respublika.lt

2018 birželio 19, antradienis

Sausio 13-osios nukentėjusiųjų draugijos pirmininkas A.Barysas: Valdžiai mūsų tiesiog nėranuotraukos (39)

2018 sausio mėn. 13 d. 11:01:34
Jūratė KIELĖ, „Respublikos“ žurnalistė

Arnoldas Barysas, 1991-ųjų sausį praradęs sveikatą prie Radijo ir televizijos pastato, per šiųmetį tragiškos valstybės datos minėjimą bandys pasikalbėti su valstybės vadovais. Jei nepavyks - tada tiesiog pažvelgti jiems į akis. Laisvės gynėjas kasdien kaunasi dėl valdžios dėmesio trupinio saujelei tokių kaip jis - ligotų, neįgalių, skurstančių ir išduotų valstybės. Tos valstybės, dėl kurios jie gulė po tankais ir pakartotų tą patį, jei tik jai iškiltų grėsmė.

 

- Jūs, Sausio 13-osios nukentėjusieji, vadinate save paprastu gražiu žodžiu - „sausiokais“. Kas tie daugiau nei 120 asmenų, kuriuos vienija jūsų draugija?

- Atstovauju tai kategorijai žmonių, kurie yra dokumentuoti Sausio įvykių dalyviai. Yra jų oficialūs parodymai prokuratūrai, ekspertizinei komisijai. Kiekvienas parodymus suteikęs ir juos pasirašęs asmuo įstatymiškai atsako už jų teisingumą. Tas buvo daroma iškart po Sausio įvykių, tik, gaila, valstybinės institucijos padarė klaidą ištęsdamos procedūrą į labai ilgą laikotarpį. Praėjus ketveriems metams siūlėme brėžti raudoną liniją - buvo skelbiama per radiją, televiziją, tad, kas dalyvavo, nukentėjo, jau turėjo kreiptis. Bet to niekada nebuvo padaryta. Net ir šiandien man skambino žmogus, klausė, kaip čia jam įsiregistravus kaip Sausio gynėjui. Pramiegojęs daugiau nei ketvirtį amžiaus!

- Žmonės nori įsiprasminti kaip didvyriai ar siekia kokios nors naudos?

- Mes jokiu būdu nepretenduojame į ypatingus didvyrius. Yra istorinė tiesa ir ji turi būti dokumentuota. Tačiau dar Landsbergio laikais buvo priimtas įstatymas dėl nemokamos medicininės pagalbos, mažesnių komunalinių mokesčių nukentėjusiesiems. Žinot, ta nauda... Valstybė tokiu būdu išreiškė rūpestį savo piliečiais, ją gynusiais ir paaukojusiais sveikatą.

Iš pradžių tai visiems atrodė reikalinga ir teisinga. Maždaug po penkerių metų pradėjo sakyti: ko jūs ten lindot, patys kalti. Dabar jau kita giesmė - jūs tokie patys piliečiai kaip ir visi kiti. Galima būtų su tuo ir sutikti, nes kiekvienas neįgalumas vertas valstybės dėmesio ir pagalbos. Tik noriu priminti viena: nukentėjusieji per Sausio įvykius turi valstybės globojamų asmenų statusą, apibrėžtą įstatymu. Bet mes kasmet verkiam ir prašom tos pagalbos, bent patekti pas medikus specialistus, nes mūsų sveikatos apsauga - tai visiškas chaosas.

- Tai koks jūsų, „sausiokų“, išskirtinumas šiandien medicinos įstaigose? Kaip mokate už komunalines paslaugas?

- Joks! Viskas nyko ir nunyko, esame eiliniai pacientai. Žmonės, išgyvenę insultus, infarktus, patyrę įvairiausių traumų, neturi absoliučiai nieko.

Dėl komunalinių mokesčių buvo priimtas labai gražus įstatymas, pagal kurį mes, nukentėjusieji, turime 50 procentų lengvatą. Jis veikė taip: pinigai iš valstybės biudžeto pervedami į savivaldybės sąskaitą, o ši sumoka paslaugos teikėjams kompensuojamąją dalį, t.y. pusę kainos. Vilniaus savivaldybei įlindus į baisias skolas, teikėjams trūko kantrybė - jie pareikalavo, kad mokėtume visą sumą iš savo kišenes, o tada savivaldybė tegul su mumis atsiskaito. Ir ką tu, žmogus, gali padaryti prieš šitą mašiną? Jau dešimt metų aš moku visą sumą.

- Bet ar tai ne pasityčiojimas iš pačios valstybės, iš jos kuriamos tvarkos?

- Taip, ir tai labai liūdina. Įstatymus mes turime puikius, bet kai valdininkai prie jų prisiliečia, jie pavirsta visiška nesąmone. Kas šiandien darosi su skiriamais vaikų pinigais? Tą pridėsim, aną atimsim, išversim - visos tos formulės, koeficientai yra žmonėms suklaidinti.

- Svarstau, ką jumis dėta daryčiau. Turbūt eičiau pas valstybės vadovus, paklausčiau, kodėl nevykdomi įsipareigojimai nukentėjusiesiems ir kada tai bus pradėta daryti.

- Ar jūs juokaujate? Manote, tai įmanoma? Kadaise, kai dirbau fotožurnalistu, kiaurai sienas eidavau. Sovietinės okupacijos metais griežtai nebūdavo įleidžiama į petiorkas ir kitus karinius objektus, bet patekdavau net ten. Šiandien negaliu patekti niekur. Vos aukštesnes pareigas ėjęs bartukas išsipučia, kito nelaiko žmogumi.

- Ar ir su ankstesnėmis valdžiomis bendravimas tebūdavo toks?

- Pas visus iki vieno ankstesnius šalies vadovus patekdavome tiesiogiai, kaip ir pas Algirdą Brazauską ar Valdą Adamkų į prezidentūrą.

Su Dalia Grybauskaite pabandėme susitikti per jos pirmą kadenciją, nepavyko, na, ką darysi... Atėjo metas, kai esame visiškai ignoruojami, valdžiai mūsų tiesiog nėra. Šitoks atsiribojimas nuo žmonių! Valdžia pati turi mums lįsti į akis, klausti, domėtis. Bet ji atsitveria, o paskui ją - ir visas didžiulis jos aparatas. Žmogus paliktas su visomis savo problemomis, ir kuo toliau, tuo labiau tas juntama. Ar tada galime kaltinti jaunimą, kad jis bėga? Jis racionalus ir nenori taip murkdytis, kaip jo tėvai ir seneliai.

- Galiu įsivaizduoti, kad jūsų draugijos narių susitikimai nebūna itin linksmi. Kaip žmonės jaučiasi dėl tokio valstybės požiūrio?

- Esame įskaudinti kaip piliečiai. Mūsų vis klausia, ypač per Sausio 13-osios minėjimus, ar vėl eitume prieš tankus. Eitume, eitų visi. Bet jie negali susitaikyti, kad tai, dėl ko jie ėjo 1991-aisiais, šiandien visiškai nevertinama, paminta. Atsirado visai kitos vertybės. Didžiausia iš jų, aišku, - pinigai.

Žinoma, materialinė situacija lemia žmogaus nuotaiką, savijautą. Galų gale tau reikia išsilaikyti šitoje visuomenėje - susimokėti už komunalines paslaugas, norisi ir į teatrą, kiną nueiti. Bet... Aš niekur neinu, televizorius - visa mano laimė. Tai ką kalbėti apie tuos, kurių sužalojimai sunkesni, kurie sunkiai vaikšto, guli lovoje? Aš negaliu ramiai apie tai kalbėti, man per sunku. Juokais siūlau pakeisti mūsų draugijos pavadinimą į Sausio 13-ąją nukentėjusiųjų ir toliau kenčiančiųjų.

Dar labiau nei skurdas skaudina atsainus, net paniekinamas požiūris, kai tave gali pastumti, žadėti - netesėti, žiūrėti į akis - ir meluoti. Mums visą laiką buvo kalbama, kaip svarbu ugdyti visuomenės, ypač jaunosios kartos, patriotizmą, ir kad vienoje vietoje laidojant Sausio įvykių nukentėjusiuosius atsirastų galimybė sukurti istorinės atminties, pilietinio sąmoningumo ugdymo erdvę. Visa tai virto apgailėtinu farsu.

Penkiolika metų buvome vedžiojami už nosies. Ir tik pernai buvo skirtas plotas Liepynės kapinėse prie oro uosto, ten jau ilsisi vienas mūsų draugijos narys. Kovą dėl Rokantiškių kapinių pralaimėjome. Ten mums buvo išskirta graži vieta, nubraižytas projektas, sukurtas žemėlapis. Atrodė, viskas atlikta, beliko laidoti. Bet vieną dieną paaiškėja, kad Vyriausybė neskiria pinigų teritorijai paruošti. Užsispyriau ir patekau net pas Kubilių. Jis paaiškino, kad pas mus savivalda ir jis negali kištis. Einu į savivaldybę: taip, mes savivalda, bet žemė ne mūsų, mes neskirsime pinigų. Paskui viena priežastis keitė kitą. Tai neva parko teritorija - paneigėme. Tai - valstybinės reikšmės miškas. Koks miškas už kapinių tvoros, pilnas kapaviečių? Irgi paneigėme, nors truko ne vienus metus. Paskui atsirado sanitarinės zonos versija, visiškai absurdiška ir niekuo nepagrįsta, ir taip toliau. Ir tuo pat metu čia visą laiką buvo laidojama, atsirasdavo vis naujos kapavietės.

Niekaip nesupratau, kur šuo pakastas, kol nepasikalbėjau su kapinių kaimynystėje nuo seno gyvenančiais lenkais. Ir tada viskas paaiškėjo. Pasirodo, Rokantiškių kapinės - tiesiog aukso kasyklos. Už vieną laidojimo vietą ten buvo imama pusantro tūkstančio litų! Štai jums patriotizmas, pilietiškumas. Mums nuo pat pradžių neketino duoti to ploto.

- Labai įdomu - painu ir klaidu. Puiki medžiaga slogaus siužeto filmui.

- Tai priešistorė, sumažintas modelis to, kas dabar vyksta su Lukiškių aikšte. Nesustabdėme laiku, kai dar galima buvo, viso šito absurdo, dabar turbūt jau per vėlu.

Turiu plaštakos storio segtuvą, pilną dokumentų, susirašinėjimų, atsirašinėjimų. Viską, ką jie melavo, paneigiau pateikdamas dokumentinius įrodymus. Mečiau žurnalistinį darbą, kad vien tuo užsiimčiau, sakiau, rupūžės, pastatysiu jus į vietą. Nepavyko. Šitos sienos neįmanoma pramušti.

Skirti dėmesio, pasirūpinti mūsų žmonėmis, kurių vos daugiau nei šimtas, - valstybiniu mastu yra nulis. Bet tai rodo poziciją - užgaulią, paniekinančią, žeminančią. Kartais net galvoju, gal mes, lietuviai, praradome savo genofondą? Tremtys, partizanavimas - sunaikinti geriausieji, turėję sveiką Tautos geną. Išliko tie, kurie mokėjo prisitaikyti. Tikro genofondo šiandien likę labai nedaug.

- Ar jums neatrodo, kad ir toliau vyksta naikinimas, tik dabar jau savo paties rankomis?

- Išsivadavus iš to kerzinio bato, atrodė, atsivėrė laisvo gyvenimo perspektyva. Bet mes susidūrėme su kitu priešu - globalizacija. Sovietiniais laikais dirbau fotoreporteriu meno leidiniuose, turėjau reikalų su daile. Jau tada Sorošo fondas čia kišo didžiulius pinigus turėdamas vieną tikslą - suniveliuoti. Neturi būti jokio nacionalinio meno, kultūros, nieko. Tie milžiniški jo pinigai veikia ir dabar, sėkla pasėta, skiname derlių.

Šitoje, dabartinėje, priklausomybėje mums niekas negrasina nei kalėjimais, nei sušaudymu. Bijoti nėra ko. Vadinasi, dėl to, kad kasdien prarandame vis daugiau savo laisvės, esame patys kalti. Nemokame atsispirti vilionėms, išlaikyti savą poziciją. Nesakau, kad visi esame skystablauzdžiai. Tiesiog vertingiausieji, mūsų protinis, intelektinis potencialas, niekada nesibraus alkūnėmis į valdžią, nesieks atsisėsti į šiltą kėdę. Jie tyliai, ramiai dirba likdami ištikimi tam, kuo tiki, ką geriausiai sugeba, ir tokiu būdu tarnauja valstybei. O Seimo salėje draskosi kita kategorija - grobuonių. Jų tikslas - prilįsti kuo arčiau lovio, užsitikrinti gyvenimą šią dieną. Jiems visai neįdomu, kas bus rytoj, po dešimt metų.

Todėl ir turime valstybę, kuri negina savų piliečių. Kai tokia Milda Bartašiūnaitė feisbuke ėmė dėstyti, neva Sausio 13-oji - suklastota, skelbti savo apgailėtinus argumentus, užfiksavau visą tą medžiagą ir bandžiau ja sudominti bent vieną Seimo narį. Išgirdau, kad čia mūsų visuomeninės organizacijos reikalas - jei šmeižia, patys ir turime gintis.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (39)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • MEDALIS: Kalgaryje vykusio pasaulio klasikinės jėgos trikovės čempionato vyrų svorio kategorijoje iki 120 kg lietuvis Amandas Paulauskas iškovojo bronzos medalį.
  • PASIRINKTA: teisingumo ministras Elvinas Jankevičius po Konstitucinio Teismo sprendimo atnaujino Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos vadovo skyrimo procedūrą ir iš trijų kandidatų, pretendavusių tapti šios tarnybos vadovais, pasirinko Neringą Ulbaitę.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas spaudoj

Ar pajutote ilgesnių mokslo metų naudą?

balsuoti rezultatai

Ar kada buvote apgauti, kai nuomojotės būstą?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +9   +13 C

   +13  +15 C

 

   +13  +14 C

  +24   +26 C

   +22  +26 C

 

   +22   +24 C

    4-6 m/s

    6-9 m/s

 

     7-10 m/s

 

reklama
Prenumerat 2018