1991 m. gruodžio 1 d. Vytautas Redžvilas su Sąjūdžiu griauna Rytų socializmą. Eltos nuotr.

- Kaip manote, kodėl praėjus dvidešimčiai metų nuo Sąjūdžio laikų staiga imta viešai abejoti jo tikslingumu, jo intelekto koeficientu ir jo programos naudingumu Lietuvos žmonėms?

- Sąjūdis tikslia šio žodžio prasme buvo nacionalinio išsivadavimo judėjimas. Programinis jo tikslas - atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Toji valstybė turėjo būti nacionalinė ir kartu šiuolaikiška, t.y. demokratinė. Šiuo atžvilgiu ji turėjo skirtis nuo tik trumpai pabuvusios demokratiška prieškarinės Lietuvos Respublikos.

Pastangas keisti tokią Sąjūdžio sampratą lemia daug veiksnių, tarp jų - naujos Europos Sąjungos raidos tendencijos. Ratifikavus Lisabonos sutartį prasideda naujas Sąjungos raidos etapas - jos virsmas tikru antinacionaliniu dariniu. Nacionalinės valstybės yra jam formuotis trukdantys kliuviniai. Todėl regime paradoksą - nors jau du dešimtmečiai kai Sąjūdžio nebėra, jis vis dažniau ir aršiau puolamas. Paaiškinti šį tariamą paradoksą galima tuo, kad nors Sąjūdžio nebėra, tebėra gyva jo nešta nepriklausomos nacionalinės valstybės idėja. Todėl šiandien vyksta plati ideologinė kampanija siekiant šią idėją ištrinti iš tautos sąmonės ir atminties.

Aiški ir pamatinė Sąjūdžio istorijos perinterpretavimo kryptis. Mėginama įteigti, kad galutinis ir svarbiausias Sąjūdžio tikslas buvo integracija į Vakarų struktūras ir vadinamosios pilietinės visuomenės kūrimas. Integracija, be abejo, iš principo yra reikalinga, kiek ji gali būti naudinga Lietuvai, tačiau svarbiausias Sąjūdžio rūpestis ano meto sąlygomis buvo pirmiausia atkurti dėl okupacijos ir aneksijos sunaikintą valstybę.

Tačiau kovos už nepriklausomybę laikotarpiu būta ir naivokų iliuzijų. Viena didžiausių - patiklus tikėjimas, kad Sąjūdžio laisvės kovą itin santūriai ir apdairiai rėmusios Vakarų šalys laukia sugrįžtant į jų būrį nepriklausomos ir demokratiškos Lietuvos valstybės. Iš tikrųjų buvo deramai nesuprasta ir neįvertinta jau tada bendraujant su Vakarų pasaulio atstovais jų reikšta, atrodžiusi keista ir nesuprantama vadinamojo nacionalizmo baimė. Tik gerokai vėliau pradėjo aiškėti, kad Vakarų valstybės iš tiesų laukė tik demokratiškos, bet ne tautiškos Lietuvos, o perspektyvoje - ir ne tikrai savarankiškos nacionalinės valstybės.

- Paprastai kalbant, Vakarai laukė, kol mūsų šalis pakankamai prinoks, kad galėtų suvalgyti?

- Na, tokiais terminais ten niekas nemanipuliuoja... Tiesiog buvo tikimasi, kad Lietuvos politinė raida atitiks bendrąsias Vakarų Europos raidos tendencijas. O pagrindinė tendencija ir yra tautinės savimonės erozija ir nacionalinės valstybės reikšmės nykimas, objektyviai kuriantys prielaidas visiškai naujam valdymo būdui, vadinamam demokratine valdysena. Šis valdymo būdas ypatingas tuo, kad jis tinka dideliems kvaziimperiniams dariniams. Pats tautų ir nacionalinių valstybių buvimas trukdo įgyvendinti tokią valdymo formą. Tačiau šitų dalykų mes tada nesupratome ir gana naiviai manėme, kad mūsų laukia tokių, kokius mes patys save įsivaizdavome. Šiandien vyksta tam tikras praregėjimas, kurį skatina tiesioginė patirtis. Neįmanoma nepastebėti, kad viešąją erdvę, ypač vadinamąją pilietinę žiniasklaidą, užliejo srautas propagandinių rašinių, kuriuose peržengiamos bet kokios ribos.

Šiuose rašiniuose Sąjūdis kaip kažkoks tamsuoliškos, ksenofobiškos minios sambūris. Tokių rašinių autoriai nesusimąsto (gal jiems tai apskritai nebūdinga?), kad jeigu ne baisusis Sąjūdis, jie apskritai neturėtų galimybės laisvai išsakyti savo minčių.

Negana to, tokiuose rašiniuose vis dažniau peršama mintis, kad Sąjūdis siekė ne to, ko reikėjo siekti, ir kovojo ne už tai, už ką reikėjo kovoti.

Kyla pagrįstas klausimas - ko tuomet Sąjūdis turėjo siekti? Ano meto sąlygomis buvo tik viena alternatyva - šlietis prie atnaujintos “lenininės federacijos”. Įdėmiau paskaičius tokius rašinius tampa akivaizdu, kad nepaisant nedidelių terminijos skirtumų, jie iš esmės niekuo nesiskiria nuo daugeliui dar gerai atmenamos jedinstvininkų propagandos.

Būtent tokios tendencijos verčia sunerimti ir prabilti apie kai kuriuos itin nemalonius dalykus - kai kuriais atžvilgiais moralinė ir psichologinė atmosfera šalyje iš tiesų vis labiau primena sovietinius laikus.

Kad ir kokie buvo prieškario Lietuvos Respublikos trūkumai, ji buvo sparčiai besivystanti europinė šalis, kurioje gyveno kuo normaliausi žmonės. Staiga per vieną dieną lyg iš po žemės išdygo būrys vadinamųjų saulės nešėjų ir jie pradėjo aiškinti tautai, kokia atsilikėlė, tamsuolė, reakcionierė, retrogradė ir taip toliau... Įsidėmėtina, kad tamsuoliais akimirksniu buvo priversti pasijusti tiek paprasti šalies piliečiai, tiek absoliuti dauguma iškiliausių M.Romerio, L. Karsavino, V. Sezemano moralinio ir intelektualinio lygio šviesuolių. Žodžiu, visa tauta, išskyrus saujelę po 1940-ųjų birželio 15-osios staiga reikšmingais tapusių vadinamųjų intelektualų ir kultūrininkų. Šiandien matome tą patį.

- Na, siekti europinių vertybių gal nėra visai tas pats, kas kurti komunistinį rytojų?

- Europinės vertybės? Be jokių argumentų trijų milijonų tauta yra žeminama, iš jos tyčiojamasi, klijuojant iš esmės tas pačias etiketes: tamsuoliai, ksenofobai, reakcionieriai, provincialai, nesuprantantys ir nepriimantys europinių vertybių. Kaip ir tada, tai uoliausiai daro žmonės, bent jau kol kas negalintys pasigirti svariu indėliu į tautos ir valstybės pažangą. Užuot jį įnešę, jie labiau linkę būti tik tos pažangos skelbėjais ir vėliavnešiais.

Jie ypač mėgsta žongliruoti europinių vertybių sąvoka. Tai irgi keista. Mat tokio dalyko kaip europinės vertybės tiesiog nėra - jos tėra mitas. Lisabonos sutartimi ES aiškiai atsiribojo nuo tradicinio Vakarų civilizacijos paveldo, kuris, žinia, didžiąja dalimi yra krikščioniškas. Toks atsiribojimas reiškia, kad ES faktiškai yra ne kas kita, kaip socialinės inžinerijos projektas, kuriuo siekiama sukurti naują socialinę, ekonominę ir politinę tikrovę. Ji kuriama nuosekliai ir metodiškai griaunant vadinamąjį senąjį pasaulį, taigi, paprastai kalbant, mėginama konstruoti iš nieko.

Todėl neatsitiktinai viena svarbiausių mokslinėje literatūroje svarstomų temų yra ES dvasinio ir kultūrinio tapatumo klausimas. Vyksta aršios kovos už teisę apibrėžti tą tapatumą. Įvairios politinės jėgos stengiasi primesti savąją europinio tapatumo sampratą, o galiausiai ją apibrėžia stipresnieji - tie, kurie dominuoja Sąjungos valdžios viršūnėse. Taigi vadinamosios “europinės vertybės” yra konkretaus turinio - nieko specifiškai europietiško - neturinti fikcija, kurią pas mus kažkodėl taip mėgstama priešinti lietuviškoms vertybėms.

O pažvelgus atidžiau, kokios būtent “europinės vertybės” mūsų šalyje bandomos diegti, pamatysime, kad šiuo skambiu vardu dangstomos seniai pažįstamos komunistinės ir kairuoliškos liberaliosios ideologijos nuostatos.

- Komunizmą paprastai matome kaip grėsmę, sėlinančią iš Rytų. O juk kalbate apie kapitalistinius Vakarus?

- Tuo stebėtis nereikėtų. Komunizmo idėjos radosi Vakarų Europoje, tokiose šalyse kaip Italija ar Prancūzija veikė masinės komunistų partijos, už kurias balsuodavo milijonai rinkėjų. Šie žmonės niekur nedingo. Nemirė ir komunizmo ideologija. Komunistinės idėjos tik šiek tiek modifikavosi ir įgijo rafinuotesnę, naujoms sąlygoms pritaikytą pomodernią formą.

Todėl “naujųjų europinių vertybių” skleidėjai išties yra tokie pat ideologai, pakeitę sovietinių laikų propagandininkus. Gaila, kad Lietuvoje tai dar nėra visuotinai suprasta. Svarbiausias visų rūšių ideologų tikslas tas pats - pasitelkus socialinės ir antropologinės inžinerijos priemones sukurti naują žmogų - ar jis vadintųsi arijų rasės atstovu, sovietiniu žmogumi ar puikuotųsi kukliu “naujojo europiečio” vardu.

O kad taptume tik “europiečiais”, turi būti pakeistos, arba, kalbant postmoderniu žargonu, dekonstruotos visos įprastos šeimos, tautos, valstybės, sampratos ir su jomis siejamos pamatinės vertybės. Sunaikinus jas kaip reakcingas atgyvenas žmogaus nelieka - jis automatiškai virsta beformiu moliu ar medžiaga, iš kurios galima nulipdyti bet ką. Dar nuo graikų laikų šeima ir tauta laikomos dviem svarbiausiomis natūraliomis bendrijomis, todėl visiškai neatsitiktinai jos yra ir pagrindiniai šiandienos pažangos ideologų ir socialinių inžinierių puolimo taikiniai. Nepaisant didelių komunizmo ir liberalizmo ideologijų skirtumų, jas sieja priešiškumas religiniam ir tautiniam Europos paveldui, dažnai peraugantis į aklą neapykantą. Apskritai teoriniu ir istoriniu požiūriu mėginant apibūdinti komunizmo ir liberalizmo ideologijų santykį, jį gana tiksliai galima nusakyti tokia vaizdinga formule: liberalas yra savo tikrosios prigimties dar nesuvokęs komunistas, komunistas - savo ištakas jau pamiršęs liberalas.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"