Kauno savivaldybė garsiai pranešė, kad ėmėsi spręsti socialinių darbuotojų atlyginimų klausimą ir jau nuo šių metų beveik 400 kauniečių, dirbančių miesto savivaldybės socialinių paslaugų įstaigose, nuo šiol uždirba daugiau, bei sulauks didesnių atlyginimų dar bent kelerius metus.
- Šių metų pradžioje Kauno socialiniai darbuotojai gavo 10 proc. (apie 50 eurų) didesnius atlyginimus. Kelerius ateinančius metus jie ir toliau kils. Kodėl vienose savivaldybėse socialiniai darbuotojai gali uždirbti daugiau, o kitose jie taip ir lieka skursti? - „Vakaro žinios“ paklausė Seimo nario, Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininko Povilo URBŠIO.
- Situacija tikrai keista. Socialiniai darbuotojai yra tie specialistai, kurie tiesiogiai prisiliečia prie socialinių mūsų visuomenės žaizdų. Tad jie yra labiausiai socialiai pažeidžiami, bet kažkodėl dažnai jų atlyginimai vargiai viršija minimumą ir jie priversti atsidurti ties skurdo riba. O nuo to juk priklauso savivaldybės teikiamų socialinių paslaugų kokybė.
Žinant, kad skurstančiųjų skaičius Lietuvoje drastiškai didėja, o krūvis, tenkantis socialiniam darbuotojui, yra labai didelis, susidaro situacija, jog tokį darbą gali dirbti tik tam pasiaukojęs žmogus. Žinoma, džiugu, jei savivaldybė randa galimybių pakelti atlyginimus, nes akivaizdu, kad kai kuriose savivaldybėse maži atlyginimai jau tapo įsisenėjusia problema, su kuria yra susitaikyta. Tačiau nekeičiant situacijos kyla didelė rizika, kad savivaldybė ilgainiui nebepajėgs gyventojams vis labiau reikiamos socialinės paslaugos teikti kokybiškai, nes neatsiras norinčiųjų dirbti šį darbą.
- Gal būtent dėl to, kad šios paslaugos deleguotos savivaldybėms, jų specialistai ir skursta?
- Problema, kad savivaldybėms yra deleguojamos funkcijos, bet dažniausiai toms funkcijoms vykdyti valstybė neskiria papildomų lėšų. To pavyzdys yra dabartinė situacija, kai nuskambėjus smurto prieš vaikus atvejams po kelių dešimtmečių valstybė pagaliau susigriebė, kad Vaiko teisių apsaugos tarnybą reikia perimti tiesiogiai savo žinion ir taip spręsti problemą.
Tad jei kalbame, kad skurdas yra viena didžiausių problemų mūsų valstybėje, tai reiškia, kad valstybė negali nusišalinti nuo šios problemos sprendimo ir neperžiūrėti nusistovėjusių tvarkų. Akivaizdu, kad atėjo laikas svarstyti, gal ir pačios savivaldybės turi inicijuoti tam tikrą diskusiją, ar yra pakankamas finansavimas ir valstybės dėmesys.
- Pavyzdžiui, kai buvo keliami atlyginimai pedagogams, ministerija sprendimą nuleido savivaldybėms, tačiau neskyrė papildomo finansavimo, o tada ir atlyginimų nėra iš ko kelti. Specialistai pažadus išgirsta, bet lieka tarsi apgauti.
- Taip yra ir su pedagogais, medicinos, kultūros darbuotojais. Savivaldybės ne kartą yra apie tai kalbėjusios, kad su deleguojamomis funkcijomis turi būti skiriami ir pinigai. Nes dabar tokia situacija, kad vienos savivaldybės randa pinigų atlyginimams padidinti, o kitos neranda. Reikėtų klausti, kodėl taip yra? Tai nėra normalu. Jei patys socialiniai darbuotojai yra ties skurdo riba ir nesijaučia oriai, kaip tuomet galima užtikrinti paslaugą tiems, kurie dar labiau skursta?
Kažkodėl, kai sakome, kad iš išorės kyla pavojus mūsų nacionaliniam saugumui, biudžete skiriami papildomi procentai tam, kad gerėtų ginkluotė, atsirastų daugiau kareivių. Šiuo atveju tarsi viską labai gerai suvokiame. Tačiau kai kalbame apie vidaus iššūkius ir problemas, kurios kelia grėsmę mūs valstybei, sprendimus pamirštame. O juk ir emigracija susijusi su šiomis problemomis, žmonių patiriamu skurdu.
- Dabar kiršinami specialistai, kai savivaldybės biudžetininkai mato, kaip kyla atlyginimai policijos pareigūnams, kurie yra ministerijos žinioje. Gal reikėtų tokias savivaldybėms patikėtas funkcijas perduoti ministerijoms?
- Taip, tai yra instituciniai sprendimai. Tačiau net jei institucija perima kažką savo žinion, iš kur ji gaus finansus ir kiek jie bus panaudoti efektyviai. Garantuoju, kad jau dabar yra išleisti milijonai įvairioms ES programoms, kaip reikėtų mažinti skurdą. Pripažinkime, kad paslaugos perkėlimas nebūtinai išsprendžia problemą, situaciją sprendžia požiūris. Nes arba mes norime kelti atlyginimus, arba atlyginimas yra tik vena iš priemonių. Gal geriau sukurti bendrą struktūrą, kuri reaguotų į didėjantį skurdą. Reikia ne gaisrus gesinti, o imtis kompleksinio problemų sprendimo.
Kai kalbame apie skurdo mažinimą, sakome, kad nėra pinigų. Taip, tai visada yra problema, bet jeigu mūsų žmonės badauja, tai turime skolintis pinigų, kad žmonės būtų pamaitinti, ir kartu atsirastų sisteminiai pokyčiai, leidžiantys tiems pamaitintiems žmonėms rytoj prasimaitinti patiems. Krizės metu skolinomės tokiomis palūkanomis, kuriomis kaimynai net nedrįso skolintis, bet kai dabar yra palankios palūkanos ir mus spaudžia nacionalinio masto problema, galbūt laikas parengti koncepciją, kaip reikia spręsti šią problemą.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“