Tiesa ar melas? Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, vadovaujamas garbios chemikės Teresės Birutės Burauskaitės, baigdamas skelbti KGB agentų sąrašus, rado juose jau mirusius iškilius Lietuvos menininkus - maestro Saulių Sondeckį ir turbūt patį talentingiausią lietuvių kino aktorių Donatą Banionį. Taip pat rado šviesaus atminimo arkivyskupą Vincentą Sladkevičių.
Kaip savo interneto svetainėje skelbia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, „agento“ V.Sladkevičiaus, agentūrinio vardu Alksnis, registracijos data - 1989 m. D.Banionis, Juozo sūnus, gim. 1924 m., pravarde Bronius, buvo užverbuotas iki 1974 m. Agentūrinis darbas nutrūko, kai D.Banionis tapo LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu. Maestro S.Laurynas Sondeckis, Jackaus sūnus, gim. 1928 m., anot KGB abejotino sąrašo sudarytojo, turėjo slapyvardį Saliutas. Tiek Bronius, tiek Saliutas, anot KGB, turėjo užsienyje skleisti gerąją žinią apie Sovietų Sąjungą ir pranešinėti viską, ką pavyks sužinoti, apie iškilius lietuvius emigrantus.
Tikėti ar netikėti? Skonio ir asmeninių simpatijų reikalas. Tačiau pažvelkime į šią naujieną neutraliai. Pirma, sunku beatodairiškai tikėti, nes agentų sąrašą sudarinėjo ne politiškai neutralūs ir profesionalūs istorikai, bet kažkoks anoniminis KGB raštininkas. Specialius mokslus baigęs Minske ar tuometiniame Leningrade (dabar Sankt Peterburgas). Be to, tas KGB raštininkas aiškiai studijavęs ne istoriją, bet operatyvinį, žvalgybinį darbą bei žvalgybos teoriją. Maždaug tokius pačius mokslus, kuriuos yra baigęs dabartinis Rusijos Federacijos prezidentas Vladimiras Putinas. Taip pat KGB darbuotojai bei bendradarbiai, kurie patys prisipažino mūsų Valstybės saugumo departamentui, todėl yra įslaptinti. Tad palikime šiuos savo tautiečius ramybėje.
Šiuo atveju nustebino ne KGB, bet Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Nustebino centro naivumas. Tiesiog vaikiškas. Tarsi centro darbuotojai nebūtų gyvenę sovietų laikais. Ir iš viso neišmanytų apie žmogaus psichologiją. Negi garbusis centras tiki bet kokia palikta KGB rašliava. Surašyta 1989 m., kai sovietų saugumiečiai, skirtingai nei generalisimas Michailas Gorbačiovas, jau pajuto, kad Lietuvoje ima svilti padai. Na, ir kas tokiais atvejais daroma? Visais atvejais istoriškai elgiamasi vienodai. Atsitraukdami kariai, kagėbistai, čekistai, polpotinininkai, ISIS fanatikai, partizanai, labai teigiami pasipriešinimo herojai, fanatikai ir t.t. vienodai užminuoja tiltus, viadukus, akvedukus, geležinkelius ir t.t. Kad būtų didelis bumpt! Sukeltų destrukciją. Fizinę ar vertybinę. Tai vadovėlinės tiesos. Taip vyksta visame pasaulyje, tad tikėtina, kad iš Lietuvos atsitraukiantys kagėbistai taip pat pakišo lietuviams miną. 1989 m. sudarytą agentų sąrašą. Kuriame S.Sondeckis ir D.Banionis, kad lietuviai tyrinėtojai juos greičiau aptiktų, paslaugiai įrašyti šalia. Nr.1665 ir Nr.1666. Pastarasis numeris rodo, kad KGB raštininkas nestokojo ir juodojo humoro. Nes įrašė vadinamąjį šėtono skaičių - 666. Dar šmaikštesnis humoristas šalia S.Sondeckio galėjo įrašyti ir Raudonkepuraitę. Sprendžiant iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įžvalgumo, jis būtų patikėjęs ir šia pasaka. Pvz., kad Raudonkepuraitė rinko operatyvinius duomenis apie savo bobutę ir vilką. Gyvenančius Kleboniškio miške.
Nors nesu istorikė, iškart kyla klausimas. Jei D.Banionis nustojo dirbti agentu 1974 m., tai kurių galų įrašytas į KGB agentų sąrašus 1989 m.? Negi KGB raštininkas aktorių tik po 15 metų prisiminė. Nusprendė palikti įrašą ateinančioms kartoms? Kaip kino filmo dailininką Fransiską Goją, šnipinėjusį Madride, ar kaip „Soliario“ kosmonautą, šnipinėjusį kosmose? Viską, ką mums raštiškai kaip atminimą paliko KGB, reikėtų vertinti itin kritiškai. Nes bet kokia pasaulio represinė, karinė, žvalgybos ir t.t. struktūra „priešui“ palieka reikšmingus kompromatus tik beviltiškai užklupta. Nespėjusi sunaikinti ar išvežti svarbių dokumentų. Atsiminkime, kas Lietuvoje vyko 1989-1990 m. Niekas Lietuvoje veikusios KGB netikėtai neužklupo. Neįsiveržė kaip į Smolnį. Nešturmavo pastatų. Mes tik taikingai dainavome dainuojančią revoliuciją ir su šviesaus atminimo Kovo 11-osios signataru Romualdu Ozolu budėjome Vilniuje prie KGB būstinės. Kada? Nuo kada? Lietuvoje veikusi KGB turėjo pakankamai laiko išvežti į Rusiją aktyviai veikiančių agentų bylas. Perspektyvių agentų pranešimus sudeginti. Ir turėjo pakankamai laiko prikurti bylų-pasakėlių. Kad jas paliktų Lietuvai. Vien todėl, kad mums sukeltų vertybinę moralinę krizę. Lietuviai prarastų autoritetus. Susipriešintų.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“