į kitus kraštus.

- Nebaisu, kad tik 15 eurų per mėnesį skiriama vienam pasirinktam būreliui finansuoti. Gal to ir pakanka?

- Prie tokių vaidinimų mes jau tiek įpratę, kad man kartais bjauru klausyti. Jie šneka iš tribūnų, žmonės klauso ir tyli, užuot paklausę tiesiai: ar mano vaikas, skyrus šitokią sumą, galės lankyti būrelį? Negalės? Tai sėdėkite ir galvokite, kaip padaryti, kad galėtų. Aš nežinau, tai ne mano profesija, ir neprivalau žinoti. Bet kaip pilietis reikalauju, kad jūs sukurtumėte tas sąlygas.

Matydavau Paryžiuje - eina būrys vaikų į Luvrą, mokytoja veda į graikų skulptūras, vaikai šoka, atkartoja skulptūrų judesius. Esmė ne Paryžius ar Luvras, bet pavydu. Kodėl mes taip negalime? Ne vienas prie vieno, bet kad apskritai ką nors darytų, kad pakeltų užpakalius. Valdžia tam ir yra, kad reguliuotų, kad sukurtų sistemą. Jei ne, kurių velnių ji tada reikalinga? Imkit visi ir išsivaikščiokit!

Talentingų žmonių visose tautose proporcingai yra tiek pat. Rusijoje genialių žmonių - kaip šieno, Prancūzijoje irgi, bet gyvenimo skirtumai - milžiniški. Kodėl? Nes Rusiją valdo visiški kvailiai, o Prancūziją truputį protingesni, ten sako: kurk, būk laisvas, tada visi gyvensime gerai. Tai ir visas skirtumas.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar pritariate sprendimui įteisinti naktinius taikiklius medžioklėje?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s