Lietuvos kariškiai, Afganistane kovojantys už svetimą laisvę, neatlaikę įtampos, skandina ją alkoholyje, renkasi vagystes ar tiesiog palieka kariaujančią šalį. Tačiau karo politikos atstovai tikina, kad kariškiai nusižengia, nes yra silpni. Todėl atšaukti misijos neplanuojama.

Neišlaiko įtampos

Kas darosi Afganistane? Pastaruoju metu tai dažnas klausimas. Praėjusį penktadienį pranešta, jog Čagčarano provincijoje tarnaujantis vyresnysis leitenantas Marius Eigminas vasario 8-ąją iš seifo bazėje pavogė 13 tūkstančių JAV dolerių. Anksčiau skelbta, jog trys Čagčarane tarnaujantys kariškiai grąžinti į Lietuvą po to, kai sausio 30-ąją rasti neblaivūs tarnybos vietoje. Nusižengę kariškiai grąžinami praktiškai iš kiekvienos provincijos atkūrimo grupės, kiti, neatlaikę įtampos, grįžta patys. Pavyzdžiui, po kariškio Arūno Jarmalavičiaus žūties 2008-ųjų gegužės 27-ąją į Lietuvą savo noru grįžo trys kariškiai.

Tačiau krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė nemano, jog kariškiai patiria didžiulę įtampą.

“Nesakyčiau, kad nusižengimų dažnėja. Gal daugėja pranešimų, bet jei pažvelgtume į statistiką, ne visi atvejai būdavo pranešami”, - prasitarė R.Juknevičienė. - O kokia visuomenė, tokia ir kariuomenė - yra visokių atstovų, visokių bėdų pasitaiko.”

Ji nenorėjo sutikti, kad kariškių moralės stoką lemia kasdien už nežinia kieno laisvę žūvantys kolegos ir nuolatinė grėsmė žūti pačiam.

“Visko pasitaiko: ir vairavimo incidentų, ir susimušimų, kitų dalykų. Pažiūrėtumėte į kitas valstybes - būtų panašiai. Dažnai būna, kad pradėjus labiau kovoti su pažeidimais, kai kam pasirodo, kad kritusi moralė”, - aiškino ji bei priminė, kad sumažinti karių skaičiaus neplanuojama.

Vienintelė mintis - namo

Afganistane specialiajai misijai metus vadovavęs žurnalistas Aleksandras Matonis atskleidė, kad kariškiai nuo misijos pradžios jau galvoja apie namus.

“Viskas susijaukia net nuo nedidelio incidento, patrulių apšaudymo. O, neduok Dieve, bendražygio mirtis. Tuomet keli žmonės ir prisiminė, kad yra šeimos, sergantys artimieji. Žmogiškai kiekvienas iš mūsų gali tai pateisinti”, - sakė A.Matonis.

Jis prisiminė, kad 2008-aisiais, kai Čagčarano stovykla kas du mėnesius buvo apšaudoma raketomis, kariai iš tiesų sunkiai laikėsi.

“Žiema, užsnigta, minus trisdešimt. Užpustyta, aprūpinimo lėktuvai nesileidžia dvi tris savaites. Vasarą - didžiulis karštis, dulkių audros. Aišku, tai labai veikia nuotaiką. Yra povandeninio laivo sindromas - kai matai tik tuos pačius veidus, net tarp geriausių žmonių atsiranda įtampa. Neabejotinai visi laukia misijos pabaigos, prieš du mėnesius ima krautis daiktus. Kiek atsimenu, 2007-aisiais išsiųsti trys kariai, 2008-aisiais - taip pat trys išvyko savo noru, bet buvo dar ir išsiųstų. Įtampa jaučiama, kaip ir bet kur”, pasakojo A.Matonis.

Faktai

◗ Afganistane jau žuvo 1599 NATO kariškiai

◗ Nuo NATO misijos Afganistane pradžios opiatų gamyba išaugo 40 kartų

◗ Planai išvesti karius nukeliami neribotam laikui

◗ Kasdien Afganistane žūva bent keli nekalti civiliai

Mes - spuogas ant nosies

Vytautas ČEPAS - psichologas:

Mes Afganistane esame nereikalingi. Patys taip ilgai tempę jungą privalome tai suvokti. Eiliniai kareiviai tą suvokia, žino, kad Afganistanas niekada nebuvo užkariautas, bet ką jie gali padaryti? Jei nevykdys komandų, bus išvaryti. Jiems trūksta motyvacijos. Pirmiausia suvokti, kad reikia užbaigti karą, privalo žmonės, sėdintys Seime, Vyriausybėje, Prezidentūroje. Ten būdami mes darome nusikaltimą. Esame kaip spuogas ant nosies, kurį reikia išspausti. O afganai tą ir daro.

Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"