×
(1/2) Signataras Z.Vaišvila padavė į teismą prezidentę D.Grybauskaitę
Atsisiųsti
(2/2) Signataras Z.Vaišvila padavė į teismą prezidentę D.Grybauskaitę
Atsisiųsti
2 nuotr.
Signataras Z.Vaišvila padavė į teismą prezidentę D.Grybauskaitę
Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Zigmas Vaišvila, negavęs atsakymo iš prezidentės Dalios Grybauskaitės dėl tam tikrų jos biografijos faktų, vakar kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl prezidentės neveikimo.
Kitoje barikadų pusėje
Vakar kreipiausi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl D.Grybauskaitės neveikimo, tai yra neatsakymo į mano šių metų birželio 3 d. prašymą atsakyti į klausimus dėl prezidentės biografijos. Signatarų statuso įstatymas numato tokią teisę ir nenumato galimybės, kad prezidentė galėtų neatsakyti.
Valstybės vadovė neturi teisės savo oficialioje biografijoje skelbti tikrovės neatitinkančių faktų.
Rugpjūčio 9 d. gavau Prezidento kanceliarijos Asmenų aptarnavimo skyriaus vedėjos pavaduotojos Astos Bogušienės atsakymą į mano prašymą prezidentei dėl atsakymų į klausimus dėl jos biografijos. Rašte pateiktas ir žinomai melagingas paaiškinimas, kad „1989 metų gruodžio mėnesį šalies vadovė perėjo į savarankiškai susikūrusios LKP gretas“.
2009 m. pavasarį socialdemokratų, perėmusių savarankiškos LKP teises ir pareigas, tuometis vadovas Gediminas Kirkilas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubui atsakė, kad D.Grybauskaitė nestojo į šią partiją. Tą patį liudija dar gyvi kolegos - Sąjūdžio Seimo tarybos nariai, kurie D.Grybauskaitę tuomet matė kitoje barikadų pusėje.
Po LKP atsiskyrimo D.Grybauskaitė ne tik tęsė darbą TSKP CK Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje, bet ir buvo nelojali nepriklausomos Lietuvos valdžiai - nevykdė 1990 m. kovo 11 dienos Lietuvos Vyriausybės potvarkio dėl šios mokyklos pastatų perdavimo Vilniaus pedagoginiam institutui. Už šio potvarkio vykdymą, t.y. lojalumą Lietuvos valdžiai, šios mokyklos rektorių a.a.Sigizmundą Šimkų TSKP CK pakeitė į vieną pagrindinių perversmo organizatorių Valentiną Lazutką - LKP/TSKP CK sekretorių ir šios partijos Vilniaus skyriaus sekretorių.
D.Grybauskaitė ir po Kovo 11-osios Akto paskelbimo liko perversmininkų organizacijos vadovaujamose pareigose iki pat šios įstaigos uždarymo.
Kodėl prezidentės kadencijos metu Generalinė prokuratūra nesikreipė dėl buvusio D.Grybauskaitės tiesioginio viršininko ir vieno perversmo Lietuvoje organizatorių V.Lazutkos išdavimo? Ir kreiptis tektų ne į Rusiją, o į D.Grybauskaitės geros pažįstamos Angelos Merkel vadovaujamą Vokietiją.
Gal atsakymo reikia ieškoti ir TSKP CK Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje? Apie D.Grybauskaitės bylos praretinimą ir dingusią kadrų skyriaus asmens kortelę jau skelbta. Spėkite, kieno dar asmens kortelė, fiksuojanti kiekvieną karjeros žingsnį, dingo? V.Lazutkos.
Daugybė klaustukų
Ko bijoma D.Grybauskaitės biografijoje? Išvykimo į Leningradą priežasčių ir karjeros ten aplinkybių? Ankstyvo įstojimo į TSKP, kas po 1968 m. įvykių Čekoslovakijoje inteligentams buvo labai suvaržyta, o jauname amžiuje praktiškai neįmanoma? Ypač nepatikimoje „Pribaltikoje“ - priiminėta tik pagal kvotas ir tik pabaigus 28 m. komjaunuolišką amžių. Bijoma, kad jaunoji karta supras, kaip TSRS buvo atrenkami ir siunčiami asmenys į užsienį, skiriami turistų užsienyje grupių vadovais?
Slepiamas darbo TSKP CK Visuomeninių mokslų akademijoje ar kažkur kitur laikotarpis, nes, pagal Vilniaus aukštosios partinės mokyklos bylos duomenis, D.Grybauskaitė tuo metu Vilniuje nedirbo? Bijoma karatė juodojo diržo paslapties, nes žinoma, kad TSRS šią sporto šaką D.Grybauskaitės jaunystės metais galėjo kultivuoti tik KGB ir GRU? Stebina ir D.Grybauskaitės „drąsa“ 2009 m. prezidento rinkimų metu pasivadinti Lietuvos mokslų akademijos sekretore, kai visa Atgimimo Lietuva nuo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės išrinkimo 1988 m. birželio 3 d. žinojo, kad juo buvo akademikas a.a. Eduardas Vilkas.
V.Landsbergio vaidmuo
2009 m. vasarį manydamas, kad dviejų Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių konkurencija rinkimuose bus daug kam nesuprantama, susitariau susitikti su Vytautu Landsbergiu. Profesorius kelias savaites jo atidėliotą susitikimą atšaukė ir pasakė man, jog „bus Dalia“, griežtai patarė man to nedaryti. Tai išgirdau anksčiau, nei V.Landsbergis pasiuntė konservatorių partijai savo laišką, baigiamą sakiniu „Tebūnie Dalia Lietuvos Dalia“, neišdrįsęs į akis pasakyti to savo partijos nariams.
Būtent dėl tokio amoralaus, mano nuomone, V.Landsbergio žingsnio ir prabilau viešai apie mano ir V.Landsbergio tylių skyrybų priežastį, kurią Aleksandro Abišalos Vyriausybė buvo paskelbusi valstybės paslaptimi - 1992 m. liepą prieš V.Landsbergio valią ministro pirmininko pavaduotojas Z.Vaišvila a.a.Genadijaus Konopliovo „Lietverslą“ ir „GeKa banką“, kuriems buvo suteikta net teisė antspaude naudoti Lietuvos herbą, pašalino iš pirmojo tarpvalstybinio ginklų pirkimo Lietuvai iš Rusijos sandorio. Įgaliojimus atstovauti Lietuvai mūsų Vyriausybė perrašė valstybės institucijai Ginklų fondui.
Tuomet patylėjau. Ne tik dėl to, kad paeiliui buvo užpultos grįžtančios namo mano žmona Regina ir vyresnioji dukra Jūratė, išgelbėtos pro šalį važiavusių kaimynų. LDDP aplinka, perėmusi valdžią ir pamačiusi sandorį, gundė mane demaskuoti V.Landsbergį. Atsisakiau - po 1992 m. Seimo rinkimų šoko pamaniau, kad Lietuvos žmonės turi turėti nors kokią viltį net ir šioje, drastiškai pasikeitusioje, situacijoje.
Niekas nedrįso prisipažinti, kad balsavo už LDDP. Maniau, kad ir V.Landsbergiui tai bus pamoka, kad jis suvoks savo asmens - Nepriklausomybės simbolio - atsakomybę. Po „Williams“ istorijos supratau, kad klydau. O po 2009 m. V.Landsbergio „Tebūnie Dalia Lietuvos Dalia“ manau, turiu moralinę teisę ir pareigą kalbėti apie tai viešai, o Lietuvos žmonės - žinoti tai ir vertinti.
Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Zigmas Vaišvila, negavęs atsakymo iš prezidentės Dalios Grybauskaitės dėl tam tikrų jos biografijos faktų, vakar kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl prezidentės neveikimo.
Kitoje barikadų pusėje
Vakar kreipiausi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl D.Grybauskaitės neveikimo, tai yra neatsakymo į mano šių metų birželio 3 d. prašymą atsakyti į klausimus dėl prezidentės biografijos. Signatarų statuso įstatymas numato tokią teisę ir nenumato galimybės, kad prezidentė galėtų neatsakyti.
Valstybės vadovė neturi teisės savo oficialioje biografijoje skelbti tikrovės neatitinkančių faktų.
Rugpjūčio 9 d. gavau Prezidento kanceliarijos Asmenų aptarnavimo skyriaus vedėjos pavaduotojos Astos Bogušienės atsakymą į mano prašymą prezidentei dėl atsakymų į klausimus dėl jos biografijos. Rašte pateiktas ir žinomai melagingas paaiškinimas, kad „1989 metų gruodžio mėnesį šalies vadovė perėjo į savarankiškai susikūrusios LKP gretas“.
2009 m. pavasarį socialdemokratų, perėmusių savarankiškos LKP teises ir pareigas, tuometis vadovas Gediminas Kirkilas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubui atsakė, kad D.Grybauskaitė nestojo į šią partiją. Tą patį liudija dar gyvi kolegos - Sąjūdžio Seimo tarybos nariai, kurie D.Grybauskaitę tuomet matė kitoje barikadų pusėje.
Po LKP atsiskyrimo D.Grybauskaitė ne tik tęsė darbą TSKP CK Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje, bet ir buvo nelojali nepriklausomos Lietuvos valdžiai - nevykdė 1990 m. kovo 11 dienos Lietuvos Vyriausybės potvarkio dėl šios mokyklos pastatų perdavimo Vilniaus pedagoginiam institutui. Už šio potvarkio vykdymą, t.y. lojalumą Lietuvos valdžiai, šios mokyklos rektorių a.a.Sigizmundą Šimkų TSKP CK pakeitė į vieną pagrindinių perversmo organizatorių Valentiną Lazutką - LKP/TSKP CK sekretorių ir šios partijos Vilniaus skyriaus sekretorių.
D.Grybauskaitė ir po Kovo 11-osios Akto paskelbimo liko perversmininkų organizacijos vadovaujamose pareigose iki pat šios įstaigos uždarymo.
Kodėl prezidentės kadencijos metu Generalinė prokuratūra nesikreipė dėl buvusio D.Grybauskaitės tiesioginio viršininko ir vieno perversmo Lietuvoje organizatorių V.Lazutkos išdavimo? Ir kreiptis tektų ne į Rusiją, o į D.Grybauskaitės geros pažįstamos Angelos Merkel vadovaujamą Vokietiją.
Gal atsakymo reikia ieškoti ir TSKP CK Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje? Apie D.Grybauskaitės bylos praretinimą ir dingusią kadrų skyriaus asmens kortelę jau skelbta. Spėkite, kieno dar asmens kortelė, fiksuojanti kiekvieną karjeros žingsnį, dingo? V.Lazutkos.
Daugybė klaustukų
Ko bijoma D.Grybauskaitės biografijoje? Išvykimo į Leningradą priežasčių ir karjeros ten aplinkybių? Ankstyvo įstojimo į TSKP, kas po 1968 m. įvykių Čekoslovakijoje inteligentams buvo labai suvaržyta, o jauname amžiuje praktiškai neįmanoma? Ypač nepatikimoje „Pribaltikoje“ - priiminėta tik pagal kvotas ir tik pabaigus 28 m. komjaunuolišką amžių. Bijoma, kad jaunoji karta supras, kaip TSRS buvo atrenkami ir siunčiami asmenys į užsienį, skiriami turistų užsienyje grupių vadovais?
Slepiamas darbo TSKP CK Visuomeninių mokslų akademijoje ar kažkur kitur laikotarpis, nes, pagal Vilniaus aukštosios partinės mokyklos bylos duomenis, D.Grybauskaitė tuo metu Vilniuje nedirbo? Bijoma karatė juodojo diržo paslapties, nes žinoma, kad TSRS šią sporto šaką D.Grybauskaitės jaunystės metais galėjo kultivuoti tik KGB ir GRU? Stebina ir D.Grybauskaitės „drąsa“ 2009 m. prezidento rinkimų metu pasivadinti Lietuvos mokslų akademijos sekretore, kai visa Atgimimo Lietuva nuo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės išrinkimo 1988 m. birželio 3 d. žinojo, kad juo buvo akademikas a.a. Eduardas Vilkas.
V.Landsbergio vaidmuo
2009 m. vasarį manydamas, kad dviejų Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių konkurencija rinkimuose bus daug kam nesuprantama, susitariau susitikti su Vytautu Landsbergiu. Profesorius kelias savaites jo atidėliotą susitikimą atšaukė ir pasakė man, jog „bus Dalia“, griežtai patarė man to nedaryti. Tai išgirdau anksčiau, nei V.Landsbergis pasiuntė konservatorių partijai savo laišką, baigiamą sakiniu „Tebūnie Dalia Lietuvos Dalia“, neišdrįsęs į akis pasakyti to savo partijos nariams.
Būtent dėl tokio amoralaus, mano nuomone, V.Landsbergio žingsnio ir prabilau viešai apie mano ir V.Landsbergio tylių skyrybų priežastį, kurią Aleksandro Abišalos Vyriausybė buvo paskelbusi valstybės paslaptimi - 1992 m. liepą prieš V.Landsbergio valią ministro pirmininko pavaduotojas Z.Vaišvila a.a.Genadijaus Konopliovo „Lietverslą“ ir „GeKa banką“, kuriems buvo suteikta net teisė antspaude naudoti Lietuvos herbą, pašalino iš pirmojo tarpvalstybinio ginklų pirkimo Lietuvai iš Rusijos sandorio. Įgaliojimus atstovauti Lietuvai mūsų Vyriausybė perrašė valstybės institucijai Ginklų fondui.
Tuomet patylėjau. Ne tik dėl to, kad paeiliui buvo užpultos grįžtančios namo mano žmona Regina ir vyresnioji dukra Jūratė, išgelbėtos pro šalį važiavusių kaimynų. LDDP aplinka, perėmusi valdžią ir pamačiusi sandorį, gundė mane demaskuoti V.Landsbergį. Atsisakiau - po 1992 m. Seimo rinkimų šoko pamaniau, kad Lietuvos žmonės turi turėti nors kokią viltį net ir šioje, drastiškai pasikeitusioje, situacijoje.
Niekas nedrįso prisipažinti, kad balsavo už LDDP. Maniau, kad ir V.Landsbergiui tai bus pamoka, kad jis suvoks savo asmens - Nepriklausomybės simbolio - atsakomybę. Po „Williams“ istorijos supratau, kad klydau. O po 2009 m. V.Landsbergio „Tebūnie Dalia Lietuvos Dalia“ manau, turiu moralinę teisę ir pareigą kalbėti apie tai viešai, o Lietuvos žmonės - žinoti tai ir vertinti.
Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.