respublika.lt

2017 spalio 21, šeštadienis

R.Ozolas dar pavojingasnuotraukos (41)

2017 vasario mėn. 20 d. 08:00:18
Respublika.lt

Paskutinę sausio dieną filosofui Romualdui Ozolui būtų sukakę 78-eri. Balandžio 6-ąją bus dveji metai, kai jo netekome. Netekome tikrojo Sąjūdžio kūrėjo. Kokio paminklo vertas šis atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės idėjinis lyderis?

 

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, rašytojas Vytautas BUBNYS, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, filosofas Bronislovas KUZMICKAS, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, dailininkas Bronius LEONAVIČIUS, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, gamtosaugininkas Romas PAKALNIS, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Seimo narys, filosofas Vytautas RADŽVILAS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Šįkart prisiminsime šviesaus atminimo Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarą, tikrąjį Sąjūdžio kūrėją Romualdą Ozolą...

V.RADŽVILAS: Šiandien Lietuvoje jau plika akimi matyti akivaizdi disproporcija net tokioje srityje kaip žinomų žmonių atminimo įamžinimas. R.Ozolo atminimas nėra įamžintas, tačiau dygsta paminklai asmenims, kurių nuopelnai Lietuvai daugeliu atvejų yra abejotini. O faktiškai Lietuvos valstybingumą be išlygų teigę ir gynę žmonės lieka paraštėse. Reikalo esmė yra paprasta: mano požiūriu, vyksta tyli kova dėl istorinės atminties.

Kiekvienas iškilus žmogus reprezentuoja ne tik save, bet ir tam tikras idėjas, pamatines nuostatas, vertybes. Pasirinkdami, kieno atminimą įamžiname, mes faktiškai patvirtiname, kad pritariame toms idėjoms, nuostatoms arba vertybėms. Todėl kiekviena politinė bendruomenė, tauta ir valstybė gali gyvuoti tiek, kiek ji turi daugiau ar mažiau nuoseklų ir rišlų istorinį pasakojimą, kuris telkia jos narius būtent į bendruomenę.

R.Ozolo atminimo klausimą galima kelti ir tokiu aspektu: kodėl ištisus tris dešimtmečius nesugebama sutvarkyti Lukiškių aikštės, nesugebama pastatyti paminklo Jonui Basanavičiui. Manyčiau, kad šiuo metu ta tyli kova reiškia, jog nėra apsisprendimo, kas yra Lietuva - visavertė tikra valstybė ar kokio didesnio politinio darinio provincija? R.Ozolas, J.Basanavičius ir panašūs žmonės, galima sakyti, nepataiko į konjunktūrą todėl, kad jie reprezentuoja Lietuvą kaip suverenią valstybę. Tačiau tokia Lietuvos vizija šiandien pasaulyje nėra visiems priimtina. Taip pat ir Lietuvoje.

R.PAKALNIS: Kad yra pastatyti paminklai, vienokie ar kitokie ženklai - gerai. Gal jo ir reikia, bet toje vietoje, kur galėtų stovėti paminklai mūsų kunigaikščiams ar karaliams, pastatytas paminklas šuniui. Šventaragio slėnyje, K.Škirpos gatvėje, pamatysite paminklą šuniui. Žmonėms, kurie šitam nepriklausomybės laikotarpiui buvo svarbūs, tokių paminklų nėra. Svarstau, gal nebelabai yra į ką kreiptis, kad tie paminklai atsirastų, nes daugeliui iš valdžioje esančių žmonių tai jau atrodo kaip tolima istorija. Tad mūsų pareiga gal ir yra pasakyti, kol esame gyvi, kad visa tai buvo. Kad R.Ozolas turėjo poziciją nuo pat pirmųjų Sąjūdžio kūrimosi dienų iki mirties. Jis turėjo poziciją, jis mokėjo ją pareikšti, jis mokėjo ją paskelbti. Žinoma, ne visiems šita pozicija buvo priimtina. Tautinės valstybės idėja dabar liko paraštėse.

G.JAKAVONIS: Nėra iniciatyvos, kad apskritai valstybės simboliai būtų įamžinami. Lukiškių aikštėje svarstoma pastatyti Vyčio paminklą, bet tik svarstoma. Kažkur provincijoje kažkokiam totoriui, Vytautui Butrimonyse pastatome paminklą, o Vilniuje - neįstengiame. Nepasigendate valstybinio požiūrio?


B.LEONAVIČIUS:
Pasigendu, bet dėl paminklų statymo kyla savotiška problema. Tie visi Lukiškių aikštės konkursai... Pagrindinis klausimas, ar mums reikalinga Vilniuje valstybinė aikštė? Jeigu reikalinga aikštė su centriniu paminklu, tada iškyla kompozicijos klausimai. Kokia: asimetrinė ar simetrinė? Simetrinė kompozicija turėtų būti dėl herbo. Herbas, kaip simbolis, turėtų iškilti ant kolonos. Tokia idėja priimtina, o formos, sprendimai - jau skulptorių, architektų reikalas. Bet dabar ji suprojektuota kaip asimetriška. Ir tas žirgas, kuris šoka nuo pjedestalo, pastatytas šone, ne ant centrinės ašies. Kur jis šoka? Toks visiškai keistas dalykas.

J.Basanavičiaus paminklo kūrimas irgi, atrodo, nepasisekęs. Mano supratimu, mes tapome didžiausi pasaulyje modernistai. Skulptoriai norėtų statyti labiau moderniškus, abstraktesnės formos dalykus. O laikas ir visuomenė reikalauja realistiškesnio požiūrio. Iš čia ir kyla problemos.

Kitas dalykas - ar yra valstybinis požiūris? Pvz., mūsų valstybės pirmieji asmenys kuruoja koncertus, kitus renginius. Labai gerai, kad tai daro, bet kur jų požiūris paminklų klausimu? Pvz., Seimo, prezidento, Vyriausybės. Galbūt Kultūros ministerija turėtų sudaryti platesnį planą, kaip ir ką daryti, nes visko iš karto nepadarysi.

Maža to, tie konkursai skelbiami pavėluotai. Pvz., Žalgirio mūšiui.

G.JAKAVONIS: Ir filmas turėjo būti.

B.LEONAVIČIUS: Konkursą paskelbė birželio mėnesį, o jubiliejus - liepos mėnesį. Tai kas gali ką suspėti? Tikimasi, kad dailininkai vis dėlto dirba. Dirba tai dirba, bet kai yra valstybės kvietimas atlikti tą darbą, tai yra visiškai kitas dalykas.

Štai Lukiškių aikštė. Privati firma skelbia konkursą. O kur valstybinis požiūris? Kodėl ne valstybė tuos dalykus koordinuoja? Kokią čia mes valstybę atkuriame? Kokį požiūrį pasaulyje atradome? Jokio, išskyrus „Fluxus“. Tai „Fluxus“ valstybę ir stato. Toks yra požiūris, kad ir kokią sritį paimtum. Visur kliba. Reikia aiškesnio, konkretesnio valstybinio požiūrio. Tam yra Seimas, Seimo Kultūros komitetas, Kultūros ministerija.

Kultūros ministerija lyg ir paskelbusi konkursą. Bet jis nepavyko. Reikia pripažinti, kad jis nepavyko, todėl reikia skelbti kitą. Arba rengti privačius užsakymus. Yra tų skulptorių, Nacionalinės premijos laureatų. Gal reikia vardinių kvietimų variantą išbandyti? Bet J.Basanavičiaus paminklo konkursas nepavyko.

Iš tų visų paminklų, statytų nepriklausomybės metais, du yra gerai padaryti. Antano Žukausko paminklas J.Basanavičiui Marijampolėje ir Stanislovo Kuzmos paminklas kunigaikščiui Aleksandrui Panevėžyje. Tai tikrai puikūs paminklai. Neblogas Algirdo Boso paminklas Radviloms Kėdainiuose. Ir
J.Basanavičiui jis buvo parengęs projektą pagal Rapolo Jakimavičiaus variantą. Bet buvo užprotestuota. Taigi yra skulptorių, kurie galėtų padaryti.

G.JAKAVONIS: Kodėl R.Ozolas, davęs pradžią Sąjūdžiui, lieka nuošaly?

B.KUZMICKAS:
R.Ozolo asmenį, sakyčiau, apibūdina du dalykai: jis buvo minties žmogus ir veiksmo žmogus. Minties žmogus dėl to, kad nuo pat jaunystės buvo susidomėjęs ir įsitraukęs į filosofiją ir gana laisvai jautėsi filosofinių minčių padangėje. Kartu jis buvo tvirtai įsitikinęs, kam mintis reikalinga. Ne sau pačiam, bet žmonių gyvenimui, valstybei, Tautai. Kitaip tariant, mintis ir veiksmas.

Mintis ir veiksmas. Ir viena, ir kita Romualdo buvo tikslingai orientuojama - į visuomenės, Tautos, valstybės gyvenimą. Jam buvo būdingas ir istorinio laiko supratimas. Atsimenu, vienu metu „Literatūros ir meno“ savaitraštyje vyko pokalbiai apie kultūrą, apie dabartį. Jau tuo metu buvo galima gana rimtai, gana laisvai šį tą pasakyti. R.Ozolo mintis buvo tokia: mąstyti, daryti dabar ir čia. Nesiblaškyti savo mintimis po pasaulį, nelaukti kažkokių kitų laikų, nes dabar yra tinkamiausias laikas, kai tai reikia daryti. Tai buvo matoma visoje jo veikloje. Jis buvo vienas pačių pirminių Sąjūdžio judintojų.

Vieną kartą važiuodami iš Nidos, kur vyko konferencija Tomui Manui atminti, per visą Žemaitiją kalbėjome, kad reikia visuomenę veikti per kultūrą, per filosofiją. Ir nelaukti. Tad tas Sąjūdžio metas atėjo visiškai netikėtai. Romualdas buvo vienas iš tų, kuris gebėdavo diktuoti principus. Principus, nukreiptus į veiksmą.

Paskelbus Nepriklausomybę jis ėjo tam tikras pareigas Vyriausybėje. Jis buvo įsitikinęs, kad visą savo laiką ir mintis turi skirti valstybei ir valstybės atkūrimui. Važiuodavome į Rygą, į Taliną, ten būdavo rengiamos Baltijos asamblėjos, susitikimai, konferencijos. Važiuodamas Romualdas užsirašinėja, sumuoja savo mintis ir numato, ką reikėtų daryti.

V.BUBNYS: R.Ozolas - viena iš kolonų, ant kurios pastaraisiais dešimtmečiais laikėsi ir laikosi mūsų Tauta. R.Ozolas buvo labai atviras ir labai reiklus. Ne tik kitiems, bet ir sau. Svarbiausia, būtent sau. Jis mokėjo perduoti tas žinias, kurios jame kunkuliavo, kurios augo jame.

Su R.Ozolu man nemažai teko bendrauti. Žinoma, tai prasidėjo nuo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės. Jis, galėdamas tapti Sąjūdžio pirmininku - kaip ir daug kas norėjo, - vis dėlto atsitraukė ir užleido tą postą kitam. Ir vėliau daugelio mūsų Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių mintys krypo, gal aš klystu, į
R.Ozolą. Nes tai, ką jis pareikšdavo, ką kalbėdavo, ką planuodavo, ką matydavo, buvo nevienadieniai dalykai.

Prisimenu, pats nuo 1992-ųjų buvau Seimo narys, tą kadenciją ir jis buvo Seime. Kiek jis iš tribūnos yra išsakęs esminių dalykų apie Tautos likimą, Tautos žmones! Ir perspėjęs, kad mes galime nueiti į šalį.

Ir negalėjai nepritarti jo visoms mintims ginant mūsų nacionalinę, tautinę sąmonę, Tautos likimą, neparsiduodant kitiems kraštams, nepasiduodant kitų įtakai. Svarbūs savi nacionaliniai idealai, suformuoti senais laikais. O tada jau buvo žingsniai į tą pusę, dėl kurios šiandien vyksta daug ginčų. Turiu omeny Europos Sąjungą. Ar vertėjo, ar nevertėjo? (Kai kam ir šiandien atrodo, kad nevertėjo. Mano galva, kito kelio gal ir nebuvo.) Ta mintis atgyja, kai Didžioji Britanija pasuko nauju keliu. Mes jau tada jutome, kad kažkas ne taip. Kad mes, per daug pataikaudami kitiems, remdamiesi, ką pasakys kiti, skubėdami kuo greičiau pakliūti į tą tautų mėsmalę, pamirštame pačius svarbiausius dalykus.

Kalbame apie atminimo įamžinimą. Ar reikia paminklo, ar nereikia? Tuoj atsiras pati didžiausia konkurencija, kodėl tam, o ne kitam, esą kitas dar daugiau nuveikė.

Paminklo pastatymas yra pats iškiliausias atminimo įamžinimas. Tačiau atmintį įamžinti galima ir kitokiais būdais. Vienas jų - literatūros apie R.Ozolą parengimas. Ir jaunosios kartos orientavimas į tuos dalykus, kad turėtų noro skaityti. Reikia, kad Švietimo ir mokslo ministerija skleistų idėjas apie didžių mūsų Atgimimo asmenybių įprasminimą. Kad jauni žmonės apie juos kuo daugiau sužinotų. Todėl galėtų būti parengta knyga, leidinys apie R.Ozolą mokyklai, o tai turėtų padaryti Švietimo ir mokslo ministerija.

G.JAKAVONIS: Perrašoma Lietuvos istorija. Galbūt dėl to, kad Lietuvai nereikia didvyrių?

V.RADŽVILAS:
Kai kovojama dėl istorinės atminties, asmeninės ambicijos ir pretenzijos, be abejo, yra svarbios ir atlieka reikšmingą vaidmenį. Tačiau dar kartą noriu akcentuoti, kad vis dėlto kiekvienas asmuo yra iškeliamas arba trinamas iš istorijos todėl, kad jis atstovauja tam tikrai Tautos, valstybės istorijos krypčiai.

Į klausimą, kas su mumis atsitiko po Sąjūdžio, atsakyčiau, kad nieko neatsitiko. Mes paprasčiausiai tik dabar pradedame įsisąmoninti, kas buvo Sąjūdis. Iki šiol mes gyvename naiviu mitu, kad buvome vieningi. Iš tiesų tai, kas vienijo Sąjūdį, buvo nepriklausomybė. Tačiau už to nepriklausomybės siekio, kuris, be jokios abejonės, buvo natūralus ir neišvengiamas, slypėjo nuo pat pradžių milžiniški pažiūrų ir interesų skirtumai. Kitaip tariant, už visko slypėjo klausimas, ko iš nepriklausomybės kažkas tikėjosi ir mėgino su ta nepriklausomybe padaryti. Juk, išskyrus saujelę visiškai fanatiškų Maskvos klapčiukų, nepriklausomybės norėjo ir vadinamosios tarybinės Lietuvos nomenklatūra, kuriai visiškai priimtina atrodė mintis nebeturėti Maskvos šeimininkų ir prievaizdo.

O tokie žmonės kaip R.Ozolas nepriklausomybės tikslą, prasmę suprato labai aiškiai. Kad kovos už nepriklausomybę prasmė yra atkurti tautinę lietuvių valstybę, kurioje mūsų Tauta galėtų išlikti ir klestėti per amžius.

Tačiau reikalo esmė yra ta, kad mes šito tikslo siekėme galingų geopolitinių jėgų lauke. Tereikia prisiminti, kad dar kovojant dėl nepriklausomybės ir susiduriant su tais pačiais Vakarų šalių atstovais nuolatos buvo girdėti jų nerimastingas klausimas: „Ar jūs nesate nacionalistinis sambūris?“ To klausimo reikšmės mes tada dar nesupratome. Bet dabar jau yra visiškai akivaizdu, kad, svajodami grįžti į Europą arba Vakarų civilizacinę erdvę, mes klaidingai įsivaizdavome ten vykstančius pokyčius. Iš tikrųjų nėra joks atsitiktinumas, kad tuo pat metu, kai mes atkūrėme valstybę, Europos integracija perėjo į kokybiškai naują pakopą.

Ją trumpai galėčiau apibūdinti taip: nuo pirminio projekto - tautų ir suverenių valstybių Europa - buvo pradėta judėti prie tokio politinio darinio, kuriame tautų Europą turėjo keisti vadinamoji multikultūrė Europa. Kalbant paprastai ir aiškiai, tai reiškia, kad faktiškai apie 1990-uosius buvo pasirinktas kursas į Europos savotiškų tautų lydymo katilo kūrimą.

R.Ozolas, be abejo, buvo labai įžvalgus. Būdamas nepaprastai plataus akiračio, puikaus išsilavinimo jis, be jokios abejonės, buvo vienas vakarietiškiausių, europietiškiausių žmonių Lietuvoje. Tačiau jis suprato esminį dalyką - kad viena yra priklausyti Vakarų civilizacijos erdvei, kurios natūrali dalis mes esame, ir visai kas kita yra šitoje erdvėje susiklostę interesų, galios ir panašūs santykiai. Kitaip tariant, R.Ozolas puikiai suprato, kad į šitą erdvę galima ateiti tik kaip valstybei, turinčiai tvirtą tautinę ir valstybinę sąmonę. Nes jis suvokė, kad čia vyksta konkurencija dėl galios, įtakos, galų gale dėl resursų. Jis suprato, kad savaime patekimas į šitą erdvę negarantuoja lygiaverčio statuso ir netgi paprasčiausios naudos. Tačiau Sąjūdyje tokių žmonių kaip jis, turinčių būtent tautinę ir valstybinę sąmonę, iš tiesų buvo daug mažiau, negu mes įsivaizduojame ir šiandien drįstame pripažinti. Daugybė žmonių, kurie, kaip jau minėjau, norėjo atsiskyrimo nuo Maskvos, savaime dėl to neatsikratė to, ką galima pavadinti tarno mentalitetu. Štai kodėl jiems atrodė visiškai natūralu, kad į tą Europos Sąjungą arba transatlantinę erdvę reikia integruotis iš esmės net nesiderant dėl sąlygų. Kitaip, nei sugeba padaryti brandesnės mūsų kaimynės, tarkim, Lenkija, Vengrija ir panašiai. Štai čia buvo didžioji mūsų drama.

Už tokių žmonių, kaip R.Ozolas, nuostatos beveik nestovėjo niekas. O už žmonių, kurie manė, kad Lietuva gali būti Vakarų pasaulio struktūrose bet kokiu statusu, slypėjo milžiniški interesai ir galinga parama. Natūralu, kad R.Ozolas ir jo linija atsidūrė savotiškoje paraštėje. Bet esmė yra ta, kad tai buvo ne asmeninis R.Ozolo, bet visos Lietuvos pralaimėjimas. Šito pralaimėjimo rezultatas - prarastas daugiau negu ketvirtadalis, o gal net trečdalis Tautos. Šiandien mes atrodome labai keistai, palyginti su savo kaimynais. Kitaip tariant, R.Ozolas, kai paskaitai jo maždaug 1995-1996 metų tekstus, pranašiškai rašo apie tai, kas laukia Europos Sąjungos. Jis vienas pirmųjų Lietuvoje pajuto, kad pati Europos vienybės idėja, būdama teisinga ir labai svarbi, yra įgyvendinama ant šleivų pagrindų. Jis sakė, kad turėsime daug bėdų. Tai ir įvyko.

R.Ozolas visada akcentuodavo, kad privalome atsikvošėti. Juk jeigu norime išlikti kaip Tauta, mes pirmiausiai privalome sukurti politinę klasę, turinčią tautinę ir valstybinę sąmonę, o ne provincijos administratoriaus sąmonę. Mes privalome turėti politikos analitikų, politologų ir kitų mokslininkų, kurie ne aptarnautų tam tikrą globalistinę schemą, bet sugebėtų vertinti Europoje ir pasaulyje vykstančius procesus. Pirmiausia iš Lietuvos valstybės interesų perspektyvos. Tokių žmonių Sąjūdyje, būkime sąžiningi ir atviri, tikrai nebuvo daug. Ir blogiausia, kad, kai vadinamoji R.Ozolo, arba tautinės valstybės, linija pralaimėjo, ši tautinė valstybinė sąmonė buvo toliau slopinama. Ir šiandien mes esame nepaprastai keblioje situacijoje. Dabartinė Europos geopolitinė architektūra griūva, visos valstybės skubiai ieško išeičių ir galvoja, ką daryti toliau. O mes mechaniškai aklai kartojame seną giesmelę - vienybė, jėga ir panašiai. Šioje situacijoje tai yra tiesiog pavojinga Lietuvai kaip valstybei.

R.PAKALNIS:
Aš tebelaukiu Vyriausybės ir tebelaukiu Seimo, kuris panaikintų absurdišką 2020-2030 metų globalios Lietuvos strategiją, kuri nereiškia nieko daugiau, kaip Lietuvos išsivaikščiojimą po pasaulį ir sunykimą. Tokiai strategijai reikia idėjos, o ten idėjos nėra. Tik išsivaikščioti po platų pasaulį ir išnykti kaip dūmui.

B.LEONAVIČIUS: Kiekvieną savaitę per radiją kalbama globali, bet Lietuva. Tai kokia čia Lietuva?

R.PAKALNIS:
Aš tebelaukiu, kada Vyriausybė, kada Seimas nuspręs, kad šitą strategiją reikia keisti. Geriausia proga tai padaryti yra 2018 metai. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui turi būti tokia programa, kuri šviestų kaip ant aukšto stataus kalno pasirodęs stebuklingas žiburys.

Grįžkime prie R.Ozolo atminimo įamžinimo. Jis buvo labai geras įvykių fiksuotojas. Kai jis kalbėdavo, ant jo stalo stovėdavo koks nors įrašą darantis mechanizmas. Noriu pasakyti, kad dalis to archyvo yra pakliuvę į valstybės archyvą, bet dalis yra, kaip čia pasakius, pakeliui. Aš bijau vieno - kad kada nors kas nors to archyvo nepaleistų vėjais, kaip dažnai būna. Kaip šiandien nebereikalinga praeitis. Darysiu viską, kad Seime atsirastų kokia nors struktūra, kuri imtųsi šitos R.Ozolo užrašytos dokumentikos. Tai būtų vienas iš paminklų.

B.LEONAVIČIUS: Koks turi būti paminklas? Man svarbu esmė, pati idėja, kaip ji išreiškiama. Aš, pavyzdžiui, nesu prieš modernizmą. Bet matote, nuo tarybinio laiko orientuojamės į monumentus. Įamžinti personaliją, žmogų galima ir kuklesne, mažesne forma, bet ji turi būti išraiškinga, atspindinti jo esmę. Šauna kam į galvą ir varo visi į viršų tuos monumentus. Nebūtina orientuotis į monumentą, juk Vilnius, Vilniaus gatvelės yra kamerinės. Skvereliai visi yra kameriniai.

B.KUZMICKAS:
R.Ozolo atminimui įamžinti yra ne vienas būdas. Vienas iš jų yra leidyba, nes jis vis dėlto buvo ir rašto žmogus, tekstų žmogus, jo įrašai galėtų būti labai vertingi. Atsimenu pirmąsias Sąjūdžio dienas, mūsų posėdžius, susirenkame ko nors aptarti, o Romualdas pirmiausia išsiima magnetofoną, deda ant stalo. Jeigu visa tai išliko, jei neišsimagnetino, nes yra ir tokių nuojautų...

Skulptūros. Be abejonės, simbolinė raiška turėtų būti surasta. Koks tas paminklas turėtų būti, mano manymu, galutinį žodį turėtų tarti tas skulptorius, kuris imasi šito darbo. Visokiais aptarimais vargu ar galima ką nors išsiaiškinti. Paprastai tariant, nuo skulptoriaus talento priklauso.

B.LEONAVIČIUS:
Aš turėjau omeny nustatyti, ar tai portretinis paminklas, ar jo idėja, ar jo skelbiama idėja. Dažnai šitie dalykai sumaišomi, ir tada nieko neišeina. Nulis. Nei tas, nei tas. Matote, dėl to vamzdžio irgi audra stiklinėje vandens.

B.KUZMICKAS:
Romualdas buvo veiklus, konkretus, nors kartais filosofų aplinkoje būdavo apibūdinamas kaip painios mąstysenos žmogus, bet toje painiavoje visada išryškėdavo apibrėžti, konkretūs dalykai. Turėjo gerą distancijos savęs paties atžvilgiu pajautą ir galėdavo apie save kalbėti ir su humoru, ir su ironija. Tai leisdavo jam ir sunkumus pakelti, ir niekada nepulti į nusiminimą. Netgi leidžiantis gyvenimo saulutei jis gebėdavo į save pasižiūrėti su švelnia ironija, be pesimizmo.

Kai Sąjūdis pasiekė savo pagrindinį tikslą, t.y. kai buvo atkurta valstybė, sąjūdininkus vienijo viena bendra idėja, tačiau motyvai jų buvo gana įvairūs. Aš žinau atvejų, kai aktyvus sąjūdininkas negailėjo savo jėgų ir laiko tam, kad būtų įgyvendintas laisvo judėjimo - išvažiuoti ir vėl atgal atvažiuoti - siekis. Kai šitas siekis buvo įgyvendintas, partijos veikėjas pasirūpino korta ir išvažiavo į Ameriką. Tas sovietinis režimas mus laikė tokius suspaustus, kad žmonės neturėjo realaus supratimo apie tai, kas yra gyvenimas Vakaruose, jie labai siekė tai pamatyti ir išvykti. Toks buvo vienas iš gausios emigracijos motyvų.

Be to, pirmaisiais Nepriklausomybės mėnesiais ir metais daug žmonių netikėjo, kad viskas gerai baigsis. Atsimenu, kaip mes, Aukščiausiojoje Taryboje priėmę Kovo 11-osios aktą, kalbėjome, kad jeigu išsilaikysime dvi savaites, tai gal ir judėsime toliau. Viskas buvo kaip juodi debesys. Bet tikėjimo, kad ir toliau valstybę kursime tokią, kokia ji iš tikrųjų turėtų būti, o ne tokia, kokia išeis, daug kas ir neturėjo. Mes valstybę turime - nėra čia ant ko labai pykti - tokią, kokią sugebame patys sukurti. O dabar pasidomėjus istorija aiškėja, kad neretai po tam tikrų herojiškų, vieningų, didvyriškų pastangų ateidavo nusiraminimo, netgi pakrikimo metas ir ta vienybė kažkokiu būdu pradingdavo. Bet svarbu, kad ir tokioje neapibrėžtoje situacijoje būtų tvirtai sakomi kai kurie dalykai. Tegul ir daug būna abejojančiųjų ar netikinčiųjų, manančiųjų kitaip, bet svarbiausi dalykai turi būti sakomi visuomenei. Ateis laikas, kada tie dalykai ir vėl pasidarys įdomūs.

Daugiau apie tai skaitykite
čia

Parengta pagal savaitraščio „Respublika" priedą „Žalgiris"


Pasidalink: Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (41)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PASKYRĖ: generalinio prokuroro Evaldo Pašilio įsakymu Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotoju paskyrė Saulių Versecką; šiuo metu jis yra Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras.
  • STATISTIKA: per savaitę, spalio 13-19 dienomis, Lietuvos keliuose įvyko 66 eismo įvykiai, kuriuose nukentėjo žmonės; žuvo 2 žmonės: motociklo vairuotojas ir pėsčiasis; abi eismo nelaimės įvyko Vilniuje.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas

Ar Lietuvoje reikia įteisinti dvigubą pilietybę?

balsuoti rezultatai

Ar kultūros paveldą, vardan verslo, galima paaukoti?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   0   +4 C

   +4  +7 C

 

   -1  +3 C

   +9  +11 C

  +7 +9 C

 

   +7 +8 C

    3-8 m/s

     1-6 m/s

 

      1-5 m/s

 

USD - 1.1818 PLN - 4.2363
RUB - 67.8679 CHF - 1.1597
GBP - 0.8962 NOK - 9.4145
reklama
Labas vasara