respublika.lt
 

Signataras N.Medvedevas: Reikia evoliucijos, o ne revoliucijos (270)

2014 gegužės mėn. 11 d. 08:31:52
Agnė VAITASIŪTĖ-KEIZIKIENĖ, „Respublikos“ žurnalistė

Signataras Nikolajus Medvedevas įsitikinęs - jei visi Lietuvos žmonės gyventų sekdami himno žodžiais, nebūtų nei melo, nei korupcijos, nei savanaudiškų kėslų. Deja, daugelis, patekę į valdžią, pasiduoda gobšumui, o juos rinkę gyventojai toliau abejingai laukia, kada gyvenimas pagerės.

×
nuotr. 1 nuotr.
Signataras N.Medvedevas: „Galime pasiekti to, kad ši teritorija vis dar vadinsis Lietuva, bet geriausiu atveju lietuviai bus tik šeimininkų klapčiukai“. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

 

- Laisvė yra vienas sudėtingiausių klausimų pasaulyje, pradedant tikėjimo laisve. Viena vertus, Dievas suteikė žmogui pasirinkimo laisvę, kita vertus, kaip sakė vienas protingiausių žmonių pasaulyje A.Einšteinas, - Dievas kauliukais nežaidžia. Tai reiškia, kad viskas pasaulyje yra determinuota ir jokios pasirinkimo laisvės nėra.

- O kaip yra su Tautos laisve? Kada galima sakyti, kad Tauta yra laisva - ar užtenka, kad šalies teritorija nepriklausytų jokiems svetimtaučiams?

- Vien to neužtenka. Tauta yra laisva tada, kada joje gyvena piliečiai, o ne gyventojai. Piliečiai yra tie žmonės, kurie žino, kas vyksta valstybėje, ir supranta, kodėl taip vyksta, žino, kas, kaip ir kodėl jiems vadovauja. O kai yra kabinami makaronai ant ausų, o žmonės juos priima už tiesą, Tauta nėra laisva. Važiuodamas į pokalbį galvojau, koks idealus yra Lietuvos himnas. Įsiklausykite į kiekvieną žodį: „Tegu tavo vaikai eina vien takais dorybės“. Reiškia - nesileisdami apgauti, žinantys, kas yra gera, o kas bloga, nevagiantys, neužsiimantys kyšininkavimu, korupcija. „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi“. Šviesa ir tiesa, o ne melas. Ir kaipgi sunku gyventi pagal šitą himną. Net jei pasiryžti, atsiranda daug žmonių, norinčių tave apgauti, apkaltinti. Jie bando įrodyti, esantys šviesuoliai, o tu - niekšas, besikėsinantis vos ne į valstybės nepriklausomybę, nors tu tik sakai - „Nevok, bičiuli“. O jis sako: „Tu prieš valdžią, prieš Lietuvos nepriklausomybę“. O valdžia ir šalies nepriklausomybė yra ne tie patys dalykai.

- Ar Lietuvoje matote daug piliečių?

- Lietuvoje yra nemažai piliečių, bet nėra kritinės masės. Tam, kad Lietuva būtų tikrai laisva, reikia tam tikro kiekio mąstančių žmonių, o ne šventai tikinčių tuo, ką pasakė viena ar kita partija. Reikia tokių, kurie analizuotų situaciją, žvelgtų į ateitį ir galvotų apie vienų ar kitų veiksmų padarinius. Kad tos kritinės masės Lietuvoje nepakanka, parodo rinkimai, kai žmonių paklausi, kodėl jie balsuos už vieną ar kitą partiją. Jie sako: „Ai, gal bus linksmiau gyventi“. Todėl ir ateina į valdžią įvairūs „gelbėtojai“ arba žmonės, įsivaizduojantys, kad iš tiesų padarys ką nors gero, nors iš tikrųjų tam neturi nei sugebėjimų, nei galimybių.

- Kaip išugdyti tą kritinę masę?

- Anksčiau galvojau, kad su Tauta reikia kuo daugiau kalbėtis iš tribūnos, bet paskui supratau, kad tai neduoda reikiamo rezultato. Su žmonėmis reikia kalbėtis akis į akį, ne ginčytis, o vesti dialogą. Tik taip artėsime prie šviesos ir tiesos. Reikia bandyti suprasti, kada teisūs jie, o kada - tu. Ieškokime atsakymo kartu. Taip auginsime tą kritinę masę. Jei spėsime ją sukurti iki rimtų sukrėtimų, viskas bus gerai. Jei nespėsime, įvyks nauji kataklizmai pasaulyje ir Lietuva vėl paklius į kažkieno negerą įtaką.

- Ką turite omeny, sakydamas „rimti sukrėtimai“?

- Kalbu apie trečiąjį pasaulinį karą. Pasaulis lengvai ridenasi jo link. Sustabdyti gali tik viso pasaulio protingieji. Vadai, prezidentai, premjerai ir generolai žino, kaip karą pradėti, bet mažai kas žino, kaip jį užbaigti. Juk dažniausiai karą baigia ne tie, kurie pradėjo. O ir pasekmės būna visiškai ne tokios, kokių užkariautojai tikėjosi. Dabar stebiu tiek Rytų, tiek Vakarų vadus ir matau, kaip jie visi meluoja, apgaudinėja savo tautą ir kitus. Ir daugelis jų užmiršta F.Dostojevskio žodžius: „Jei vardan žmonijos laimės bus nukankintas nors vienas vaikas, laimės nebus“. Vardan laimės žudyti negalima.

- Bet ar Lietuvos valdžia šiandien paiso Tautos balso? Juk daugelį referendumų norima sužlugdyti, mitingus uždrausti, laikraščius užčiaupti.

- Nepaiso. Norėčiau, kad Tautai būtų leista pačiai spręsti, kaip gyventi, kaip balsuoti, ir tapti atsakingai už savo sprendimus, kad paskiau nebesakytų, jog Seime ne tie sėdi. Lietuviai turi labai gerą liaudies dainą: „Nieks kits čia nekalts, mergužėle, tu pati“. Puiki daina. Norėčiau, kad Tautai būtų leista pasisakyti kiekvienu svarbiu klausimu. Žinoma, tai daug kainuotų, bet jei referendumą suderintume su rinkimais, išeitų ne taip jau ir brangiai. O dabar stengiamasi padaryti atskirai. Man buvo gėda klausytis mūsų valdžios žmonių, norinčių atskirti rinkimus ir referendumą.

- Bet ar nėra dabar taip, kad kai Tautos nuomonė valdžiai palanki, jos atsiklausiama, o kai prieštarauja, tada visokiais būdais referendumo bandoma išvengti?

- Valdžia mano, kad ji viską daro liaudies labui jos net neatsiklausdama, kad ji žino geriau. Kai kada ji iš tiesų žino geriau, nes dauguma žmonių yra nepakankamai valdžios išprusinti. Bet kartais klysta, ir Tauta jaučia geriau, ko jai reikia.

- Kaip manote, ar Lietuvoje laisvė egzistuoja ir teoriškai, ir praktiškai?


- Tam tikras kiekis laisvės yra. Net kalėjime - galiu valgyti, galiu nevalgyti, galiu gyventi, galiu numirti. Niekas negali atimti teisės mąstyti. Įmanoma, bet tuomet reikia žmogų nužudyti arba paversti jį daržove, bet tai jau yra Pyro pergalė. Gamta tokių dalykų neatleidžia. Valstybės, kurios taip elgiasi, anksčiau ar vėliau žlunga. Tikrą, stiprią valstybę galima sukurti tik besivadovaujant Lietuvos himno žodžiais. Pasitelkus melą galima laimėti mūšį, karą, bet stiprios valstybės nesukursi, ji kaipmat subyrės. Kodėl žlugo didžiausios imperijos? Pažiūrėkite, kaip jos buvo sukurtos? Naikinant viską aplinkui.

- Tačiau mes nesame ta Tauta, kuri eitų ir akmenis mėtytų į Seimą, kad pasiektų savo tikslų. Kaip jūs vertinate lietuvių kovą už geresnį gyvenimą?

- Ačiū Dievui, kad nesame tokie. Kai buvau TSRS liaudies deputatas, kiekvieną šeštadienį važinėjau pas savo rinkėjus. Kai kurie žmonės sakydavo: „Štai paimsime šakes ir išvaikysime“. Aš jų klausiau: „O kas bus paskiau“? Paskiau ateis nauji, galbūt gudresni, galbūt bjauresni. Visų revoliucijų dėsnis yra toks: revoliucijas rengia išminčiai, vykdo fanatikai, o derlių skina niekšai. Deja, Lietuvoje po Nepriklausomybės atgavimo praturtėjo ne patys doriausi. Bet taip visame pasaulyje. Valstybę į suklestėjimą galima atvesti tik evoliucijos, o ne revoliucijos keliu.

- Kas siekia pasipelnyti iš šiandienių aktualijų - euro įvedimo, žemės pardavimo užsieniečiams?

- Lietuva yra labai geroje klimato zonoje - žemės drebėjimai mus apeina, liūtys, cunamiai nepasiekia, audrų nėra. Klimato sąlygos žemės ūkio plėtrai yra puikios. Todėl labai pavojinga taip lengvai ją imti ir parduoti. Galime pasiekti to, kad ši teritorija vis dar vadinsis Lietuva, bet geriausiu atveju lietuviai bus tik šeimininkų klapčiukai. Todėl labai įtartinai žiūriu į šį reikalą. Sunkiau ką nors man pasakyti dėl euro. Negaliu analizuoti, nes nesu finansininkas. Tačiau turėdamas šiokias tokias santaupas banke neskubu jų keisti į eurus, kažkas man to neleidžia.

- Kartą minėjote, kad didžiausias mūsų priešas yra gobšumas. Ar yra jam priešnuodis?

- Yra. Laisvė. Mano močiutė sakydavo - geriau būti apvogtam, negu apvogti, geriau būti apgautam, negu apgauti, geriau būti užmuštam, negu užmušti. Žmogus yra laisvas tada, kada jis verčiau bus neturtingas, bet nevogs, verčiau numirs sirgdamas, bet kyšio neduos. Čia yra laisvė. Žmogus turi savyje nugalėti godumą.

- Kodėl į valdžią ateinantys žmonės dažniausiai būna apimti godumo?


- Į valdžią ateina skirtingas nuostatas ir tikslus turintys žmonės, todėl surasti bendrą kalbą labai sunku. Ilgainiui pasirodo, kad tie tikslai, kurie tau atrodė teisingi, ne visai yra teisingi. Žmonės, susitaikę, kad savo siekių įgyvendinti nepavyks, nuleidžia rankas ir nutaria, kad bent jau savo šeimai sutvarkys reikalus. Čia ir prasideda. O sustoti labai sunku. Žmogus yra priklausoma būtybė. Jis priklausomas nuo maisto, meilės, narkotikų, alkoholio. O turtas ir valdžia taip pat yra narkotikai. Kai iš politikos buvau išmestas kaip musė iš barščių, pirmos dienos man buvo tragiškos. Man kažko trūko, mano telefonai neskambėjo, žurnalistai su manimi nebeieškojo ryšio, žmonės gatvėje tik nusišypsodavo. Tik paskui pajutau, kad esu laimingas. Valdžios ir turtų troškimas yra užprogramuotas žmogaus prigimtyje. Nekaltinu tų žmonių, tiesiog sakau, kad jiems nepasisekė, vaikystėje jiems tėvai ir mokytojai kažko neįskiepijo, jie laiku neperskaitė reikalingų knygų. Nesu idealus, bet man pasisekė labiau. Turėjau labai gerus tėvus, fantastišką močiutę, gerus mokytojus, kurie mane pripratino prie nuostabių knygų, išmokė įsiskaityti į kiekvieną žodį.

- Žodis taip pat yra galingas ginklas. Kaip manote, ar žodžio laisvė šiandien egzistuoja Lietuvoje?


- Ji buvo, kai prasidėjo perestroika ir Lietuvoje atsirado daug laikraščių. Kiekvienas galėjo išsakyti tai, kas guli jam ant širdies. Tokios laisvės daugiau niekada nebejutau. Po to prasidėjo diktatas - jei ne taip pasakai, tave iš karto puola. Niekada neužmiršiu amžiną atilsį Justino Marcinkevičiaus. Jis kitados išdrįso pasakyti, kad Lietuva ne visai tuo keliu eina. Kaip jis paskui buvo koneveikiamas. Aš atėjau pas jį prašydamas: „Gerbiamas Justinai, iškelkite savo kandidatūrą į prezidentus, būsite kaip Lietuvos Havelas“. Jis pasakė: „Nikolajau, jei nori išgerti kavos, ateik pas mane bet kada, bet į šitą dalyką daugiau manęs netrauk“. Jam buvo labai skaudu dėl to, kokios šiukšlės ant jo buvo pilamos.

- Jūs gyvenote prie įvairių politinių santvarkų. Kurią valstybės valdymo formą išskirtumėte kaip optimaliausią?

- Aš gimiau kapitalistiniame pasaulyje, paskui gyvenau bolševikiniame „rojuje“, paskui - nacių „rojuje“, paskui - socializme, išvystytame socializme, paskui - demokratėjančioje Lietuvoje. Ir toliau mes demokratėjame ir demokratėjame. Žmogaus gyvenimas - tai nuolatinė kova su valdžia. Ji bando pažaboti žmogų, o jis - išsilaisvinti. Geros valdžios nebūna, būna kontroliuojama ir nekontroliuojama. Kuo daugiau valdžia yra žmonių kontroliuojama, tuo geriau būna Tautai. Lietuvos žmonės manė, kad užtenka išrinkti gerą valdžią ir laukti, kol ji viską padarys.

- Tai kokia Lietuvos ateitis?

- Nežinau. Pasaulyje dabar užvirė tokia košė: laivą - tai yra mūsų planetą, krečia ugnikalniai, žemės drebėjimai, sausros, cunamiai, reikia kviesti visus mokslininkus ir kartu finansuoti ne karinę pramonę, o planą, kaip išgelbėti Žemę nuo susinaikinimo. O mes tame skęstančiame laive pešamės dėl puodų ir paklodžių. Todėl negaliu prognozuoti, kas laukia Lietuvos, nes nežinau, ką toliau darys tos didelės valstybės.

Parengta pagal dienraštį „Respublika“

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (270)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar baltų religinė bendrija „Romuva“ turėtų gauti valstybinį pripažinimą?

balsuoti rezultatai

Ar šiandiena pavyktų atkartoti Baltijos kelią?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+19 +21 C

 +15 +17 C

 

 +15 +16 C

+25 +29 C

 +23 +24 C

 

 +20 +23 C

0-4 m/s

 0-3 m/s

 

0-2 m/s

 

reklama
Ūkis
reklama
Sveikata ir grožis