“Gal kai pateksime į Raudonąją knygą - ir mūsų pasigailės, o mes atsikvošėsime?” - sako maestro Saulius Sondeckis. Jis įsitikinęs, kad lietuviai, nesaugantys savo kalbos, garbės ir kultūros, išties gali išnykti ar geriausiu atveju patekti į Raudonąją knygą. Kodėl - atsakymai interviu, kuriame tradiciškai ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO manifesto teiginiai virto klausimais.

- MŪSŲ Valstybė Europos Sąjungoje (ES) - Europos tautų sąjungos narė, JŲ Valstybė baigia išnykti unitarinės Europos katile.

- Kiek mes turime europarlamentarų? Dvylika? O kiek iš viso yra europarlamentarų? Per septynis šimtus? Tai ką mes, lietuviai europarlamentarai, galime? Juolab kai nėra atstovavimo ir pasiskirstymo pagal valstybes. Tik frakcijos pagal politines pažiūras. Tai didžioji Europos politika. Matyt, mes, lietuviai, greičiausiai ištirpsime tame katile. Jei kitos šalys nesusipras, kad mes, lietuviai, naudingi. Juk Afrikoje irgi ilgai medžiojo liūtus, dramblius ir niekas jų nesigailėjo, nesaugojo. Tik vėliau susiprato, kad reikia saugoti, nes išnyks. Gal kai pateksime į Raudonąją knygą - ir mūsų pasigailės? O mes atsikvošėsime? Dabar patys darome, kad išnyktume. Jei nebus saugomas mūsų nacionalinis identitetas. Ką tik praėjo Dainų šventė. Man tai tautinės vienybės ir patriotizmo pasireiškimas. Nacionalinio identiteto sustiprinimas. Net sovietiniais laikais vidinė, emocinė Dainų šventės pusė buvo šita. Šis siekis išlikti. Tą supratimą lietuvis turėjo ir saugojo. Pirmiausia matau patriotinę Dainų šventės misiją. Liūdna buvo, kai mažą Dainų šventės biudžetą dar karpė. Kad galėjo atsisakyti kai kurių kolektyvų. Žmonės ruošėsi, repetavo, o jų atsisako. Nors tokiems patriotiniams dalykams nereikia pagailėti pinigų. Tai ypač akivaizdu, kai pinigai eikvojami visokiems Vilniaus - Europos kultūros sostinės vamzdžiams, fejerverkams. Baisūs dalykai! Nesąžiningi žmonės plauna pinigus nesigailėdami. Įžūliai, sąmoningai! Ir iki šiol nė vienas nėra nubaustas. O vamzdžių, fejerverkų pinigai būtų pravertę Dainų šventei.

- MŪSŲ Valstybė būtų sau radusi garbingą vietą tarp pasaulio didžiųjų, JŲ Valstybė atlieka patarnautojo vaidmenį.

- Turėtų būti visuomenės pasipriešinimas, jei politikai netarnauja savo valstybės interesams. Turi būti pasipriešinimas negarbei. Kaip tarp rusų aristokratų “ruku nepodam”. Negarbingam žmogui niekas nepaduodavo rankos. Turbūt teko matyti kokiame nors vaidybiniame filme? Susikompromitavęs ponas įeina į salę, bando sveikintis, o kiti aristokratai ištiestos rankos nepaspaudžia. Visų rankos - už nugarų. O Lietuvoje taip nėra. Prieinama iki komedijos. Gaila, kad Lietuvoje nėra Michailo Zoščenkos, Ilfo ir Petrovo. Parašytų apie mūsų politikus pjesių. Pakaktų surašyti nuogus faktus. Pavyzdžiui, kaip kai kurie Seimo nariai nutaria savaitei išvykti atostogų. Ir nėra jokių svertų, kaip juos nubausti! Kaip galima savaitę neiti į darbą? Ar jie savo firmose tokį darbininką toleruotų? Jei žmogus savaitę savavališkai pasiimtų atostogų, kad pabūtų su anūkais? Be to, Seimo nariai yra davę priesaikas. Tai priesaikos sulaužymas. Žinote, kaip paprastus žmones tokie dalykai pykina? Žmonės išvaromi priverstinių atostogų, kad jų darbdaviai sutaupytų, o Seimo nariams viskas leidžiama?

- MŪSŲ Valstybėje būtų neskubama pirmiesiems balsuoti už ES Konstituciją ar Lisabonos sutartį - ji būtų atiduota visuotiniam referendumui. JŲ Valstybėje balsuojama už bet ką, kad tik būtų įsiteikta šeimininkams.

- Tai totalitarizmo palikimas. Būti pirmiems paklūstant ir pataikaujant. Totalitarinis mąstymas. Nebuvo referendumo, nes mes bijojome savęs pačių. Nepasitikėjome. Jei esame demokratinė šalis, kodėl bijome piliečių nuomonės?

- MŪSŲ Valstybėje viešoje erdvėje vyrautų lietuvių kalba, JŲ Valstybėje, labiau nei tarybiniais metais rusų, dominuoja anglų kalba.

- Mes anais laikais vis dėlto kovojome už lietuvių kalbą. Kalbėjome tarpusavyje tik lietuviškai. Užsienyje, kai koncertuodavome, visur pabrėždavome, kad mes kalbame kita, ne rusų, kalba. Lotynišku šriftu užrašydavome Lietuvos vardą. Parodydavome, kur Lietuva yra žemėlapyje. Aišku, oficialiai apie tai nebūdavo kalbama, nes galėjome sulaukti kaltinimo nacionalizmu. Bet kalba žadina tautinę savimonę. Tokios nesąmonės, kad vengtume kalbėti lietuviškai, niekas nebūtų sugalvojęs. O dabar, nematydami pavojaus, neriame kaip į vandenį. Į svetimas kalbas. Negalvojame visai. Turi būti kokie barjerai. Kodėl prancūzai taip saugo savo iškabas, parašytas nacionaline kalba? Kadaise buvo dominuojanti kalba, o dabar, kai prancūzų dominavimas sumažėjęs, jie savo kalbą ypač saugo. Lietuva gali patirti labai skaudžias pasekmes, jei savo kalbos nesaugos. Jaunimas jau nenori dainuoti gimtąja kalba, pramogų pasaulio atlikėjai ima dainuoti angliškai. Didelė tragedija. Galime išnykti. Kalbos išsaugojimu jau reikia rūpintis. Kad nedingtume. Kad tas mažas lopinėlis išliktų toks, koks yra. Buvome didelė valstybė, dabar susitraukėme kaip Šagrenės oda. Kalba nyksta ir dėl netinkamo vadovavimo valstybei. Dėl nepakankamo lietuvių kalbos prioriteto išryškinimo.

- MŪSŲ Valstybėje brangus būtų kiekvienas pilietis, JŲ Valstybėje piliečiai yra pigi darbo jėga, kuri galiausiai priversta emigruoti.

- Žmonių negerbia. Nėra deramos pagarbos tikriems pasiekimams. Aš jos nematau. Ir valdžioje, ir žiniasklaidoje nematau, kad į deramas aukštumas būtų iškeliamos tikrosios vertybės. Kad jos būtų tarsi raudonoji linija, į kurią lygiuotumės ir nukeltume kepures. Dabar reikia ne žmonių, o pinigų. Aišku, mes tik pigi darbo jėga. Deja, taip. Meno žmonės taip pat emigruoja. Juk neuždarysime Violetos Urmanavičiūtės-Urmanos Valstybiniame operos ir baleto teatre pas Gintautą Kėvišą? Bet yra kita pusė. Kodėl nėra grįžtamojo veiksmo? Kodėl valstybė netraukia menininkų atgal? Nemanau, kad protingas lietuvis jaunuolis, pasimokęs ar padirbęs užsienyje, atsivežtų tik nihilistines idėjas, kaip pasaulį padaryti vienodą. Tegul būna toks lietuvių potraukis grįžti. Čia koncertuoti ir gauti deramus atlyginimus. Bet mes net neturime koncertinių biurų, kurie jaunus menininkus čia, Lietuvoje, propaguotų. Žmonių emigracija iš Lietuvos yra labai liūdnas klausimas. Savo noru išvyko daugiau, nei išvežė į Sibirą. Mūsų valdžios, kokios jos buvo, turėjo tokius dalykus numatyti iš anksto. Nesugebėjo. Emigracijoje gerai talentingiems menininkams ir medikams. Jie netampa pigia darbo jėga. Jei dirba pagal savo profesiją. Mano abu vaikai dirba užsienyje, aukščiausio lygio Hamburgo ir Zalcburgo orkestruose. Hamburgo orkestre uždirba daugiau nei Vilniaus universiteto rektorius. Ar teisinga, jei Lietuvoje universtiteto rektorius uždirba mažiau nei Vakaruose muzikantas, grojantis orkestre? Rektorius turi gauti žymiai daugiau!

- MŪSŲ Valstybėje užsėtas būtų kiekvienas laukas, JŲ Valstybėje keri krūmai ir piktžolės.

- Sakau aš tai, ką matau, nes žemės ūkis nėra mano sritis. Bet man daug dalykų yra nepriimtina. Kodėl lietuviai iš senų žemdirbystės tradicijų Lietuvos turi važiuoti produktų į Lenkiją? Kodėl mus turi kas nors kitas maitinti? Lietuvis net kolūkiuose nebadavo turėdamas tik vieną karvutę. Sugebėjo verstis. Sovietiniais laikais žemės ūkio produktų važiuodavo ne iš Lietuvos, o į Lietuvą! Važiuodavo žmonės iš Kaliningrado srities, iš Latvijos, iš Baltarusijos. Kai koncertuodavome, atsimenu, po Sovietų Sąjungos miestus, ten net sviesto negalėdavai nusipirkti, nes nebuvo. Aišku, išskyrus Maskvą ir Leningradą (Sankt Peterburgą). Bet mums, Lietuvai, maisto visada užteko. O dabar kodėl neduoda saviems ūkininkams tvarkytis? Kodėl iš jų superkamas pienas beveik pigesnis už vandenį? Kodėl parduotuvėse žemės ūkio produktų kainos taip išpūstos? Tai ne mano sritis, bet iš šalies atrodo, kad valstybėje didelė netvarka.

- O kokia būtų JŪSŲ PATIES valstybė? Kuo ji skirtųsi nuo JŲ Valstybės?

- Atvirai sakau. Kalbu be optimistinės gaidelės. Mano taisyklingoji Lietuva turėtų būti demokratiška. Jei reali demokratija, tokia, kokią užtikrina Lietuvos Konstitucija, funkcionuotų, nieko daugiau nereikėtų daryti. O dabar demokratija iškreipta. Žmonės bijo ja pasinaudoti, nes ji atsisuka kita puse. Žinome, kuo baigiasi kritika. Visur. Ir valdiškoje tarnyboje. Baigiasi etatų mažinimu. O taisyklingoje valstybėje žmonės nebijotų naudotis demokratiniais svertais. Būtų vertinamas sąžiningumas. Kitoks būtų garbės supratimas. Asmens reputacija vaidintų didžiulį vaidmenį. Dabartinėje Lietuvoje asmens reputacija nieko nereiškia. Jokios kotiruotės. Susitepei - kaip nuo žąsies vanduo. Nėra pagarbos sau pačiam. Gali kalbėti ką nori, meluoti, kiek nori, kad tik užimtum aukštą postą. Bet ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIME yra daug gražių DALYKŲ. Gal bus išryškintos lietuvių tautos moralinės nuostatos. Toje Lietuvos valstybėje, kokią aš įsivaizduoju, moralinės nuostatos labai svarbios.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"