respublika.lt

Savivalda be savarankiškumo - kaip namai be šeimininko

(0)
Publikuota: 2019 vasario 04 09:03:45, Gediminas JAKAVONIS
×
nuotr. 2 nuotr.
Redakcijos archyvo asociatyvi nuotr.

Kalbėti apie savivaldos problemas prie apskritojo stalo paskatino artėjantys rinkimai ir .praėjusiame „Respublikos“ numeryje išspausdintas Vlado Vaicekausko žurnalistinis tyrimas, atskleidžiantis savivaldybių savarankiškumo pranašumus. Kodėl Lietuvoje mažiausi administraciniai vienetai - seniūnijos - nėra savo valdų šeimininkės?

 

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo Valstybės ir savivaldybių komiteto vyriausiasis patarėjas, Mykolo Romerio universiteto dėstytojas Algirdas ASTRAUSKAS, buvęs Seimo, Vilniaus tarybos narys ir buvęs Senamiesčio seniūnas Eduardas ŠABLINSKAS, Seimo narys, Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto narys Kęstutis MASIULIS ir filosofas Vytautas RUBAVIČIUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS

G.JAKAVONIS: „Valstiečiai žalieji“ ateidami kalbėjo apie dviejų greičių Lietuvą - kad miestelių savivaldybės smarkiai atsilieka nuo didžiųjų miestų. Neseniai „Respublikoje“ skaitėme interviu su šviesiu žmogumi, daug metų buvusiu Miroslavo seniūnu Jonu Juravičiumi, kuris dažnai važinėja pas lenkus, todėl gali palyginti savivaldybes. Iš jo pastebėjimų matyti, kad Lenkijos pusėje savivalda puikiai tvarkosi, turi daug galių. Dabar daug kalbama apie prezidento rinkimus, o savivaldos rinkimai lieka nuošaly. Tačiau juk tai arčiausiai žmonių esanti valdžia. Lenkijoje, sakyčiau, liko net Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų savivalda, o pas mus viskas kitaip. Kodėl?

A.ASTRAUSKAS: Pradėsiu nuo to, kad Lietuva ir Lenkija yra dvi skirtingos valstybės, kurios turi savo politinę ir ekonominę santvarką. Valstybės skiriasi savo dydžiu ir atitinkamai vietos savivaldos sistema. Palyginimas galimas, bet visą laiką mintyje reikia turėti tą mastelį ir politinę santvarką. Lietuvoje yra mažiau kaip 3 mln. gyventojų, Lenkija yra 10 kartų didesnė. Tad natūralu, kad ten ir tos savivaldos lygmenų potencialiai gali būti ir yra daug daugiau. Mes turime vienpakopę vietos savivaldos sistemą, kaip mes dažnai vadiname, o lenkai turi tripakopę savivaldos sistemą. Tačiau palyginti galime, ką mes turime gero ir ką jie. Suprantu, kad labai norėtųsi pačiu žemiausiu lygmeniu turėti analogišką gminų sistemą. Gminos yra nedidelės savivaldybės, dydžiu gal ir panašios į Lietuvos savivaldybes, tačiau visa valdymo sistema yra truputį kitokia. Seniūnija Lietuvoje yra savivaldybės sudėtinė dalis. Taip atsitiko 1995 m., įgyvendinant administracinę teritorinę savivaldos reformą, kai buvo kuriami nauji vienetai - apskritys. Jų buvo įsteigta 10, o 510 žemesniosios pakopos savivaldybių buvo panaikintos, jų vietoje suteikta galimybė steigti seniūnijas. Tokia proga pasinaudojo beveik visos savivaldybės. Nuo tų laikų iki šiandienos tas skaičius varijuoja nuo 530 iki 550 seniūnijų. Nuo 1995 m. seniūnijos pasikeitė neatpažįstamai, joms taip pat buvo sudaromos sąlygos veikti kaip galima savarankiškiau. Seniūnijų valdymo modelio tobulinimas vyko trimis kryptimis. Turime žinoti, kad Lietuvoje tikrai nestovima vietoje, per daugiau kaip 20 metų padarytas labai didelis šuolis, lyginant su tuo, kas buvo ir kas yra dabar. Buvo pradėta nuo to, kad 530 seniūnijų buvo skiriami seniūnai, juos skirdavo meras. Tai buvo savivaldybės pareigūnas, valdininkas. Dabar mes turime jau visiškai kitą situaciją. Dabar seniūnai yra skiriami į pareigas kaip valstybės tarnautojai. Seniūnijos gali būti dviejų formų: jos gali būti kaip savivaldybės administracijos filialas, pakankamai savarankiška grandis, taip pat gali būti biudžetinė įstaiga su savo lėšomis, savo struktūra, savo valdymo sistema ir atliekamomis funkcijomis. Noriu pasakyti, kad Lietuvoje seniūnijos taip pat labai skirtingos. Jos gali būti ir gana nesavarankiškos, kai daug kas priklauso nuo vietos valdžios supratimo bei centralizacijos supratimo lygio ir gali būti labai savarankiškos. Nereikėtų įsivaizduoti, kad seniūnija yra labai didelis stabdis ar inkaras, kuris neleidžia nei žmonėms pasireikšti, nei paslaugas teikti.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Eduardai, ponas Algirdas užsiminė apie 1995 m., kai buvo įkurtos apskritys. Atrodo, norėjom kaip geriau, o išėjo - kaip visuomet. Tuo metu, kai kūrėme apskritis, buvo kalbama, kad štai nereikės važinėti į Vilnių. Tačiau, įkūrus apskritis, jokia ministerija savo funkcijų joms neatidavė. Jos, norėdamos susirasti darbo, funkcijas pradėjo atiminėti iš savivaldybių ir išėjo atvirkštinis efektas. Dėl to, ką, pavyzdžiui, galėjau anksčiau susitvarkyti Varėnoje, buvau priverstas važiuoti į Alytų. Tie, kas sugalvojo, gal turėjo ir gerų minčių, bet ne visos jos buvo iki galo įgyvendintos. Aš pastebiu, kad labai daug seniūnų yra priklausomi nuo mero, labai retai kuri stipri asmenybė gali atsilaikyti...

E.ŠABLINSKAS: Dar 1988-1989 m., kai gerbiamo Romualdo Ozolo buvau pakviestas į enciklopedijų redakcijos požemius, mes pradėjome ruoštis vykdomųjų komitetų pertvarkai Lietuvoje į naują savivaldos lygmenį. Tai buvo paruošta iki 1990 m., per daug neardant buvusios sistemos, nes žinojom, kad bus daug sunkumų. Kuo tai baigėsi? 1990 m. savivaldoje laimi pirmieji Tarybos nariai. Imkime Vilnių, vietoj 4 rajono vykdomųjų komitetų buvo sukurta 20 seniūnijų. Kaip tai paaiškinti? Tarybos nariai nesusitarė dėl savo ir savo kolegų darbo vietų. Susėdo, subraižė žemėlapį taip, koks beveik yra dabar. Išėjo 20 seniūnijų, kurios nuo to laiko ir tvarkosi toje netvarkoje. Peršoksiu tą periodą, kai Artūras Zuokas pabandė sunaikinti seniūnijas, palikdamas tik 5, kurios daugmaž priklausė Vilniaus pakraščiams. Žinoma, tai buvo pažeidimas, bet teismai buvo laimėti, seniūnijos grąžintos, ir jos vėl tik pradeda dirbti. Ką gali seniūnas, kuris yra vienas kaip pirštas? Jam duodama moteriškaitė, kuri atlieka deklaravimo darbus. Apie tvarką, apie socialines problemas ir visa kita nėra net kalbos. Yra taip, kad kai kur seniūnai gali dirbti, o kai kur jiems tik trukdoma. Kokia yra esmė? Savivalda Lietuvoje taip ir neįgijo savo fundamento. Pirmiausia, mes suardėme tą dvipakopę sistemą, kuri buvo reikalinga. Atsirado seniūnaičiai, bendruomenės ir visa kita. Tačiau tai yra tik patariamieji organai. Gyvenimas rodo visai ką kita. Norint suvaldyti situaciją, reikia žinoti, kad aš turiu pinigus, aš esu paskirtas, todėl už juos atsakau. Aš net grįžčiau prie burmistro Vilniaus savivaldoje. Jis būdavo ne vienas, o kiekvienais metais keisdavosi, kad nespėtų pridaryti šunybių, nes už jo laukia kiti, kurie nori užimti jo vietą. Būdavo labai gerai.

Šiandien Lietuvoje nėra savivaldos mokyklos. Sovietmečiu mane mokydavo, ką turi veikti kiemsargis, ką turi veikti santechnikas ar elektrikas ir teritorijos prižiūrėtojas. Aš turėdavau informuoti „viršų“, kas dedasi.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Kęstuti, jūs tikrai turite patirties Vilniaus mieste, nes dirbote vicemeru. Prieš rinkimus visi kalba apie seniūnų, seniūnaičių rinkimus, o paskui vėl visi pamiršta...

K.MASIULIS: Aš esu prirašęs ir tekstų, ir programų partijoms apie tai, kaip stiprinti savivaldą. Tikrai esu savivaldumo simpatikas, bet žiūriu į problemą atmerktomis akimis. Antano Smetonos laikais buvo labai didelis savivaldumas. Gaila, kad sovietmetis visą taip stipriai sunaikino. Sovietmečio padaliniai, kurie tvarkydavo tą teritoriją, nebuvo savivaldūs, to bendruomeniškumo tikrai nebuvo. Buvo funkciniai padaliniai ir tiek. Klausimas, kiek ir kokiais būdais mes galime atkurti savivaldą, yra sudėtingas. Aš pritarčiau gerbiamam Algirdui, kad mes po truputį ją atkuriame ir keičiame. Keičiame į gerąją pusę, o ne į blogąją. Pats esu matęs ir studijavęs Šveicarijos patirtį. Valstybėje, kurioje gyvena 8 mln. gyventojų, yra apie 2700 savivaldybių. Pati mažiausia - 800 gyventojų. Jie patys nustato, kokius mokesčius renka, patys juos ir surenka. 2/3 mokesčių, kuriuos sumoka žmogus, atitenka šiai seniūnijai ar savivaldybei, kurioje mažiausiai 800 žmonių. Ji mažesnė nei bet kuri mūsų seniūnija. Ar mes galime nueiti tuo keliu ir ar verta, drįsčiau abejoti. Kalbantis su šveicarų kolegomis, viešojo administravimo profesūra, jie gana kritiškai atsiliepia apie tų mažiausių savivaldybių situaciją. Nori nenori, jos turi jungtis, kad 5-6 išlaikytų ligoninę. Tas pats vyko ir Latvijoje. Kai jie labai susmulkino viską, nori nenori, teko viską konsoliduoti ir stiprinti, todėl, kad neišlaikomos kai kurios funkcijos arba jos tampa be galo brangios ir pan., todėl vis tiek valstybė turi perimti kai kurių funkcijų vykdymą ir t.t. Nėra toks lengvas klausimas, kad mes, pasiremdami lenkų pavyzdžiu, pavaizduotumėm jį kaip ypač tobulą ir kurį reikėtų kopijuoti. Lenkai taip pat save vertina ir teigiamai, ir neigiamai. Mes, lietuviai, turime tokią savybę: užsienio procesus, kurie yra mažiau žinomi, idealizuojame, o save suniekiname.

Kalbant apie mūsų situaciją, man labai patinka, kad yra sudaryta galimybė toms savivaldybėms, kurios nori stiprėti, kurios yra pajėgios stiprinti savivaldą, suteikti finansus. Pradėkime nuo finansų. Nes jeigu jų nėra, nėra galimybės tais finansais disponuoti, tai nebus ir savivaldos. Norėtųsi tik sustiprinti mūsų rajonų savarankiškumą.

G.JAKAVONIS: Jau ne kartą esame kalbėję, kad didžiausios valstybės problemos prasideda nuo stiprios savivaldos neturėjimo...

V.RUBAVIČIUS: Manau, kad čia klausimas yra politinis ir kartais man būna keista, kad žmonės, išmanantys tuos savivaldos reikalus, į tą pagrindinį savivaldos klausimą neatkreipia dėmesio, o pradeda pasakoti apie įvairius tobulinimus, kaip čia galima suteikti galių. Pats klausimas - suteikti galių savivaldai, - kas tai yra? Kas suteikia galią ir kodėl reikia suteikinėti savivaldai galių? Atsakymas yra labai aiškus, kad seniūnai ir visa kita yra skiriami, o ne renkami. Tai yra vienas iš esminių ir pagrindinių dalykų, kuris 1995 m. buvo panaikintas. Valstybė savivaldą nei gerino, nei blogino. Ji tiesiog 1995 m. ją iš esmės panaikino ir, kad neatrodytų taip nedemokratiškai Europos Sąjungos narių aplinkoje, pradėjo imituoti savivaldą įvairiausiais dalykais, pvz., seniūnaičiais. Tarsi čia žmonės turės galią rinkti seniūnaičius ir tie kažką tvarkys. Taip pat buvo imituojamos tam tikros pertvarkos suteikiant galių, bet visuomet nepaliaujamai skiriant. Tas asmuo yra neatskaitingas prieš žmones, jis atsako tik prieš šeimininką, nes jis yra tiesiog valstybės tarnautojas. Šitaip savivaldos esmė ir turinys nepasikeis. 1995 m. iš savivaldos įstatymo išnyko toks visai paprastas niuansas. Ankstesniame įstatyme buvo nustatyti du subjektai - administracijos organai ir vietos gyventojai. Koks subjektas yra dabartiniame įstatyme? Yra tik vienas subjektas - administraciniai organai. Gyventojui vietos nereikia, nors savivaldoje prasideda didžioji politikos šerdis. Savivalda yra visuomenės politinio įgalumo rodiklis - kiek yra realios savivaldos, tokia yra ir visuomenė. Paminėsiu net Lisabonos sutartį. Kas joje yra paminėta kaip pagrindinis europietiškos, vakarietiškos demokratijos principas? Pagrindinis principas yra tiesioginis atstovavimas, kuris pripaišomas savivaldai. Kitaip tariant, kasdieniame lygmenyje vietos žmonės patys renka atstovus, tiems atstovams yra savaime numatytos ir funkcijos, ir teisės, ir pareigos, surenkamų mokesčių dalis, kuri eina į vietos biudžetą. Įsiskaitykime į pagrindinius demokratijos principus. Net tame jūsų minėtame straipsnyje įsiskaitykime į palyginimą: vienas neturi teisės ir atsakomybės, t.y. mūsiškis prieš vietos gyventojus ir vietos gyventojai nieko politiškai nereiškia, o Lenkijoje jie reiškia politiškai. Mūsų Konstitucinis Teismas 2002 m. pabaigoje po įvairių skundų ir kalbų dėl savivaldos tobulinimo, gerinimo ir t.t. priėmė išaiškinimą, kad reikėtų grąžinti subjektą į savivaldos įstatymą. Kitaip tariant, grąžinkite vietos gyventojus. Ar po 2002 m. buvo įgyvendintas tas Konstitucinio Teismo išaiškinimas? Ne. Mes nesiruošiame plėsti savivaldos, mes tik ruošiamės nepaliaujamai gerinti, priskirti, duoti arba pagerinti gerą. Atsiras gerųjų seniūnų ir tuomet dar kai kuriems geriesiems leisime bendrauti su vietos bendruomenėmis, sukursime projektų, pradėsime projektus valdyti, o kiek per ten dar išlįs pinigų... Juk dabar mes visur esame įgyvendinę projektinį finansavimą. Politinis interesas yra vienas - visuomenės politinis neįgalumas. Tai, kas buvo Sąjūdžio programoje įrašyta apie savivaldą, tai buvo tais 1995 m. O mes nuėjome centralizacijos keliu, kuris mums smogė labai žiauriai. Smogė emigracija, nes vietos gyventojai jaučiasi esą beteisiai. Per visa tai mes nesugebėjome plėtoti savo regioninės politikos ir nesugebėjome pasinaudoti Europos Sąjungos regioniniais fondais, kurie yra skirti kaip tik savivaldai stiprinti.

G.JAKAVONIS: Pabandykime pasvarstyti, koks Lietuvai būtų idealiausias variantas. Tai, ką aš matau savivaldoje, vyksta ir mūsų ūkiniame gyvenime. Klausydamas Vytauto galvojau, kad jeigu po karo geriausius ūkininkus vežė į Sibirą, tai ir dabar, darant įvairias reformas, tų gerų šeimininkų pas mus nelieka...

A.ASTRAUSKAS: Manau, kad nereikėtų mums kopijuoti nė vieno kraštutinumo. Gaila, kad nepasakiau vienos svarbios minties: 1995 m. ne šiaip mechaniškai buvo viskas padaryta, o buvo padaryta po tam tikro labai kruopštaus, atsakingo darbo. Buvo sudarytos kelios darbo grupės Vyriausybės lygiu, dirbo ekspertai, tuometiniai politikai ir mokslininkai. Buvo paruoštas labai rimtas projektas - pertvarkyti Lietuvą ir jos teritorinį administracinį suskirstymą į 10 apskričių ir į 90 ar 100 savivaldybių. Tačiau politikai nesiryžo pakeisti aukštesniųjų savivaldybių tinklo. Tai buvo didžiausia bėda ir nuo to prasidėjo paieškos, ką keisti. Žemesnės pakopos savivaldybes panaikinus, jų vietose turėjo atsirasti kitos gyvybingos savivaldybės, kurios turėjo vienyti tam tikrą miestą, miestelį, apylinkines kaimiškas teritorijas, kur žmonės gyvena ir dirba, gauna paslaugas ir pan. Deja, šito nepavyko padaryti. Aš gal pritarčiau savo kolegoms, kad paliktos 55, o vėliau - 60 savivaldybių yra labai didelės ir mes, Lietuva, esam treti pagal savivaldybių dydį Europoje, o tai nėra labai gerai. Danai ir anglai turi didesnes savivaldybes, visos kitos - mažesnes. Mes nuo to kenčiame ir nuo to laiko prasidėjo paieška. O ką daryti tos savivaldybės, kuri yra didelė, viduje? Eduardas mini ypatingą atvejį: Vilniaus miestas, sostinė. Čia reikia atskirai nagrinėti. Bet mes nepamirškime visų kitų savivaldybių, ypač rajonų, kaimiškų vietovių kur seniūnijos yra tikras išsigelbėjimas ir valdžios priartinimas prie žmonių. Kaip jau sakiau, nuo to 1995 m. laikotarpio iki šių metų seniūnijos yra neatpažįstamai pasikeitusios, sudarytos sąlygos ir demokratijai, ir savarankiškumui plėtotis. Daug kas priklauso, daug kas atsiremia į vietos valdžios centralizaciją. Savivaldybės labai prašo, reikalauja ir visaip inspiruoja, kad joms būtų perduota kuo daugiau funkcijų, bet kai ateina laikas savivaldybėms perduoti funkcijas seniūnijoms, atsiranda labai didelių problemų - nenorima jų perduoti, ieškoma įvairiausių kliūčių. Tas galias iš seniūnijų perima vietos valdžia ir seniūnijos netenka tam tikrų galimybių.

Savivaldybė Lietuvoje yra apibrėžta kaip valstybės administracinis vienetas, kurio bendruomenė turi Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę. Ta teisė yra įgyvendinama per demokratiškai išrinktą savivaldybės tarybą. Taryba turi teisę sudaryti visas kitas institucijas. Eduardas mini, kad toje žemiausioje grandyje nėra jokios demokratijos. Jūs esate neteisus, nes nuo 2000 m. atsirado galimybė rinkti tam tikrus gyvenamosios vietos atstovus, nuo 2008 m. jie vadinami seniūnaičiais. Yra apibrėžta, ką seniūnaitis gali, jo teisės, pareigos ir pan. Yra tik viena didelė kliūtis tiems seniūnaičiams veikti arba atsiskleisti - jų veikla nėra atlyginama. Visuomeniniais pagrindais dirbantis seniūnaitis kartais praranda tą savo motyvaciją dirbti. Jis gauna daug užduočių ir jeigu jis nori pasirodyti aktyvus, tikrai gali tai padaryti atstovaudamas mažytei gyvenamosios vietos bendruomenei, gindamas jos interesus, ją aktyvindamas. Iš tų seniūnaičių ir atsiradusių bendruomeninių organizacijų lyderiai taip pat yra sutelkti į tą vadinamąją išplėstinę seniūnaičių sueigą. Jie yra rinkti, todėl yra savotiški žmonių atstovai. Seniūnas yra seniūnijai skirtų asignavimų valdytojas. Viskas priklauso nuo to, kiek tų asignavimų skirta. Tai priklauso nuo tarybos, o galia valdyti asignavimus - nuo savivaldybės tarybos jam nustatytų teisių.

E.ŠABLINSKAS: Viskas yra gerai taip, kaip ir surašyta įstatymine tvarka. Dar 1994 m. sakiau, kad reikia atskirti miesto seniūną ir kaimo seniūną. Kai buvo surašyta 30 punktų, kas priklauso seniūnui, tik apie 7 buvo pritaikyti miesto seniūnui. Aišku yra viena - turėjo atsirasti antra pakopa. Vienas seniūnas, net jam paskyrus pinigus, gali žiūrėti į šoną. Turi būti sudaryta taryba, kad būtų prižiūrima, kaip tie pinigai yra panaudojami ir kartu sprendžiama, kur tie pinigai turėtų būti panaudojami. Šito nėra. Vilniaus savivaldoje yra baisu: seniūnas yra paskiriamas mero. Tas paskyrimas yra toks - nepatikau ir mane tuoj pat „suvalgys“. Seniūnai ir seniūnaičiai, nekalbu dabar apie bendruomenes, reikalingi tuomet, kai reikalingi balsai. Galiu pasakyti tiesiai: ypač kaimo seniūnaičiai vykdo tikrai ne savo funkcijas. Jie pasirašo seniūnui tuos vadinamuosius algalapius, kur žmonės turi atidirbti. Aš ne vieną skundą nagrinėjau. Žmonės, užuot valę gatves, kapoja malkas seniūnaičiui, o seniūnas tyli, nes tai savos partijos žmogus. Seniūnaičių net nereikėjo, tegul jie nesupyksta. Jei susikuria tvirta bendruomenė ir savo atstovą deleguoja prie seniūno ar į savivaldybę, tai čia yra jėga. Nes bendruomenės atstovą, kaip pirmininką, aš galėjau keisti ir dabar galiu, o seniūnaitis tris gatves apėjo, surinko parašus ir jis jau kuriam laikui nekeičiamas.

G.JAKAVONIS: Kodėl mes Lietuvoje negalime susitvarkyti? Kokie būtų jūsų siūlymai?

K.MASIULIS: Nenoriu kartoti to žodžio, kad mes nesusitvarkėme. Mes esame susitvarkę, turim tokią tvarką, kokią turim ir šiuo metu tai yra mums tinkanti tvarka. Aš nemanau, kad mes, pažiūrėję į vieną ar kitą valstybę, turime sakyti, kad ten yra rojus, o pas mus - pragaras. Galiu sutikti, kad idealiu atveju savivalda turėtų būti suprantama šitaip: žmonės renka savo vietos valdžią, žmonės renka savo vietos mokesčius, patys žmonės nutaria, kaip tuos mokesčius išleisti. Bet dabar noriu paklausti, ar mes norime, kad kokia Kelmė ar Raseiniai, turėtų pinigų tiek, kiek susirinko? Manau, kad būtų nelabai gerai. Taip išeina, kad norisi savivaldos, bet pinigų mums duokit iš kažkur kitur. Jau minėjau tai, kad silpnos ir neturtingos savivaldybės vargsta. Šveicarai mums pataria nieko nekeisti, nes mūsų tvarka yra gera. Tačiau pas mus yra tokia mada, kad reikia verkti ir bambėti, kaip yra blogai, o Šveicarijoje - gerai. Kaip reikėtų pakeisti ar tobulinti? Man labai patinka tas bendruomeniškumas, kuris atgimsta Lietuvoje ir reiškiasi įvairiose vietose. Mūsų ministras pirmininkas važiavo į Rusnę, kurioje yra labai stipri bendruomenė. Aš gyvenu Balsiuose, Vilniuje, pas mus yra labai stipri bendruomenė. Bet tik paimkite tą mūsų bendruomenės pirmininką ir iš ten išgnybkite - bijau, kad viskas sugrius. Nuo jo viskas priklauso. Aš tik meldžiuosi, kad jis ir toliau darbuotųsi. Jeigu mes tuos bendruomeninius pinigus paimsime, tai tikriausiai labai didelė dalis tų bendruomenių išsivaikščios, kai neliks pinigų. Pažiūrėkime į Šveicariją, ten yra tik pusantro etato ir visi kiti dirba tik už dyką. Čia dauguma pastebi, kad seniūnaitis dirba už dyka, o ten visi dirba už dyka. Todėl, kad jie taupo pinigus, kuriuos yra surinkę. Neidealizuokite kitų gyvenimo ir nepeikite savo. Pas mus yra taip, kaip susiklostė. Savivaldybes renka žmonės, merus renka tiesiogiai, mes diskutuojame dėl seniūnų tiesioginių rinkimų. Bet aš tuomet sakau, kad reikia diskutuoti, kokia dalis savivaldybių patys susimoka mokesčius? Padarykime taip, kad mero atlyginimas priklausytų nuo surenkamų mokesčių.

V.RUBAVIČIUS: Apie ką mes kalbame? Man kartais juokingi tie palyginimai. Pažiūrėkime į pragyvenimo lygius ir nelyginkime tų šalių, kurios turi visai kitokią istoriją. Kodėl savivalda yra nepaprastai svarbi ir kodėl Lenkijos modelis padėjo išgyventi krizės sąlygomis? Todėl, kad būtent savivaldoje veikia smulkusis ir vidutinis verslas. Kai yra tiesioginio atstovavimo savivalda, tai tos verslo sąlygos yra nepalyginamai geresnės ir viskas veikia daug greičiau, nei pereinant per tuos lygius ir centrinį administravimą. Kalba visuomet yra apie kompetenciją, klausimus, kuriuos ta vietos bendruomenė, vietos gyventojai sprendžia ir jų sprendimas yra lemiamas. Jeigu bendruomenė nusprendė tiesti tą gatvę ir ją remontuoti, jokia valdžia to neuždraus.

K.MASIULIS: O kas mokės?

V.RUBAVIČIUS: Iš skiriamų lėšų. Turi būti deramasi su bendruomenėmis ir kalbama, sprendžiama kartu.

Filmuotą diskusijos medžiagą rasite čia.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar A.Anušauskui atsisakius ministro kėdės reikėtų svarstyti L.Kasčiūno kandidatūrą?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s