respublika.lt

2017 kovo 30, ketvirtadienis

Seimo pirmininko žmona I.Pranckietienė: Deja, pas mus kovojama ne už Lietuvąnuotraukos (93)

2017 sausio mėn. 02 d. 07:53:55
Jūratė KIELĖ

Iš akademinės rimties - į tamsius politikos vandenis. Jos senbuviai išsityčiojo net iš Seimo pirmininko profesijos. Viktoras Pranckietis - agronomas, kaip ir jo žmona Irena. „Paniekinamas požiūris į agronomo profesiją užgavo visą mūsų bendruomenę. Liūdna, kai jį reiškia išsilavinę, pasaulio matę žmonės. Na, bet dėl to mes išgyvensime“, - šypteli Aleksandro Stulginskio universiteto docentė I.Pranckietienė.


- Ar jau spėjote apsiprasti, kad jūsų vyras - antras asmuo valstybėje? Kaip atrodo politikos pasaulis, įžengus į jį visai iš kitos aplinkos?

- Na, pirmieji įspūdžiai nenudžiugino. Įskaudino Edmundo Jakilaičio laida, po to nebenorėjau klausyti jokių vertinimų. Vargu ar dar skaitysiu Rimvydo Valatkos komentarus. Anksčiau jie man labai patiko. Gal, kol nepalietė asmeniškai, nepastebėdavau, kiek juose pykčio, negatyvaus požiūrio į viską? Nesuprantu, kaip galima trypti žmogų, kuris dar nieko nepadarė.

Priesaikos dieną Seimo salėje man buvo nejauku. Pasigedau rimties, dalis išrinktųjų elgėsi gana atsainiai. Įsivaizdavau, kad vykstant ceremonijai niekas nevaikšto, nerašinėja žinučių, bet mačiau būtent tai. Tiesa, vėliau Viktoras paaiškino, kad parlamente toks elgesys - norma, tik kariuomenė prisiekia iškilmingai. Vis dėlto porą momentų prisiminsiu turbūt ilgai. Labiausiai nuliūdino vieno politiko Seimo pirmininkui skirtas sveikinimas, kuriuo buvo išreikšta panieka dėl agronomo profesijos. Nekalbu apie vidinę kultūrą, taip visų pirma demonstruojamas neišmanymas. Vadovėlių, iš kurių mes mokomės, turbūt nė vienas politikas, net tris kartus perskaitęs, nelabai suprastų.

Agronomas, su guminiais batais vaikštantis po laukus, - seniai atgyvenęs įvaizdis. Dabar dirbama sudėtingiausiomis technologijomis, sujungtomis su palydovais ir panašiai. Mūsų darbas kiekvienais metais yra kitoks, nes gamta nesikartoja. Norėdamas užauginti derlių, turi modeliuoti daugybę parametrų, niekada nepritaikysi to paties, esi menininkas tiesiogine prasme. Kodėl kas nors, gaminantis kaliošus, laikomas verslininku, o duoną auginantis ūkininkas - žemesnio lygio žmogumi? Ne vienas iš jų per savo sunkų darbą tapo milijonieriais. Argi jie prastesni vien dėl to, kad nevilki kostiumų? Paniekinamas požiūris į agronomo profesiją užgavo visą mūsų bendruomenę. Liūdna, kai jį reiškia išsilavinę, pasaulio matę žmonės. Na, bet dėl to mes tikrai išgyvensime.

- Ar pakaks jėgų atlaikyti visą tą negatyvą? Gal ir akademinei bendruomenei, kuriai priklausote, nesvetimas piktumas, pagalių kaišiojimas į ratus?

- Žinau viena: Viktoras tikrai liks koks buvęs. Visas tas puolimas, žeminimas kažką galbūt ir sužlugdytų, bet jo nepaveiks. Klysta tie, kurie mano, kad jį galima palenkti į vieną ar kitą pusę. Prasidėjus puolimams, jis laikėsi visiškai ramiai, sakė, tegul klausinėja, jei tik jiems reikia.

Bet aš stipriai nervinausi, niekada nebuvau susidūrusi su tokiu stiliumi. Akademinėje aplinkoje, jei ir konkuruojama, tai tik ne per žmogaus niekinimą, žeminimą. Politikoje visas tas piktumas tikriausiai kyla iš nenoro įsileisti naujų žmonių į vadinamąjį elitą. Apmaudu, nes tai veikia kiekvieną iš mūsų. Galėčiau palyginti su savo patirtimi, kai išklausai skirtingus pamokslus. Vienu metu Akademijos miestelyje turėjome du kunigus. Vienas aiškindavo, kokie visi esame blogi, kad žmogus daro tik nuodėmes ir jo siekiai nėra geri. Po tokių pamokslų žmogus taip ir jautiesi, toks tampa ir tavo elgesys su kitu. O kunigas Ričardas Mikutavičius kalbėdavo visai kitaip. Jis matydavo žmonių gėrį, tai jam buvo ir vaiko galvos paglostymas, ir kažkam ištartas geras žodis, o atėjimą į bažnyčią jis apskritai prilygindavo stebuklui. Tie žodžiai pakylėdavo, norėjosi šokti, dainuoti, dalytis tuo gėriu su kiekvienu sutiktu.

Lietuvoje, deja, viršų ima neigiama informacija: pragyvenimas prastas, daug alkoholizmo, politikai negeri, nes jiems rūpi tik savi tikslai... Girdėdamas, kaip viskas negerai, negali pakilti virš blogio, nejučia pasiduodi negatyviam požiūriui. Gaila, kad prie tokių nuotaikų įtvirtinimo prisideda ir mūsų elitas.

- Gal žinote, kaip tą negatyvą, pyktį galėtume išvalyti?

- Suartinti gali bendri tikslai. Jei jau politikai deklaruoja, kad viskas - Lietuvai, ar negalėtų visi susėsti, ginčytis kad ir tris ar keturias dienas, susidėlioti ir eiti kartu ta pačia kryptimi? Bet pas mus kovojama ne už Lietuvą, o už vietą Seime. Jei šįkart pasisekė „valstiečiams“, baisu, kad ir per kitus rinkimus jie laimės. Prasideda žlugdymas, kova už būvį. Esu labai toli nuo politikų pasaulio, bet žiūrint iš šalies man atrodo būtent taip.

- Naujos vyro pareigos apvertė aukštyn kojomis nusistovėjusį jūsų šeimos gyvenimą. Šeimos name Ringauduose Kauno rajone likote viena. Nesvarstėte į Vilnių keltis kartu?


- Iki šiol viską buvome įpratę daryti kartu - pradedant pusryčiais, kelione į darbą vienu automobiliu, baigiant laisvalaikiu. Dabar bendro buvimo per savaitę teturime pusdienį: Viktoras grįžta penktadienį, šeštadienį dar važiuoja susitikti su rinkėjais, sekmadienį popiet vėl skuba į Vilnių.

Galimybės persikraustyti net nesvarstėme. Vietos pakaktų, Seimo viešbutyje Viktorui, kaip parlamento vadovui, skirtas tikrai nemažas butas. Bet čia mano darbas, kasdieniai reikalai. Ir amžius mūsų jau nebe tas, kad reikėtų vienam kitą saugoti ir iš paskos bėgioti (juokiasi).

Buvo vienaip, dabar reikia pabandyti kitaip. Namuose man dar neįprastai tuščia, bet turiu daugiau laiko vakarienei paruošti, pasikviečiu vaikus. Visi gyvename arti vieni kitų.

- Paprastai jauni žmonės neskuba sukti savo lizdelių tėvų kaimynystėje. Kaip sugebėjote visus tris vaikus išlaikyti šalia?


- Ringauduose dar apie 2000-uosius buvome įsigiję nemažai žemės, nes tuo metu užsiėmėme verslu, ketinome steigti medelyną. Pasistatę namą įsikūrėme ten ir patys. Vaikai užaugo ir tėvai jiems pasidarė ne tokie baisūs (juokiasi). Sukūrę savo šeimas jie pasirinko gyventi netoliese.

Visiems trims čia pakako vietos saviems namams pasistatyti. Taip ir ekonomiškiau, ir bendrauti geriau. Mano sūnus Vaidotas su žmona, kaip sako jos mama, turbūt nė vienos progos nepraleido - vaikus atveda pas mus, o patys lekia tai į kiną, tai į teatrą. Jei vieni nuo kitų gyventume toliau, tikriausiai dar pagalvotų, ar verta. Būti kartu gerai ir mums, ir jiems.

- Profesiniu keliu abu su vyru pradėjote žengti beveik tuo pat metu. Kuriam iš judviejų pavyko labiau iškilti?


- Niekada nekonkuravome kaip kolegos, nežiūrėjome, kaip čia vienam kitą pralenkti. Dabar Viktoras yra profesorius, aš - docentė. Aš disertaciją apsigyniau 1996 m., Viktoras 1998-aisiais.

Mane labai palaikė mano akademinė aplinka. Kai laukiausi mūsų jaunėlės, buvau apsisprendusi mesti visus savo tyrimus, atsiduoti vien šeimai. Už tai, kad likau, esu dėkinga tuomečiam katedros vedėjui docentui Jonui Kučinskui, jis rūpinosi manimi tarsi tėtis. Kai rašiau disertaciją, dukra buvo vos metų. Maža to, ji buvo vos trijų mėnesių, kai Viktoras išvažiavo į Ameriką pusės metų stažuotės. Likau viena su trimis vaikais. Tuo metu dar padedama draugų sugebėjau pabaigti Viktoro čia pradėtus tyrimus. Tikrai nebuvo lengva, bet kai darai, viskas padaroma.

Turėjau laimę savo kelyje sutikti profesorę Veroniką Vasiliauskienę. Būtent tokias asmenybes laikau elitu. Kai atvažiuodavau į Vilnių, į Mokslų akademiją, ji pirmiausia vesdavosi mane į valgyklą, kad nelikčiau be pietų. Kai Viktorui rašant disertaciją numirė jo vadovas profesorius Vladas Venskutonis, mano paprašyta profesorė sutiko jo disertaciją peržiūrėti, išsakyti savo pastabas, patarimus. Akademikė - laiptelis, ant kurio ne kiekvienam tenka pastovėti, - ir kartu be galo paprastas, nuoširdus žmogus. Mums su Viktoru labai pasisekė, kad turėjome laimę sutikti ją savame kelyje, šiltus santykius palaikome ir dabar.

- Mokslas, pedagoginė veikla, trys vaikai, namo statybos, nemenkas sodas, kuriam reikia nuolatinės priežiūros. Kaip sugebėjote susidoroti?

- Jei būtume augę pasiturinčiose šeimose, jei mums nebūtų reikėję dirbti ir vasaromis, ir rytais bei vakarais, turbūt būtume daug ko nesuspėję. Bet abu esame iš gana kuklių šeimų. Mano mama sakydavo: kai padarysi viską, ką reikia, galėsi knygą skaityti. Ir knygos malonumui likdavo tik vakarai, kai užsidegdavome šviesą. Atsikėlei šeštą ryto ir turi dirbti iki vienuoliktos, pusės dvyliktos nakties - mums tai nebuvo neįprasta. Neįsivaizdavome, kad gali būti kitaip.

Todėl ir pradėję savo gyvenimą suspėjome viską, nes dirbome labai daug.

- O dabar privalėsite būti ponia - antroji valstybėje. Smagu, kad teks lydėti Seimo pirmininką oficialiose kelionėse, priėmimuose, rūpintis dailiomis suknelėmis?

- Būti ponia man ne visai priimtina. Liksiu tuo, kuo esu dabar - žmogus, kuris yra šalia einančiojo pareigas. Savęs kaip išskirtinės aš niekaip neįsivaizduoju. Tikrai nesiversiu per galvą, kad kiekvienam priėmimui būtų nauja suknelė, kad lėkčiau pas dizainerius. Tai nėra mano prioritetai. Suprantu, kad reikia atrodyti tvarkingai, pagal protokolą, bet tik tiek.

- Kokiomis vertybėmis grindžiate santykius šeimoje, savo pasaulėžiūrą?

- Pirmiausia tai pasitikėjimas kitu. Vaikams suteikėme visišką laisvę rinktis - mokėsi, stažavosi, kiek norėjo ir kur norėjo. Mes viskam sudarėme sąlygas, nes mūsų prioritetas buvo suteikti vaikams kuo geresnį išsilavinimą. Bet toliau jau jie turi užsidirbti patys.

Abu su vyru esame patenkinti visais trimis, nė vienas nenuvylė. Vaidotas baigė ekonomiką ir pasuko į verslą. Jis apdovanotas įgimtu sugebėjimu nuspėti, kokia situacija bus ateityje, tai jam padeda pataikyti į taktą. Sūnus užsiima namų statyba. Vyresnioji duktė Viktorija, studijavusi anglų filologiją, taip pat viešuosius ryšius ir komunikaciją, dirba tarptautinėje informacinių technologijų kompanijoje rinkodaros vadove. Jaunėlė Monika baigė bakalaurą, planavo stoti į magistrantūrą, bet visai neseniai ištekėjo, laukiasi vaikučio. Tai bus trečias mūsų anūkas. Sūnus augina 5 metų Nojų ir 3-ejų Luknę. Nė kiek nesijaudinu, kad Monika daro pertrauką, aš pati rimtesnius darbus pradėjau tik po antro vaiko gimimo.

- Galbūt sūnus potraukį statyboms perėmė iš tėvo? Užsiminėte, kad šis namas statytas kone jo paties rankomis.


- Tik darbams, reikalaujantiems didesnio įgudimo, samdėme profesionalus, o daugumą iš tiesų atliko pats Viktoras, padedamas sūnaus. Grįždavo iš universiteto, persirengdavo ir eidavo į statybas. Tai leido mums sutaupyti, kita vertus, teikė vyrui daug džiaugsmo.

Jaunystėje jis svajojo tapti statybininku, bet šeimoje augo penki vaikai ir mama neturėjo lėšų išleisti jo mokytis į Kauną. Teko rinktis savojo miestelio Tytuvėnų technikumą. Jo stipendija padėjo išgyventi visai šeimai. Po to Viktoras įstojo į universitetą Kaune, mokėsi ir dirbo nuo pat pirmo kurso.

- O kas auga sodininkystės specialisto sklype?

- Šalia namo turime vieną hektarą žemės. Puoselėjame veją, turime šiek tiek dekoratyvinių augalų, sodą su 150 medžių. Mums, be abejo, jis per didelis, obuolius tenka išdalinti, bet sodas Viktorui buvo reikalingas kaip mokomoji priemonė studentams. Universitetas turi ir savo, bet jis senas, pasodintus jaunus medelius tai kiškiai nugraužia, tai kitos bėdos. O augantį prie namų gali apsaugoti.

- Per mūsų pokalbį nekart pratarėte: nebus kam karpyti tujų, tvenkinys liks neapželdintas... Jau nekalbant apie vakarus tuščiuose namuose, jaudulį dėl nesibaigiančių puolimų. Nebandėte suturėti vyro nuo posūkio į politiką?

- Jis manęs niekada nestabdė, palaikė, net kai rinkausi sudėtingus, rizikingus projektus. Negalėjau ir aš elgtis kitaip. Jeigu atvirai, tikrai nenorėjau, kad Viktoras taptų Seimo pirmininku, labiau įsivaizdavau jį žemės ūkio ministru ar kurio nors Seimo komiteto pirmininku. Bet išėjo, kaip išėjo...

Vaikai turbūt labiau jį palaikė negu aš, o duktė Viktorija net ir nemažai padėjo. Vos išrinktas Viktoras buvo visiškai vienas, be komandos, o klausimų, į kuriuos turi atsakyti iškart, - milijonai. Viktorija pasiėmė savaitę atostogų, išvyko į Vilnių ir savaitę dirbo kartu. Duktė buvo Viktorui didžiausias išsigelbėjimas. Dabar jam jau kur kas lengviau. O apie save aš negalvoju. Prisitaikysiu, nors ką čia slėpti - pasigendu mūsų bendrų vakarų. Net kai klausia, kokie mūsų pomėgiai, sakome paprastai: tiesiog buvimas kartu.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios"


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (93)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • NUGALĖJO: Latvijos vyrų krepšinio čempionate trečiadienį Rygos „Barons kvartals" klubas, kuriam atstovauja Tauras Jogėla ir Denisas Krestininas, namuose 81:51 nugalėjo Latvijos universiteto ekipą.
  • KRATOS: Ukrainos nacionaliniame banke atliekamos kratos dėl UNB vadovybės piktnaudžiavimo savo įgaliojimais 2015-2016 m. laikotarpiu; per kratą paimti dokumentai, trečiadienį praneša Ukrainos nacionalinis bankas.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
jogle rugsejis

Ką konkrečiai padarė naujoji valdžia mažindama emigraciją?

balsuoti rezultatai

Ar dažnai lankotės bibliotekose?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

 -3    +1 C

  -4    -2 C

 

   -2    +3 C

  +2   +8 C

  +4   +6 C

 

    +6   +8 C

    4-9 m/s

     5-10 m/s

 

      3-8 m/s

USD - 1.0748 PLN - 4.2389
RUB - 61.2237 CHF - 1.0712
GBP - 0.8639 NOK - 9.1908
reklama
Respublikos spaustuvė 2014-12